Atgailos Kelionė 2011

Kelionė 2011 Žemaičių Kalvarija  – Madridas, San Sebastian de Garbandal, Lurdas 

Atlaidai Žemaičių Kalvarijoje. Nauja tai, kad klebonas kun. Jonas, buvęs Mažeikių parapijos „Jėzaus Širdies“ bažnyčios kunigas. Jis pats vakarais vedė žmones į kalnus. Man nepatiko tik vieną, kai nešamas kryžius be Dievo kančios, bet jei jį neši vienas, tai panašu į Jėzų Nazarietį nešantį kryžių į Golgotą. Nauja tai, kad pirmą kartą per dvidešimt metų manęs niekas neišvarė ne iš šventoriaus, nei šiaip. Buvau pasirašęs ant kartonėlio reklamą, kad renku auką piligriminei kelionei. Gal būčiau anksčiau išvažiavęs dar prieš atlaidus, tačiau pritrūkau pinigėlių. Dabar laikai sunkūs – jau reikia ne tik Lietuvą pervažiuoti, bet ir Lenkiją. Pernai su sūnum pravažiavome beveik šį maršrutą iki Pamplonos ir atgal. Grįždami užsukome į Čestakavą ir kurios policininkas pavarė. Tai daugiau maršruto per Čestakavą  nebedarysim.

Dar apie atlaidus.  Per juos turėjo išryškėti ar į Europą važiuosiu vienas ar dar važiuos Antanas – Papiliškis, Pijaus X brolijos narys. Jis tūrėjo išsilaikyti egzaminą iš ubagystės – t.y. atsiklaupus kalbant rožančių prašyti išmaldos. Egzaminą jis kaip ir išlaikė, tačiau pamatė, kad ne pyragai taip žemintis ir pats persigalvojo. Supratęs Akmenės klebonas kaip keliauju taip ir nebesiūlė niekam iš jaunimo su manimi keliauti.

Dievas taip surėdė, kad keliaučiau vienas ir ačiū Dievui. Aš išvažiavau dar ir dirbti Dievo darbus jo garbei su kompiuteriu.  Iš žiemos dar turėjau šešis šimtus litų skolos, kurią turėjau taip pat gražinti. Pasirinkimo nebuvo – atlaidai buvo vienintelis šansas išspręsti finansines problemas. Per atlaidus meldžiausi ant šventoriaus. Iš ryto š. Mišios, o tada pradedu savo elgetystę su rožančiumi rankose. Tiesa prieš Šv. Mišias pasitikdavau žmones, atsikalbėdavau egzortus ir vieną dalį rožančiaus. Po to Mišios ir vėl ant šventoriaus. Kai matydavau, kad išeina grupė į kalnus nusiimdavau laiką ir maždaug už dvidešimt minučių juos pasitikdavau prie Kedrono upelio stoties. Teko pasistengt, nes labai jau reikėjo pinigėlių ir ačiū Dievui, Jis davė per gerų žmonių rankas. Šiaip, jei atlaidai būtų buvę ilgesni būčiau išsprendęs visas pinigines problemas. Todėl nelaukęs išvykau į Marijampolę kur prasidėjo Pal. Jurgio Matulaičio atlaidai. Aptūrėjau atlaidūs, susitikau su kun. Bronislovu. Jis sako - pasilik. Sakau: - jei išvarys iškart ir važiuosiu. Taip ir buvo. Tik atsiklaupiau prie tvoros vartų, net ant šventoriaus nebuvau. Tuoj priėjo kunigas ir pavarė: Sako: - pas mus tokios mados nėra. Sužvėrėjo visai tie kunigai, bent jau kai kurie, tai tikrai. Koks vyskupas tokie ir kunigai. Retas dabar turi širdį. Džiaugiuosi, kad kun. Bronislovas ją turi. Tai turėjau priimti, kaip ženklą, kad gaišti nėra ko - reikia važiuoti. Dar buvo tik pusiaudienis, tai nieko nelaukęs ir išvykau. Į Čestakavą nebėra reikalo važiuoti, nes ten net nuo gatvės policija nuvaro, o aš nesu toks bagotas, kas savo malonumui galėčiau važinėtis.

Olsztyn, Gruzdziadz, SZCECYN, Parchim, link Ludwigslust, Stade

Per Lenkiją pervažiuot reikia tūrėti porą šimtų Zlotų. O dar iki Bremerchaveno reikia užsipilti dujų bent už kelioliką Eurų.

 Iškart patraukiau tiesiausia kryptim link Bremerchaveno. Teko vakare užsukti į Bidgosč miestą. Šėtonas ir čia žengia į priekį. Matosi pramogaujantis jaunimas ir šiaip jauni žmonės. Bet čia buvo centre adoracija. Pagarbinau Dievulį ir išėjau apsižvalgyti, gal kur vietelę nakvynei sustoti aptiksiu. Tokią radau, nemokamą aikštelę. Šalia buvo bažnyčių ar vienuolyno su bažnyčia kompleksas ir rinkosi žmonės. Nuėjau ir aš, buvo kalbamas rožančius ir procesija su rožančiaus malda aplink bažnyčią. Žmonių buvo pilna bažnyčia. Apėjom su procesija, po to palaiminimas Švenčiausiuoju ir prieš skirstantis priklaupiau prie durų, kad pasitikčiau išeinančius. Praėjo pro šalį visi, o buvo pilna bažnyčia žmonių. Tik viena moteris priėjo ir paaukojo centų. Iš poros šimtų tik viena gyva dūšia. Kas dedasi nesuprantu? Ar čia kalta ES ar čia kažkas kitas, o tas kitas tai šėtonas užkietina širdis. Ir ko jos neužkietės. Kai Komunija dalinama statiems, o vakarų Europoje visoje į rankas. Todėl atėjo toks laikas, kai kunigai nebeaukoja Mišių. Bažnyčios uždaromos kunigai atostogauja. Šį kartą taip ir buvo Bremerchavene. Ten Mišios sekmadienio vakare buvo tik švento Juozapo ligoninėje. Atėjo gal dvidešimt žmonių. O toks miestas - didesnis už Klaipėdą. Supratęs, kad Lenkijoje nieko nepešiu, išmyniau į Bremerchaveną.

Pila, Valez, Szczecinsk, Szcecin, ten jau truputį laikytis Kolbaskovo krypties

 Pakely, jau Vokietijoj pasivijo ir sustabdė policija. Patikrino visą mašiną, dokumentus, ką vežu ir dar paklausė ar turiu pinigų. Laimei  turėjau eurų. Pasirodo Europa skirta ne vargšams ir ubagams.

 Surinkau skolai ir dar kelionei iki Bremerchaveno Vokietijoje.  Viena laimė, kad Bremerchavenas buvo dosnus.  Prabuvau čia savaitę. Dar besimeldžiant per mintis pakalbėjo Dievas ir išvykau iš Bremerchaveno  nusipirkęs kuklaus maisto, užsipyliau dujų ir dar liko penkiolika Eurų. Taip išėjo, kad reikėjo išvykti penktadienį ir pasiekti Gentą Belgijoje. Tai viena iš sudėtingesnių kelionės atkarpų.

Bremerchaven, Oldenburg, Wanderburg, Lastrup, Clopenburg, Meppen, Lingen, Nordchorn, Hengelo, Arnchem, Eindhoven, Mastraight, Antverpen, Gent, Lille

Bremerchaven spidometras rodo 276185 km, pripilu pilną dujų baką. Dar reikėjo apie 25 eurų. liko penkiolika. Olandijoje įpilu 18 litrų už likusius pinigus. Už Gento dar teko nuvažiuoti kol įsipyliau dujų už 30 eurų.

 Pakeliui už likusius eurus Olandijoje prisipyliau dujų ir išnakvojęs magistralės aikštelėje ryte pasiekiau Gentą. Kas čia dėjosi, bardakas - baisu. Kažką miestas švenčia, pilna palapinių, išgerta tiek alaus, ir prisvaidyta vienkartinių indų ant gatvės, kad jais reikia bristi. Šlitinėja išvargęs ir paplaukęs jaunimas. Jomarkai aplink Bažnyčias. Prie Šv. Mykolo bažnyčios, ten kur turėtų būti šventorius, pastatytos palapinės masažui. Neaišku tik kokiam? Po šventimo šeštadienį žmonės išėjo į gatves vėlokai tik kokią pusę vienuoliktos pradėjo eiti, o aš jau pusę maldų buvau atsimeldęs. Gavau kokią penkiolika eurų. Sekmadienį išklausiau Šv. Mišias toje pačioje bažnyčioje kur taip gražiai grigališkai gieda, priėmiau Komuniją. Dar Per palaiminimą paprašiau Dievulio, kad palaimintų mano kompiuteriuką, nes jį noriu naudoti Dievo garbei. Po palaiminimo pasitikau žmones išeinančius po pamaldų – neaukojo. Nuėjau Prie Šv. Mykolo bažnyčios kur buvo turgelis, bet čia praktiškai tik kelis eurus sužvejojau. Pirmadienis buvo dar nevaisingesnis tik keturi eurai, nes nuo gatvės pavarė policininkai, o nuo bažnyčios išėjusi  moteris, matyt, ten taip pat užsiimanti bažnyčios finansais. Sakau: - nejaugi bažnyčiai nebereikia, kad kas reklamuotų rožančiaus maldą. Sako: - keliaukǃ Sakau ir aš jai, kad ji tegu keliauja pati pragaranǃ

Ką gi, Gentas prarastas miestas, tai buvo Belgijos geriausias ir vienintelis miestas, kaip tarpinis tęsti kelionei. Jei tokia Dievo valia, tai turiu keliauti. Tiksliau tai ne Dievo valia, o šėtono troškimų išsipildymas. Vienas iš jo neprietelių buvo išvarytas iš jo teritorijos. Ne veltui Gent miesto herbas ir yra drakonas spjaudantis ugnimi.  Iki Gento nuo Bremerchaveno išėjo penki su pusę šimto kilometrų.  Bijojau, kad nesibaigtų dujos, benzinu važiavimas problematiškas, be to neaišku ar kiek jo yra bake išvis. Tenka rizikuot – nėra kito pasirinkimo, todėl  Dar nusipirkau maisto už centus ir dar pridėjus centų sutaupiau trisdešimt eurų dujoms.  Kaip tyčia, Gente nei viena benzino kolonėlė neprekiauja dujomis. Važiuoju ir meldžiuosi, kad tik nepasibaigtų dujos kelyje. Dar kaip tyčia link Kortijk uždarytas įvažiavimas į magistralę, todėl vėl gaunu pasukti į Gento centrą ir padaryti keliasdešimties kilometrų garbės ratą, bet ačiū Dievui, už Gento, kai jau spidometras rodė šešis šimtus kilometrų buvo dujų kolonėlė ir paskutinė prieš Prancūziją kurioje buvo dujų pigiausia Europoje kaina – po 0,64 e. už litrą. Už trisdešimt eurų prisipyliau lygiai pilną dujų baką.

Išvažiuojant iš Gento laikytis Kortryjk krypties, paskui Lille.

Kažkas pasakė, kad Dievas ne buhalteris ir neskaičiuoja. Kam jam skaičiuot, kad jis atsakymą žino absoliučiai tiksliai ir absoliučiai visko. Tas yra ir su žmogaus nuodėmėm. Dievas žino, bet nebeprisimena tų nuodėmių kurias išpažinom kunigui, jos kažkaip išsitrina ir pas Dievą ir pas angelą sargą ir pas prokurorą – velnią.  Tikrai nėra tokios nuodėmės kuri būtų neišpažinta ir už ją nereikėtų atsiteisti. Tenka susidurti su tokia praktika, kad kunigas prie klausyklos, gal jam jau nusibodę tų žmonių nuodėmių klausytis, kad jis sako nebesakyk toliau, aš tave išrišu iš visų tavo nuodėmių. Kaip iš tikrųjų, ar atleistos neišpažintos nuodėmės? Gaila, kad į tą klausymą atsakymas būna jau iškeliavus anapilin. Deja, tada jau pakeisti ką būna jau vėlu.  O, kad tu žmogau žinotum?! Koks dydis Dievo gailestingumas kol tu dar gyvas ir koks tikslus ir teisingas teismas tau mirus. Į Dangų neįeina niekas kas sutepta. O kiekviena nuodėmė sutepa sielą, ne tik sutepam bet ir sužaloja. Skaistykla užgydo visas žaizdas ir apvalo visus sielos nešvarumus, bet tai tik per kančią. Kur viena paguoda, kad tai kada nors baigsis ir bus atsiteista ir bus siela nuvesta į dangų ar į rojų. Dangus ir Rojus nėra tapati sąvoka. Dangaus karalystė, tai karalystė aukštybėse, neprieinamoje šviesoje. Tai amžina karalystė, bet ten į ją patenka tik tie kurie to verti. Rojus, tai jau planetos tipo, su augmenija, gėlėmis, angelais ir muzika. Jo taip pat yra daugybė ir įvairių lygių. Tiesa yra tame, kaip ir Bažnyčia moko, ką užsitarnausi tą ir gausi, kiek aukos sudėsim tiek ir pakilsi. Ir visa tai jau šiame gyvenime, šiame gyvenime pelnomės vietą amžinybėje. Kiek žmogus daug pastangų ir laiko įdeda į šį praeinantį gyvenimą ir kiek mažai jis investuoja į amžinybę. Žiūrėkite, kiek vargsta kol išsprendžia būsto problemą ar kitą kokią finansine problemą, kiek vargsta kol kažką pasiekia kažkokią tai padėtį visuomenėje, kiek pastangų? Ir kiek skiria laiko Dievui, savo sielos reikalams? Karta išgirdau, kaip Viktoras Uspashykas per TV laidą pasakė, kad jis žmogus nuodėmingas, bet kai jau eis gyvenimas į pabaigą tada jis visas nuodėmes išpažins kunigui ir susitvarkys visus sielos reikalus... Kam klaidinti save ir kitus. Negi Evangelija nieko taip ir nepamoko? „Kvaily, dar šiąnakt tu mirsi...“ Toks Dievo žodis turtuoliui nutarusiam, kad turi gėrybių apsčiai ir gali savo sielai leisti linksmintis ir dar didesnius aruodus statytis gėrybėms.

Štai Šiandien, einu išvarytas iš Gento ir kaip tyčia praeinu pro policijos nuovadą ir kad sugels toks aštrus skausmas į kojos sąnarį, kad nebepriminu kojos, lazdos neturiu, kojos priminti taip pat. Įsikibdamas, įsikibdamas praeinu pro tą nuovadą ir skausmas aprimsta, suprantu, kad Dievas specialiai taip padarė, o kodėl? Taip ir nesuprantu. Logiškai tūrėtų tiem policininkam kojas atimti, kad elgetą už šiukšlę laiko... Suvažiavęs iš visur jaunimas tokius bardakus mieste sukelia, tokius šiukšlynus padaro, bet jų niekas nevaro. Jie didina pelną prekybininkams, o tie moka mokesčius.

Ek, Viktorai, Viktorai, tu taip kalbi tarsi su Dievu būtum sudaręs sandorį, kiek metų gyvensi, kada sirgsi ir kada mirsi?ǃ 

Buvo toks turtingas naftos perdirbimo gamyklos direktorius Kiesius, manau jo turtai buvo dar didesni, bet banditai nupjovė jam, jo sūnui ir jo vairuotojui galvas, be kurių jie ir buvo palaidoti. Tai ar gali turtuolis susiderėti su Dievu? Ar išklauso Dievas turtuolio maldą? Ne, nes jie ir nesimeldžia ir nieko iš Dievo neprašo, nes visko ir taip turi, kam jiems tada ir Dievas. Kada Dievas išklauso turtuolio, ar bent pažvelgia į jį. Evangelijoje yra atsakymas. Kaip meiliai Jėzus pažvelgė į jaunuolį kuris nuo mažumos laikosi Dievo įstatymų. Bet sako, dar vieno tau trūksta: „Eik, išparduok viską ir išdalink vargšam, o tada atėjęs sek mane. Jaunuolis nuliūdo, nes turėjo daug turto. Taip ir jis nenusekė paskui Jėzų. Žvejai palikę valtis, tinklus ir žmonas nusekė Jėzų, nes vargas neleido užkietėti širdims ir jie atpažino mesiją. Turtuolis jaunuolis ir Judas Iskarijotas buvo taip užkietinę savo širdis, kad Jėzaus neatpažino, kaip mesijo.

Amiens. Vasara, ryte Mišių nebuvo. Gatvėje sekėsi vangiai žmonių daug, o neaukoja. Išvada viena, kada neveikia Bažnyčia, užkietėja žmonių širdys. Vistiek dieną atsimeldžiau, o vakare išvažiavau, Laikiausi Paryžiaus krypties ir važiuoju į Beauvais miestą. Man atrodo, kad jame nesu buvęs. Amiens prašinėtojų buvo kaip niekada daug. Daugiausia tai rumunai. Vienas toks jaunas prancūzas su šunimi buvo labai draugiškas, o taip reta. Jis vistiek pats kapeikinėdamas man dešimt centų įpiršo. Koks žmogus, o kad jis pradėtų melstis - būtų kandidatas į brolius ir į Dangų. Dar vienas žmogus penkinę paaukojo. Tai šiaip ne taip susirinkau įpilti iki pilno bako dujų.

 Nuo Gent užpilimo buvau nuvažiavęs 182 km /Amiens/. Supyliau 16,92 ltr. dujų. sumokėjau 13,11 euro. Liko  7 eurai. Sanaudos 9,3 ltr/100 km. Geras rodiklis.

Važiuoju į Beauvais. Galvoju kur čia stabtelti ir prie ko prisijungti bevielių internetu. Kažkoks miestelis. Prie kelio viešbutis ir kitoj kelio pusėj vieta sustoti. Internetas yra laisvas. Prisijungiu ir valandą prašneku su artimaisiais, valandą nemokamai. Fantastika tos šiuolaikinės technologijos tik tūrėk įrangą, šiuo atveju tinkamą kompiuterį. Ką darysi, kad Dievas davė. Kai keliaudavau su kuprine ir pirkdavau traukinių bilietus svajodavau kaip pigiau ir greičiau būtų važiuoti mašina su dujom, nes Prancūzijoj bilietai labai brangūs. Prašiau Dievo dviejų dalykų autobusiuko ir kompiuterio. Vieno reikia keliaujant, kad būtų ratai, virtuvė, darbo kambarys ir miegamasis vienoje vietoje, kito reikia, kad galėčiau kažką nuveikt Dievo garbei ir žmonių labui. Dievas davė, bet reikėjo labai pasistengt...

Sustojau pakelėj ant kažkokio įvažiavimo toliau nuo kelio. Parašiau, gerai išsimiegojau. Sapnai tikrai įdomūs ir manau kad Dievo malonė. Sapnuoju, kad gulinėju ir ateina trys moterys. Viena iškart krenta į akį. Sakau: - tu man tiktum, bet aš padariau savo sprendimą, aš pasirinkau Dievą. Jos dar bando mane švelnumu ir glamonėmis pakeisti mano apsisprendimą, bet aš išsisuku nuo jų. Jos liūdnos išeina.

Kitas. Įeinu į didelio nusikaltėlio kaip prekeivio narkotikais ofisą. Sakau: - tu turi baigti. Šis tik akim susižvalgo su savo parankiniais pripuola prie manęs ir pačiumpa ranką. Pagriebia skalpelį ir pamatęs ant piršto didelį, platų žiedą pradeda pjauti piršta. Skalpelį suka aplink pirštą, kraujai trykšta, o aš garsiai meldžiuosi Pater Noster malda. Šis nupjauna pirštą man ant kurio buvo žiedas. Viskas apsitaško smulkiais kraujo lašeliais. Pradeda griūt ir drebėt visas jo ofisas. Aš tebesimeldžiu Pater Noster malda garsiai. Dabar jau su manim meldžiasi ir visi jo buvę tarnai ir parankiniai, viskas dreba. Už lango gal vandenynas, o prie ofiso plūduriuoja jo malūnsparnis su pilotu. Mafijozas iškėlęs rankas šaukia: - Aš vis dar turtingasǃ Ir tada pradeda skęsti ir tas jo malūnsparnis stebiu kaip kabina prisipildo vandens ir šis nugarma po vandeniu.

Kas tame sapne įdomaus ir pamokomo? Tas žiedas ant piršto. Jis nebuvo auksinis, o kažkoks titano spalvos ir be jokių papuošimų. Šiaip aš neturiu ir nenešioju jokių žiedų, o sapne aš mūviu žiedą. Šiaip visi dvasiškiai priimdami savo luomą susižieduoja su Jėzumi. Merginos tampa Jėzaus sužadėtiniais, vaikinai ir vyrai Jėzaus broliais. Net Evangelijoje sugrįžus sūnui palaidūnui pas tėvą šis jį aprengia puošniais rūbais ir užmauna žiedą ant piršto. Šiame sapne Jėzus primena, kad aš jo brolis, kad aš Dievo vaikas ir, kad malda Pater Noster yra galingiausias ginklas kuriuo galiu naudotis.

Trečias. Graži moteris prieina prie manės ir švelniai pabučiuoja į lūpas ir sako: - Tu toks saldus, to to ji švelniai vėl mane bučiuoja į lūpas, ir tas bučinys toks ilgas, toks, švelnus, toks mielas, toks saldus. Manau, kad tai Marijos dovana, taip ji per sapną dėkoja už maldas, nes melsdamasis gatvėje kasdien meldžiuosi rožančiaus paslaptį Švč. M. Marijos intencijomis, o kitą paslaptį Jos garbei ir šlovei. Gal tai reiškia, kad Dangui yra naudos iš mano maldų, gal tokiu būdu per mano maldas išgelbsti daug sielų. Tada dangui esu labai naudingas, arba kitaip - saldus.

2011.07.27.  Beauvais. Atvažiavau ryte. Atsistojau miesto pakraštyje, bijojau, kad centre nebus vietos kur mašiną pastatyti. Jo, juo arčiau centro tuo mažiau galimybių. Artėjant prie centro vietos mokamos. Pakraštyje dar virš euro valanda, o centre gali siekti ir kelis eurus. Centras tik turtingiesiems. Nors aplamai Prancūzai nėra biedni, tačiau nemažai valkataujančio jaunimo. Daugelis jų tokį kelią patys pasirinko, kitus piktasis per nuodėmę įklampintino. tačiau nei vienas iš jų nesimeldžia. Jei melstųsi, taptu dvasingais vargdieniais, o tokių jau yra Dangaus Karalystė. Jų tarpe yra ir gerų vyrukų.

Nusileidau į miestą, jis tarsi slėny. Katedra iš viršaus remontuojama, viduje taip pat. Valo akmenys. Ji statyta iš gelsvų kalnų akmenų. Nuvalyta atrodo fantastiškai, kur nevalyta tai atrodo tarsi nurūkusi. Katedra gigantiška. Bet viduje trumpa ir labai plati. Stalas aukojimui vidury Bažnyčios, kad būtų arčiau žmonių. Už jo kokia dešimt metrų iki Tabernakulio. Altoriaus nemačiau. Gal išgriovė per modernizmo vajų. Ten kažkur tolumoje spingsi raudona lempelė. Suprantu, kad ten tūrėtų būti tabernakulis su Švenčiausiuoju. Priklaupiu pagarbinu. Greta, po dešine didžiulis Kryžius su didžiule kančia. Kančia labai graži, tik storas dulkių sluoksnis neleidžia sublizgėti spalvom. Aš tai pradėčiau nuo Kristaus Kančios nuvalymo bažnyčios puošimo darbus. Pristatyta visokių reklamų, ko tik tenai nėra, kaip parduotuvėje. Viskas dėl turistų. Atvėrus bažnyčių duris turistams dingo sakralumas. Kodėl? Atsakymas paprastas. Turistai be tikėjimo, daugelis gyvenime neatlikę išpažinties. Pilni nuodėmių ir velnių. Jie neduoda lauktų pajamų, nes turistai neaukoja. Fotografuoja, filmuoja, garsiai šnekasi, jiems ne motais, kad kunigas aukoja Šv. Mišias. Gyvuliai, kitaip jų nepavadinsi. Europos Sąjunga remia tuos vyskupus, kurie atveria bažnyčių ir vienuolynų duris turistams. Duoda pinigų remontams. Kad ir Marijampolėje. Jau šventoriuje stovi reklaminis stendas su europine emblema - kuriame Lietuvos ateitį. Apačioje Lietuvos trispalvės pripaišyta mėlyna spalva. Kad tai Lietuvos trispalvės išniekinimas niekas nekalba, nes kas gali pasakyti, tie užčiaupti pačių ES pinigų. Lietuva ir žydrieji - nauja Lietuvos ateitis su gėjais ir (žydra spalva), ir su Čapliko projektu - negimusios gyvybės naikinimu. Pakeitė bažnyčios grindis, ačiū Dievui, kad nesudėjo tokių tviskančių kaip Šiluvoje. Grindys dar tiek to, bet kad vyskupas užsimojo ir šoninius altorius panaikinti, o jie prabangus, prašmatnūs ir sakralūs. Kada gerb. vyskupui buvo kunigų paprieštarauta, kad negalima griauti šoninių altorių, tai vyskupas tuos kunigus atsilikėliais ir nieko nesuprantančiais išvadino.

 Gyvename Bažnyčiai sunkiu laikotarpiu. Tikėjimo ugnis baigia užgesti ir Bažnyčia pati nebežino ko stvertis ir kaip gelbėti padėtį. Nebėra sakralumo, nebėra maldos, nebėra galios. Pažiūrėkite patys, kiek ir kas besimeldžia? Visi tik ieško naujų pašlovinimo formų. Dūzgia gitaros ir skamba sektantiški šlovinimai šv. Mišių metu. Net ir vienuolynai, kiek pasiklausai, tai jau rožančius nebepopuliarus, dabar meldžiamasi pagal brevirijorių, po to pašlovinimai ir t.t. Kur visa esmė? Esmė yra maldos galia gelbėti sielas, juk jos kas sekundę ešelonais virsta į pragarą. Jei maldos yra, Dievas sielai suteikia malonę mirties akimirką ir ši prisiminusį Dievą jo atsiprašo. Mirties momentą atsiprašančiai sielai Dievas visiems atleidžia ir ji nepražus amžinai. Nuodėmių Dievas nedovanoja - už jas tenka atsiteisti, bet tai ne amžinoji pražūtis. Nebūtų nei Stalinas, nei Hitleris pragare jei mirties valandą būtų atsiprašę Dievo už savo padarytas piktadarybes. Leninas, ir tas amžinai nepražuvo. Teko kalbinti vieną močiutę, pas kurią buvo atėjusi Lenino sielą. Pasakė, kad amžinai nepražuvo, nes kažkas ir jo giminės buvo dvasiškis ar popas ir už jį labai meldėsi. Tebėra dar skaistykloje, bet kartais išleidžiamas ant žemės pasirinkt maldų, paprašyt kokios reginčios sielos, kad ir už jį pasimelstų. Dabar M. A. Brazauskui ruošiasi alėją pastatyti, o jis pačiame pragare ir dar tenai bus visus metus ir tik tada Dievas pradės už jį priimti maldas. Tada, kai bus meldžiamasi už jį ir priimamos maldos jis pradės kilti skaistyklos ratais į viršų. Tik įdomu, kas už jį po metų besimels - dukros, nežinau, ar jis jas išauklėjo taip, kad jos melstusi už jį ar ne, bet tauta tikrai už jį nesimels. Tauta bus jį kaip ir pamiršusį ir kaip nurašiusi. Trylika skaistyklos ratų įveikti reikės ilgo laiko ir daug, oi daug kančios. Gera žinia ta, kad amžinai nepražuvo.

Išėjęs iš katedros patraukiau į gatvę, o kiek konkurentų. Vienoj gatvės pusėje sėdi porą jaunuolių su dideliais šunimis, kitoje ant kampo kitas kolega. Kiti dar vaikštinėja nerasdami vietos. Atsisėdau kitoje gatvės pusėje priešais tuos jaunuolius su šunimis. palaiminau juos, jie pamanė, kad taip su jais sveikinuosi ir linktelėjo. Atkalbėjau egzortus, pradėjau rožančių, niekas absoliučiai neaukojo ir dar pradėjo lyti. Ką gi tariau, matyt Dievas nori, kad važiuočiau toliau. Vėl kylu į kalną kalbėdamas rožančių. Pakelyje už dar turėtus penkis eurus nusiperku maisto. Penki eurai, o pažiūrėt nėra į ką. Dešros pusė galiuko, pats pigiausias forminės duonos kepalėlis, keturi pomidorai ir pigiausios kavos pakelis.          

Prie parduotuvės durų sėdėjo elgetaujanti jauna mergina. Išeidamas pasilenkiau jai paaukoti. Neblogai jai sekėsi - dėžutė buvo puspilnė monetų. Ką gi pagalvojau, ačiū už pamoką. Kai iš miesto išvarys, tai pasirinksiu ir aš kokį supermarketą ir atsiklaupsiu prie durų. Ką daryt, nuo gatvės nuvaro, nuo bažnyčių durų nuvaro, ką daryt? Reikia rasti kokią išeitį. Kaip aš vertinu tuos kurie nuvaro nuo bažnyčios durų? Gerai Dievas, kad pragarą padarė ir vietą tenai priruošė „plėšriems vilkams avių kailiuose“.

Popiežiaus vietoje, aš nei vieno nešventinčiau nei kardinolu, nei vyskupu, kol jie nebūtų pabuvę dvasingo vargdienio kailyje. Gal jie tada ir nebesikviestų policijos ubagams nuo bažnyčių nuvaikyti.

Grįžau, pasiskaičiavau kiek kilometrų iki Bourges (Burdžio). Pasiskaičiuoju, atrodo pustrečio šimto. Pusšimtį jau buvau nuo Amiens nuvažiavęs. Turėtų dujų užtekti. Ką gi, važiuojų į savo miestą. Kodėl savo? Todėl, kad Jėzus prižadėjo šį miestą man atiduoti. Kaip tai įvyks, kada tai įvyks, ir kaip tai įvyks šito nežinau. Jėzus pažadėjo ir tiek, vadinasi tas miestas mano. jei Dievas tarė žodį, tai žodis tapo kūnu.

Creil, link Senlis, Meaux, Melun. 

Štai ir susimoviau. Aplink Meluną padariau garbės ratą kokią penkiasdešimt kilometrų. Buvo taip važiuoju nemokama magistrale. Priekyje pasirodo mėlynam užraše "Pajage", Tas užrašas Paryžiaus krypčiai, po apačia taip pat mėlyna lenta su užrašu Mėlun. Pagalvojau, kad kelias bus mokamas ir reikia išsukti. Kaip tik privažiavau atšaką ir išsuku. Pasirodo ta atšaka apsisukimui ir aš magistralėje atgal link Reimso. Vėl reikia apsisukt. Čia ne Vokietija, kad kas keli kilometrai išvažiavimas. Čia kokią dešimt km. nuvažiuoju iki išvažiavimo. Reikia išvažiuot - šlagbaumai. Susimokėk už važiavimą mokama magistrale. Čia ir aš pasimečiau. Paprastai įvažiuojant į mokamą prie įvažiavimo pasiimi kvitą, o išvažiuodamas pagal jį apsimoki. Aš įvažiavau apsisukime, kur nebuvo jokių užkardų. Paskui tik susiprotėjau pasižiūrėti, kiek turiu mokėti. Viena laimė, kad automatas rodė vieną eurą ir trisdešimt centų. Kokia laimė, aš turėjau dar tiek ir sumečiau į automatą ir šlagbaumas atsidarė. O jei būčiau taip maistui visus išleidęs, viskas. Reikalų tektų tūrėti su policija. Kaip jai paaiškinti, kad neturiu nei euro, ko tada išvis važiuoji ir kaip tu važiuoji jei pinigų neturi, ir kaip tu iki čia atvažiavai? Kaip atsakyti prancūzų policininkui, kuris nesupranta, kaip galima važiuot neturint pinigų?

Melun, kryptis Fontainebleu, o po to pasirodo jau Montargis rodyklės. Už jo bus ir Bourges. Taip ramiai sau važiuoju. Juk dujų baką Amiens prisipyliau pilną, bakas penkiasdešimties litrų. Suvartoja dešimt. Tūrėčiau Bourges pasiekti. Deja, dar trisdešimt km neprivažiavus Bourges, minu gazą, mašina sako - prrr. Tai reiškia - dujos baigėsi. Spidometras rodo nuvažiuota su dujų baku 410 km. Perjungiu ant benzino. Karburatorius sugedęs, reikia su dujų jungikliu laiko intervalais padavinėti benzino porcijikę į karbiuratorių. Vargdamas, bet važiuoju. Dar už kokių penkių km ir ant benzino variklis sako - prr. Baigėsi benzinas. Perjungiu ant dujų, kažkiek atsigavo neduodant viso gazo važiuoja. Dujos turi tokią savybę, kad po kiek laiko atsigauna ir vėl gali dar kažkiek nuvažiuoti. Mano atveju dar trūko virš dvidešimt km. Bet, ačiū Dievui, pritempiau iki miesto ir iki "Carrefuor" stovėjimo aikštelės. Čia yra ir benzino kolonėlė. Kai sužvejosiu pinigėlių galėsiu įsipilt benzino, o tada jau pasieksiu ir dujų kolonėlę. Ačiū Dievui. Tiesiog stebuklingai metras į metrą, pasiekiau Bourges.

07.28. Tikėjausi turgaus dienos. Gal ir buvo, bet aš tikriausiai nepriėjau, o po to pasukau link centro. Centre praktiškai žmonių nebuvo. Vis tiek pareigą atlikau, nors suaukojo tik porą eurų. Bebaigiant vienas vyriškis penkinę paaukojo. Po pietų ne ką geriau. Gal atostogauja, gal mėnesio pabaiga, sunku pasakyti. Kolegų su šunim daugiau nei reikėtų. Labai nuliūdau, kažko praradau optimizmą. Puikiai suprantu kiek reikia pinigėlių surinkti ir kiek likę laiko, o jei pridėti dar tai, kad mašinai reikia karbiuratoriui plūduro ir valytuvų laikiklio, tai Lurdą gal dar ir pasieksiu, bet Madridą - jokių šansų. Ispanijoje dujų nėra. Gal keliais centais benzinas ir pigesnis, bet kelias tolimas ir brangus. Gal pavyks kiek Bourges atmelsti, gal pradės aukoti. Esmę supratau. Čia galėčiau kiurksoti ir dirbti su kompu, kad ir už pavalgymą. Juk tiek nedaug ir tereikia pavalgyt ir dar šiek tiek pasitaupyti keliui. Reikia Europoje rasti tokių miestų kur galima būtų išgyvent iš maldos. Juo toliau tuo sunkiau. Gerai, kad vienas. Kaip prasimaitintume keliese? Viskas, daugiau niekam ir nesiūlysiu keliauti, nebent Dievas apreikštų kitaip. Dirbt su audio įrašais sudėtinga - miesto triukšmai, nieko neišeis. Šiaip montuot, tvarkyt galima, tačiau teks užbaiginėt tikriausiai žiemą.

Kiekvienas vienuolyno įkūrėjas yra pionierius atradęs savąjį kelią į dangų. Kiti seka tuo keliu.

Dažnai pergalvoju savąjį kelią. Kur Jis veda? Šį pavasarį, kai Keturnaujienoje buvo švenčiamas Dievo Gailestingumas, per adoraciją vėl Dievas pakalbėjo savo malone. Jis priminė, kad veda mane į tą būrį kur 144000 vaikščios naujoje Epochoje su Kristumi. Yra ir Evangelijoje tai paminėta, bet ten yra daugiau, kad tai tie, kas nesusitepę ir skaistūs, kaip mergelės. Brolių Kelyje jau rašiau, kaip Lurde palietė mane Dievo malonė. Tokia energija kaip ranka perėjo per visą apatinę mano kūno dalį. Supratau, kad tokiu būdu Dievas aprengė mane skaistybe. Atgailos kelias - ubagais aplink Europą dovanoja tokį praradimą, kaip skaistybėǃ Neteko skaityti, net šventųjų gyvenimuose, kad kam būtų suteikta kam tokia malonė.

Gal iš šalies žiūrint ir atrodo, kad man protelis pasimaišė, bet iš tiesų tai yra atgailautojo kelias. Tai yra savo širdies sutrynimas į kelio dulkes, tai visiškas savo išdidumo ir puikybės sunaikinimas. Kas yra elgeta? Niekas, aikščių purvas, net ir bažnytininkų akimis žiūrint. Ką reiškia pavaryti elgetą į šalį? Tai reiškia iš jo atimti būsimą išmaldą, ištraukti iš jo burnos duonos kąsnį. Dabar, ateina kunigas ir sako dink iš čia, pas mus nėra tokios mados (Marijampolė. Matulaičio atlaidai). O ką Kristus liepia broliams kunigams?  - Jūs duokite jiems duonosǃ Kai kur yra "Caritas", kai kur tik pavadinimas. Kad ir Šiluvoje. Dvidešimt metų stebiu kas vyksta per atlaidus? Nė karto "Carito durys nebuvo atvertos vargšams. Kažkodėl Birutei Žemaitytei jos atsiveria susidėti savo prekėm - knygoms, bet nei vienam iš ubagėlių nebuvo pasiūlyta nakvynės, nors tada vyskupas S. Tamkevičius buvo supirkęs aplink šventovę beveik visus namus, suprantama, kad ne labdaringiems tikslams, o nugriovimui.

Nuo senovės elgetos per atlaidus glaudėsi prie apreiškimo koplyčios - Šventovės. Nes ten praeina dukart žmonės ir praeina visi, todėl gauti išmaldos buvo didelė tikimybė. Šiluvos atlaidai prasideda Rugsėjo 8 per Švč. M. Marijos gimtadienį. tai ir yra jos gimtadienio šventimas apdovanotas atlaidais. Ruduo, už kurio prasideda žiema. Tai praktiškai buvo paskutinės vilties dienos pasiruošti vargšams žiemai. Kam pečiui pasitvarkyti, kam malkų nusipirkti.  Štai padarė metropolitas  aikštę. Po to prieš atlaidus skubom pakeitė šaligatvio plyteles iki Marijos apsireiškimo šventovės. Aš iškart pasakiau:  - Matysit, pakeis plyteles ir ubagams vietos neliks. Taip ir buvo. Vyskupo metropolito, pasiskelbusio Šiluvos šeimininku, parėdimu visi ubagai buvo nuvaryti prie bažnyčios šono. Ten paskirta jiems vieta. Iškart, visų ubagėlių uždarbis sumažėjo mažiausiai perpus. Jie tai labai pajautė, bet ar šeimininkas metropolitas pajuto padidėjusias rinkliavos pajamas ? Ar labai išaugo jo rinkliava atėmus iš ubagų burnos kąsnį duonos, malkų krūvelę?

Dabar, konkretus atvejis. Užpernai buvo labai šalta žiema. Šilinių atlaiduose buvo tarpe elgetų ir atgailautoja Birutė Adomavičienė. Ji gyveno vagonėlyje ant Trempinių kalno netoli Kalvarijos. ten kur Lietuvos paribys su Lenkija. Daugelis sako:  -dabar visi kažką gauna. Bet ar tai tiesa? Lietuva yra paradoksų valstybė. Jei kur kitur Europoje ateina žmogus į socialinę tarnybą prašyti pagalbos tai ten į jį kreipiasi:  - Kuo galim tau padėti? Pas mus atvirkščiai -  Ieško kabliukų kokių nors, kad atsakyti pagalbos. Taip ir Birutės atveju, nors ji ir turėjo tremtinės pažymėjimą, tačiau buvo niekur neregistruota. Kol gyva buvo atgailotoja Genovaitė - tikiuosi jos siela tarpe šventųjų, tol Birutei nebuvo jokios bėdos, nes Genovaitė gavo pensiją ir dar buvo namelį Marijampolėje pardavusi ir dar paliko kun. B. P. pinigėlių koplyčios pastatymui. Iškeliavus pas Viešpatį Genovaitei, Birutė liko ir be registracijos, be jokių pašalpų, be jokio pragyvenimo šaltinio. Šiluvos atlaidai jai buvo paskutinė viltis pasiruošti žiemai. Ar yra kam tekę darbininkų vagonėlį žiemoti šildantis "buržuika" - tai tokia geležinė krosnelė, ji tol šilta kol kūreni. Jei lauke minus dvidešimt ir naktį kelis kartus neįmesi malkų tai ryte neišlysi iš po kaldrų - vagonėly bus taip pat minus dešimt, penkiolika šalčio. Parduotuvė tenai už kelių kilometrų.  Bet jei neturi pinigėlių, net ir dešimtis kilometrų brisk per pusnis tau veltui niekas nieko neduos, geriausiu atveju skolon, bet jei kartą negražinsi kitą kartą nieko negausi kol skolos neatneši. Ir taip, Birutė su atkišta rankele, sėdėjo tarpe susispaudusių ubagėlių. Neklausiau kaip jai sekėsi, nes manau visiems panašiai kliuvo, nes aš pats buvau taip pat tarpe ubagėlių. Aš žinau kiek surinkau. Atlaidai baigėsi. Birutė išvažiuodama nuperka dar kokio trisdešimties centimetrų aukščio Marijos Paslaptingosios Rožės statulą. Taip velionė Genutei buvo apreikšta, kad Trempinių koplyčioje turi būti trijų Marijų statulos. Tai tos, sakykim geltonos dar nebuvo. Suprantu, kad statulos reikia, bet dar taip pagalvojau: - ką tu darai, kaip tu išgyvensi žiemą? Buvau jai davęs savo telefono numerį tam atvejui, jei jau nebegalėtų išgyventi, tegu atvažiuoja pas mane į kaimą, nes aš malkų jau buvau užsipirkęs žiemai. Gal jai nebuvo galimybės pasikrauti telefono, gal tie pletkai tų uolių tikinčiųjų neleido jai manęs apsunkinti, kad ji tą žiemą taip ir nepaskambino. Tos žiemos ji neišgyveno ir manau viena iš priežasčių buvo būtent ta, kad buvo nuvaryti ubagėliai nuo Marijos šventovės ir kitoje vietoje nebesurinko žiemai tiek kiek reikėjo kukliausiam pragyvenimui. Kaip matote, ne visi kažką gauna, o yra tokių kurie nieko negauna. Kas kaltas ant kieno sąžinės nuguls ši mirtis? Ar nebus taip, kad teismo dieną priimti aukštųjų bažnyčios pareigūnų sprendimai nuguls ant jų sąžinės ir bus užskaityta, kaip žmogžudystė.

 Kas tu esi žmogau, kad teisi artimą, kas tu esi žmogau, gal net ubagui pavydi? Nepamiršk, kad tą ubagą taip pat sutvėrė Dievas, dėl to, kad ir tas turtingasis galėtų jį šelpdamas sau pelnyti nuopelnų amžinybėje. Kas tu esi kunige, kuris nuvarai elgetą nuo bažnyčios durų? Gal tu taip pat pasiskelbei, kaip metropolitas šeimininku ir užėmei Dievo vietą. Tau liepta duoti duonos, o ne atimti. Ir kur tam ubagui dėtis, kai jam gatvėj neleidžia prašyti išmaldos policininkas, kai nuo prekybos centro nuvaro apsauginis. Dar nuskambėjo tas atvejis, kaip pačiam prekybos centre apsauginis papurškė į veidą ašarinių dujų iš balionėlio kažkokiam prekybos centre užsnūdusiam "bomžui". Gal visą naktį tas benamis klajojo nerasdamas vietos kur įlysti ir sušilti.

 Jėzus liepė skelbti Evangelija su dešimčia įstatymų ir dar didžiuoju meilės įstatymu. Jėzus liepė nekrauti didesnių naštų nei patys galite panešti, tačiau Bažnyčia parašė Katekizmą su tūkstančiais kanonų ir dabar seminaristai tais kanonais plaunasi sau smegenis kelis metus. Tiek to, o ką liepia Motina Bažnyčia? Kas yra geri darbai, sielai ir kūnui? Sielai geri darbai - Malda, pasninkas ir išmalda. Kūnui - alkaną papenėti, trokštantį pagirdyti, nuogą aprengti. Gerbiami dvasiškiai, čia ne aš sugalvojau, taip Katekizme parašyta ir to mokina kiekvieną vaiką kitaip jį neprileis ir prie pirmos Komunijos, jei jis nežinos tokių dalykų. Tai, kaip čia išeina, kad jūs neleidžiate žmonėms pelnytis nuopelnų. Nuvarote nuo bažnyčios durų ubagėlius. Vilniuje kardinolo įsakymu buvo pajungta policija ir per Velykas policininkai nuvarinėjo ubagėlius nuo Vilniaus bažnyčių. Matot, kokie laikai atėjo, kad viskas apsiverčia aukštyn kojom. Net prie socializmo, ar išvarydavo kas ubagėlį iš geležinkelio stoties žiemos naktį į lauką? Nakvynės namai su savo tvarka ir žaidimo taisyklėmis. Porą mėnesių pagyvenk nemokamai, o paskui susimokėk. Iš ko, kai esi bedarbis? Kai reik sugalvoti kaip kažkaip prasimaitinti, juk dabar ne socializmo laikai, kai batonas kainavo 12 kapeikų ir pieno maišelis 27 kapeikas. Dabar reikia litų, o iš kur jų paimti? Reikia tam benamiui, kuriam neseniai baigėsi "srokas" ir grįžo iš "kaliūzes" kažkaip išgyventi. Nueina prie Aušros Vartų ištiesia rankelę, bet tuo kažkas (kunigo brolis ir sesuo prekiaujanti kalendoriais ir susikrovę sau turtus nemokėdami jokių mokesčių) paskambina ir prisistato policininkas . - Tai, ką pinigų prašinėji, važiuojam į skyrių, rašysim protokolą reikės septyniasdešimt litukų baudą uždėti kaip pirmam kartui. Jei dar tave kartą pamatysiu, tai dar uždėsiu ir bausiu tiek kartų, kol tavęs nebematysiu. Atidarysim skolos sąskaitą, o jei nesusimokėsi teks atsėdėti. Ką aš durnas? - mąsto tas, iš kaliūzės išėjęs, kaliūzėj ir ten tokių problemų nebuvo. Ir mąsto, ką čia padarius, kad vėl pasodintų, ten bent žiemą šilta ir reguliariai maitina. Ar kam į galvą duot, ar kokią vitriną išdaužt, kad vėl pasodintų, o ką daryt?

Gal patartumėte gerbiami dvasiškiai, ką tokiu atveju daryt? Buvo laikas aš tokiam sakydavau, nueik vakare prie bažnyčios kokios, ištiesk ranką, geri žmonės, atjaus kas ir gausi kitą litą. Dabar to padaryt negaliu, dabar pats klausiu, ar tame mieste policija ubagautis leidžia, ar prie tos bažnyčios išmaldauti leidžia? Ar iš tų atlaidų išvaro?

Kaip tai "avelei", kurias jūs ganote ir Bažnyčios įstatymų mokinate savo gailestingumą parodyt, kaip pelnyt Dievo malonės ir susikrauti lobį amžinybėje, kad nuvarydami ubagėlį nuo bažnyčios durų uždarėte gailestingumo duris jūsų ganomiesiems?

Pasakysiu tiesiai, labai skiriasi vertinimas kunigų ir vyskupo, ir ubagėlio, bet arčiausiai tiesos yra būtent pastarojo vertinimas, bet puikybė, godumas ir užkietėjusi širdis neleidžia to nei priimti, nei vertinti.

„Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra Dangaus Karalystė“. „Palaimintas esi Tėve, kad paslėpei tai nuo didžiųjų ir išmintingųjų, ir tai apreiškei mažutėliams“. Kristaus žodžiai iš Evangelijos. Ar besimeldžiantis ubagėlis nėra dvasingas vargdienis, ar jis nežvejoja žmonių, kaip ir jūs, Petro įpėdiniai, tik tas ubagėlis atrenka, atsijoja iš minios tuos kurie turi širdį ir jų duota auka pati meldžiasi už aukotoją. Ar ubagėlis negyvena taip, kaip Dievas liepia Ar jis sėja ar pjauna? Ar jis rūpinasi rytojaus diena, juk rytojus pasirūpins pats savimi. Gal kaip tik ir tas ubagėlis esantis ir išmaldaujantis prie tavo, prie Jėzaus bažnyčios durų ir yra tas rodiklis parodantis tavo klebone ar vyskupe širdies būvį? Gal jų nebuvimas rodo, kad ir Dievo malonė paliko tą bažnyčia ir nusekė kartu ten kur renkasi varguoliai?

Bourges antroji diena. Ryte prie par Carrefouf buvo turgelis. Žmonių mažai tai patraukiau į centrą. Atsimeldžiau, aukotojų nedaug,  bet aukojo tai po eurą tai po du . viso 13 e iki piet. Po to grįžęs nuvažiavau iki dujų įpylimo kolonėlės. Ji tuoj už geležinkelio stoties, bet visi tiesūs įvažiavimai remontuojami tai teko padaryti didelį ratą. LaimeiI dujos nesibaigė, o Carrefoure tai užpylimas automatas - tik su kortelėmis. Įsipilu 28ltr. už 24 eurus. Nuvažiuota nuo Amiens buvo 437 km.

Po pietų diena kukli, tik keturi eurai. Paprastai tiek reikia dienai kukliausiam maistui. Viskas gerai, čia nusiteikęs mažiausiai savaitę prabūti. Vakare grįždamas pasiklydau bevažiuodamas, tai treko garbės ratų susukti apie 20 km. Dieną vaikščiojau arčiau centro

Atgailos Kelionė b

Liepos trisdešimta. Bourges. Šeštadienis.

Baigėsi pasninkas t.y. penktadienio diena. Skirta pasninkui, Dievo garbei. O, kad žmonės įvertintų tai, kas tai yra,, būtų daugiau laimingų žmonių ant šios žemės. Kodėl? Todėl, kad pasauly, Europoje yra labai daug nutukusių žmonių. Tai yra rimta problema kuri slepia savyje daugybę priežasčių. Problema su kuria susidūriau ir aš. Buvau normalus, bet kartą prasikaltau Dievui, mintimis pasmerkdamas didžiuliais pilvais kunigus. Užteko tik taip pagalvoti ir, kad iškart susilaukiau už tai Dievo bausmės. Taip jau išėjo, kad teko pusmetį pasedėt rašant pirmąją knygą ir normaliai maitintis. Mažai judėti ir rezultatas. Už pusės metų aš jau buvau toks pilvūzas, kad manim pasibaisėjo net mano mažoji dukrelė. Nepadeda nei tos dietos, nei rekomendacijos, nei visokie papildai. Dietos pasilaikai, žiūrėk suplonėji, jos nebesilaikai užauga tiek kiek buvę ir dar su kaupu. Išeitis yra. Pasirodo ji pasninke. Kažkaip vieną penktadienį visai nieko nevalgiau ir sapnuoju sapną, kad čiupinėju savo lašinius ant pilvo, jokių riebalų. Atsibudęs supratau, ką Dievas norėjo pasakyti. Nereikia išradinėti dviračio - laikykis pasninko ir viskas susitvarkys. Apie pasninkus daug kas šneka, kad ten negalima valgyti mėsos ir kt., o žuvį valgyti galima ir t.t. Visa tai pletkai - pasninkas yra susilaikymas nuo bet kokio valgio. Dievas nereikalauja žudytis pasninkais, bet vieną dieną savaitėje papasninkauti. Nuo ketvirtadienio vakarienės ir šeštadienio pusryčių ir tik tiek. Leisti organizmui pačiam susitvarkyti su riebalais ir toksinais kurių prisikaupia per savaitę sočiai. Tai jau mokslo įrodyta. Iš religinės pusės penktadienis tai Kristaus Kančios diena, juk jam kalėjime ir tampant nuo Piloto, pas Aną ir Kajafą niekas nedavė nei trupinėlio, nei lašelio vandens. Nereikalauja Dievas, kad susilaikytume nuo vandens, arbatos. Aš net kavos išgeriu, bet dar neapreiškė Dievas jokiu budu, kad taip daryti negalima. Penktadienis pasninko diena ir viskas. Gerk, bet nevalgyk. Organizmas pats susitvarkys ir su lašiniais, ir su toksinais, ir su ligomis. Ką gi pasirodo, kad ši sistema veikia tobulai. Jokių dietų, jokių papildų - pasninkas ir lašiniai savaime nyksta. Už pusės metų viskas normos ribose.  Ligų priežastys gali būti ir kitos, tačiau apie tai vėliau. Einu į darbą. Kaip ir visi žmonės, aš griežtai laikausi savo darbo taisyklių. Egzortai ir visas rožančius iki pietų. Egzortai ir visas rožančius po pietų. Gaunasi penkios valandos. Kadangi turiu invalidumą, kad esu darbingas tik keliasdešimt procentų, to man pilnai užtenka. O kiek Dievas duos per gerų žmonių rankas, to turės pakakti, jei ir neduos, tai už tą dieną dėkosiu Dievui lygiai tiek pat, kaip ir už tą kurioje gerai aukojo. Iki piet pasisekė - surinkau apie dešimt eurų. Atsižvelgiant į tai, kiek mažai žmonių mieste, tai labai neblogas rezultatas. Eurai kelionei, centai maistui. Jei gaunu kartais popierinį tai jį atidedu juodai dienai, kaip neliečiamas atsargas, kad neįstrikčiau kokiam mažam kaimely, ar mieste iš kurio išvaro.

Po pietų žmonių buvo daug, gal reikėjo ateiti anksčiau, nes po penkių jau niekas neaukojo, prasidėjo cirkai, karnavalai. Vienas apsirengia kažkokiu klounu nesuprasi, kiti seka su fotikais, kameromis jį ir save filmuodami. Atseit prieš kažką protestuoja, o prieš ką taip ir nesupratau. Apsigimę revoliucionieriai ir menininkai.

 Iki ašarų sujaudino pravažiuojanti invalidų trijulė. Paskutinę vežė jauną merginą gražiu angelišku veidu, bet už jos nugaros visa apratūra palaikanti jos gyvybę. Tokia jaunystė ir toks kryžius. Taip tai jos kelias į dangų. Gal jai skirta būti kankinių gretose, vienas Dievas žino. Manau, kad invalidų vežimėlis padeda išlaikyti skaisčią ir šventą sielą. Sukalbėjau paslaptį rožančiaus, kad Marija padarytų stebuklą ir ją pagyditų. Nepamiršiu Lurde, kaip besimeldžiant gatvėje netikėtai prašneko Marija. Sako:  - Galiu padaryti tik vieną stebuklą, ką tu renkies, ar išgydyti tau akį ar tą moterį? Tada, kaip tik prie manęs buvo privežta jauna moteris invalido vežimėlyje ir ji man paaukojo eurą. Vienintelė iš invalidų kuri yra privažiavusi prie manęs ir paaukojusi. Sakau. išgydyk, Marija, Ją. Aš galiu gyvent ir viena akim. Dangus išklausė mano apsisprendimą - akis mirė ir sunyko. Nežinau, bet tikiu, kad ta moteris pasveiko. Aukštai įvertino Dangus tokį mano pasirinkimą. Manau, taip būtų pasielgęs bet kuris džentelmenas ar bent geros širdies žmogus. Jau rašiau per Lietuvos Krikšto tūkstantmečio šventę aptūrėtą stebuklą. Tada, kai Lietuva šventė ir žavėjosi fejerverkais ir lazeriu šou ant katedros Vilniuje. Aš kaip įprastai tom tuštybėm nesižaviu, geriau jau pasimeldęs eisiu miegoti. Vos atsigulus ir atsisveikinėjant su Dangum. Tai yra visados stengiuosi padėkoti ir labanakt pasakyti Dievui Tėveliui, Viešpačiui Jėzui, Šventąjai Dvasiai, Marijai Motinėlei... Tik išvydau atskrendančią saulutę kuri įskrido į neregę akį ir tada sušvito visas kūnas ir prasidėjo ilgiausiai trukęs regėjimas mano gyvenime. Iš toli stebėjau sutvėrimo pradžią. Tada dar Jėzaus nebuvo, tada kūrėjai buvo Tėvas ir Sūnus. Jėzaus vardą Sūnus gavo tik atlikęs Tėvo pavestą misiją ir įsikūnijęs žemėje. Iki to visas dangus žinojo, kad tai Dievas Sūnus. Visagalio Sutverėjo Sūnus. Aš stebėjau, kaip Sūnus tvėrė dangaus angelus. Tai buvo stulbinantis šou. Angelų srautai iš Sūnaus, kaip iš gausybės rago liejosi srovėmis sudarydami nepaprasto grožio reginį visam dangui. Tėvas taip didžiavoso savo Sūnumi ir Jo kūryba, o Sūnus nepaliovė stebinęs visą dangų savo išmone.

Tada Marija pasakė, kad galiu padaryti tik vieną stebuklą. Kodėl tik vieną, o ne du? Tai buvo eilinis mano išbandymas, eilinis egzaminas ir jis buvo tikrai netikėtas. Dievas visados išbando savo vaikus jiems to nesitikint. Egzaminas gali įvykti, bet kada, pačioj netikėčiausioje situacijje. Tam nepasiruoši. Tam reikia taip tikėti ir gyventi, kad visas gyvenimas būtų egzaminas ir jis būtų Dievo akivaizdoje.

Būčiau laimingas, jei Švč. M. Marija ir šioje kelionėje padarytų stebuklą, kas kad ji nežinotų už ką ir kam dėkoti. Juk ne aš tą stebuklą padaryčiau, o Dievas ir už tai reikėtų Dievui ir dėkoti.

Žemaičių Kalvarijos atlaidai prasidėjo su susitikimo su kolegomis - tais kurie gyvena iš elgetavimosi. Vienas yra toksai Romas vardu. Žmonės jį pažįsta. Su rementais ir rožančiumi stovi ar sėdi kur prie įėjimo. Vieniems jis nieko, kitiems tiesiog smirdžius. Tai jau nuo paties žmogaus priklauso. Man jis bičiulis ir kolega. Susipažinom su juo prieš kelis metus. tada jis dėjavo, kad plaučiuose vėžys ir daktarai negydo, nes pinigų neturi. Aš meldžiausi uždėjęs rankas ant jo krūtinės ir plaučiai pagijo. Ar buvo vėžys ar ne tai ir tiesų žino tik vienas Dievas, nes jei negydo medicina, nėra ir fakto įrodymo. Per eilę metų vėl pasigirdo liūdnos gaidos Romuko intonacijoje. Vėžiukas kojose, reiks mirtį. Prašė, kad pertverčiau jam žaizdas ir pasimelsčiau. Žaizdos tikrai buvo, bet vėžys ar ne vėl tik vienas Dievas težino. Šiais metais žaizdos jau buvo sugijusios. Dar viena didesnioji, tik graži nauja odelė užsidėjusi. Buvau sapnavęs, kad gydau Romą ir jis toks laimingas. Dievas jį išgydė, gal dar ne visiškai - dar nelaiko šlapimo. Būčiau vėl jį prameldęs, bet kažkaip anksčiau baigiau atlaidus ir nebepadarėm to. Palikom kitam kartui. Jei puslės reikalai susitvarkys, gal nebešauks Kaunietės autobuso vairuotojui pamačiusios ateinantį su ramentais Romą: - Mes jau su tuo smirdžiumi nevažiuosim. Kiek tokių "smirdžių" slaugė Motina Terėsė, kiek tokių "smirdžių" aptarnauja savanoriai Lurde. Simonas Kirinietris irgi nenorėjo Jėzui padėti kryžiaus nešti, prisilietė prie kryžiaus, pažvelgė Jėzui į akis ir pasikeitė visas jo požiūris. Jei kelių valandų negali pakentėt autobuse, ką jau ir bešnekėt apie tikėjimą. Dievas jį gydo, todėl, kad jis turi tikėjimą. Per Romą supratau paprastą tiesą. Stebuklų Dievas nedaro jei nėra tikėjimo. Romas jį turi, todėl Dievas ir gydo jį. Jis nėra vienintelis atvejis, yra buvę, kad gatvėje sutiktas žmogus spaudžia ranką ir dėkoja, nes Dievas jį išgydė nuo vėžio per mano rankas. Buvo laikas, kai važinėjau per ankologines ligonines, ėjau per palatas. Ko tik neprisiklausiau, kokių patyčių savo adresu ir kokio netikėjimo tada išvydau. Paradoksas buvo tame, kad buvo tokių, kurie patikėjo. Viena iš tokių jau velionė Elena. Kuri jau buvo turėjusi bent dešimt "Chemijų". Dar dešimt metų tęsėsi mūsų draugystė. Ji mane sūnum vadino, aš ją mama. O tos palatos draugės kurios sakė, kad mes daktarais tikim, tos seniai išmirė, o ji dar virš dešimties metų gyveno. Gal ir ji nebūtų patikėjusi, tačiau jai begulint, kažkokia jėga tiesiog ją išsviedė iš lovos ir liepė išbėgt į koridorių. Taip ir susipažinom.

Kad ir per šiuos atlaidus. žemaičių Kalvarijoj, moteris pasiskundė, kad širdis jos labai silpna, sako pasimelsk, kad praeičiau kalnus. Pasikviečiau, pameldžiau jos širdį - šiluma eina, vadinasi Dievas gydo. Kitai neina šiluma - Dievas negydo. Jei Dievo energija neina per rankas yra tik dvi priežastys - aš nesu Dievo malonėje arba žmogus neturi tikėjimo. Jei nesu Dievo malonėje - šiluma niekam neina, o ne tai, kad vienam eina, kitam ne. Ne mano kaltė, kad Dievas nedaro stebuklų - Dievas daro stebuklus. Tik nėra pas žmogų tikėjimo. Paskaitykite Evangeliją apie Jėzaus daromus išgydimus. Visur jūs rasite tokią frazę: "Matydamas jį turint tikėjimą reikalingą išgydimui, Jėzus jį pagydė" ir pan. Ir taip jau priėjome prie ligų. Turite žinoti, kad iš Dievo rankų sveikata ir liga. Liga, tam, kad pakeistų žmpogaus gyvenimą ir tikėjimą. Kartais tai yra atsiteisimas už savo ar artimųjų, ar giminių nuodėmes. Tokiu atveju liga gali būti išgydyta tik tada kai bus sudėta tiek aukos kiek reikalinga atsiteisimui. Auka susideda iš dviejų dalių: Maldos ir kančios. Nėra maldos - bus kančia. Pirmoji taisyklė ligoniui, tai sąžinės sąskaita ir išpažintis. Ne vaistai ir medicina, bet sąžinės patikrinimas iki panagių, kaip liaudyje priimta sakyti. Medicina Dievas nedraudžia naudotis, bet, kad vaistai efektingai veiktų taip pat reikalingas tikėjimas ir Dievo malonė. Vaistus reikia pašventinti, o prieš vartojant pasimelsti ir prašyti Dievo sveikatos. Gulantis ant operacinio stalo, jei jau priėjo iki to, pavesk save, pavesk visus daktarus, visą personalą ir hirurgo rankas Dievo apvaizdai. Ir visiškai atsiduok Dievo valiai tardamas:  - Tavo esu, tau gyvenu, tau mirštu, teesie Dieve Šventa valia. Dievas visus išbando ir be kryžiaus gyvenimų nebūna. Būna tik nesusipratimai, kurių pakeisti būna per vėlu. Pažiūrėkite į jau amžinybėje buvusį daininką Vytautą Kernagį. Kokios banalios jo dainos buvo iki ligos - tuštybė. Ir koks gilus jo požiūris į gyvenimą pasiketė užėjus ligai. Nei pinigai, nei šlovė ir populiarumas negalėjo padėti. Padėti galėjo tik tikėjimas - tik jis buvo per silpnas išgijimui. Aš tikiu, kad nepagydomų ligų nėra - yra tik dydis netikėjimas, kuris nuvaro į kapus.

 Antras pavyzdys. Ata Algirdas Brazauskas, beje jį šianakt sapnavau. Prasidėjo sapnai, vadinasi miestas valosi, atgys ir žmonių širdys ir pradės geriau aukoti. Beje sapnas buvo toks. Kažkur važiuoju ir A. Brazauskas, kaip maišas, toks atstumiantis, kad baisu prie jo ir prisiliesti, bet kaip jį palikti. Paimčiau į mašiną, bet viską išpurvins. Ką daryt, įsimetu jį į bagažinę ir vežuosi kartu. Tai rodo, kad savo maldomis padedu ir sieloms, kurios yra pačioje gyliausioje skaistykloje. (A. M. B pakliuvo į sunkiausią skaistyklą ir dar visus metus Dievas nepriims už jį maldų. Sunkioji skaistykla yra su velniais, tai tas pats pragaras, tik tiek, kad siela ten būną tam tikrą laiką kol atsiteisia už tam tikros rūšies nuodėmes, o po to ji kyla į kitą ratą atsiteisti už lengvesnes nuodėmes. Atitinkamai ir mažesnė kančia. Keturi dabartiniai Lietuvos vyskupai yra kandidatai susitikti su A. M. B jo buveinėje. Jei jie stengtusi pažintį Dievą, tai kalbėdami apie Dievo Gailestinumą nepamirštų ir Jo teisingumo.

 Tai Brazausko žodžiai pasakyti per televiziją buvo tokie: - Kas tūrės milijonus - tie išliks. Ar išliko? - Dievas netoleruoja valdžios pareigūnų, kurie moko priešingai Dievo Žodžiui Šventame Rašte. Uždėjo kryžių - tikėjimo nebuvo ir ata. Milijonai nepadėjo. Gal jis juos buvo pelnęs savo darbu? Ką Dievas sako Šventame Rašte? "Žmogau, tavo gyvybė nepriklauso nuo tavo turto". O turtingam, kuris taria savo sielai: Mano siela linksminkis ir džiaukis tu turi visko apsčiai... Tokiam Dievas sako: "Kvaily, tu dar šianakt mirsi".

Atgailos kelionė 2011 c

Šiandien jau sekmadienis, šventa diena. Įdomūs sutapimai. Perku pietums pavalgyti, tai vakar. Ir taip suskaičiuoju berods 2,43 euro. Atidžiai skaičiuoju pirkdamas, paimu dešros gabaliuką ir trejetą pomidorų po 1 eurą už kilogramą. Nepadėjau pomodorų ant svarstyklių, tai kasininkė, jauna, bet apkūni pardavėja, pati išėjo iš kasos ir parodė kaip reikia pasisverti ir užklijuoti kvitą ant maišelio. Viskas tvarkoje. Prabraukia ji pro skenerį prekes ir rodo 2,18 euro. Aš papilu jai saujoje tūrėtus smulkius. Po eurą ir po pusę tai dedu dujoms, nes atsiskaitant už dujas smulkių nepriima, nebent iki euro. kuo dažnai ir pasinaudoju. Ir taip ji skaičiuoja, skaičiuoja ir vėl iš naujo skaičiuja, ir pagaliau suskaičiavo ir ištiesia man atgal porą centų. Žiūri ji į mane kaip į kokį stebuklą. Kaip taip galima pataikyti. Juk pomidorai buvo nepasverti, pati ji pasvėrė, kaip aš galėjau suskaičiuoti ir įduoti jai tiek kiek reikia? Sutapimas, ar ne perdaug tų sutapimų?

 Kartą prabilo Dangiškas Tėvelis ir pasakė tokią frazę: - Žinok, kad tavo gyvenimas tobulai pramatytas. Ir tie tokie sutapimai, centas į centą surinkta ant bilieto, nupirkta kažko, užpilta dujų, ar nuvažiuoti kilometrai tiksliai iki ribos. Kad ir šis atvykimas į Bourges. Neliko nei kiek dujų, bet laimingai pasiekiau tikslą ir pasipildžiau. Kartais tiesiog pašiurpstu. Kokia tai situacija, man ji jau matyta, lyg tai kartotusi, lyg aidas atskriejęs iš praėjusios amžinybės ir tie tokie pasikartojimai, kad tai jau buvo ir kartojasi...

Kiek tų kartų buvau marinuojamas beprotnamiuose ir už ką? Neitikau Aleksandrai Vismantienei, socialinės rūpybos ir glogos skyriaus vedėjai, tai ji ištaisė pasitelkusi savo valdžią man atostogas beprotnamy. Turiu audio įrašą, kaip ji su manimi susidoroja pasitelkdama N. Akmenės gydytoją psichoterapeutą Žarnauską. Ne dėl to, kad lygiagrečiai "Caritą" atidariau vaikams maitinti tom dienom, kai "Caritas" su ponia Uščiniene memaitino, ne dėl to. Priežasis buvo tame, kad atskleidžiau machinacijas ir aferas su Maltos Ordino gaunama labdara. Kaip tik buvo penktadienio pavakarys. Į N. Akmenės vidinį kiemą į garažus atvažiavo "fura" Maltos Ordino su labdara. Labdara buvo iškrauta savivaldybės garažuose. Taip jau Dievas surėdė, kad sekmadienį teko užtikti, kaip iš tų garažų jau atrinkti rūbai buvo išvežami lengvosiomis mašinomis. Vieną tokį tamsų folksvageną prigrūsta rūbų iš tų garažų, bandžiau pasivyt, kad užsirašyčiau jo numerį, bet jis buvo greitesnis už mano pavargusį "opeliuką", nurųko Žagarės kryptimi ir dingo iš akių. Kai kitą dieną atėjusios moteriškės prakalbo apie labdarai dalintus rūbus, tai sakė,kad nebuvo ko ir rinktis, vieni niekam tikę skudurai. Papasakojau ką mačiau, bet matyt, sienos ir tos turi ausis. Kad nekelčiau triukšmo buvo paprasčiau su manim susidoroti pasitelkiant psichiatrą. Ar prie socializmo buvo kitaip, ar valdžios nesusidorodavo su disidentais pschiatrinių pagalba? Ar kas pasikeitė? Nebent išorė, o sistema liko ta pati. Imkime Šviekšnos ligoninę. Prieš dvidešimt kelis metus kai buvau nuvežtas tenai buvo atvežtas ir vienas jaunas vyrukas. Jis atbuvo savo terminą ir jį išleido, nepraėjus nei savaitei jis sugrįžo ir buvo vėl pakartotinai paguldytas. Ar jis buvo ligonis? Jį padarė priklausomą nuo vaistų. 52 dienos, tai labai ilgas laiko tarpas, per kurį galima padaryt žmogų narkomanu. Juk tie psichotropiniai vaistai tai narkotikai. Ar yra tokių vaistų, kurie išgydytų smegenis? Absurdas. Su manim buvo Dievas ir jis mokė, kad prieš geriant vaistus juos reikia peržegnoti ir tik tada gerti, bet ir tai po ligoninės prisikėlimas būdavo labai ilgas ir skausmingas. Tos "lomkės", patikėkite žinau, ką tai reiškia. Suprantu narkomanų kančias. Bet aš žinojau, kad reikia keltis Dievo padedamam. Ir taip tas pats vyrukas po dvidešimties metų tebeguli toje pačioje ligoninėje. Jį padarė priklausomu nuo vaistų. laiko jį dėl jo invalidumo kurį pasidalina ar tai daktarė, ar skyriaus vedėja, nežinau. Dvidešimt metų kaėjimo, baisiau už kalėjimą. Kalėjime nežudo vaistais. Už ką, tik tam, kad būtų melžiama "karvė". Ar tokių vienas? Oi ne, kitas, tada buvo septinti metai. Tai kai gauna pesiją jam nuperka ko pavalgyt ir tuo viskas pasibaigia. ten jis iš nevilties sienom ėjo, verkė ir dejavo, bet jo balso niekas taip ir neišgirdo. Dabar aš irgi turiu invalidumą, išrašo vaistų. Taip, kažką su tais vaistais sugadino, kažkokios jungtys tarp nervų buvo nužudytos. Todėl laikas nuo laiko reikia ir man išgerti pusė tabletės. Kaip akumuliatorių pakrauti, kol vėl išsibaigia kažkokia tai veiklioji medžiaga. Bet kokia vaistų kaina? Dėžutė šimtas litų. Kas tai. Tai pasakysiu yra pinigų plovimas. Tai yra pelnų didinimas pasitelkiant tokių šalių naujokių kaip Lietuva, pschiatrus. kai kuriuos ligonius laiko eksperimentiniais "triušiais" ir išbando užsienio kompanijų naujus vaistus. Psichiatras stebi šalutinius poveikius, vaistų veikimą ir už tai iš kompanijų gauna honorarą. pacientas, ligonis tai, ne žmogus, tai tik žaliava bandymams. Kas supras jo kančias. Kartą besiskundžiant vienai moteriškei, kad jai labai blogai. Pažiūrėjau kokius vaistus ji geria. Ir kaip nekeista, tarpe šalutinių poveikų perskaitau tokį sakinį: "Staigi, netikėta mirtis". Atleiskite, ar tai vaistai, ar žudymo priemonė? Liūdiju, kad ten tikrai yra kažkokia velnio sistema, kokia nei pats nežinau. Doras pschiatras tose ligoninėse ilgai neištveria, kažkas ten tikrai velniško.

Ponia A. Vismantienė dirba kaip dirbusi ir užima aukštas pareigas N. Akmenės savivaldybėje. Kai bandžiau gauti paramą žiemai malkoms. Vieną kartą buvo atsakyta, kad tu neturi nuosavybės ir tau nepriklauso. Kitą kartą surašė penkias sąlygas kurias turiu įvykdyti, kad būčiau įtrauktas į sąrašus kuriems reikalinga parama. Trečia kartą buvo pareikšta, kad paramą skiria tik tiems kurie gauna mažiau nei 350 litų, o aš 400 litų, tai man ir nepriklauso.

 Idomus dalykas. Kalbinau Antaną, žmogų "sraige" vadinamą. Jis taip pat gauna 400 litų pencijos. Klausiu kaip tau sekasi išgyventi. Tai jis įvaldė jogą. Ir taip įprato, kad tai tapo jo gyvenimo dalimi. Įdomi ta jo mityba: kąsnis duonos ir trys dilgelių lapai. Kad net nuvažiavęs į atlaidus vaikšto murmėdamas, kas tai per vieta, kad neauga valgomos žolės? Tiesa pakol kas Antanas turi mamą kuri taip pat gauna penciją. Dvi pencijos dviem geriau nei viena vienam.

Piligrimystė, kelionės, atgailos kelionės. Ar tai dėl šventumo ar tai dėl išgyvenimo? Ir taip ir kitaip. Ir dėl šventumo ir dėl išgyvenimo. Šiaip piligrimais vadina visus atvykstančius į atlaidus. Piligrimais vadina visus vykstančius į tolimas keliones į šventas vietas. Ar ne perdaug nuvalkiotas šis žodis? Aš suprantu tuos piligrimus kurie keliauja pėsčiomis vos ne tūkstantį kilometrų Jokūbo keliu. Kuris prasideda netoli Paryžiaus ir baigiasi Santjago de Komposteloje. Suprantu Gintaro tolimas keliones nešant kryžių su Dievo kančia. Nors tai kai kam taip pat išgyvenimo butinybė. Paklausiau moteriškės kodėl ji keliauja, tai ši tiesiai atsakė: "Kol keliaujam pensija susitaupo". Gintaras taip pat dar nesibėdavojo, kad žiemai malkų neturi, nors jis taip pat evangeliškai nei sėja, nei pjauna, o Dangaus Tėvas juos maitina.

 Dažnai pagalvoju. Ar galima pasitikėti valstybe, bankais? Šiais laikais niekuo negali pasitikti. Gali būti taip, kad ir to mizerno invalidumo nebemokės, kaip tada reiks išgyventi, nes ir jį gaunant per žiemą įkrenti į skolas. Lieka viena - elgetystė. Bet jei ir ji draudžiama, kas tada lieka - viena dinkti iš Lietuvos ir ieškotis galimybės išgyventi kažkur kitur. Baisiausia žiema. Vasarą dar judėjimas, miestai gatvės, dar gali kažką gauti, o žiemą ką daryti, kaip žiemą išgyventi? Klausiau dabar jau ata. Birutės Adomavičienės, atgailavusios ant Trempinių kalnelio,  peržiemojusios vieną žiemą po Genovaitės mirties, kaip ji išgyveno tą žiemą. Nepanoro ji papasakoti, tik kažkaip jai išsprūdo: - Tos košės taip nusibodo. Tą žiemą ji dar turėjo Genutės suruoštų malkų. Ši gaudavo pensiją, dar namą buvo pardavusi, net po mirties paliko pinigų, kad būtų pastatyta koplyčia. Netikėtai ji mirė, net nespėjusi Birutės paklausti, kaip tu be manęs išgyvensi? Sekanti žiema buvo labai šalta, išgirdau naujieną - Birutė šios žiemos neišgyveno. Nesigailiu, kad su ja apvažiavom Lietuvą atgailodami ir eidami keliais aplink bažnyčias. Tai aprašyta mano knygoje "Kryžiaus Kvailystė". Tai buvo jai susitaikymo su Dievu kelionė. Nemanau, kad buvo tokia Dievo valia, kad ji tik penkiasdešimt kelerių iškeliavo į amžinybę. Tai buvo išbandymas žiema, kuriai ji buvo nepasiruošusi. Nepasiruošė tik dėl to, kad pritrūko mūsų širdžių jautrumo ir geros valios.

Man tos atgailos kelionės taip pat ir viena ir kita. Pirma tai Dievo valios vykdymas. Yra daug kelių į Dangų, į Aukštybes. Kalbėjimas rožančiaus gatvėse atsiklaupus su išmaldautojo kepurėle tai mano kelias. Aš žinau kur jis mane nuves. Taip aš noriu vaikščiot su Jėzumi tarpe jo išrinktųjų, aš trokštu matyti jo darbus ir jo daromus stebuklus, aš trokštu rėgėti jį kurianti. Man tiek nedaug tereikia išsilaikyti šime kelyje iki mirties. Motina Teresė sakydavo: - mes nesame socialinės darbuotojos, mes esame vienuolės, Kristaus sužadėtinės. Tarnavimas vargšams yra mūsų kelias į amžinybę, į šventumą. "Mano kryžius švelnus, mano našta lengva", sako Kristus. Argi tai ne tiesa? Argi sunku kalbėti gatvėje rožančių, kad ir atsiklaupus, ir lotyniškai. Lotyniškai ir atsiklaupus, todėl, kad Dievo buvo apreikšta. "Kol melsies atsiklaupęs ir lotyniškai į dangų kilsi šviesos greičiu". Stengiusi likti ištikimas Dievo malonei ir šiam apreiškimui. Nėra tos jėgos žemėje kuri galėtų mane perkalbėti ir įtikinti kitaip. Kartą sesuo Birutė Žemaitytė manęs klausia kodėl meldžiuos atsiklaupęs. Tada atšoviau, kad ant užpakalio į dangų neįlipsi. Ar būtų iki Antro Vatikano Susirinkimo kilęs kam toks klausymas - melstis atsiklaupus, atsisėdus ar stačiomis? Tada buvo tokia atsakymo pradžia: "Jei negali melstis atsiklaupęs, ar atsiklaupusi, tada gali sedėti, stovėti ar gulėti, kaip jau kam išeina". Dabar visi kalba rožančių sedėdami. Ko tame nėra? Tame nėra nusižeminimo prieš Dievą ir tai yra piktojo laimėjimas.

Aš nesu elgeta - aš esu Jėzaus brolis ir dirbu Dangui, aš rožančiaus ir lotyniškos maldos reklamos agentas Dievo tarnyboje. Rožančiaus malda lotyniškai yra galingiausias ginklas kovoje su piktąją dvasia. Atsiklaupimas ir nusižeminimas taip pat yra ginklas prieš puikybę ir piktąją dvasią. Kabantis ant kaklo kryžius primena tikrąjį raktą į Dangų. Tik Kryžius su Dievo kančia mus apsaugo nuo piktojo. Aš taip pat užmetu tinklus prasijodamas žmones, kad atrinkčiau gailestinguosius už kurius pasiųsiu dangui maldas. Ne kartą man alegorine kalba Dievas per sapnus rodo gaudanti žuvis. Kartais pagaunu didelę žuvį, o tai būna, kai kalbamės apie Dievą ir paslaptinga jo veikimą su kokia atvira Dievui gera siela. Aš taip pat nei sėju, nei pjaunu, o dangaus Tėvas mane maitina, taip kaip Evangelijoje parašyta. Aš gyvenu Evangelija, man ji nėra knyga, man ji yra gyvenimas. Tik tiek, kad man Dievas skyrė būti tarpe tų, kuriiems visuomenė nepaliko nieko.

Buvau įstojęs į Marijos Magdalenos atgailautojų vienuolyną, vyskupo apšauktam sektantu, buvau išmestas. Ir ačiū Dievui, dabar esu laisvas ir Dievas parodė man kitą kelią, kuriame niekas netrukdo kilti į Dangų. Neturtas mano sąliginis - neprisirišti prie nieko, nes viską teks palikti. Tūrėti tiktai kas reikalinga išgyvenimui ir Dievo valios vykdymui. Skaistybė - taip, juk į tą pačią upę nebrendama ir nebe tas amžius, kad man be Dievo dar ko šalią trūktų. Nusižeminimas iki ubagystės, ar jūs matėte didesnį? Paklusnumas Dievo malonei ir stengimasis išlikti ištikimam jai iki galo. Štai ir visa mano politika ir tikėjimas. Aš tikrai esu laisvas, laisvas kaip vėjas, kur niekas nežino iš kur jis ateina ir kur jis nueina. Nėra laisvas nei kunigas, nei vienuolis, o aš esu laisvas. Jei nepasakysiu niekam kur vykstu, taip niekas ir nesužinos, nes pats nežinau kada ir kur būsiu. Šv. Pranciškaus keyje buvo daug apribojimu, bėgant amžiams tapo nebeįmanoma regulos beišpildyti. Dievas nori mano pavyzdyje įsteigti naują broliją - Nazariečių broliją, kurioje nebus vadovaujančių, nes visi per atgailą bus save nuskaistynę ir atsivers patys Dievo malonei ir jo vedimui. Tam nereikia jokių Bažnyčios pritarimų, nebent gero vyskupo palaiminimo. Vis dėlto brolijai, tikiuosi, kandidatų būtent iš galvėje besėdinčių ir bevalkataujančio jaunimo. Jiems trūksta tik vieno - maldos. Patirties jie turi. Bet kaip iki to prieiti, tai jau uždavinys.

Kartą, kai buvo Vilniuje Gėjų eitynės, monsijoras Svarinskas ištarė tokią frazę kaip repliką policijai, kad ši per visus nepriklausomybės metus neišaugino nei vieno Plechavičiaus. Tada jis kalbėjo apie žydų sąmokslą ir kaip pastarasis su rimbu ir griežtumu puikiai susitvarkė. Stebėdamas einančius ir einančius jaunuolius, jaunuolių poreles su šunimis ir sėdinčius gatvėje, taip pat noriu mesti repliką Bažnyčiai, nejaugi per tiek metų Bažnyčia taip ir neužaugino antrojo Jono Bosko. Gaila, pasirodo tikrai ne. Medžiugorija dirba su narkomanais, kun. Valerijus Rudzinskas taip pat, bet antrojo Bosko taip ir nėra, kad kam rūpėtrų gatvėje sėdintys vaikinai. Kiek iš gatvės vaikinų Bosko užaugino pašaukimų? Duok dabar Bažnyčiai jaunų, tyrų, šventų, o paskui tik ir skamba, kaip šį kart atvažiuojant per visas Vokiečių radijo stotis - sekso skandalas, katalikų bažnyčios kunigas tvirkino ir net nežinau kaip tą žodį panaudot. Išnaudojo, būtų per švelnu - prievartavo, taip būtent tas žodis. Kodėl tokie dalykai vyksta? Ar susimąstėte? Ar buvo iki Antrojo Vatikano Susirinkimo girdėti, kad kunigas būtų pederastas? O čia net Bostono vyskupas tokiu buvo patapęs - nemaloni Bažnyčiai tema tiesa? O priežastys? Priežastys Antrame Vatikano Susirinkime atvėrusiai duris piktąjai Dvasiai - ji yra visų tų darbų autorius. Ji gudresnė už žmones ir net dvasiškius. Iš pradžių panaikino maldas prieš piktąją dvasią, po to sumenkino liturgiją, uždraudė egzortus, nuiminėjo kančias nuo kryžių, išgriovė altorius, apsuko aplink kunigus, kad Mišių metų atsigrežtų į žmones, bet ne į Dievą ir turime rezultatą kokį turime.

Šiandien manau, kad atskleidžiau paslaptį kuri nedavė man ramybės jau daugelį metų. Kodėl Bourges žmonės vieni iš geriausių Europoje? Ryta pasirinkau bažnyčią pačią arčiausiai  - Notre Dame. Tai yra Dievo Motinos titulo. Mišios sekmadienį vienerios pusė vienuoliktos.  Iš pradžių pagalvojau, kad kaip ir visur tetralizacija, kai kunigas su vaikais ir žvakėmis artinosi prie altoriaus. Paskui atkreipiau dėmesį į giedojimus. Giedojo grigališkai ir sakraline bažnyčios kalba - lotyniškai. Paskui pamačiau, kad nėra stalo o Mišios aukojamos ant altoriaus ir atsisukus veidu į tabernakulį. šešios didelės žvalės degė ant altoriaus, virš jų kryžius su Dievo kančia. Mišios buvo lotyniškos, senosios. Per pakilėjimą mušė bažnyčios varpai kokias penkias minutes ir kunigas laukė kol baigs skambinti, kad tęstų maldą. Skambino ne tik varpeliu, bet ir visais varpais užbaigdami vienu didžiuoju varpu. Šventąją Komūniją dalino visiems suklaupus prie sustatyto Dievo stalo. Kiekvienam prieš paduodant komūniją buvo palaiminimas Ostija ir tik po to įdėjimas į burną. Sakysit fantastika, to negali būti, kur jau kur tik ne Prancūzijoj. Pasirodo, kad taip ir yra ir todėl čia žmonės geri ir nei karto manęs neišvarė iš šio miesto policija. Dar daugiau, aš juos laiminu pravažiuojančius. O kartais jie pravažiuodami mane laimina. Čia Šv. Mišių šviesos pliupsnis nubanguoja per visą miestą ir apvalo jį.  Po Šv. Mišių pasitikau išeinančius. Nors žmonių buvo nedaug, bet matėsi jų laimingi veidai. Paaukojo apie 8 eurus, o tai kaip sekmadienį ir dar Prancūzijoj labai gerai. Grįžau, pavalgiau, įšsiploviau rūbus geležinkelio stotyje, apsiprausiau nuo galvos iki kojų visas turgelio aikštėje esančiame užsirakiname tualete, nes šiandien turgaus diena ir taip atsigavau, kaip naujai užgimęs.

Antradienis, 2011 m. rugpjūčio 2 d. Negirk Dienos be vakaro, o miesto kol jo nepalikai. Pirmadienį miesto centre buvo gatvės remontas. Žmonių mažai. Iki pie nedirbo parduotuvės. Palyginus man pasisekė. Planavau čia išbūti savaitę, bet kita diena viską pakeitė. Antradienį gatvė buvo baigta. Viskas kaip įprasta.Tačiau atsibastė dar keli jaunuoliai su šunimis. Ir vienas priėjęs pradėjo mane varyti iš tos vietos kurioje aš meldžiausi. Pataikyk, kad pro šalį važiavo policija. Sustojo. Patikrino jaunuolių dokumentus, patikrino ir mano pasiskambino į savo skyrių, gal ten vedama kokia kompiuterinė apskaita. Gražino kortelę ir liepė keliauti.

Visados suskauda širdį kai išvaro. Suskaudo ir šį kartą, o bevažiuojant gavau dar ir ranką pridėjęs prie širdies melstis, nes labai jau iš tiesų dūrė širdies srytyje. Planai pasikeitė. Į Fusy, į laužyną jau nebevažiuosiu. Tikėjausi per savaitę pasirinkt mašiną pasiremontuot. Kadangi dar ir nepakeliui, tai važiuoju į miestą ir užsipilu dujų kiek jau tilps.

Dapilu 24, 76 ltr. Už 21,05 euro. Spidometras rodo 277733 km.  Prieš tai pyliau 28 litrus už 24 eurus.

Viso į baką supilta dujų 53 ltr. Už 49 eurus. Nuvažiuota apie 440 km. Su baku.

Pasirenku Montlukon kryptį, Clermont Ferrand.

Nuo Montlukon prasideda kalnuotos vietos, tačiau magistralės mokamos todėl tenka važiuoti kalnuotais keliais. Problemos su variklio aušinimu. Todėl dar tenka visu karštumu pajungti pagalbą – salono šildymą ir papildomai įjungti radijatoriaus ventiliatorių. Judu. Prieš Clermontą vė įsipilu dujų iki pilno bako. Už 13 eur7 po 0,744 už litrą. Pakol kas tai pigausios dujos Prancūzijoje.

Kalnų keliai, teks koreguot maršrutą. Kitaip bus „batai“.

 Clermont atrodo didelis miestas, kaip čia seksis matysime.  Kalnų miestas. Aplink kalnai, bet dar nedideli. Miesto centre tualetai „gratuit“ – veltui. Tai gera žinia. Radau aikštelę netoli centro, gal pora km tereikia eiti.

Atgailos kelionė 2011 d

Iš Clermont Fd Išvažiujant laikytis krypties (A -75) (E – 11). Issoire, Montemplier, Aurilac, Le Puy,

Paskui jau atsiranda Perpignan, Millou. Iki Millou magistralė nemokama.

 Kelias eina per kalnus. Prieš Millou atkarpa mokama. Teko įsukti į Millou. Čia “Geant” įsipyliau dujų. Iki pilno bako nebeužteko. Dapyliau 19, 53 ltr. Už 15,1 euro. Spidometras rodė 244 km. Liko dar trys eurai, tai už du paėmiau pavalgyti. Pabandžiau pasimelsti prie Geant įėjimo. Geant kaip Lietuvoje hypermaksimos. Atkalbėjau egzortus ir pradėjau melstis rožančių. Viena moteris paaukojo porą eurų, bet tuoj išėjo apsauginė ir liepė eit iš čia. Galvoju,kaip tu pamatei. Paskui pastebėjau, kad prie kampo aukštai kabo rutuliai – kameros. Juodinto stiklo, kaip prie bankomatų todėl objektyvų nesimato.

 Ką gi važiuoju į Baziers. Pravažiavus miestą Milleu, kuris yra pakalnėje teko įvažiuoti į kokio poros kilometrų aukščio kalną. Man vėl vanduo radijatoriuje vos nevirė. Nors ir papildomas ventiliatorius sukos, nors salono šildymas iki galo vistiek neužtenka aušinimo. Teks ieškoti kito radijatoriaus, bet tai jau Lietuvoje. Užvažiavus į kalną po kiek laiko kelias vėl įsuko į tą pačią A – 75 magistralę. Kelias per kalnus ir matyt nėra kito kelio, todėl vėl nemokamas. Į Baziers įvažiuoju su 1,5 euro. Ačiū Bourges. Sunkiai, bet vistiek ten suaukojo tolimesniai kelionei. Iš Borges išvažiavau prisipylęs dujų, dar turėjau apie 32 eurus

Ketvirtadienis, 2011 m. rugpjūčio 4 d.

 Baziers. Vakar išvaikščiojau centrą. Kokią valandą man eiti iki jo, tačiau stovint pakrašty miesto yra kur į krūmus įlysti. Centre Marijos Magdalenos bažnyčia, aikštė. Joje kaip tik ir rašau. Niekaip nepavyksta man sukaupti to buferiuko – kad galėčiau tūrėti atsargą kelionei. Vis tenka pradėti iš naujo. Apniko abejonės gal reikėjo į Lurdą pirma važiuoti, būčiau užtekęs iki Lurdo. Tačiau, jei tenai išvarys, aš būčiau nepasiekęs susitikimo vietos su sūnum. Visi dabar sužverėję iš visur išvaro. Tai besvarstant ateinu iki centro. Valanda ėjimo. Dar ieškojau interneto. Nei vakar, nei šiandien dar neradau prie ko prisijungti. Yra viena įstaiga Švento Mykolo ten kažkas buvo, bet Gmailas neleido prisijungti kadangi serveris nesaugus.

Atėjus į centrą prisėdau ant suoliuko. Graži saulėta diena, bus karšta. Čia Pietūs. Skiriasi ir augmenija, daugiau pietų kraštų medžių. Jie taip egzotiškai atrodo. Prisėdu ant suoliuko pažvelgiu į dangų. Dešinėje saulės pusėje saulės vaivorykštė – Dievas duoda ženklą, kad taip ir turėjo būti. Kelionės kasmet darosi sunkesnės dėl to, kad iš visur išvaro. ES pradėjo skurdo mažinimo programą ir pradėjo ją nuo elgetų ir visokių kitokių benamių ar parazituojančių išvarymo. Tai programai skiriamos didžiulės lėšos, tačiau nei vienas euras vargšo nepasiekia. Daugybė kuruojančių institucijų kuriose tie pinigai ir ištirpsta. Geriausiu atveju tai nuperkama kelios tonos kruopų, cukraus ir išdalinami, o visa liūto dalis tenka programų vykdytojams, kurie ir išsiplauna tuos pinigus. Iš tiesų tai tik ir yra tuščias pinigų švaistymas – parazitų šėrimas. Turiu omeny parazitus ne kuriems kuriamos tos programos, o kurie kuria tas programas ir pasisavina tas ES lėšas. Šiaip ar taip vagių vienodas likimas – jiems vieta rezervuota kur ir amžinybėje už šilumą nereikės mokėti, bus jos į valias ir net perdaug.

Išeitis yra. Netrukdykite žmogui prašyti išmaldos. Nebus ir problemos. Ar kas bandė spręsti problemą kitokiu būdu? Atvyko pav. jaunuolis su šunimi į miestą. Jam reikia ir pavalgyti ir šunį pamaitinti ir dar pinigėlių jo tolimesnei kelionei. Davei tokiam užduotį, Pav. vėžimėlį, šiukšlių rinktuvą ir užduotį. Išvalyk tą gatvės dalį nuo ten iki ten. Už tai tau bus sumokėta pav. 20 eurų iškart atlikus darbą ir grįnais. Manau nebūtų jokių problemų ir gatvė būtų švari ir keliauninkas patenkintas ir šuo sotus, ir mokesčių mokėtojams atsieitų du kart pigiau. Kas nenori dirbti, tą reikėtų iškomandiruoti. Juk tą patį darbą dirbdamas vokietis ar Prancūzas uždirba keliskart daugiau.

 Žmonių visur yra gerų. Suprantama, kad yra miestų ar šalių geresnių ar blogesnių, tačiau draudimai elgetautis galop išvirsta nusikaltimais. Vietoj to, kad prašytų išmaldos jis patyko kam per sprtandą užvožt ir pačiupt piniginę. Na tai kas, kad pasodins į kalėjimą – juk ten taip pat valgyt duoda ir nakvynė nemokama. Nepamatuoti sprendimai išvirsta baisia problema. Štai užteko kardinolui, kartą, prieš vėlykas, kreiptis į policiją, kad nuvaikytų elgetas nuo bažnyčių, galop tai pavirto ir draudimu elgetauti Vilniaus, Kauno miestuose, Šiauliuose Kryžių Kalne. Pažįstu vieną Šiaulietę kuriai Kryžių Kalnas buvo jos pragyvenimo šaltinis. Jo nebelikus dar ji dienom pasedi prie Šiaulių Katedros vartų. Sunkiai jai sekas, juk ir už pragyvenimą tenka susimokėti ir pavalgyti. Vakarais daugiausia dabar ji sėdi autobusų stotyje, kiek kartų ją pašnekinau, jos kišenėje nei lito. Kardinolo ir vyskupų sprendimas taip apsunkino jai gyvenimą, kad gyvenimas jos pavirto į Golgotą. Matai vienuoliai pasistatę aukų dėžę gali rinkt aukas, o  vargšas pragyvenimui ne. Jau kelis metus atgal buvo nutekėjusi informacija, kad tie broliai Pranciškonai prie Kryžių Kalno jau ne broliais, o milijonieriais ir mafijozais patapo. Tik vargšu pabuvęs pamatai tikrąjį žmogaus veidą. „Iškiliausia asmenybė“ taip spauda tituluoja kardinolą, kiek liaupsiu Kauno metropolitui Vysk. Sigitui Tomkevičiui, o iš tiesų tai „plėšrūs vilkai avių kailiuose“. Paradoksas – Sibiras gamino šventuosius. Laisvė, pinigai ir valdžia pavojingesnis išbandymas nei tremtis.

Atgailos kelionė 2011 e

Penktadienis, 2011 m. rugpjūčio 5 d. Perpignan.

Atvažiavus pirmiausia reikia rasti vietą kur pasistatyti mašiną. Reikia rasti tokią vietą, kad galima būtų nors pasisiot, juk nelakstysi reikalui prispaudus kažkur į miestą. Antra ir ta vieta turi būti nemokama ir kuo arčiau centro, gerai jei truputį atokiau nuo pagrindinių kelių. Įvažiuodamas laikiaus centro krypties ir įvažiavus į miestą priėmiau Barselonos kryptį, juk reikia iškart galvoti ir apie išvažiavimą. Iir priėmęs tą kryptį iškart išsukau iš pagrindinio kelio, o čia gyvenamieji kvartalai. Ten vietos nemokamos ir galima rasti tinkamą vietą, tačiau reikia vaikščioti ieškoti ir ne kartą perstatyti iš vienos vietos į kitą kol randi tinkamą vietą.

Pirmiausia pasiimi ant ko užsirašyti ir užsirašai gatvės pavadinimus, ties kuriomis gatvėmis pasistatei mašiną, paskui didesnės gatvės pavadinimus kuriomis eini, autobusų sustojimus ir pasižymi koks autobusas važiuoja ir stotelės pavadinimą. Einant visada reikia apsisuktį ir įsižiūrėti į gatvę, atkreiptį dėmesį į išskirtinius objektus. Sutemus ta pati gatvė gali atrodyti visiškai kitai dėl apšvietimo, todėl reikia stengtis grįžti kol dar nesutemo. Gali būti, kad paklysi, todėl reikia laiko palikti atsargai ir grįžti anksčiau.

Beziers miete truputį paklydau, tai teko klausti kur Džoan Moulin aveniu. Žmonių vakare gali nebūti ir tai problema kol rasi ko paklausti. Kiek Bieziers mieste neišbandžiau vietų taip ir neradau vietos kur laisvai prisijungčiau prie interneto. Visoje Prancūzijoje visuose miestuose interneto ryšys geras. Laisvą internetą tiekia bent trys tiekėjai, kai kur ir daugiau, bet matyt reikia nusipirkti planą, o kaip tai padaryti be internetinės bankininkystės aš nežinau ir nemoku.

Patraukiau į Perpignan centrą. Pakely pamačiau didelį viešbutį ir nesuklydau, nors ir iš kitos kelio pusės laisvai prisijungiau prie interneto. Kadangi prie „skype“ niekas iš artimų nebuvo prisijungę, tai pakalbėt neteko tik, kad išsiunčiau elektroniniu paštu tolimesnį kelionės aprašymą. Jei katalikai daugiau naudotusi internetu, tai akimirksniu galima būtų juos pasiekti.

 Bažnyčios istorijoje buvo toks laikotarpis, kai šventumo siekimas buvo siejamas su visišku atsiribojimu nuo pasaulio, taip pat ir nuo technikos naujovių. Situacija nedaug ir dabar pasikeitė. Jau mirdamas Popiežius Karolis Voityla – Jonas Paulius II paskutinius žodžius žmonijai perdavė tokius, kad panaudotume naujausius technikos pasiekimus Evangelijos skelbimui.

 Žmogui mirštant vyksta didžiausias gyvenimo egzaminas. Prasiveria dvasinės akys. Žmogus išvysta kiaurai per sienas ateinančius nelabuosius ar demonus. Kartais išvysta visą pragaro galybę. Tada dangus stebi ką žmogus pasakys, ką pagalvos ir kaip elgsis šio egzamino metu. Prisipažinsiu, mane Dievas leido šėtonui marinti daug kartų, kol išmokau teisingai mirtį. Tada ta išbandymų dalis baigėsi liko tik patyrimas. Kyla tokios baisios mintys išvydus visą pragaro galybę, kad reikėjo tikėti į velnią. Užeina nepaprastas troškimas susikeikti ir kaip nors kitaip kreiptis į piktąjį. Tai reikia nugalėti ir šauktis Dievo. Kartais jau žodžio, nei minties suregzt nebegali, beišeina ištarti tik žodžio skiemenį. Ir tas skiemuo yra „Ma“. Tai pradžia žodžio „mama“ ir Marija. Bet kuriu atveju Marija yra Dangaus ir žemės Karalienė ir mūsų dangiškoji motina ir ne tik. Ji yra galingiausia apsauga nuo pragaro galybės. Ištarus tą kiemenį ma, nes daugiau jau nieko nebesugebi padaryti. Juk šėtonas lplėšia tavo sielą iš tavo kūno ir nardina į baisią juodumą. Tik ištarus tą skiemenį palengvėja, tarsi skandinamas išnertum ir įkvėptum gurkšnį oro. Tada tave tarsi paleidžia ir mintimis jau gali šauktis Dievo. Šauktis Dievo nėra, kad ten tu kažką kalbėsi Dievui. Šauktis Dievo yra kartoti frazę: „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk, Viešpatie pasigailėk“. Po to dar Dievas tave sustiprina ir gali šauktis jau ir šventųjų ir Marijos pagalbos ir tik tada atsitraukia pragaro galybės ir prisiartina šventieji. Tada prasiveria akys išvysti Dangų. Žinoma, jei tu esi to vertas. Jei dar laukia ilgas kelias atsiteisimo už nuodėmes, tai dangaus tau niekas nerodys, nebent šviesą ir išgirsi Jėzaus balsą skelbiantį tavo tolimesnį likimą. Nei vienas žmogus žemėje neišvengs to egzamino, nei vienas neišvengs mirties ir nei vienas neliks be susitikimo su Viešpačiu Jėzumi. Nesvarbu kokį tikėjimą beišpažinai, į ką tu tikėjai, vistiek tave teis Jėzus. Jis yra Atpirkėjas žmonijos ir visa žmonija jam yra atiduota. Jėzus sprendžia tavo pomirtinę egzistenciją. Pagrindinis kriterijus yra Dešimt Dievo Įsakymų ir Dydysis meilės įsakymas. Pagal tai teisiamas žmogus. Nei vienas neišeina iš Dievo teismo išaukštintas – geriausiu atveju nuteisintas. Tie kuriems skirta būti išaukštintiems tie į Dievo teismą neina. Iškart po egzamino mirtimi yra nuvedami į Aukštybes kur jiems skirta. Kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir dangiškoje yra mylimi vaikai, o kai kurie dar labiau mylimi. Pačių mylimiausių paimti ateina Jėzus, Motinėlė Marija ir visas pulkas šventųjų ir giminių sielų iš visų kartų kurios yra danguje. Skaistyklos vėlės nėra išleidžiamos. Tu turi taip gyventi gyvenimą, kad kiekvienu momentu būtum pasiruošęs ar pasiruošusi šio gyvenimo egzamino laikymui. Viktoro Uspaskich varijantas čia netinka – gyvenimo pabaigoj išpažinsiu visas nuodėmes ir nueisių į Dangų, čia reikalingas didesnis autoritetas – Šv. Antanas. Šv. Antanas mokė vieno – turi nuodėmę - tuoj eik išpažinties, nelauk kitos dienos. Nuodėmės išpažinimas dar neatveria iškart dangaus, dar reikalingas atsiteisimas už tą nuodėmę. Juk pavogus pav. dviratį turi išpažinti kun., kad pavogei, paskui grąžinti teisėtam savininkui. To dar neužtenka dar turi pelnyti atlaidus. Daugiau Bažnyčia tyli. O yra dar vienas svarbus atsiteisimo už nuodėmę aspektas. Dar žmogus turi atgailauti už savo nuodėmes. Kiekviena nuodėmė turi savo kainą ir už ją reikia apsimokėti. Paimsiu konkretų pavyzdį. Nusižengimas šeštam Dievo įstatymui - nepaleistuvauk. Imkime tą pirmąjį kartą, kai žmogus prasikalto. Siela tuoj iš dangiškų aukštybių nupuolė ant žemės. Norint, kad siela vėl pasiektų tas dangiškas aukštybes reikia išpažinties, atlaidų ir atgailos. Maždaug tokios – kasdien išklausymas Šv. Mišių. Keturias dalis atmelst rožančiaus kasdien ir dar kasdien Kryžiaus Kelią pramelst. Ir taip iš eilės pusę metų kasdien. Tada siela vėl bus pakylėta į panašias aukštumas kaip iki nuopolio. Mažas malonumas ir didelė atgaila – toks yra Dievo teisingumas. Jei daugiau yra buvę „romanų“, gali pasiskaičiuoti kiek esi skolingas Dievui. Kiek dar kitokių rušių nuodėmių.

 Dabar yra dydis Dievo Gailestingumo metas. Jėzus dar 1999 apreiškė, kad sutaikins visus su Dievu, kurie atgailos aplinkui Lietuvą, taip kaip aprašyta mano knygoje „Draugai“. Todėl taip ir pavadinta ta apreiškimų knyga „Draugai“, nes žmogų padaro draugu su Dievu. Buvo Lietuvos vyskupams perduoti tie apreiškimai. Pirmiausia tai antrąjam žmogui po kordinolo, Jo ekscelencijai vyskupui Kauno metropolitui Sigitui Tamkevičiui. Čia sukilo jo visa dydybė prieš Dievo apreiškimus, kaip gali Dievas nepritarti jo darbams ir netgi sakyti priešingai. Kaltas likau aš. Juk tie apreiškimai gauti ne šiaip telepatiniu būdu. Tai buvo apšvietimo dienos, kai Šventoji Dvasia nusileidžia ant žmogaus ir galvoje pasidaro šviesu, šviesu, tarsi kas įjungtų prožektoriaus lemputę, tada žmogų pripildo absoliutus žinojimas, nes tą akimirką Dievas ne tik apšviečia žmogų, bet nusileidžia ant jo ir periima jį visą. Tada buvo parašyta „Atsiteisimo litanija Dievui Tėvui už Bažnyčios klaidas“, Buvo gauta visa eilė apreiškimų Bažnyčiai, Lietuvai, Prezidentui. Suprantama tai nebuvo tai ką siūlė Lietuvai kardinolas ir vyskupų konferencija. Jie siūlė Lietuvai balsuoti už stojimą į ES. Dievas liepė priešingai. Dievas liepė pakilti Lietuvai atgailai aplink Lietuvą. Dėlei vyskupų modernistų Lietuva atgailai nekilo. Vyskupui Tomkevičiui buvo lengviau paskelbti mane „nepakaltinamu ir liepti į jokius piligriminius žygius Gintarui manęs neimti ir pasakyti kitiems, kad su manim niekas nebendrautų, niekas nevažiuotų ir t.t. Tada vyskupai paskelbė savo pareiškimą kuris nuskambėjo taip: „Naujo apreiškimo nebus“ Tai buvo paskelbta per Šilinių atlaidus. Dievas neliepė nei modernizuot bažnyčių, nei griauti Dievo stalų. Dievas liepė kilti atgailai visai tautai. Kiek metų kai Lietuva ES narė? – Keli metai. Kiek Lietuva jau milijardų turi skolos? Kur nueisime? Už skolas bus išparceliavota Lietuva. Kinai superka visas Europos skolas. Sekantis žingsnis bus, kai leis supirkti užsieniečiams Lietuvos dirbamas žemes. Pasaulis pinigų turi, pažiūrėkite, kaip jais taškomasi. Atvažiuokite, kad ir į šitą miestą Perpignan, čia taškomasi pinigais pramogom, čia tokia turistų koncentracija. Jei ir toliau taip bus Lietuvėlės neliks. Liks tik ant žemėlapio, kad čia Lietuva, o realybėje ji visa bus privati, kažkieno kito, gal Kino, gal Japono, bet ne tavo ir mano broli, sese Lietuvi. Didžioji Hitlerio ir Napaleono vaikaičių gudrybė ir svajonė – išsiplėsti į Rytus, be karo. Nesvarbu kokia kalba, tenai kalbama – svarbu užvaldyt rinką ir per ją įtakot tautas, svarbu diktuoti savo sąlygas.

Antras vyskupas kuriam Dievas liepė perduot apreiškimus buvo vysk. Rimantas Norvila. Dievo valia buvo tokia, kad jis tuos apreiškimus perduotų Popiežiui per vizitą „Adlininum“ Vatikane. Aš juos perdaviau, ar nuvežė? Ne, manau jie buvo perduoti kardinolui, o šis jų popiežiui neperdavė. Jie padarė savo cenzūrą – nusprendė kas skaitytina Popiežiui, kas ne. Ir ta cenzūra galioja ir dabar. Sėdi jauni kunigai ir atrenka laiškus kurius dera skaityti popiežiui, kurie yra paprasčiausiai šlamštas. Prie šlamšto priskiriami ir visi mistikų laiškai ir apreiškimai. Bažnyčia dabar tapati su pasauliu – sekuliari. Pasaulis mistikus laiko šizofrenikais – vyskupai taip pat. Lietuvoje yra tik trejetą vyskupų, kurie yra tikėjimo žmonės, kitus valdo pinigas ir valdžia.

Buvau labai nustebęs, kai kartą vienas kunigas pasakė, kad Popiežius nevaldo Bažnyčios – Bažnyčią valdo vyuskupai. Per ilgus tikėjimo metus įsitikinau, kad šie žodžiai teisingi. Viską valdo vyskupų konferencijos. Popiežiaus pavyzdys vyskupams neprivalomas. Tikėjimo žiburys gęsta Europoje, modernizmai jo neižiebs. Lietuvos Bažnyčią taip pat valdo vyskupai modernistai. Vartoju šį žodį modernistai, nes jis jau priimtas. Modernistai tie – kurie žiūri išorinių tikėjimo dalykų, jeims Evangelija ar sekimas Kristumi yra tik šnekos.

Perpignan. Vakar nuėjau į centra – žmonių jūra. Štai kur visi Europos miestų žmonės suvažiavę, todėl ir likę miestuose vos vienas kitas žmogus. Susiradau siaurą gatvelę su žmonių srautu ir atsimeldžiau egzortus, ir dvi rožančiaus dalis. Kai kurios parduotuvėlės centre dirbo iki dešimtos valandos vakaro. 21 val. Oro temperatura buvo 31 laipsnis karščio. Surinkau 11 eurų. Vakare policija nėjo per siauras gatveles. Vadinasi čia galima ir vakarais išeiti ir taip būti nors ir ilgą laiką,nes turistai vis kiti žmonės. Svarbiausia, kad policija neišvarytų. Tai tas miestas kurio reikia. Manau, kad Dievas suveikė taip per sūnų, kad aš čia atvažiuočiau. Man tai yra atradimas. Anksčiau aš žiūrėdavau tik kaip keliauti, dabar galvoju kaip išgyventi. Jei iš to miesto nevarytų čia sezono metu išgyvent galima, ko gero vienas iš geriausių miestų. Kad ir tik vakarais išeinant į gatves.

 Atgailos Kelionė 2011 f

Šeštadienis, 2011 m. rugpjūčio 6 d. Perpignan.

Dienos skuba lekia, vasara trumpyn. Visiems sakau, kad niekas taip nesibaigia greitai, kaip trys dalykai. Savaitgalio išeiginės, švenčių dienos ir gyvenimas. Pakalbink senutę ar senuką ir paklausk jo ar greit prabėgo gyvenimas? Atsakymas visados vienas ir tas pats – nespėjau nei pajust, ar mirktelt. Mes visi taip pat ne išimtis. Senatvė yra brangi Dievo dovana- ji pasivyti tai kas nespėta jaunystėje ir užsitarnauti dangui. Juk gyvenimas diktuoja savo. Šeima, vaikai, rūpesčiai, reikalai. Reikia skubėti, kad išgyventum, kad viską suspėtum ir viską nuveiktum. Tada apie Dievą ir amžinybę mažai galvojama. Nebent kai ateina Sekmadienis, kuris savaime primena, kad ši diena turėtų būti pašvęsta Dievui. Todėl Dievas ir sugalvojo senatvę, kad būtų daugiau laiko pasiruošti amžinybei.

Visą rytą rašiau ir viskas prapuolė, sugalvojo kompas restartuotis ir nesiklausęs tai padarė, o dokumentai taip ir liko neišsaugotas. Štai ir naujos programos. Manau tai mikrosofto darbas – jis įkišo į tą kompą windowsus ir wordą su „starter“ programa. Iki pilnos programos dar reikia nusipirkti kodą ir jį aktyvuoti. Galvoja protingos galvos, kaip suveikti, kad hakeriai neapeitų ir negalėtų kodo pritaikyti. Reikėjo kažkokią šunybę į programą įvesti, kad pakenkt nelegalams. Jis pavogė iš manęs porą valandų darbo. Vien tik tam, kad mane pamokintų, kad laikas nuo laiko išsaugočiau tai ką parašiau.

Senatvė laukimo metas. Laukimo atvažiuojančių vaikų, anūkų. Paskui ir pačios amžinybės. Tik ar ruošiamės jai? Pasauliečio gyvenimas. Ar pasauliečiai turi prieš Dievą pareigą taip kaip vienuoliai savo regulą? O taip. Eilinis dalykas. Šventes švęsk, Sekmadienį dalyvauk šventose Mišiose. Melskis ryte ir vakare, o tiksliau per dieną sukalbėk bent dalį rožančiaus. Penktadienį pasninkauk ir apmastyk Viešpaties kančią, o dar kitaip atsimelsk Kryžiaus Kelią. Mėnesy kartą paadoruok arba arba atsimelsk „Šventąją Valandą“. Štai ir turime eilinę tikinčiojo pasauliečio regulą.

Dievas per sapną rodo tokį dalyką, kad esame prisikrovę karutį ir laukiame eilėje pas karalių. Vienų karutis pilnas aukso ir brangenybių, kitų vaisių ir daržovių, trečių kažkokie niekniekiai, laikraščiai ir žurnalai, kituose dar smalos įkrautą, kitų visai tušti.

Tai alegorija. Dievas parodo tuo kaip įvertina mūsų gyvenimą. Ką nusinešame į amžinybę. Į amžinybę nusinešame tokius dalykus. Vienoje svarstyklių pusėje tai mūsų klaidos, arba kitaip nuodėmės. Kitoje pusėje geri darbai, malda ir išmalda. Malda pavirsta į auksą ir brangakmenius, malda pavirsta į lobį. Malda sukuria mūsų gerovę amžinybėje. Tas pats su gerais darbais ir išmalda. Neatsiteistos nuodėmės pavirsta mums į nuostolį ir yra išskaičiuojamos iš mūsų dangiškojo lobio. Jei sąskaita gavosi neigiama – teks keliauti skaistyklon ir ten pelnyti trūkstamą dalį. Ten yra tik viena nuopelnų pelnymo forma – tai kančia. Pagelbėti gali ir artimieji jei jie meldžiasi, o jei ne teks atkentėti.

Paskaičiuokime. Metuose 365 dienos – sukalbėta 365 rožančiaus dalys. Metuose 12 mėnesių, kuriuose po keturias savaites. Viso 48 sekmadieniai ir 48 šv. Mišios. Plius bažnytinės šventės ir atlaidai. Gausis minimum apie 60. Štai per metus eilinis tikintysis iš maldos ir pildymų savo pareigų susikrauna į savo karutį  360 rožančiaus dalių, 60 Šv. Mišių, 48 Kryžiaus Kelius, 12 Šventųjų valandų. Brangiausia tai Šv. Mišių Auka ar ne taip – tai didžiausias lobis, ar vertiname tai? Jei tai vertiname, taip kaip su ekumenizmu? Kokį lobį sau krauna budistas, musulmonas..? Kaip aukštai dangus virš žemės, kaip toil rytai nuo vakarų, taip ir skiriasi mūsų katalikų tikėjimas nuo kitų religijų ir tikėjimo išpažinimų. Iki Antrojo Vatikano Susirinkimo Bažnyčia meldėsi apie machametonų, žydų ir kitų nekrikščionių atsivertimą, o ekumenizmu pripažindama šias religijas kaip Dievo duotas ir galiojančias Bažnyčia nebeskatina atsivertimo ir palieka šiuos nekrikščionis už Dangaus vartų. Aš mažas autoritetas, tačiau jei Evangelijos nebelaikysite autoritetu ir Jėzaus mokymo nebelaikysite autoritetu – tai tuščias jūsų tikėjimas. Jėzus pasakė: - Eikite ir skelbkite Evangelija, tegu visos tautų žmonės tepasikrikštija ir atsiverčia. Dėl ko atėjo Jėzus į Žemę? Dėl atpirkimo, dėl išvadavimo žmogaus iš nuodėmės vergijos, dėl padarymo kiekvieną žmogų Dievo vaiku. Ar ne taip? Kada tampama Dievo vaikais? – pasikrikštijus. Ar tie kurie nepakrikštyti yra taip pat Dievo vaikai? Ne. Jėzus liepė visiems atsiversti ir tikėti Evangelija. Niekur nerasite, kad budizmas panaikina nuodėmę. Net dėl Islamo buvo man apreikštas Dievo Tėvo žodis: “Visos jų suakumuliuotos (sudėtos kartu) maldos negali išgelbėti nei vienos sielos, o ką jau bekalbėti apie tokį didelį nusidėjelį kaip Osama Binladeną”.

“Mano Tėvo namuose daug buveinių” – tokie Jėzaus žodžiai. Taip pat Jėzus pasakė, kad turiu ir kitų avių, kurias reikia man atvesti į vieną avidę. Ta viena avidė ir yra Jėzaus įsteigtoji Bažnyčia ir katalikų tikėjimas. Taip daug buveinių, tačiau jos visos nutolusios skirtingai nuo Dievo Tėvo, kuris yra visos visatos ir visos kurinijos centras. Iš tiesų visų tikėjimų tikslas – priartinti sielas prie Dievo. Kuo tobuliau apreikšti Jo pažinimą. Net Jėzaus pagrindinė misija yra suvienyti sielas su Dievu. Kadangi Jėzus pats yra Antrasis Dievo Asmuo – Tikras Dievas, o tikru žmogumi tapo tiktai priėmęs kūną. Jėzus pirmiau buvo Dievas, o tik paskui žmogus. Priėmęs žmogystę dieviškumo neprarado, tiktai perėmė savo dispozicijon tai kas buvo prapuolę, o kitaip, atplėšęs nuo Dievo piktasis sielų priešas. Ir tai įvyko per nuodėmę. Adomo ir Ievos bandymo neišlaikymas atvėrė bedugnę tarp Šventojo Dievo ir nuodėmingo žmogaus. Nereikėjo nei daugybės kartų,kad apsireikštų blogis. Jau jų vaikas tapo brolžudžiu – Kainas nužudė savo broilį Abelį. Nes per nuodėmę su obuolio kąsniu į sielą įžengė piktasis priešas – žaltys. Jėzaus atpirkimas – jo nekalta ir šventa kančia – Dievo ir žmogaus kančia teisėtai pelnė Jėzui Visatos valdovo karūną ir titulą.

Dangaus istorija apima dar ilgus laikus iki žmogaus sutvėrimo. Prieš tai buvo daugybė sukūrimo ir maištas angelų pries Dievo viešpatavimą. Buvo net Liuciperio ir jo pusę palaikančių “revoliucija” danguje. Nebijokime to žodžio, nes visos ir žemėje sukeltos revoliucijos buvo įkvėptos to paties puolusio angelų valdovo. Visos revoliucijos baigėsi dideliu kraujo praliejimu. Tokiame kontekste buvo sukurta žemė ir pirmasis žmogus Adomas.  Adomas nežinojo nieko apie dvasinių pasaulių egzistavimą ir nieko nežinojo nei apie angelus ir Dievą. Nieko nežinojo nei apie angelų sukilimą ir nubloškimą į žemę. Kaip matote Angis taip pat laisvai vaikštinėjo po rojų, kuriame buvo patalpintas Adomas ir Ieva. Dievas visagalis Kūrėjas. Jis sukūrė galingus angelus. Angelus sukūrė iš ugnies. O žmogų sukūrė iš žemės, t.y. menkesnį už angelus. Kodėl? Dievas sukurdamas žmogų žengė žingsnį sau nebudingą? Dievas visa laiką kurė vis tobulesnius dalykus, o štai sukurdamas žmogų žengė žingsnį atgal. Kodėl? Vyksta lošimas, ant kurio pastatytas Dieviškasis autoritetas. Juk prieš tai Liuciperis gundė Dievą: “Jei Dievas toks visagalis tegul sukuria tokį akmenį kurio pats negalėtų pakelti, jei negali tokio sukurti arba pakelti tai koks Jis visagalis”. Tai buvo tarsi kozirių tūzas mestas lošėjo ant stalo. Visa visata laukė ką atsakys Dievas? Dievas turėjo pagrįsti savo teisę į Viešpatavimą, nes šėtonas reikalavo laisvės. Kaip žinote visa kas sutverta Dievo – sutverta Dievo garbei ir šlovei. Visa kūrinija iki šiol šlovina Dievą. Išimtis yra tiktai žmogus ir puolę angelai. Kaip žinote žmogus turi taip pat laisvą valią, kurios neturi net angelai. Piktosios dvasios nepakluso Dievui ir taip pat daro ką nori.

Į šėtono gundymą Dievas atsakė sekančiu žingsniu – sukurdamas žmogų ir duodamas jam laisvą valią. Ir štai išbandymas žmogui. Viską kas sukuriama Dievo yra išbandoma. Išbandymas paprasčiausiu obuoliu nuo pažinimo medžio. Tai nebuvo paprastas obuolys. Iš išorės obuolys, o esmėje į tą vaisių įsiskverbė piktoji dvasia. Dabar mes mandrūs, pries valgydami pasimeldžiame ir maistą palaiminame. O tada, kas Adomą pamokino, kad maiste taip pat gali būti piktasis? Niekas. Dievui reikėjo išbandyti Adomo ir Ievos paklusnumą. Visa visata, visa kūrinija stebėjo kuo tai baigsis. Baigėsi tuo, kad žmogus neišlaikė pirmojo egzamino, baigėsi tuo, kad žmogus buvo išvarytas iš rojaus tūkstančiams metų, baigėsi tuo, kad žmogui ir dabar tebeviešpatauja blogis. Mes ir dabar gyvename tarsi ant parako statinės iš kurios nuleistas dagtis, o aplink vaikai nesuprasdami žaidžia degtukais.  Pažvelkite, kad ir tame pačiame internete kiek atominių raketų turi pasaulio galingosios valstybės. Realybė yra tokia, kad didindami valstybių galią ir tobulindami ginklus valstybės tariamai užsitikrina saugumą. Pasaulyje milijonai žmonių badauja, o ginklavimuisi kasmet skiriami vis didesni milijardai. Jei ir mažinama branduolinė ginkluotė, tai tik visuomenei apkvailinti. Mažinami ir demontuojami tik moraliai pasenę branduoliniai ginklai. Kuriami vis nauji ir tobulinami esami.

Štai Dievui reikėjo apreikšti savo meilę ir įrodyti, kad Jis yra Meilės karalius, teisėtas valdovas, kaip tai padaryti? Ir mes matome, kad Jėzaus asmenyje Dievas tai padarė – nes nėra didesnės meilės kaip gyvybę atiduot už draugus. Atlikęs atpirkimą Dievas parodė savo meilę ir ištikimybę iki galo. Tuo pelnydamas Visatos valdovo titulą, kaip apdovanojimą iš Dievo Tėvo už atliktą žygdarbį. Rusiškai labai gerai skamba toks šlovinimas, nesvarbu, kad protestantai tai šlovina, svarbu, kad žodžiai yra visiškai teisingi: “Aukščiau Galgotos žygdarbio nieko nėra pasaulyje, atleisk ir patikėk ir aš tau atversiu duris.” Man bemąstant šia tema prabilo Jėzus, Jis ištarė tokius žodžius: - Aš sukūriau tokį akmenį – tai tavo žmogau širdis, Aš pasilenkiau tiek žemai plaudamas apaštalams kojas, bet negalėjau jų pakelti ir miriau baisia kankinio mirtimi ant kryžiaus. Bet Mano ašaros ir mano Motinos ašaros ištirpins ledus jūsų širdyse ir aš jus iškelsiu, ir tada visi matys, kad aš Visagalis”.  Šitie žodžiai reikalauja permąstymo ir ne vieno karto. Jie talpiną visa atpirkimo istoriją. Tiems žodžiams suvokti reikia užaugti |Dievuje ir subręsti meilėje.

Svarbiausias tikėjimo tikslas yra, kad ištirptų ledai žmogaus širdyje ir žmogus taptu mylinčia būtybe. Tikėjimo tikslas yra pamilti Dievą visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis. Pamilti artimą, kaip patį save, o kas yra artimas pasiskaitykite Evangeliją apie gerąjį Samarietį. Apie tai, kaip sužeistas, vos gyvas žmogus gulėjo pakelėje. Tenai parašyta praėjo levitas, praėjo kunigas… Ar dabar ta vieta neaktuali? Kiek kunigų praėjo pro mane prašantį išmaldos – per dvidešimt metų? Nepameluosiu – tūkstančiai. Kiek levitų praėjo pro mane – tai žemesnieji Bažnyčios tarnai – nepameluosiu beveik visi. Taip aš dienų dienas “pilavoju” rožančius laukdamas gerojo Samariečio”.  Aš ieškau jų tarp tūkstančių praeivių, gal yra bent dar kieno gyva širdis, gal dar yra kas gyvos sielos? Šiandien aš sutikau tokias dvi. Taip tai nepaprasta diena. Vienas jaunuolis pamatęs belaikantį rankoje Lurdo Marijos skulptūrėlę ir bekalbantį rožančių nudžiugo, paaukojo smulkių, bet dar išgriebė iš kišenės ir dar papildomai paaukojo penkis eurus ir parodė “liuks” tai ženklas kai nykštys pakeliamas į viršų. Tas “liuks” reiškė pritarimą tam ką darau, tas “liuks” reiškė pritarimą viešam rožančiaus apaštalavimui, tas “liuks” reiškė pritarimą populiarinimui Lurdo Marijos ir jos apsireiškimo. Tas “liuks” reiškė pritarimui Šventąjam Kryžiui su Dievo kančia kabančia ant mano kaklo. Tas “liuks” reiškė vienijimasi dvasioje su manimi ir mano maldos apaštalavimu. Tas “liuks” man suteikė daug džiaugsmo, nes radau vieną Gailestingąjį Samarietį.

Antas atvejis. Pacaniukai, vaikai gal kokių devyneriu metų sustojo ir žiūri į mane. Aš juos iš toliau palaiminu. Štai vienas atsiskiria, aš nesuprantu kokia kalba jis kalba. Bet suprantu kad jis rodo į save, rodo pirštu į dangų. Aš irgi rodau į jį ir rodau į dangų, ir rodau, kad tu turi melstis, kad tenai patektum. Mes supratome vienas kitą. Jis nepabijojo savo draugų pajuokos, atsiklaupė ir paprašė palaiminimo. Palaiminu, sukalbėjau “Gloriją”uždėjęs jam rankas ant galvos ir dar katrą palaiminau. Laimingi tėvai užauginę tokį sūnų, kuris tokioje jaunystėje turi tikėjimą. Nėra didesnės laimės tėvams, kaip auginti tikinčius vaikus. Svarbiausias tėvų tikslas turi būti, kad jų vaikai įtikėtų ir atsiverstų jiems dar tebesant gyviems, nes tada gali būti ramus iškeliaudami amžinybėn, nes už jų sielas bus meldžiamasi po jų mirties. Taip, tai ir yra vaikų meilė tėvams, kai po jų mirties yra meldžiamasi už jų sielas. Ne tviskantys paminklai ar išpuošti kapai liudija tikrąją meilę, bet siunčiama malda į dangų už jų vėles. Niekas nežinom, kiek mes Dievui skolingi, bet vaikų malda išvaduos iš skaistyklos ir atvers kelią į dangų.

Štai gatvė, groja jaunuoliai, smuikas, gitara ir kažkoks tamtamas. Jiems ploja, šaukia „bis“ aukoja. Gerai aukoja. Tik ar ta auka užskaitoma pas Dievą kaip auka, ar tai tik parama augančiam menininkui, jo talentui? Žmogui patiko kaip jis groja, žmogus patyrė džiaugsmą. Toks ir buvo muzikantų tikslas. Žmogus už skambančius akordus sumokėjo kainą. Jis jau gavo savo prekę. Jis sumokėjo už muziką. Dievas žmogui už tai neatlygins. Imkime kitą kraštutinumą, kad ir eilinį benamį ar girtuoklėlį – žmogus jam paaukojo ir tai yra artimo meilės darbas. Gal jis nusipirks svaigalų, gal ir pragers tuos pinigėlius. Žmogus paaukojo, nes gal tam girtuoklėliui negavus dozės gali prasidėti baltoji karštinė ir ištikti jį mirtis. Kiek tokių mirčių buvo. Ir kiek tokių mirčių išvengta, gal ir nesąmoningai paaukojus toms drebančioms rankos tą litą ar centų. Gal ir nepasieks ta auka dangaus maldos forma, tačiau ji vis tiek bus užskaityta už išmalda. Aš nesakau, kad nereikia aukoti gatvės muzikantui, tai yra menininko ir jo meno rėmimas, juk jam taip pat reikia gyventi. Jaunuoliui muzikantui taip pat reikia ir geresnių instrumentų ir šiaip gal pasiruošti studijoms. Šiaip ar taip tai yra teigiamas dalykas. Juk palaimingiau duoti nei imti. Duodamas žmogus atima iš savęs, atsisako didesnio malonumo sau, tokiu būdu taurina savo sielą.

Vakar buvo ko gero kukliausias penktadienis – 3,5 euro. Tiek papildžiau savo kelionės biudžetą. Paprasčiausiai pro šalį praėjo nedaug gailestingų žmonių, arba praėjo ir jie jau smulkius buvo išdalinę. Taip jau yra kartais išeini į gatvę ir žinai, kad tą pinigėlį kam nors paaukosi. Ir paaukoji, kad ir pirmam pasitaikiusiam, o kitiems jau nebėra ko beaukoti. Kartai ir aš turiu pav. tik keturis litus. Žinau, kad du turiu paaukoti per rinkliavą bažnyčiai. Kartais pasitaiko taip, kad tenka rinktis. Ar aukoti kunigui, ar aukoti elgetai? Ir mano atveju aš renkuosi aukoti elgetai, nes žinau, kad kunigas ir be mano aukos išgyvens, o elgetai tai gali būti išgyvenimo klausymas. Kunigai aukoja Šv. Mišias. Kiek už jas ima? Ne paslaptis, kad mažiau nei 50 lt. Šv. Mišių neaukos. Mažiau pridės prie sudėtinių Šv. Mišių. Dideliuose Miestuose ir be 100 lt. neaukos. Kiekvienas kunigas kasdien aukoja Šv. Mišias, bent jau turėtų aukoti. Ar kunigai turi išeiginių? Bent pas mus jau tikrai ne. Mėnesyje tarkim 30 dienų, padauginkime iš vidutinio skaičiaus 50, kiek jūs gavote? Pusanto tūkstančio. Pridėkime, laidotuves, krikštynas, vestuves, jubiliejus. Bijau, kad minimum du ar trys tūkstančiai. Jūs galvojate, kad už tuos pinigus kunigas remontuoja bažnyčią, apmoka sąskaitas? Oi ne, tai kunigo pinigai. Sąskaitos ir remontams kunigai skiria rinkliavas, o kartais pasako, kad tie darbai ar Bažnyčios šildymas kainuos tiek ir tiek. Parapijoje tiek šeimų ir po tiek tai ir tiek kiekviena šeima privalo sumokėti. Išimčių yra, tačiau tai vienetai – tai šventi kunigai. Yra net tokių kurie skolinasi iš kurijos tam, kad suremontuotų bažnyčią ir ima atlaidų mišių (kurios yra perpus mažesnės), kad gražintų skolą. Tai aš ar labai nusikalstu išmaldos prioritetą skirdamas elgetai?

 Mano buvusi darbdavė pastebėjo, kad aš mėgstu skaičiuoti svetimus pinigus. Aš skaičiuoju ne tik svetimus, aš skaičiuoju ir savus. Kitaip aš užlūžčiau kur nors mažame Prancūzijos kaimelyje be dujų , be pinigų, be duonos, kas jau yra tekę buvę išgyventi. Prisipažinsiu, bijau, kad nepasikartotų tokia situacija ir darau viską, kad to išvengčiau. Bet matydamas vyskupų taškymąsi krizės laikais pinigais, negaliu nutylėti. Ar reikia lupti geras medines bažnyčios grindis tam, kad sudėti tviskančio marmuro? Ar tai padidina bažnyčios sakralumą, žmonių tikėjimą ir šventumą. Ar tai daroma specialiai, kad sumažintų žmonių tikėjimą?ǃ Tikėjimas yra nusižeminime žmogaus prieš Dievą – tarkime „Širdies sutrynime“. Tai yra nusižeminant žmogui ir klaupiantis bažnyčioje. Medinės grindys šiltos, malonu atsiklaupti, kas kitą ant akmeninių ilgai nepaklūpėsi ypač žiemą ir dar esant neįjungtam grindų šildymui. Kai kur gal net specialiai net šildymas nepravestas po grindim, nors grindys sudėtos pačios prašmatniausios šlifuoto marmuro, kurio vien tik akmens kvadratas kainuoja apie 500 lt. Be darbo. Darbai kainą užaugina beveik dvigubai. Taip buvo padaryta Šiluvoje. Kiek Šiluvos bažnyčia - bazilika kvadratų? Taip ir gaunasi iššvaistyti milijonai krizės laikotarpiu. Taip jau yra kai bažnyčią valdo teologai, bet ne mistikai ar ekonomai. Taip jau gaunasi, kai savo prakaitu pinigai neuždirbami, jie ištaškomi neskaičiuojant ir nesistengiant juos panaudoti efektyviai ar ekonomiškai. Taip, bažnyčiai grindims milijonai, o vargšui ubagėliui, ar ubagėlei – dink nuo bažnyčios durų, ko tu čia atėjai, gal savo buvimu puoši Šiluvą?“ Tokie Šiluvos klebono Erasto Murausko žodžiai pasakyti ubagėlei, močiutei su rožantėliu prie durų atsisėdusiai paprašyti išmaldos. Savo akim mačiau ir liudiju, kaip šis klebonas ją nuvarėǃ Ar buvo kada per amžius klebono nuvaryta močiutė  elgeta nuo bažnyčios? Tada, kai uždėjo naują šaligatvį ties kapinėmis ir nuvarė visus elgetas Šiluvoje nuo Marijos Šventovės, priklaupiau aš prie kampo kapinių eilinio mėnesio 13 dieną. Praėjo vienas klebono bičiulis kunigas ir sako man: „Tau su proteliu negerai – atseit tu durnelis“.  Aš jam ir sakau: „Kas ant brolio sako „raka“ (kvailys) smerktinas į pragaro ugnį, ar ne tokie Evangelijoje Kristaus žodžiai? Ir tuo metu prieina klebonas Erastas Murauskas ir sako: - tuoj iškviesim policija ir nuvarys. Gal gerbiamam klebonui ką pavogiau, kad policiją reikia iškviesti? Gal kas grasina klebonui, kad žemiškų angelų apsaugos prisireikė, ar policijos pareiga ubagus vaikyti, ar elgetos ką pavogė, ar kokius kitokius nusikaltimus daro? Tai kas iš ko atima? Ar elgeta duonos kąsnį iš klebono ar klebonas iš elgetos? Iš tiesų tai elgeta turėtų šauktis pagalbos, nes iš jo, jį nuvarydami atima jam duonos kąsnį. Gal klebonas moka mokesčius valstybei, prisideda prie policijos gerovės? Gal mažai uždirba egzotinės šventos vietos klebonas, kad ir elgetai gaili? Kristus pavartojo tokį žodį „veidmainiai“, manau, kad ir šis žodis šiam klebonui ir ne tik klebonui, bet ir Šiluvos Šeimininkui vyskupui tinka ir ne tik vyskupui, bet ir Šiluvos miestelio seniūnui. Nepamiršiu jo neapykantos ir jo ištarto:  - dink, kad aš tavęs daugiau nematyčiau, per pernai rudenį vykusius atlaidus.

Aš negaliu elgetų apginti bažnytiniame teisme, bandžiau tai: „aš nekelsiu tokios bylos“ ir nubėgo bažnytinio teismo teisėjas pas durininką, kad mane išmestų Vilniuje iš kurijos. Šio būta žmogaus, jis patarė kreiptis į gerb. vyskupą J. Tunaitį. Supasakojau jam viską, tačiau jis padėti negalėjo, nes yra kardinolo asmeninis nuodėmklausys. Jei jis užsimintų apie kardinolo negerus darbus jam galima būtų pasakyti, kad išduodi mano paslaptį per išpažintį ir toliau jau eitų grasinimas ekskomunika. Gudrūs pasaulio vaikai, kaip angys. Gali būti gudrūs ir bažnyčios vaikai, jei jų tikėjimas nepagrįstas artimo meile. Tada supratęs situacija pasakiau taip: „Svieto pabaiga yra tada, kada vargšas nebegali rasti teisybės net bažnytiniame teisme“.

Suklydau galvodamas, kad čia kas vakarą žmonių gatvėje minios, buvo paprasčiausia kažkokia miesto šventė, todėl ir buvo muzika, dirbo parduotuvėlės ir minios pramogautojų. Kitą vakarą centre žmonių nebuvo. Viskas vyko būdingu miesto ritmu.

Tą dieną vėliau pradėjau melstis, norėjau rasti kokią bažnyčią, radau graži viduje, daugybė altorių nors prie visų melskis ir visi labai gražūs. Mieste kelios bažnyčios, kažkokioje kasdien aukojamos Šv. Mišios. Kitoje vakarais, dar kitoje rytais, o šiaip tik Sekmadienį. Pradėjau melstis vėliau apie 12 val. Aukojo ypatingai kukliai. Daug praeivių, tačiau neaukojo. Policininkai pravažiavo dviračiais pažvelgė į mane. Sakau: „Bonžūr“, jie net nestabtelėjo. Po piet sekėsi ne ką geriau. Tą dieną gal surinkau su centais kokius 7 eurus. Trys eurai pavalgymui, tai 3,5 euro atsidėjau tolimesnei kelionei. Tą dieną dar pravaikščiojau ieškodamas mieste tualeto, tačiau nesugebėjau rasti. Laimei mašiną esu pastatęs miesto pakrašty, kuris stebėtinai netoli centro, tai radau stebuklingą vietelę kur karaliai pėsti vaikšto.

Šeštadienį jau išėjau į „Darbą“ būdingu Prancūzijai miesto ritmu. Maldą pradėjau gatvėje 10 val. Šį kartą viskas buvo gerai. Praėjo policija trise, pasisveikinau, tačiau nevarė. Aukojo normaliai. Iki piet surinkau apie 18 eurų, popiet gal 12. Kadangi šeštadienis tai reikia pasirūpint maistu sekmadieniui. Paprastai sekmadienį visi prekybos centrai būna uždaryti, dirba tik restoranai ir kavinės. Ypatinga diena buvo tuo, kad paleido vidurius ir taip paleido, kad kelis kartus teko maldos pagalba prašyti Dievo, kad sugebėčiau pasiekti “išganingą” vietą. Kai tik susuko vidurius centre per maldą ir teko spręsti problemą, galvoju kokiam restorane padavėjui eurą įduosiu, kad leistų pasinaudot klientam skirtu tualetu. Pamačiau policininką ir jo paklausiau. Šis parodė, gerai, kad su gestais. Pasirodo viešas tualetas kitoje kelio pusėje požeminis todėl vakar ir nepamačiau. Čia tualetai nemokami, kas be galo retą ir veltui.

Suradau supermarketą “Carefuor”, tai “Hypermaxima” Lietuvoj atrodytų tik nykštukė. Kainos čia tikrai palyginus neaukštos. Pasiėmiau taip kukliai, o išmušė virš 12 eurų, aš ir išsižiojau. Atrodo taip kukliai ir pigiausio rinkaus. Matyt tos kainos ne visada atitinką realią kainą. Gerai, kad tiek su savimi turėjau. Išeina, kad popiet dirbau tik už pavalgymą.

Sekmadienis, 2011 m. rugpjūčio 7 d.

Vakar rašiau iki vidurnakčio, tai prabudau vėlai, gal jau buvo po 9 val. ryto. Dar reikėjo rasti bažnyčią kurioje galėčiau sudalyvauti Šv. Mišiose. Vienur vyksta 10 val., kitur 11 val. Mišios ir tik vienerios, todėl net nepusryčiavęs patraukiau ieškoti bažnyčios. Pasirinkau rodyklę kuri rodė „Šv. Matas“ kryptį. Į kažkokį miesto rajoną. Už kokių dviejų kilometrų priėjau bažnyčią kuri vadinasi „La Real“, tai Dievo Motinos titulo, ko gero Dangun Ėmimo titulo bažnyčia. Nuėjus ji buvo dar uždaryta, nes Šv. Mišios 11 val. 30 min. Kiek palaukus ją atidarė. Viduje atsimeldžiau egzortus, pasimeldžiau prie altorėlių, kurių čia taip pat labai daug ir visi labai gražūs. Nors bažnyčia ir modernizuota, tačiau šoniniai altoriai neliesti ir labai išpuošti. Kadangi buvo dar iki Mišių pradžios nemažai laiko išėjau ir prie įėjimo atsimeldžiau rožančiaus dalį. Žmonių praėjo tik keletas, pasirodo suėjo per kitas duris. Atmušė varpai, užgrojo vargonai ir įėjau į bažnyčią. Kaip tik visi atsistojo pasitikti ateinančius kunigus. Vienerios Mišios, tarkime Suma, o žmonių tik kokie 35 su manim ir kunigais – tuščia bažnyčia. Kas atsitiko, kur tikėjimas, kodėl bažnyčios tuščios? Juk čia viskas jau padaryta prie ko einama ir kaip stengiasi Lietuvos vyskupai pertvarkyti Lietuvos bažnyčias. Čia prailginta presbitėrija, čia nėra Dievo stalo, čia pamokslai sakomi ne iš klausyklos, o iš tribūnos. Čia giedama ir gieda patys kunigai ir labai gražiai, tikrai gražios giedotinės Šv. Mišios. Net konsekracijos žodžiai buvo giedami. Kas atsitiko, kodėl tik keli žmonės bažnyčioje, juk rajonas dešimtatūkstantinis? Koks akivaizdus skirtumas. Bourges mieste pilnos bažnyčios, lotyniškos mišios. Čia naujos Mišios ir tuščios bažnyčios. Atvažiuokite, gerbiami vyskupai ir įsitikinkite, kad sakau tiesą. Specialiai atkreipiau dėmesį į grindis. Čia jos užtiestos austu iš virvės kilimu per visą bažnyčią. Ir nuausk tokį. Ir šoniniai altoriai išlaikyti autentiški ir gražūs, o bažnyčios tuštėja. Šv. Mišių metu mačiau Šventosios Dvasios būvimą. Viskas gerai. Komuniją dalino dviem eilėm. Buvo žmonių kurie ėmė stati Komuniją į burną, buvo žmonių kurie ėmė Komuniją stati ir į rankas, mačiau ir jauną moterį kuri taip pat atsiklaupus priėmė Komuniją kaip ir aš imu. Po Šv. Mišių kunigai pakalbėjo, palaimino ir nuėjo prie išėjimo atsisveikinti su parapijiečiais jiems paspausdami rankas. Priklaupiau prie išėjimo, viena moteris paaukojo eurą. Tai toks mano finansinis šios dienos laimėjimas. Svarbiausia, kad policija neišvarytų iš miesto, o jau kiek aukos, kiek neaukos, tai palieku Dievo valiai.

Atgimsta viltis pasiekti Madridą „Jaunimo Dienoms“. Tam reikia vieno, sutaupyti bent 100 eurų benzinui ir prisipilti dujų iki pilno bako. Jei neišvarys, tai gal ir pasiseks. Man asmeniškai Madridas nereikalingas. Jei Dievui reikia tenai manęs, kaip miesto egzorcisto Jis ir pasirūpins. Man per tą pusę važiuoti į Madridą visai nepatinka. Nėra miestų, o kelias labai tolimas, nuo čia bus kokie 900 km. Ispanijoje nėra dujų, važiavimas benzinu labai brangus ir magistralės mokamos, tiesa nebrangiai, vos keli eurai. Prancūzijoje tai vienas išvažiavimas 1,3 euro. Ir kiek tokių išvažiavimų pravažiuoji tiek ir sumoki. Susidaro labai dideli pinigai, bent jau man tai tik nemokamais keliais važinėti. Dar ir karbiuratoriaus nespėjau susiremontuoti, nes išvarė iš Bourges. Tenai greta buvo Fusy miestelis su labai geru laužynu. Kur nueini ir nusisuki reikalingą detalę, o po to susimoki. Mes planuojame, o Dievas juokiasi iš mūsų planų. Ar ne taip?

Visiems gero Sekmadienio ir ikiǃ

 Atgailos kelionė 2011 g

Pirmadienis, 2011 m. rugpjūčio 8 d.

Sukilimas danguje, Liuciperis maištauja, visa visata žvelgia į Dievą. Kaip pasielgs Dievas, kuris vienu akies mirksniu gali sunaikinti visus maištaujančius angelus ir bus lyg jų nebuvę? Tačiau, tai Meilės Karalius, jei jis taip pasielgtų, pripildytų visą kuriniją baimės ir verstų visus drebėti dėl Dievo galybės. Meilės Karaliui paklūstama iš suvokimo, kad tai teisinga ir, kad tai yra visų geriausias ir teisingiausias dalykas paklusti Dievui, visagaliui valdovui, nes kurinys negali žinoti visko, viską žino tik Dievas. Dievo mintis ir jo planai nusidriekia per šimtmečius ir epochas. Visa kurinija žvelgia į Dievą, ką Dievas pasakys gundytojui? Ir Dievas Tėvas ištaria tokius žodžius: - Šetone, tu būsi nugalėtas dviem pirštais Pirmą kartą Liuciperis ir visiems laikams gauna naują vardą ir, tuo vardu, taip pat bus vadinami ir kiti puolę angelai. Dar turėjo praeitį tūkstančiai metų kol buvo sutvertas žmogus, kol buvo padarytas atpirkimas ir tada išsipildė Dievo Tėvo pasakyti žodžiai, kad šėtonas bus nugalėtas dviems pirštais.

Senąjame Testamente yra Tobito knyga. Jame archangelas Gabrielius mokina Tobitą egzorcizmo – išvaryti demoną maldų ir smilkymo būdu, smilkant žuvies kepenis ir tulžį. Demonas, prieš tai nužudęs septynius jaunikius, išrūksta iš Tobitui duodamos į žmonas merginos ir akies mirksniu nulekia į dykumą, kur demoną pasiveja archangelas Gabrielius ir sukausto jį grandinėmis. Šiame egzorcizme dalyvauja taip pat du veikiantys asmenys, kitaip tariant - du pirštai. Tai žmogus Tobitas atliekantis smilkalų paruošimo ir smilkimo apeigas ir Dievo galybės pirštas – archangelas Gabrielius.

 Jėzaus laikais, Naujojo Testamento Laikais, taip pat veikia egzorcizme – du pirštai: Dievo galybė ir žmogaus veiksmas. Jėzus žydų kunigams ir fariziejams apkaltinusiems Jį, kad Jis išvarinėjąs demonus Belzebulo (velnių kunigaikščio) galybe atsakė: „Jokia karalystė negali išlikti jei bus susiskaldžiusi, jei velnias bus susiskaldęs tai jo karalystė neišsilaikys, ir jeigu aš išvarinėju velnius Dievo pirštu, tai kieno pagalba išvarinėja velnius jūsų kunigai?“ Jėzus konkrečiai įvardino Dievo piršto galybę kovoje su velniu. Jėzus buvo dvilypės prigimties asmenybė – Dievas ir žmogus. Tai nenuginčijama tiesa. Todėl viename asmenyje buvo du „pirštai“ – Dievo ir žmogaus. Dabartiniame egzorcizme taip pat veikia du pirštai, tarkime kunigo ir jo širdyje gyvenančio Jėzaus.

 Ar kiekvienas kunigas yra egzorcistas? Savo pašaukimu – taipǃ Juk Jėzus prisakė apaštalams eiti skelbti Evangeliją, gydyti ligonius ir išvarinėti velnius, be to jiems dar suteikė galią – Šventosios Dvasios jėgą atleisti nuodėmes ir perkeitimo galią konsekruojant, taip pat pašventinimo galią. Taigi matome, kad kunigas nėra paprastas žmogus ar ne? Jis yra pats konsekruotas žmogus, kad dalyvautų pašvenčiant visus ir viską Dievui. Taigi, kunigas sąkydamas, kad jis yra toks pat žmogus kaip ir visi sako netiesąǃ Netiesa dar kitaip vadinama melu. Melas yra nuodėmė ar ne? Per nuodėmingą kunigą Dievas pilna galia neveikiaǃ Pasiryškinkime, jei kunigas nuodėmingas ką jis gali ir ko negali? Tarkime nuodėmingas kunigas sėdintis klausykloje davė išrišimą iš nuodėmių. Išrišimas galioja ar ne? Taip išrišimas galioja su visomis iš to išplaukiančiomis pasėkmėmis amžinybės atžvilgiu. Juk žmogus tai nežino kunigo nuodėmių, netgi jeigu ir savo akimis būtų matęs jis turi leisti prielaidą, kad kunigas taip pat galėjo atlikti išpažintį pas kitą kunigą. Ir galvodamas žmogus, kad kunigas nuodėmingas pats prasikalstų Dievui ar ne taip? Vadinasi žmogus privalo tikėti kunigo teisumu, jei nėra įrodyta priešingai.

Tarkime antras atvejis. Nuodėmingas kunigas aukoja Šventųjų Mišių Auką. Konsekracija vyksta ar ne? Konsekracija vyksta, nes ne kunigas konsekruoja, bet Dievas per kunigo rankas. Dievas tai daro dėl žmonių. Juk žmogus neatsako už kunigo nuodėmes ar ne taip?

Trečias atvejis. Ar nuodėmingas kunigas gali išvaryti velnią? Ne, velnias jo neklausys. Ar nuodėmingas kunigas gali išgyditi ligonį? Ne, nes Dievas per nuodėmingą kunigą neveiksǃ Nes tai yra pasakyta ir Šventame Rašte: „Niekas negali daryti stebuklo ir būti Jėzaus priešas“. Nuodėmė daro mus priešais su Jėzumiǃ Dabar Bažnyčioje galioja tokia taisyklė, kad egzorcistu kunigus paskiria vyskupas. Ar tai teisinga nuostata? Vyskupas gali paskirti egzorcistu kunigą savo nuožiūra. Tačiau ji nebūtinai gali būti teisinga. Vyskupas tai gali paskirti, tačiau jei kunigas turės prisirišimų prie ydų ir bus nuodėmingas, demonas jo paprasčiausiai neklausys. Yra buvę atvejų, kai turintis prisirišimų prie ydų kunigas atliko egzorcizmą ir egzortuojamasis mirė. Niekas netyrė, mirė ir tiek. Taip tas pats kunigas ir palaidojo. Čia ne taisyklė, tai tarkime tik sutapimas.

Dabar mes jau išsiaiškinome keletą dalykų, ką gali kunigas ir ko negali? Jei negali tai dėl ko negali? Negali tik dėl to, kad pats yra nuodėmingas. Lengviausia save pateisinti tokiais žodžiais, kad aš taip pat žmogus.

Įdomu kuomi Bažnyčia laiko Jėzų? Taip – Jėzųǃ Jei Bažnyčia laikytų Jėzų Viešpačiu ir Dievu tai besąligiškai klausytų Jo žodžioǃ Ar teisingai kalbu? Įsivaizduokite, kas atsitiktų jei angelas nepaklausytų Dievo – akimirksniu jis būtų nublokštas pas velnius. Ar ne taip? Tie angelai, kurie nepakluso Dievui buvo nublokšti ir paversti velniais. Faktas ar ne?ǃ Ir taip, Bažnyčia kuom laiko Jėzų? Jei Viešpačiu ir Dievu tai ar privalo Jo klausyti ar neprivalo? Gal Jėzaus žodis pasakytas Evangelijoje turi tik rekomenduojamąją vertę, o žmogus nusprendžia pats kaip jam geriau padaryti. Tai kaip čia yra -  Jėzus Viešpats ir Dievas ar tik patarėjas, siūlytojas, rekomenduotojas. Tai kuomi Bažnyčia laiko Jėzų?ǃ

Jėzus prisakė apaštalams, pabrėžiu žodį apaštalams: „Eikite, skelbkite Evangeliją, ligonius gydykite, velnius išvarinėkiteǃ“ Apaštalai tai vyskupai. Vyskupas pagal Bažnyčią turi tikrąją kunigystę, tarkime pilną kunigystę. Tai kuom vyskupai laiko Jėzų? Broliu, draugu, bičiuliu, geruoju patarėju ar Viešpačiu ir Dievu? Jei Viešpačiu ir Dievu, tai kodėl vyskupai neklauso Jėzaus?ǃ Kiek jūs sutikote vyskupų kurie išvarinėtų velnius ar gydytų rankų uždėjimu ligonius? Aš per savo gyvenimą sutikau vieną ir tą patį atvykusį iš Amerikos. Tai buvo Raudėnuose prie kunigo Algirdo Pakamanio. Kiek Lietuvos ar Europos, ar visos Bažnyčios vyskupų išvarinėja velnius ar gydo ligonius? Sakykime tiesiai – nei vienoǃ Jei vyskupai neklauso Jėzaus, tai jo nelaiko nei Dievu, nei Viešpačiu. Tai ką laiko Dievu vyskupai? Atsakymas peršasi nebent „mamoną“ – pinigąǃ

Aš kalbu ne tam, kad kažką kritikuočiau ar teisčiau. Aš kalbu, kad priversčiau susimąstyti ir tą eilinį tikintyjį – avelę. Ir ganytoją – vyskupą, ir kunigą, nes visi išsuko iš teisingo Viešpaties parodyto kelio. Ar gali Dievas veikti gydančiai per vyskupo rankas ir daryti stebuklus? Paskaitykite Evangeliją. Šv. Petras išgydo luošąjį išmaldautoją prie šventyklos durų. (Kaip nekeista, nenuvarė nuo durų, o išgydė, nes netūrėjo kišenėj nei skatikoǃ) Dievas veikė per Šv. Petro rankas, kuris tuomet buvo Bažnyčios pirmasis Popiežius. Ar šv. Petras pasižymėjo įpatingu tobulumu ir šventumu? Triskart, dar gaidžiui nepragydus, išsižadėjo Jėzaus... Paskui dar žinoma, kad išsigandęs bandė pabėgt iš Romos ir tada apsireiškė Jėzus. Jėzus ėjo į Romą ir Petras paklausė:  - kur eini Viešpatie? Jėzus atsakė: - Antrąkart už tave numirti. Taip Jėzus mistiniu apsireiškimu sugražino šv. Pertą į Romą, kad ten jis pelnytų kankinio vainiką. Vis delto, nežiūrint šv. Petro svyravimo Viešpats veikė per jį ir žmonės rikiuodavosi eilėmis, kad galėtų prisiliesti nors prie Šv. Petro drabužių kai jis praeidavo pro šalį. Šv. Petras neatsitvėrė nuo žmonių, nesusikūrė sau iš pakinkyto jaučių jungo ar žirgų vėžimo -  „Papamobilio“. Šv. Petras liko pasiekiamas žmonėmsǃ

Ar dabartiniai Popiežiai pasiekiami žmonėms? Tarkime dabar, Vatikane, būtų Popiežiumi Šv. Petras. Ar jis dabar galėtų padaryt stebuklą? Atsakymas – neǃ Nes nei luošo, nei ubago, nei vargšo Vatikanas net artyn neprisileidžia. Jei ir atvažiuoja kas invalido vežimėly, tai nėra nei vieno apaštalo kuris uždėtų rankas ant ligonio. Dabar nori Bažnyčia buvusį Popiežių Joną Paulių II – Karolį Voitylą paskelbt šventuoju, reikia įrodymų, reikia stebuklų. Iš kur juos imti, nes Popiežius negydė ligonių?ǃ

Kodėl nei kunigai, nei vyskupai nededa rankų ant ligonių, nebent palaiminimui ar Sutvirtinimo Sakramentui? Nes netiki, kad įvyks stebuklas. Netiki, kad ligonis pasveiks. Reiškia netiki, t.y. neturi tikėjimo. Netiki Jėzumi, kad Jėzus gali ir dabar daryti stebuklus, netiki, nes žino, kad nepasveiks. Jei netiki, tai Dievas ir nedaro stebuklo. Dievas nedaro stebuklo per vyskupo, ar kunigo rankas tik todėl, kad tas kunigas ar vyskupas paprasčiausiai tariant yra „nešvarus“ dvasine prasme. Gaunasi užburtas netikėjimo ratas. Dievas nedaro stebuklo, dėl to,kad kunigas nėra tiek „švarus“, kad įvyktų stebuklas. Vyskupas ar kunigas nededa rankų, nes netiki, kad Dievas padarys stebuklą. Jeigu rankos nėra dedamos ant ligonio stebuklai nevyksta. Jei dėtų ir neišgytų ligonis, tai reiktų susimąstyt kodėl nevyksta stebuklas? Vadinasi atgaila reikia skaistinti sielą. Kam užteks drąsos nusižeminti ir pripažinti, kad esu netinkamas įvykdyti Jėzaus paliepimą?

Kartą aš mintimis Jėzaus klausiau, kaip yra su tai rankų uždėjimais ir gydimu? Jėzus man tokį suformavo atsakymą: „Matai, stiklainis pripiltas vandens. Saulės spinduliai krenta ir fokusuoja spindulį. Jei stiklainis nešvarus – spinduliai nepraeina ir gydimas nevyksta“. Kad Dievas galėtų padaryti stebuklą reikia „švaraus indo“. Mes išsiryškinome, jei kun. meluoja savo pašaukimui, ar negerbia Dievo, ar kitaip nevykdo Dievo valios jis ir negali būti švarus. Kaip apsivalyt kunigui, kad taptų „švarus“? „Žodis „švarus“ yra sąlyginis, teisingas žodis yra „šventas“. Trumpai tariant stebuklai nevyksta tik todėl, kad Bažnyčioje nėra Šventų kunigų. Šventų kunigų tikrai yra, bet jie negali atlikti pašaukimo pareigų, nes davę paklusnumo priesaikas vyskupui. Vyskupas pasakė „ne“, kunigas ir daro „ne“, nors Evangelijoje būtų Jėzus liepęs „taip“.  Šventu negali būti nei vienas, kuris prieštarauja Dievo Žodžiui ar Evangelijoje Jėzaus paliepimui. Vėl užburtas ratas. Neturim šventų kunigų, nes neklausome Dievo, neklausome Jėzaus, nesekame Jėzumi. Vyskupas yra aukščiau Dievo ir Popiežiaus. Vyskupai neleidžia šventėt kunigams tik todėl, kad nepasirodytų pačių vyskupų neteisumas. Ar aš kalbu netiesą?ǃ Užburtas ratas ir tiek. Jėzus tokią situaciją Evangelijoje paminėjo: „ Kaip šunys ant šieno, nei patys ėda, nei kitiems (avims) ėst leidžia“.

Apsivalyt galima tik vienu būdu – atgailaujant. Dievas liepė kilt atgailai aplinkui Lietuvą visai tautai. Vyskupų atsakymas buvo „ne“ – „Naujo apreiškimo nebusǃ“ Kaip matote Dievo niekas neklausoǃ

Visi apreiškimai sudėti į knygą „Draugai“. Tai yra kada būsime kiekvienas atgailavęs aplinkui Lietuvą, kaip Jėzaus apreikšta tapsime draugais su Jėzumi. Todėl taip ir vadinasi ta apreiškimų knyga „Draugai“. Draugais Jėzus pavadino apaštalus, nes apreiškė Jiems Dievo valią. Kas nežino Dievo valios ir jos nevykdo – nėra draugas Jėzuiǃ

Reikia grįžti prie mistikos. Prie Jėzus man asmeniškai pasakytų žodžių. Kai kartą apniko mane abejonės - išvis kam aš reikalingas? Kaip, kad ir dabar . Kažkur valkatauju, gatvėj kepurėlę akišęs išmaldos prašau. Rūpi kam baisiai ar aš ten meldžiuosi, ar sava kalba kažką murmu. Juk lygiai taip pat ar aš sėdėčiau, ar stovėčiau – kas atjaustų tie aukotų. Tada prabilo Jėzus: „jei tavęs nebūtų, aš tave išgalvočiau“. Ačiū, paguodei, pagalvojau, bet tų žodžių taip ir nepamiršau. Ir tada ŠV. M. Marija patikslino – „Dievui reikalinga tavo neigiama energija“. Čia aš sumišau, kaip neigiama? Daug metų turėjo praeitį, kad pasirodytų tai, ką Dievas man skyrė. „Jei druska išsikvėps, kuo ją reikės pasūdyti, nebent ji tiktų tik kiaulėms išmesti sumynioti.“ Ar ne tokie Jėzaus žodžiai Evangelijoje? „Jūs pasaulio druska..“ Druska apsauganti pasaulį nuo sugedimo. Ar apsaugo, gal jau išsikvėpė? Gal laikas skambinti varpais. Viena iš šio laikmečio piktžaizdžių yra pornografija ir visokia kitokia vaizdinė sekso pramonė. Kinija kasmet tokios produkcijos pagamina už 24 milijardus dolerių, Amerika irgi panašiai, Japonija, Vokietija – visi virš dešimties milijardų. Kiek žmonijos mirksta šiose nuodėmėse, kiek ištaškoma pinigų, gaminant nuodėmes, nesukuriant jokio naudingo visuomenei produkto. Gauti pinigai toliau leidžiami apyvarton, toje pačioje sferoje didinti dar didesniems pinigams. Kur druska apsauganti nuo sugedimo? Gal druska nebesūri? Ar ne taip? Ar muša bažnyčių varpai, kad skesta žmonija sekso revoliucijos liūne? Bažnyčių varpai muša valandas atlikdami laikrodžio funkciją. Kai kur dar sekmadieniais varpai iš tiesų kviečia į pamaldas, bet šiaip visoje Europoje tik muša valandas, o bažnyčios uždarytos. Vasaros metu kabo tik grafikas kur šiame mieste kokią savaitės dieną ir valandą bus vienokios ar kitokios pamaldos. „Kunigų, vyskupų kritikuot negalima“ ar ne taip laikomasi tokios dabar nuostatos? Tai kuo pasūdyt išsikvėpusią druską? Dabar jūs pastebėjote, kad konkrečiai paminėjau Bažnyčios asmenys vardais ir pareigas parašiau. Imkime pav. ir Šiluvos kleboną Erastą Murauską. Jo tikėjimas yra iš proto, bet ne iš širdies. Ar galima protu atrasti Dievą? Pripažinti Jo buvimą taip, tačiau pamilti galima tik širdimi, bet ne protu. Jei nemyli artimo kaip gali mylėti Dievą, ar ne taip moko Kristus?ǃ Reikia naujos širdies – mylinčios širdies. Protingam žmogui teisinga kritika yra veidrodis leidžiantis išvysti kito akimis. Tai leidžia susimąstyti ir keistis ar bent pamatyti kryptį kuria reikia keistis ir prašyti Dievą malonės pakeisti savo širdį. Užkietėjusi širdis nepriima kritikos, ji užsidega įniršiu ir siekia sunaikinti ne tik kritiką, bet ir kritikuotoją, tačiau ji vis tiek yra tarsi elektrošokas sugebančiam suprasti savo neigiamas emocijas ir duoda sielai naudos.

Atvažiavus į Vokietija per visas radijo stotis tik ir skambėjo – sekso skandalas - katalikų kunigas tvirkino vaikus. Kur bepasuksi  visos radijo stotys, kiek buvau Vokietijoj tiek ir skambėjo? Ar druska buvo tokio mažo sūrumo, kad pačios „druskinės indo“ jau nebegali apsaugoti nuo sugedimo? Kaip matome nebegali. Kiek čia seniai nuskambėjo Bostono vyskupo – pedofilo istorija. Kaip tai atsitiko, kad sugedo „druskos stulpas“? Vyskupas ne šiaip sau kunigas, juk buvo seminarijos rektorius. Jei būtų laiku buvusi išsakyta kritika ar būtų prieita iki to? Kritika ir yra vienas iš būdų „pasūdyti druskai“ǃ Kažkas sugalvojo uždėti „saugiklį“ – Bažnyčios, Popiežiaus, vyskupų, kunigų krytikuot negalimaǃ

Be kritikos ir „druska sugenda“. Kur šaknys? Atsakymas vienas – veikia piktoji dvasiaǃ Kodėl ji taip išsisiautėjo, kad net ir vyskupus išveda iš kelio? - Dėlei Antrojo Vatikano priimtų liturgijos pakeitimų. Buvo iš apeigynų ir maldynų išmesti visi egzorcizmai, pakeistas Šv. Mišių kanonas, ko rezultate Bažnyčia nebeteko galios su piktuoju sielų priešu. Jei tikrai esi Dievo ir Bažnyčios žmogus – grįžk prie Šv. Popiežiaus Leono XIII mokymo. Tai jis tūrėjo regėjimą ir matė kas dėsis dabartiniais laikais, Jis parašė egzortus ir apginklavo Bažnyčią. Antras Vatikano Susirinkimas sunaikino tai ką Bažnyčiai Dievas davė per šį Šv. Popiežių. Norint save „apsivalyt“, pirmiausia iš savęs reikia išsivaryti velnius. Tai jie užteršę tavo sielą, dėlei jų Dievas negali daryti stebuklo per tave. Tikėjime vidurio nėra, jei renkiesi Dievą turėsi visą gyvenimą kovoti kovą su piktuoju sielų priešu – velniu ir jo armija. Jei jie tavęs nepuola – reiškia tu esi jiems nepavojingas ar net naudingas. Kitas atvejis tik tada kai nugalėsi pragarą ir tapsi galingesnis už visus demonus. Tu esi galingesnis, nes tavo širdy Jėzus, nugalėjęs pragarą ir pačią mirtį. Ar galima pergalė nekovojant?ǃ

Kartą, jauno klieriko, dabar jau kunigo, paklausiau:  - Jei dabar, šalia tavęs, stovėtų Jėzus, ko tu klausytum, Gyvo Dievo ar vyskupo? Šis atsakė – vyskupoǃ Dabar aš paklausiu:  - O jei vyskupas būtų ped..? (Kaip Bostono vyskupas) Šis jaunas klierikas mane apšaukė – „Tave reikia ekskomūnikuot, tu netiki Antru Vatikanu, tu negali eiti prie Komūnijos..ǃ (Kaip matote, smegenų „išplovimo“ eilinis pavyzdys)

Pasikartosiu – aklas paklusnumas kaip ir akla meilė, abu veda į pražutįǃ Ar reikia Dievui iš žmogaus aklo paklusnumo? Jei Dievui reikėtų aklo paklusnumo jis būtų mus sukūręs robotais. Nebūtų davęs laisvos valios, pasirinkimo laisvės. Nebūtų reikėję nei dešimties Dievo Įsakymų. Dievas sukūrė mus protaujančiomis, savarankiškomis butybėmis, sugebančiais kurti, džiaugtis, mylėti... Dievas moko mus atskirti ir rinktis teisingą kelią. Teisingas kelias turi mus suartinti su Dievu, mokyti mylėti ir vesti sielą aukštyn ir tobulyn. Aklame paklusnume to nėra. Aklame paklusnume yra tik asmenybės sužlugdymas. Šventieji pasižymi tvirtume, o ne aklame paklusnume. Ar tu priversi šventą sielą pasielgti priešingai Dievo garbei, jo įsitikinimams? Juk tai šventųjų kankinių istorijos.

Ką renkies? Jei Dievą – pamiršk Antrąjį Vatikano Susirinkimą. Grįžk iki jo laikų ir Popiežių mokymų. Pradėk kasdien melstis Leono XIII egzortus, varyk velnią iš savęs, savo namų, savo bendrumenės, savo bažnyčios, miesto ir šalies. Apsivalysi pats ir tavo aplinka – pasaulis taps geresnis ir tada suprasi, kad aš tikrai kalbu tiesą, kad ne iš savęs tai kalbu, o Dievas per mane tai daro, nes jo įrankis esu.

Reikia pakalbėti apie atlygį. Esu jau rašęs. Gerasis Šeimininkas su visais už tarnystę sulygo „Denarą“. Nesvarbu kada tu pakviestas į tarnystę iš ryto ar po pietų, ar saulei besileidžiant visiems prižadėtas atlygis – Dangus.  Ar visi bus lygūs ir vienodai apdovanoti, čia jau bus kaip kas užsitarnaus. Tai už ką Dievas atlygins? Tiktai už tai ko nebus sumokėta žemėje. Kunigas aukoja užprašytas Šventas Mišias. Už jas auka atiduota, kitaip tariant sumokėta. Tačiau kaip yra iš tirųjų, kiek Dievas skiria iš to atlygio kuniugui kaip uždarbį? Buvo apreikšta – šventųjų Mišių Auka turėtų būti 10 eurų arba 35 litai. Gal dar yra kokiame mažame miestelyje, bažnytkaimyje, kur dar rastum kunigą kuris sutiktų aukoti Šv. Mišias už tokio dydžio honorarą? Šiaip tai yra apreikšta Dievo. Jei kun. Aukoja už mažesnę sumą, tai skirtumas bus jam atiduotas amžinybėje. Jei už didesnę – iš jo bus išskaičiuota amžinybėje.

Reikia pakalbėti ir apie pareigas. Kiekvieno kunigo pareiga pagal Dievą yra kasdien paaukoti Šv. Mišių Auką. Ne dalyvauti konselebracijoje, tačiau atskirai kiekvienam paaukoti Auką. Iki Antrojo Vatikano Susirinkimo to buvo ir laikomasi. Jei būdavo daugiau Šventų Mišių tai kunigai atskirai stovėdavo prie šoninių altorių bažnyčioje ir kiekvienas atskirai darydavo konsekraciją ir tokiu būdu buvo aukojama tiek Šv. Mišių kiek kunigų. Kaip dabar yra? Per Šv. Mišias prie stalo stovi keli kunigai, kurie kartu konselebruoja su konsekruojančiu kunigų Auką. Iš tiesų vyksta tik vienerios Šv. Mišios, nors aplink stalą būtų susigrūdę nors ir dvidešimt kunigų ar vyskupų. Tai paskelbia prieš Šv. Mišias, kad tas kunigas aukoja už tą ir tą , antras už aną. Iš tiesų yra tiek Šv. Mišių kiek yra atskirų konsekracijų ir pakylėjimų. Šiuo atveju tik vienerios Šv. Mišios ir jos yra dalinamos ant išvardintų intencijų. Kaip pyragas supjaustomas ir padalinamas visiems valgytojams po lygiai. Atskirose Šv. Mišiose tas visas pyragas atitenka tai sielai ar ta intencija už kurią aukojamos Šv. Mišios. Išeina taip, kad kunigai pinigus paima, o darbas padarytas tik dalinai. Žmogus čia nekaltas, atsakomybę neša vyskupai ir kunigai. Užtat ir pasakyta, kad pragaras kunigais grįstas.

Didžiausias smūgis suduotas Šv Mišių Aukai yra pačių vyskupų. Kai kur vyskupai liepė kunigams jei jie tą dieną aukoja antras Šv. Mišias, tai visą honorarą 100% atiduoti vyskupui (kūrijai). Kunigai ieškodami išeities taip pasiskirstė, kad aukotų tik vienerią auką, paprastai visą kitą yra pridedama prie sudėtinių Šv. Mišių kurios aukojamos gal kartą per mėnesį. Dėl tokio parėdymo daugelyje bažnyčių nebeaukojamos Šv. Mišios rytais, ar vakarais, pasirinktinai. Pralaimėjo visi – aukojama perpus mažiau atskirų Šv. Mišių. Broliai Lenkai, jie vistiek daugiausia aukoja Mišių Europoje. Pas juos Šv. Mišios vyksta tiesiog konvejeriu kas pusvalandį. Dar žmonės neišėjo po Šv. Mišių, o jau prasideda kitos Šv. Mišios. Iš jų galima būtų visiems pasimokyti, visdelto iš dvasinių ginklų – Šventųjų Mišių Auka daugiausiai gali sukurti gėrio.

Mistinio Kristaus neprikels jokie lozungai, kaip: „viską atnaujinti Kristuje“ ar pan. Galite griauti altorius, galite kryžius palikti be kančių, bažnyčias be altorių - nuo to padėtis nepagerės, o tik pablogės. Padėtis gali pagerėti tiktai tada, jei tikrai kiekvienas kunigas kasdien aukos bent vienerias Šv. Mišias, kad ir be honoraro. Intencijų begalybė. Už tai kunigui bus Dievo apmokėta amžinybėje. Pas Dievą viskas matuojamas kitokia valiūta – išgelbėtomis sielomis. Visas žmogaus tikėjimo gyvenimas vertinamas išgelbėtų sielų skaičiumi. Pagal tai ir atlygis ir garbė amžinybėje. Čia  yra paslėptas lobis, kurį kunigas gali pervesti į savo dangišką sąskaitą.

Europos patirtis veda tik į blogį. Čia parapijoje per pamaldas išdalinami vokai, kur pateikiamos sąskaitos kiek reikia paaukoti pinigų bažnyčios išlaikymui, kunigų algoms, tarnų atlyginimui ir pan. Reikalingi pinigai surinkti, nėbėra prasmės besistengti, todėl daugelyje Europos bažnyčių beaukojamos tik vienerios Šventos Mišios kartą savaitėje. Kitaip tariant vyksta merdėjimas. Už mirusius jau ir nebeaukojama. Išpažinties praktiškai nebeeinama. Mažai Šv. Mišių, nebėra ir pašaukimų, dar labiau trūksta kunigų, dar mažiau Šv. Mišių. Dar mažiau žmonių, kad ir tose vieneriose Šv. Mišiose. Bažnyčios atidaromos turistams, kaip objektas patenkinti smalsumą. Turistai įneša dar daugiau pasaulietiškumo dvasios, nyksta pačių bažnyčių sakralumas ir Šventumas. Rezultate pats Dievas tampa nebesvarbus, išganymas tik kaip legenda.

Antradienis, 2011 m. rugpjūčio 9 d. Perpignan. Pakol kas niekas neišvarė. Šiandien jau antrąkart Dievas davė ženklą ant dangaus. Viskas normaliai, žmoniu vaikšto daug, pasitaiko, kad koks ir paaukoja. Miestas tikrai yra priskirtinas prie geriausiu miestų Europoje. Bent jau žvelgiant iš mano pusės. Jei tokių miestų Europoje būtų daugiau, problemų visai nebūtų. Toks buvo anksčiau ir Belgijos Gent. Jie pasinešė kaip Olandai į stabmeldystę – švęsti šventes, kaskart susigalvodami vis naujų pramogų. Olandai tai išsižadėjo Dievo – Belgai ne. Paprasčiausiai Belgai tik per tas šventes velniais apėjo, bet jų Bažnyčios dirba gana šventai tikiuosi, kad susitvarkys. Nors paskutiniais metais padėtis tik blogėjo. Pirma buvau išvarytas iš Antverpeno, o šiais metais ir iš Gento. Mane gelbsti, kaip nekeista, tie valkataujantys jaunuoliai su šunimis. Prancūzijoje jų tiek daug, kad kiekviename mieste jų po keletą. Iš vieno miesto išvarysi į kitą – tada tenai bus per daug. Kadangi tai vietinė problema, tai ir aš įsimaišau į jų tarpą ir taip galiu keliauti ir išlikti. Skauda kelius. Kasdien po penkias valandas išklūpėti nėra lengva. Tai yra auka su kančios elementu, tai ir yra atgaila. Atgaila kelia sielą aukštyn, sumokama kaina ne tik už savo nuodėmes, bet ir už artimųjų bei giminių. Aukos ir maldos perteklius panaudojamas gelbėti sieloms. Stengiuosi daryti tai, kas turi išliekamąją vertę. Tikiu, kad taip kraunu sau lobį danguje.

Atgailos Kelionė 2011 h

Ketvirtadienis, 2011 m. rugpjūčio 11 d.

Trečiadienio vakarais čia išmetami baldai ir visokie kitokie stambesni nereikalingi daiktai. Vakare išmetama, o anksti ryte pravažiuoja surinkimo tarnybos ir švaru. Todėl, jau vakare, taip pat iš vietinių gyventojų gal kiek blogiau begyvenančių, taip pat tempiasi pas save išmestus baldus. Pirmą kart Prancūzijos mieste aptikau tokią sistemą. Teko Bremerchavene susidurti su tuo. Matyt tokia praktika visoje Vakarų Europoje.

Kompiuteris - akumuliatoriaus iškrovimo įrenginys. Šioje kelionėje jau antrą kartą visiškai iškraunu akumuliatorių. Turiu atsarginį, užvedimui skirtus laidus, dėja, laidai per ploni, neatiduoda srovės. Todėl tenka keisti akumuliatorių, po to užsivedus mašiną laidais pakraunu išsikrovusį akumuliatorių, po to vėl apkeičiu. Vargas, geriausias mokytojas. Laiku neapsižiūrėjau ir akumas iškrautas. Taip pat reikia ir atsarginį laikas nuo laiko pakrauti, nes vakar tai tik vos ne vos beužvedė. Tas atsarginis tai buvęs senas, pasibaigęs. Jame gyvybės vos ne vos. Kaip sakoma visos bėdos per biednumą.

Maistui minimum, Prancūzijoje, dienai 5 Eurai, kas kelinta diena ir visas 10. Mažiau neišeina. Pasirodo pigesnės prekės didžiuosiuose prekybos tinkluose pakuojamos po 3 – 5 vnt. Todėl kartais apsimoka imti tokį įpakavimą nei atskirai perkant po vieną.

Pakol kas viskas normaliai. Vadinasi pirminio plano koreguot nereikės – tikslas Madridas – „Jaunimo Dienos“. Grįžtant Lurdas – vanduo. Taip pat reikia pažiūrėti ar ir šiemet iš Lurdo išvaro. Teks taikytis. Jėzus apreiškė, kad dėl „tos vietos“ (Lurdo) vertą pakovoti. Jei iš Lurdo nevarytų viskas būtų tobulai. Atradimas yra šis miestas – Perpignan. Čia aukoja, gal kiek ir mažiau nei Lurde, bet aukoja. Kadangi kurortinis miestas, žmonės keičiasi. Policijos eina daug, bet pakol kas nevaro. Gal dėl to prancūziško užrašo – mano, kad esu eilinis Prancūzas, valkata. Vakar žmonių buvo mažai – pasitaisė orai ir tikriausiai visi pliažuose. Tačiau suaukojo kaip įprasta. Šitą miestą pavadinčiau 30 eurų miestu, nes vidutiniškai tiek 20 – 30 eurų per dieną renku. Šiaip jau geras miestas yra kai surenki dvidešimt eurų. Trisdešimtiniai miestai Europoje – tokius gali ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti. Jie keičiasi, nes kitąmet jau kažkas atradęs tokį miestą ir privažiavę su šunimis valkataujančių ir gali nieko nebegauti arba būsi išvarytas. Tačiau tai ne taisyklė, gali vieną dieną ir daugiau surinkti, kitą mažiau, o trečią vos vieną kitą eurą – kaip pasiseks. Čia taisyklės nėra, kad ten ir ten, tada ir tada tiek ir tiek. Tik išvažiavęs iš to miesto gali spręsti apie vidurkį.

Kartą skambina draugas – Zigmas. Sako, šiemet Venecijoje ubagai renka po penkis šimtus eurų per dieną. Klausiu iš kur tai ištraukei – sako per televizorių sakė. Tikrai, būna pasitaiko, kad kas nors ubagėliui paaukoja ir didelę sumą. Tačiau tai labai reti ir vienetiniai atvejai. Tėlevizijai reikia seansacijos. Jie gali ir vienetinį atvejį pateikti kaip pastovų – jie už nieką neatsako. Melas jiems nėra nuodėmė. Jiems seansacijos reikia. Šiaip Venecija yra ta pati Italija, o Italai kaip žinote neaukoja. Venecijoje aukoja turistai. Turistai priklauso iš kokios šalies ir koks žmogus atvažiavęs. Jei Italijoje nebūtų turistų – badu nudvėstum ir taip kol dvokt nepradėsi tavęs nė nepastebės. Katrą Jėzus pats prabilo: - Neturi pinigų į Italiją nelysk. Šiaip Venecijoje yra tekę surinkti nuo 100 lirų (1 litas) iki 18 eurų per dieną. Tarp kitko Venecija yra vienas iš geriausių išmaldautojams Italijos miestų. Ten ir prašinėtojų pilna ant kiekvieno kampo ar tilto. Tačiau tai tik keliaujant trupinėlį papildyti sąskaitą kelionei. Jei neturi primokėti Italiją pereisi nebent pėsčiomis. Kadangi atstumai dideli, karštis didelis, neaukoja, o nuo Vatikano irgi pavaro, tai kaip liaudis sako: „Žaidimas nevertas žvakių“. Popiežiaus vietoje Vatikaną palikčiau, o visą valdymą perkelčiau į padoresnę šalį. Italija neverta Vatikano, Vatikanas nevertas būti Bažnyčios centru.

 Tėko sutikti ir kalbėtis su vienu kolega iš Lietuvos. Jam Vilniuje paaukojo 80 tūkstančių iškart. Sako priėjo moteriškė senutė ir įdavė maišelį pilną pinigų.

Žiūriu į jį ir neatrodo. Neatrodo, kad meluotų ir neatrodo, kad gavo. Už tokią sumą galima susitvarkyt gyvenimą ir dar kaip. Vadinasi jis ištaškė tuos pinigėlius. Kad būtų maldingas taip pat neatrodo. Už tokią sumą moteriškė galėjo užsakyti tiek Grigalinių Mišių, kad už ją ir jos gimines dar dvidešimt metų būtų aukojama po jos mirties, arba už ją ir jos intencijas būtų meldžiamasi dar daugybę metų. Vadinasi senutės investicija nebuvo efektinga. Tačiau, ji vistiek pasielgė pagal Evangelijoje Kristaus mokymą: – Eik, viską ką turi išdalink vargšams.. ir tada tūrėsi lobį danguje. Taip ji pervedė į amžinybę savo turtą. Gal jis amžinybėje ir nebus padaugintas, tačiau jis tenai tikrai pateko. O kolega ištaškė, nes matyt pritrūko rimto požiūrio į pinigus, nes vėl buvo gatvėje. Tik dabar buvo nusipirkęs dujų balionėlį ir kai prie jo pradėjo kibti jaunimas (Tas jaunimas irgi gaujikės, be rimto požiūrio į gyvenimą) ir varyti iš Aušros vartų per atlaidus, jis papurškė balionėliu. Dar ilgai ten visi buvom žadą užsiėmę ir kosčiojom. Už tai gavo nuo čigono Kolios su lazda per kuprą ir buvo iš Aušros Vartų ir Dievo Motinos Gailestingumo atlaidų išvarytas.

Romo (Čigono) Kolios istorija. Keturių vaikų tėvas, sedėjęs kalėjime. Gyvenantis nakvynės namuose. Kadangi, praėjus kiek laiko gyventi nemokamai nakvynės namuose nebeleidžiama tai reikia iš kažkur traukti pinigėlių. Taip pat nakvynės namai neduoda ir maitinimo. Internete paskelbta, kad kardinolas Juozas Audrys Bačkis maitina kasdien 500 vargšų. Atsiverskite „Google“ paieškoje kardinolo dosje ir įsitikinsite, kad taip parašyta. Tiesa yra ta, kad dar neteko nei karto valgyti kokioje Kardinolo remiamoje labdaros valgykloje. Kai net žiemą atėjom su jau ata. Petru Žvirgždžiu - aklu pirmos grupės invalidu. Buvom labai sušalę, nes tada spigino 25 laipsnių šaltis. „Carito“ darbuotojos paklausė talono, kadangi atvažiavę ir jo neturėjome, tai buvo parodyta į duris ir išvaryti laukan. Kelia abėjonės pats skaičius. Iš kur Vilniuje išvis gali būti 500  vargšų? Gal jų yra ir dar daugiau, tačiau kas yra tie vargšai ir kaip jie skaičiuojami kas juos žino? Jei ko nemėgstu, tai veidmainių ir melo Bažnyčioje. Kiek jų - „Išverstaskūriu“ prisiplakę prie bažnyčios. Kad ir jau minėto Kolios atveju. Tai vienas žmogus iš čigonų kuris nepardavinėja narkotikų, nevagia, o šiaip ištiesęs ranką pastovi prie Aušros Vartų. Ir už tai jau kiek baudų jam uždėta policijos – pernai baudų suma buvo pasiekusi 5000 litų už elgetavimasi. Už ką, gal nusikaltimas daryti artimo meilės darbus? Jei nebūtų tokių kaip Kolia – prašinėtojų, tai kaip padarysi artimo meilės darbą už kurį bus atlyginta amžinybėje? Ar nusikatimas prašyti išmaldos – nusikaltimas yra tai drausti, nes šiandien jam uždraudus prašyti išmaldos, vakare jis gali daryti kokį nusikaltimą – nes jam užkirstas vienintelis legalus ir sąžiningas būdas pelnyti vieną kitą lituką išgyvenimui. Kas jam belieka, ar ne kaltesnis yra tas dėl kieno kaltės jam buvo atimta galimybė pasinaudoti žmonių gailestingumu? Iš kur prasidėjo tie draudimai – ar ne nuo to, kad kordinolas per Vėlykas pasikvietė policiją nuo bažnyčių vaikyti ubagus ir prašinėtojus. O paskui ir miesto valdžios pasinaudojo tokia proga „apsivalyti“ nuo „aikščių purvo“ – taip „Kristaus Sekime“ įvardinti sėdintys gatvėje ir prašantys išmaldos. Nemėgstu veidmainių.  Prieina šypsosi, šnekina: - vaikeli, kaip tau sekasi?, o mintyse galvoja,ką čia padarius, kad jūsų čia nebūtų. Aš kiaurai matau tokius ir man bloga nuo tokio veidmainiavimo, mane jau iš kelių metrų pradeda drebinti šaltis prisiartinus tokiam veidmainiui iš aukšto bažnytinio rango. Primokėk, aš iš jų rankų palaiminimo nepriimsiu, Komūnijos taip patǃ

Štai Kolia, alkanas ryte ateina Į Aušros vartus, žmonių daug, Kolia dar nevalgęs ir ištiesia ranką ir čia, klebono sesuo ir brolis prekiaujantis kalendoriais, pribėga jo varyti iš Aušros Vartų (esu liudininkas to).  Kiek tokių kalendorių jie išprekiauja per atlaidus – tūkstančius ir dešimtys tūkstančių. Ar moka mokesčius? Pažiūrėkite kaip gyvena ir pažiūrėkite iš kur tokios pajamos įsigyti tokiam turtui? O kai Kolia, nevalgęs ištiesia rankelę, tuoj kviečia policiją, kad jį nuvarytų. Gal tas Kolia iš jų atima tą litą? Kas pirko tą kalendorių tie ir pirks, kas aukojo bažnyčiai tie ir aukos. Kas tu esi žmogau, kad uždraudi kitam žmogui padaryti artimo meilės darbą? Pažiūrėk į save - mele ir apgaulėje paskendęs(usi), mokesčių nemoki, gal viską klebonui atiduodi, gal savo dalies iš klebono negauni, gal iš tos dalies mokesčius moki? Mokesčių nemoki, darai pats (pati) nusikaltimą ir dar policiją kvieti. Patys muša patys rėkiaǃ Ar neveidmainiai?ǃ Dabar matote, kad Evangelijoje Jėzus po nukryžiavimo nusivedė latrą į dangų. Gal ir tą Kolią Dievas pas save pasiims tiesiai, o tai klebono seseriai ir broliui teks keliausi pas velnius už veidmainiavimą Dievo vardu. Ar sutvarkyti Lietuvoje įstatymai, kad jau galima būtų drausti elgetavimą? Ką patartumėte, tam Koliai – čigonui, neprekiaujančiam narkotikais, kuriam uždėtos nepagrįstos baudos, kuriam reikia pavalgyti ir už nakvynės namus susimokėti? Gerai, kad Dievas įkūrė pragarą – tenai vieta „išverstaskūriams“. Nesvarbu kas jis bebūtų ar kardinolas, ar vyskupas, ar meras. Teisingumas pas Dievą yra. Išmintingas kas sugeba tai suprasti ir nesipykti su Dievu. Vargšas yra Dievo apsaugoje, užsipuldami vargšą užsipuolate Dievą. Prieš Dievą dar niekas nelaimėjo ir nelaimės. Dievo teisingumas pasieks kiekvieną, jei ne šiame pasaulyje tai aname. Ką padarę tau vargšai Šiluvos Šeimininke Sigitai Tamkevičiau, kad iš jų atėmei pusę jų „uždarbio“ Gal labai pajautei  kaip pasipildė tavo rinkliavos? Esi pirmas Vyskupas Žemaitijos žemėje nuvaręs nuo Marijos Šventovės ubagėlius. Ne aikštė su bronzine lentele kur užsirašei savo pavardę, ne supirkti namai, ne tviskančios šaltos marmurinės bažnyčios grindys įrašys tave  į Bažnytinę istoriją, o tai, kaip tu nekentei vargšu ir ubagų. Istorijoje išliks tavo vardas tiktai dėl to, kad būtų pamoka kokiu nereikia būti vyskupu. Suprasi, kad rašančio plunksna gali sužeisti skaudžiau už kalavijo kirtį ir ši žaizda neužgis per amžius. Nors ir danguje būtum teks raudonuot kai skaitys šį dienoraštį. Ar ne paties žodžiai, kad Žemaičiai nepamirš savo trejų vyskupų: Motiejaus Valančiaus, Vincento Borisevičiaus ir Antano Vaičiaus, nebūsi pamirštas ir pats – aikštė sunyks, stabai sugrius, o tavo vardas bus įrašytas Bažnyčios istorijoje kaip vyskupas vargšų nekentėjas.

Džiaugiuosi, kad į kelionę su manimi daugiau nevažiavo niekas. Jei šiemet siūliau važiuoti, tai daugiau jau nebesiūlysiu niekam. Tokiose kelionėse geriausia vienam, blogiausiu atveju dviese. Tai dėl aukų ir dėl policijos. Vienas dar taip nekrenti į akis.

Vėl sugalvojo restartuotis kompas ir vėl viskas kas parašyta prapuolė. Suknisti „windowsai“, suknistas „wordas“. Įsidėčiau senus, bet draiverių problema. Kompas naujas, visi įrenginiai nauji, senieji „windowsai“ net nepažįsta tokių. Jei duotų Dievas „ličnų“ pinigų nusipirkčiau legalias programas ir baigtusi vargai. Padariau dabar, kad išsaugotų kas parašytą kiekvieną minutę. Įdomu ar tai galios visiems dokumentams ar tik šiam lapui?

Kukli diena, žmonių mažai. Aukoja retas. Keista, šiandien policija nei pravažiavo nei praėjo. Kažko jaunimui nepatikau. Privažiavo su mopedas kažką prancūziškai pradėjo aiškinti. Gal jau nusibodau, nes stoviu prie daugiaaukščio namo šono. Dar liko porą dienų ištvert ir galėsiu važiuot toliau. Greitai bėga laikas tik atkalbi rožančių ir pusės dienos nėra. Atkalbi dar vieną rožančių ir dienos nėra. Niekas nepraeina taip greit, kaip trys dalykai – savaitgaliai, išeiginės ir gyvenimasǃ

Kartą buvo toks kaip apreiškimas, kaip vizija parodyta alegorine prasme. Pasiunčiu signalą į centrinį kompiuterį 60 000 v. Tai labai aukšta įtampa. Ir iš ten grįžta atsakymas - žaibo iškrova, dūžta kompiuterio ekranas, lekia stiklai į visas puses. Taip ir man tikriausiai bus su ta kritika aukštų dvasiškių. Ko gero tai ir turėjo Dievas tai apreikšdamas. Tokiu atveju nėra nieko, žmogau, ko Dievas nebūtų pramatęs.

Kaip Evangelija moko? Jei brolis klysta, tu jam pasakyk, jei neklauso, pranešk vyresniajam. Jei niekas nepadeda, lipk ant stogo ir garsiai šauk. Ar nesakiau apie tai vyskupui? Ar nebandžiau tiesos rasti bažnytiniame teisme? Kas belieka? – tik viešumas. Man Viešpats liepė viską užrašyti. Aš nerašau to ką nugirdau ar kas ką pasakė. Aš rašau tiktai tą prie ko prisiliečiau ir su kuo susidūriau. Ar tiesos sakymas uždraustas? Ar pats tikėjimas savo esme nėra tiesos siekimas? Pats Kristus, kai jam uždavė per veidą pas Aną pasakė: - Jei netiesą sakau tai įrodyk prieš teisėją, o jei tiesą kam muši? Kas apgins pačius silpniausius visuomenės narius? Jeigu ir Bažnyčia jau sukilo prieš vargšus. Buvo laikas kai tikėjimas buvo grindžiamas artimo meile, meile vargšams. Kuo dabar grindžiamas tikėjimas? Ką pasakytų apie dabartinę padėtį Šv. Jonas Bosko ar Motina Teresė?ǃ

Ant „Carito“ durų Vilniuje parašyta:  „Ateidamas atsinešk savo šaukštą”. Bandžiau išsiryškinti, ką tai galėtų reikšti? Ar jau kardinolas, pardavęs Šv. Kotrynos bažnyčią Vilniaus centre ir sugebėjęs už tai pastatyti tik koplyčią, nebesugeba nupirkti kelių šaukštų „Caritui”. Pasirodo taip auklėja, kad kažką tai įsigytų, atseit nieko jie nebesugeba. Ta padėtis be šaukšto man sukelia prisiminimus iš Afganistano, kai tarnavau sovietinėje kariuomenėje, kai nuvežė mus į Afganistaną ir nedavė šaukšto, be šaukšto nepavalgysi kareiviškos putros. Ir taip porą savaičių kol gavau pirmąją kareivio algą, ten mums tokiais čekiais mokėjo. Tada iš Afganų nusipirkau šaukštą.  Įdomu, ar kas, taip jau juos beviltiškais laikančius, išgyventų žiemą kaip jie? Šaltis virš 25, kažkokioje trasoje, be malkų kūreną iš kažkur atsivilktą automobilio padangą, kad nesušaltų. Kai kas neišgyveno, kai kas išgyveno ir tas, kas šiltai ir sočiai peržiemojo, nori dar tą kuris išgyveno paauklėti – ateidamas atsinešk savo šaukštą. Įdomu, o patys, ar irgi nešiojatės šaukštą su savimi? Nesinešioji, tai ko reikalauji, kad kitas nešiotųsi Gal laikai kitus nieko vertais? Tai koks tu tikintis, kad save statai aukščiau už kitus? Tu jų nepamokysi kaip išgyventi, tu juos gali pamokyti tik vieno – maldos. Tačiau, kad jie pradėtų melstis tu turi parodyti meilę, o ne savo puikybę. Kiekvienas sugeba svetimus pinigus dalinti, bet tu pamaitink tą vargšą už savus pinigus ir tada girkis, kad kasdien pamaitini 500 vargšųǃ Gal reikėtų kartais ir pačiam persirengti tuo „bomžu“ ir pabandyti kokiame „Carite“, kur tavęs nepažįsta pavalgyti ir tada daryti išvadas.

Tikiuosi, kad kas nors nusiųs šiuos mano parašymus kardinolui ar vyskupams. Be Popiežiaus jie manęs negalės ekskomunikuoti. Jei tai prieis iki Popiežiaus, tai bus man proga liudyti apie „plėšrius žvėris avių kailiuose“.

Atgailos Kelionė 2011 j

Penktadienis, 2011 m. rugpjūčio 12 d. PERPIgNAN. Taip jie rašo savo miesto pavadinimą, tai jų kaip firminis ženklas.

Dar viena nevalgymo diena. Besimeldžiant, kaip tyčia, vyras paaukoja kebabą. Gal tokiu būdu Dievas nori išbandyti mano tvirtumą – neišdegs. Suvalgysiu ryt per pusryčius. Šiaip vidutinė diena, blogesnė nei tikėjausi. Žmonių mažai. Tikriausiai didžiajai Europos turistų daliai baigėsi atostogos.

Gražina atsiuntė laišką, reakcija buvo aštri, paprašė, kad jos pažystamiems laiškų nebesiųsčiau. Ką gi. Tai dar vienas būdas išbandyti žmones. Jei dabar reikėtų žmonėms pasirinkti mane ar kardinolą, vyskupą S. Tomkevičių... Manau žmonės pasirinktų juos. Aš likčiau vienišas, nors aš žinau, kad esu teisus. Tačiau žmonės renkasi ne tiesą, o autoritetus. Iš to pažįstamų būrio liktų kelios dūšios kurios pasirinktų tikėti manimi. Tai ir yra tie draugai, kurių aš ieškau. Su tokiais kaip sakoma galima eiti į žvalgybą. Ne manimi reikia tikėti, o Kristaus Žodžiu Evangelijoje. Reikia vykdyti Jo žodį. Stop ir atsimušėm į sieną. Tolimesnių sekėjų nėra.

Aš jaučiu, kas yra grįnas auksas, o kas tik papraščiausiai žiba, apgaudamas akis.

Meldžiau Dievą ir prašiau pagalbos išspręsti vairavimo problemas. Jau kartą Lietuvoje pakliuvau už greitį ant radaro ir buvau nufotografuotas. Gerai, kad pirmas kartas tai apsiėjom su poros šimtų litų bauda. Mano biudžetui baudos per didelės. Reikia rasti išeitį. Antiradaras. Yra atskirai ir kainuoja apie 40 eurų. Antras dalykas reikia navigacijos. Pigiausios prasideda nuo 80 eurų. Ir taip abu sudėjus jau 120 eurų. Atidžiai įsižiūrėjau ir matau, kad yra navigacijų kurios turi jau įmontuotus antiradarus. Jos prasideda nuo 130 eurų, tačiau patogiau viename komplekte, nei atskiri daiktai, kartą pamirši nukabint, vagys išneš, kitą kartą pamirši pakraut, vėl blogai, o kartu su navigacija patogiau. Nepamiršiu, pernai Paryžiaus, kai porą valandų malėmės po miestą, kad rastume išvažiavimą iš jo. Atėjo laikai, kai navigacija būtina. Navigacija atsiperka, vien ant kuro sutaupai kai nereikia klaidžiot, o be to gali išsisaugoti vietas, kuriose buvo patogu sustoti kitam kartui. Kitam kartui jau turi koordinates ir tave iškart gali nuvesti į stovėjimo vietą. Aš privalau rasti pigiausią išeitį, kitaip nepasiteisins vargas. Čia elektronikos  prekės apie ketvirtadalį pigesnės nei Lietuvoje ar Vokietijoje.

Miestas davė tiek kiek reikia. Šiandien nusipirkau navigaciją su radaru, truputį nuliūdau, Lenkijos ir Pabaltijo nėra. Tik Vakarų Europa, tačiau jos man kaip tik ir reikia. Gal pavyks pasipildyti žemėlapius.Ir taip dar liko apie 100 eurų. Gal to ir nepakaks, tačiau pridės sūnus kiek truks. Rytoj meldžiuosi šiame mieste paskutinę dieną ir vakare važiuosiu į Gironą, kur į aerouostą atskris iš Vilniaus sūnus. Sekmadienį praleisiu mažame Ispanijos miestelyje – Ispanų bažnyčios gražiausios Europoje. Ispanijoj tikėjimas geriau laikosi nei Prancūzijoje. Toliau keliausime kartu.

 Kuo galima pasitikėti – Valstybe, Bažnyčia ar šeima? Trys svarbiausi dalykai, tačiau kai valstybė tave išduoda, Bažnyčia taip pat (Tas širdžių užkietėjimas) lieka tik kažkas iš artimųjų kuris tave supranta. Ir jei tokį turi - tai yra didelė laimė.

Nėra nieko, žmogau, ko prarast negaliǃ Brangiausias dalykas gyvybė ir kokia ji trapi. Nieko nėra materialaus, ką pasiimtum į amžinybę. Viską teks palikt, ne ti tai ką užgyvenai, bet ir kūną. Tada kam stengtis? Todėl Kristus ir pasakė, kad rūpinkitės šia diena, rytojus pats pasirūpins savim. Aš darau tai kas išliks – malda išliks amžinybėje. Palaimintas tas kas sugeba tai suprasti, dvigubai palaimintas tas kas tuo gyvena. „Palaiminti dvasingieji vargdieniai, nes jų yra Dangaus Karalystė“. Laisvė, kas yra laisvė? Vienam tūrėti žemės, namus, darbą atrodo laisvė. Man darbas niekada neatrodė laisvė, tačiau tai ką dabar darau yra tame ir laisvės. Aš neturiu socialinių garantijų, tačiau neturiu ir prievolių. Aš iš tiesų esu laisvas tiek kiek įmanoma būt laisvam. Aš gaminu tai kas išlieka ir pardavinėju maldas.  Pinigai turi tendenciją baigtis ir nori nenori juos reikia iš kažkur paimt. Jei visą laiką būtų vasarą, tai nebūtų ir problemos, tačiau ateina žiema – išbandymų metas ir pasirodo, kad reikėjo vasarą apie tai galvoti.

Vakarais jaunimas vakaroja. Susimeta į būrį. Sugalvoja pramogų. Viena jų pramoga tapau ir aš. Jau rašiau, kai jie dieną pasiviję su mopedais kažką šnekėjo. Nesupratau, bet nujaučiau ko jie nori, o norėjo, kad dingčiau iš jų kiemo. Nors ten kur sustojau niekam netrukdžiau ir visai ne stovimos vietos. Tai vakar jau ruošiausi miegoti, pradėjo priėję spardyt į autobusiuką. Svaidyt lentgalius. Papypinau, minutei atsitraukė, kiek pamąstęs užsivedžiau mašiną ir nuvažiavau į kitą vietą į kitą kvartalą. Gal sakau tokiu būdu Dievas apreiškia, kad laikas palikti jų miestą? Tačiau kitoje vietoje, ryte, kai tvarkiausi mašiną išeina iš gretimo namo moteris ir maloniai kviečia kavos. Atsisakau, po kiek laiko išeina vyras pašnekina ir taip pat kviečia kavos. Vadinasi tas chuliganų siautėjimas ne Dievo valia, o šėtono puolimas. Taip yra kai jaunimas auga be Dievo, kažkuo reikia užpildyti tą spragą ir ieško pramogų ar aukos. Tai nebuvo Prancūzų jaunimas, tai buvo atsikėlę Turkai gyventi -Islamiškasis jaunimas. Kaip žinia Islamas nėra nei mandagus, nei draugiškas. Yra ir jų tarpe labai gerų žmonių, tačiau bendras vaizdas – agresyvūs. Jei bus balsuojama ar priimti Turkiją į ES. Eisiu balsuoti, kad išbalsuočiau prieš. Jų pribuvimas taip pat silpnina katalikų tikėjimą. Menkas malonumas, kai tave net Paryžiuje, besimeldžiantį gatvėje užpuola musulmonas su lazda. Pasirodo suveikė Įstatymas draudžiantis musulmonėms nešioti burkas – veido apdangalą. Šioje kelionėje dar nei vienos nemačiau su burka. Ką gi eisiu į darbą, paskutinę darbo dieną tikriausiai šią vasarą, tame gerame mieste.

Atgailos Kelionė 2011 k

Šeštadienis, 2011 m. rugpjūčio 13 d. Perpignan – Girona(Džirona).

Šiandien šeštadienis, atėjau dešimtą, žmonių vos vienas kitas, šalia vėl močiutė prekiaujanti citrinomis po pusė euro už vienetą ir po du eurus laukinių gėlų puokštė. Ji taip pat panašiai, kiek pastebėjau ateina kas antra diena. Matyt vieną dieną paprekiauja, o kitą vėl eina į kalnus pripjaut laukinių gėlių. Pas mus net rožės žiedas pigiau tekainuoja, bet jai nuperka. Priešais parduotuvė atsidarė pusvalandžiu vėliau. Žmonių vos vienas kitas. Atsimeldžiau iki dvyliktos rožančių kaip įprasta, o kišenėje vos keturi eurai. Prieš pabaigą maldų pasigirsta galvoje ištisinis spengiantis garsas – tai Dievo ženklas. Ženklas kurio neįmanoma su kuo nors kitu sumaišyti. Tai man Dievo dovana nuo vaikystės. Ankščiau, kol dar nežinojau šį ženklą gavęs sakydavau, kad šventieji aplankė. Dabar tai jau žinau, kad tai Dievo ženklas ir tiek. Dievas Tėvas man ženklus dažniausiai duoda per gamtos reiškinius. Vienas yra tai ženklai ant dangaus – tai vienoje saulės pusėje, tai kitoje spalvota vaivorykštė arba vaivorykštė aplink saulę. Kartais, kai nori Tėvelis, kad atkreipčiau neigiamą dėmesį tai vaivorykštė būna išsirietusi ne aplink saulę, bet į kitą pusę. Natūraliai tokių dalykų gamtoje nebūna.

Išgirdęs galvoje spengimą nusilenkiu ir sukalbu „Glorija“, ženklas liaujasi. Kaip tik tuo metu dar policija praeina, bet jie pasisuka į kitą gatvę. Viena močiutė klausinėjo iš kur ir ką veikiu? Paaiškinau kaip mokėjau. Po to ji nuėjo ir atnešė nupirkusi pyragaitį ir dar eurą pridėjo. Pietų pertrauka. Suvalgau pyragaitį, galvoju atsimelsiu, bet žmonių nėra. Tai patraukiau į supermarketą maisto nusipirkti.

Kartą, draugas pasakoja, apie kitą turtingą savo šefą mažeikietį, prekiaujantį naftos produktais „Sauridos“ tinklas. Jo tėvai žuvo beskraidinant malūnsparniui veselninkus. Sako: - kaip jis skaičiuoja. Galiu lažintis, kad jis centų neskaičiuoja. Esmė tame, kad aš pažeriu saują monetų sumokėti už maisto pirkinį ir žinau kiek centų turi atmesti pardavėja. O ten keli eurai, tai joms yra darbo. Kartais kokia gudresnė jau pažysta mane ir pamačiusi, kad žadu stotis pas ją į eilę uždeda lentelę, kad kasa uždaryta ? (Cassa ferme).

Tai yra paprasčiausia aritmetika kaip vaikiškas fokusas. Susiskaičiuoju tik raudonus centus, kuriuos privalau išleisti, kad nebūtų balastas. Jūs tik įsivaizduokite raudonais centais vienas euras sveria 160 gramų – koks tai balastas Ir taip raudoni centai dešinėje kišenėje suskaičiuoti, o neskaičiuoti geltoni, stambesni kairėje kišenėje. Perku kažką ir pridedu prie raudonų kiek trūksta, tačiau dabar man bereikia skaičiuot geltonus po 10 ar 20 centų. O tai jau greit einasi. Jei lieka nuo sumos keli centai tai atimu ir vėl dedu į kairę kišenę ir taip po prekės kainą dėlioju iš kišenės į kišenę. Kai išsenka kairė kišenė pirkiniai baigti. Dešinėje kišenėje tiksliai centas į centą. Specialiai kelis centus uždedu viršaus, kad atmestų kaip grąžą. Dar palieku atsargą, jei būtų sumaišytos kainos ir netiktų pagal kodą. Taip išleidžiu centus, o po pusę euro ir stambesni jau kelionei dujom ir jei kartais tenka ką nupirkti.

Grįžau dar suvalgiau pomidorą vieną kitą ir galvoju ar eiti į gatvę ar važiuoti? Dievas ženklą davė, dėl ko? Šiaip būčiau ėjęs į gatvę, bet šeštadienis. Gali nebūti kolonėlėje dujų, nuvažiuosiu vėliau, o ji neturi, neužsipildęs negaliu vykti į Ispaniją, nes tenai dujų nėra. Su pilnu baku nuvažiuosiu keturis šimtus kilometrų, tai kiek pigiau bus kai reiks pilt benziną?ǃ Taip, supratau, Dievas davė ženklą, kad čia darbas baigtas ir važiuočiau. Prisipilu dujų po 0,85 euro už litrą. Pripilu 29,43 už 25,07 euro. Nuvažiuota nuo Burdžo (Bourges) 490 km.

Kelias vingiuoja į kalnus, žiedas po žiedo vis artyn kalnai. Išbandau naują navigaciją. Gerai, kad ji moka persiskaičiuoti maršrutą kai tik ne taip pasuku kaip ji liepia. O ten žemėlapiai sudėti nauji, o tokie nesąmoningi. Gal dėl to, kad dar turėtų klientas iš naujo pirkt brangesnius ir primokėtų tą sumą kurią stengėsi sutaupyti pirkdamas pigesnę prekę. Tačiau pritaikius metodą važiuoti pagal kelio nuorodas ir tada dar pridėjus navigaciją yra palengvinimas. Navigacija reikalinga tik tada kai nėra rodyklių. Šiaip rodyklės ir rodo arčiausius kelius. Kartais tiesiog nežinai kaip ji skaičiuoja išvažiavimus iš žiedų. Sako reikės sukti į trečią išvažiavimą, o rodyklė rodo į artimesnį. Jei navigacijos aklai klausysi, tai pridarysi dar papildomų kilometrų. Ši gera tuo, kad iškart persiskaičiuoja naują maršrutą kai tik pasuki kitu keliu. Dar ji turi gerą savybę, kad su ja gali vaikščioti pėsčias. Reikia tik turėt su kuo pakraut, kad ir piligriminėje kelionėje. Dar patogu išsaugot vietos koordinates kur pavyzdžiui gerai sustojai, kad galėtum ir kitais metais rasti tą vietą iškart. Tada nebereikia mokintis miesto, jau ne pirmą kartą tais pačiais keliais. Galima panaudot koordinates persiunčiant telefonu kitam, kad tave atrastų su kita navigacija. Navigacija iš tiesų tai delninis kompiuteris į kurį yra įmontuotas „čipas“. Tokius „čipus“ nori antikristo žmonės kaip injekciją įsodinti į žmogaus organizmą. Tada privatumui nėra šansu, kur bebūtum akimirksniu tave gali surasti spec. tarnybos.  Jei kas priims „čipą“ ir pakliuvęs į valdžių nemalone,  gyvas liksi nebent po žeme, kaip slapstėsi Bingladenas. Kai Bingladenas nutarė pagyventi kaip žmogus tai ir pakliuvo, net „čipo“ nereikėjo. Geras kompiuteristas sugebėtų ir gerą navigaciją vėl paverst delniniu kompiuteriu. Tačiau jau geriau viską naudot pagal paskirtį.

Galvoju apie „programą“, sukurti tokią programą, kad pavyzdžiui išėjęs žmogus iš kalėjimo galėtų pradėti naują gyvenimą, kad jis galėtų išgyvent ir pataisyt savo gyvenimą ir tas jo gyvenimas nuvestų jį tiesiai į dangų. Parašyt tokį vadovą, gal knygos pavidalu kaip maldaknygę, kad ja vadovaudamasis galėtum išgyventi ir išmoktum maldos ir kitų tikėjimo dalykų. Svarbiausia reikia informacijos ir ta informacija visą laiką keičiasi. Todėl kaip ir kiekvieną programą reikia atnaujinti, taip ir šią išgyvenimo programą reikėtų kasmet pakoreguot po kelionių. Neįkinkysi nei zebro į ratus, nei stumbru dirvos nesuarsi – nesiekite iš kalinio ar valkatos, kad jis eitų dirbti. Siekite, kad jis išgyventų nedarydamas nusikaltimų, o paskui ir nuodėmių. Kai pažins Dievą, atras tikėjimo tiesas, tai ir liausis daręs nuodėmes. Svarbiausia suteikti pamokymą, kaip neprarasti vėl laisvės ir naujai gyventi. Aš esu labai arti tokios programos, bet man dar daug reikia žinojimo. Ta programa neišsitenka Lietuvoje, nes jos nepritaikysi kur elgetauti uždrausta. Geriau jau tegu buvęs nusikaltėlis iš elgetavimosi išgyvena nei iš nusikalstamų veikų. Nes ta auka jo kelyje galim tapti ir aš, ir tu. Jums šansų daugiau, nes jūs padorūs, ori, vadinasi pinigingi. Atsiminkite, tie, kurie išmaldos prašo, tie nei plėšia, nei vagia, nei žudo. Jei uždrausi legalius būdus, jie ieškos nelegalių, t.y. darys nusikaltimus. Prancūzijoje daugiausia valkataujančio jaunimo, o pašaukimų trūksta į kunigystę. Tačiau vyskupai dairosi tik padorių jaunuolių, o padorūs, dabar taip informacinių priemonių suformuoti, kad dairosi prestižinių profesijų. Per šitiek metų, po Jono Bosko, Bažnyčia nesugebėjo suformuoti ir užauginti antrojo Jono Bosko, nes Bažnyčiai - kas dabar rūpi? Tiesa yra tame, kad dabartinėje Bažnyčioje yra daug „antiapaštalų“, taip galima pavadinti tai evangeliškai. Oficialiai kažkur buvo skelbti duomenys, kad ne vos pusė kardinolų masonai.  Kas yra masonas, o moderniai pavadintas – „liberalas“? - Didžiausi Dievo priešai, kurių aukščiausias tikslas sugriauti Kristaus Bažnyčią. Tai proto „bokštai“, ne šiaip eiliniai ir jie siekia aukščiausių postų tiek Bažnyčioje, tiek pasaulyje, kad galėtų įgyvendinti savo tikslą. Tai ar masonams rūpi Dievo reikalai? Atvirkščiai rūpi karjera, prestižas, „fanera“ (pinigai) ir t.t. Šitiek jaunimo valkatauja, baisu. Aš jų tarpe matau ir gerų vyrukų, kurie būtų geri kunigai, o jie, be tikslo sėdi gatvėje. Dėl tos priežasties, kad nėra Bažnyčioje naujo antrojo Jono Bosko. Motina Teresė iš Kalkutos suformavo visą armiją gailestingųjų seserų, o Bosko antrojo nėraǃ

Prabilau apie gailestingumą, kas tai? Paveikslo garbinimas, rožantėlio kalbėjimas ar dar kažkas kitas?

Vilnius – Gailestingumo sostinėǃ Gražiai skamba tik ir tiek. Gailestingumo metaiǃ Gražiai skamba tik ir tiek. Ar gali būti gailestingumas, jei mieste draudžiama prašyti išmaldos. Tai yra NEGAILESTINGUMASǃ Ar gali būti gailestingumas išvarius elgetas iš jų vietos Šiluvoje ir nuvarant juos nuo bažnyčios – tai yra NEGAILESTINGUMASǃ. Todėl ir pavartojau į žodį „išverstaskūriai“. Ar gali būti Bažnyčia be gailestingumo? Be gailestingumo Bažnyčia yra antibažnyčiaǃ Tikėjimas be gailestingumo yra netikėjimas. Tikėjimas ir yra Gailestingumas, o gailestingumas pasireiškia tik per artimo meilę. Kas yra artimas? Paimkite Evangeliją ir Jėzaus palyginimą apie gailestingąjį Samarietį.  Štai jis, sėdi, tupi prie jūsų bažnyčios durų, ant gatvės. Kuo jūs geresni už paminėtą levitą, kunigą kurie praėjo kita gatvės puse? Kuo? Jūs pamatykite brolį, seserį tame ištiesusiame ranką. Nesvarbu kokios būklės, juk jis ar ji taip pat žmogus, motinos vaikas ir priklauso Dievui, vadinasi Dievo vaikas.

Mistika. Kunigui Antanui Aleksandravičiui, dabar jau amžinybėje kartu su šventaisiais, pasirodė Jėzus, pasirodė eilinio girtuoklėlio pavidale. Toks suvargęs, nudaužytas. Tačiau tam kunigui jis nepasirodė atstumiantis ar vertas nuvaryti nuo bažnyčios durų. Kai jis priėjo ir pradėjo jam padėti, jis dingo. Štai kaip išbandė šį šventąjį kunigą Jėzus. (Kun. Antanas Aleksandravičius palaidotas Slavikuose).

 Dievas visus išbando, jam nereikia pačiam kuom tai pasiversti, tokie išbandymai su Jėzumi tik išrinktiesiems, o jums štai prie bažnyčios durų, kad ir močiutė su rožančiumi. Į motinas būtų tikusi kun.- klebonui Šiluvos Erastui Murauskui – „eik iš čia“ ǃ O ant Šiluvos Motinos Marijos Šventovės kabo didžiulis plakatas – „Dievo Gailestingumo Metai“ǃ Kažkaip nesiderina Dievo Gailestingumas ir klebono negailestingumas. Gal tai vyksta tik dėl to, kad mes bijome paprieštarauti ir rėžti tiesą tiesiai į akis, o gal esame abejingi? Abejingi – tai drungni. „Jei tu būsi drungnas, sako Viešpats, išspjausiu tave iš savo burnos“ Jei Viešpaties burna neištars tavo vardo – neįeisi į Gyvenimą. Tada tuščias tikėjimas, tuščios pastangos. Ar reikia apie tai kalbėti? Didžiai gerbiamas Ganytojas, Panevėžio Vyskupas Jonas Kauneckas pasakė nuostabią mintį, kad reikia kelti viešumon tuos seimo narius, kurie palaiko abortus – Čapliko dirbtinio apvaisinimo programą, kurie pasisako už alkoholio reklamą ir akcizų mažinimą ir t.t. Kokį sukėlė tai spaudos triukšmą, kiek suputojo prieš tai valdžia ir spauda, kuri taip pat yra beveik visa nupirkta ir nebiednųjų, o tų už kurių stovi didžiuliai pinigai. Reikia būt drąsiems, nebūt abejingiems – juk tai kova, tu žmogau, neturi teisės miegoti. Kaip pasiteisinsi teismo dieną, kai tavęs paklaus kokį bėgimą bėgai, kokią kovą laimėjai? Ar išstovėjai Tiesoje? Nepasakysi, kad pramiegojau. Atsimink, kad gyvenimas tik Dievo išbandymas tavo sielai – ką nusipelnei tą ir gausi

Gerbiamo Ganytojo idėja apie „gėdos stendą“ nuostabi, tačiau ant jos reikia taip pat kabinti portretus, kurie elgiasi priešingai savo pašaukimui. Reikia pradėti nuo tų kurie nekenčia vargšų ir ubagų. Ir pirmuoju į tą stendą reikia įrašyti Jo eminencijos Kardinolo vardą, o antru numeriu Kauno metropolito vyskupo vardą. Trečiu numeriu įrašyčiau gerb. klebono – egzorcisto Šiluvos klebono vardą. Dėl pastarojo kaip egzorcisto kyla abejonių – ar gali „Belzebubas“ išvaryt „Belzebubą“? Neužtenka būt mokintu, dar reikia būti ir šventuǃ

Išvažiuojant iš Prancūzų teko pravažiuot pro vieną kurortinį miestą, o žmonių jūra Bet ir policija dirba iš peties, liepė išsukt iš kelio ir patikrino dokumentus, pasiskambino į centrinį kompiuterį pasitikslint ar nesu ko prisidirbęs. Tada paleido ir perspėjo, kad lėtai ir atsargiai važiuočiau.

Įsukau lyg tyčia į mėlyną kelią- mokamą magistralę. Priešingoje kelio juostoje kamštis kokia dvidešimt kilometrų, na jau ne pro čia negrįšiu. Galvoju bus nebrangiai – atstumas likęs tik 50 km. Netoli, bent jau nebus brangu. Sustojau poilsio aikštelėje didžiulėje, nemokami tualetai, prausyklos. Apsiploviau visas. Susišlapinau maikę. Pailsėjau ir į Gironą. Jo, mokami keliai, išmušė 4,75 eurus už tą galelį. Po eurą už kiekvieną dešimtį kilometrų. Dar problema automatai tik korteles tepriima, jau pasimečiau nebežinau ką daryt? Gerai, kad priėjo prižiūrinti moteriškė padaviau penkis eurus, grąžos nedavė, tik mandagiai nusišypsojo ir padėkojo už arbatpinigius. Vienas momentas. Įkiši kortelę nereikia vest PIN kodo ir taip nuskaito. Ar galima pasitikėt bankais, elektronika – čia jau kitas klausymas?

Navigatorius teisingai atvedė iki centro ir aš įsukau į autobusų stovėjimo aikštelę. Vienas vargas kol radau laisvą vietą ir kol įvairavau atbulą autobusiuką. Bandžiau priekiu įvažiuot į laisvą vietą dar veidrodėliu brūkštelėjau į džipo šoną. Prastas iš manęs šoferis. Prie stoties už upės bažnyčia. Patraukiau link jos. Ten vienoje šoninėje koplyčioje buvo adoracija. Pagarbinau, o po to prie Marijos atkalbėjau egzortus ir išėjau melstis prie bažnyčios. Uždirbau 6 eurus. 18,30 val. buvo Šv. Mišios, jos čia vyksta kasdien. Išklausiau Mišias. Keista. Čia altorius atitvertas geležine tvora su vartais. Altorius tebėra, tačiau kaip tabernakulis pastatyta kunigo krėslas. Švenčiausio nėra – šoninėje koplyčioje, Dabar Švenčiausiojo vietoje sėdi kunigas. Tai tiesiai prieš altoriaus centrą. Nežinau, bent man jau būtų nekuklu ar net nepadoru taip sėdėti. Kažkokia klaikuma – puikybės demonas taip įsismarkavęs, kad pasakytum 19 amžiaus krikščioniui, jis nepatikėtų, sakytų tau galvelė perkaito. Tarp kitko šitam mieste suskaičiavau dvidešimt kelias bažnyčias kuriose aukojamos Šventos Mišios.

Bažnyčią uždarė po Šv. Mišių, tada nuėjau į gatvę – žmonių ėjo daug, tačiau neaukojo . Vienas tik 10 cnt. Privažiavo policija ir parodė, kad dingčiau. Toks mano „vykendas“ pirmame Ispanijos mieste Džironoje (Gėrona).

Kadangi sustojau labai geroje vietoje, autobusų stoties aikštelėje, čia yra ir pavėsis ir tualetai nemokami, vakare juos užrakina, tačiau už kelio stadionas, parkelis yra ir krūmelių mažam reikalui. Iš ryto aplankiau didžiulę miesto katedrą. Kol užkopi laiptais iki josǃ Puikūs Ispanai architektai. Ne veltui Gaudi vardą galime įrašyti į pasaulio šedevrų ir klasikos istoriją. Katedra buvo tuščia ir tamsi. Pagarbinau kryžių, M.Mariją, Eucharistijos  ir Tabernakulio neradau ir vėl grįžau į pirmąją artimesnę bažnyčią berods Saint Feliu. Čia dešimtą turėjo būti Šv. Mišios. Prieš tai išėjau, o dabar rinkosi grupės jaunimo vykstančio į Madridą į „Jaunimo Dienas“ Prisirinko pilna didžiulė bažnyčia. Jaunimo grupės iš Italijos ir matyt vietinės. Prieš Mišias pradėjo šlovint su plojimais pritariant gitaroms. Sakiau jei tai išgirstų 19 amžiaus katalikas pagalvotų, kad į kokią sektą papuolė. Tiek jau to. Mano pareiga atkalbėt egzortus. Gitarų gaudesio ir šlovinimo triukšme. Atsiklaupiu ir meldžiuosi, jau manęs tas triukšmas neveikia, tada jau galiu ir aš pusbalsiu melstis. Ir aplanko toks Dievo malonės pliūpsnis, kad net ašaros ištrykšta. Vykdyti Dievo valią jau yra malonė, bet atlyginimas už Dievo valios vykdymą yra dar didesnė malonė sielai. Komuniją jaunimui dalija visaip kam į burną, kam į rankas, tačiau visi stati. Aš atsiklaupiu, gaunu. Ateina mintis, kad reikia pasiimti eucharistinį indelį ir jį ant delnų ištiesti. Turiu nupirkęs tokį. Galvojau apie Eucharistijos žygį aplink Lietuvą, tačiau negavau nei iš vieno kunigo Eucharistijos šiai kelionei. Jie davę priesaikas vyskupui. Tik tą auksuotą indelį dar reikia pasirišt po kaklu, kad galėčiau ant krūtinės nešiot, kaip medaliojoną. Į rankas aš neimsiu, bet jei įdės į indelį kunigas tai paimsiu. Viskam Dievo valia. Galima pabandyt. Juk tai kilniam tikslui – Dievo valios išpildymui. Apie Viešpaties valią pranešiau vyskupui, tačiau jis sakė, kad apsvarstys tai vyskupų konferencijoje. Praėjo, ruduo, žiema, pavasaris, vasara jau baigiasi, tačiau iš vyskupų tik tyla. Dievas sakė, kad to reikia Lietuvai. Galiu ir vienas padaryt tokį žygį aplink Lietuvą, tačiau tam man reikia kelionei pinigėlių ir pačios Eucharistijos. Man Dievo valios vykdymas yra mano duona Ką gi šiai dienai dar liko viena užduotis – kelionė į aerouostą ir pasitikt jaunuolį vykstantį į „Jaunumo Dienas“.

Štai aš ir aerouoste, būčiau šį laišką išsiuntęs anksčiau, tačiau neradau laisvo interneto. Aerouoste yra internetas Wi Fi zona, tačiau valanda kainuoja 5,5 euro. Dar liko patikrinti priėjimą prie viešbučio ir restorano. Jei bus internetas tai išsiųsiu šį laišką, jei ne teks palaukti ko gero Madrido. Iki Madrido dar  kokie 700 km. Jei viskas gerai, porą dienų kelio. Čia tokie karščiai, laimei aerouosto salėje yra kondicionieriai, pakol kas yra laisvų vietų atsisėsti. Atvyksta iš Vilniaus lėktuvas 23.25 val. Išvyksta atgal už valandos. Įdomu tai, kad važiavau per miestą ir antiradaras priskaičiavo kokią penkiolika greičio matavimo vietų ir perspėjinėjo, tačiau matyti nemačiau nei vieno – taip užmaskuoti radarai.

Sulaukiau atskrendant sūnaus. Atskrido laimingai nors ir žaibas trenkė į lėktuvą. Gerai, kad buvo rožančių atsimeldęs galėjo išlikti ramus. Išvažiavom link Madrido pasitikėdami navigacija. Vėlyva naktis, Įvažiavom kažkur į kempingą nakvynei.  Ryte pajudėjome toliau. Prisipylėm benzino. 5  litrus buvau įpylęs anksčiau teko dar įpilti 62,56 ltr. už 83 eurus. (Po 1,32 euro už litą). Benzinas čia pigesnis - apie 20 euro centų. Su dujom nuo Perpignan nuvažiavom 180 km.  Teko krapštyt karbiuratorių. Radom užsikišusį žiklerį. Dar padarėm naują tarpinę karbiuratoriui, tačiau tenuvažiavome kokį pusšimtį kilometrų kol sugedo. Pradėjo nebeuždaryt benzino vožtuvo. Pasirodo karbiuratoriaus benzino plūdure skylutė ir jis pilnas benzino.  Pavyko užlituot judam toliau. Karštis nesvietiškas. Kai kylu į statesnį kalną užverda vanduo ir tenka ilsėtis kol atauš. Gerai tai, kad pramatyta tokia galimybė išsukti šalia kelio į kitą juostą ir sustoti. Priėmėm saliamonišką sprendimą ir radę aikštelėje pavėsį laukiam vakaro, o vakare sumažėjus karščiui judėsime toliau. Pirmadienį visi ilsisi, jokios parduotuvės nedirba, net maisto nėra kur nusipirkti, teks apdžiūvusią bulką mirkyt arbatoj vakarienei. Ačiū Dievui, karbiuratorius veikia.

Su navigacijos pagalba pervažiuojame Zaragozą. Toliau jau link Madrido nemokama automagistralė per kalnus. Keliai geri, bet tenka užkopti į aukšti, vietomis labai stačios įkalnės iki 1,2 km. virš jūros lygio. Ta pati aušinimo problema, tačiau vakare jau ne taip karšta, bet vanduo vis tiek užverda, tačiau dar šlangai nesprogsta, o į pakalnę variklio temperatūra krenta. Praeina bet koks noras važiuoti į Madridą. Sūnus skaitinėja Biblija ir ant Biblijos puslapių užkrenta vaivorykštė – tai priimam kaip Dievo ženklą.

Likus porai šimtų km. iki Madrido išnakvojam,  prisipilam benzino iki pilno: 38,64 ltr. už 50,54 euro, po 1,30 euro už litrą. Degalų sąnaudos apie 10 ltr/100 km. Daugoka.  Reik mažint greitį.

Kadangi karbiuratorius tvarkoje, kelias tiesus, nors ir aukštai apie 1 km virš jūros lygio, tai reikia patikrinti degalų sąnaudas. Numetam greitį iki vidutinio 90 km/h. Nuvažiuojame 142 km. iki kitos benzino kolonėlės ir vėl įpilame iki pilno 11,39 ltr. už 15,03 euro po 1,32 e/ltr. Vidutinės kuro sąnaudos 8,0 ltr. benzino 100 km. Tai dar pusė bėdos, žinau ką sutvarkyti, kad šį rodiklį pagerinti, tačiau tai jau ateičiai. Per miestus važiuosime ant dujų, o magistralėmis benzinu – bus pigiau. Iki Madrido liko pusšimtis km. tačiau po 11 val jau karšta, o iki tol važiuoti buvo vienas malonumas.  Per Ispaniją važiuosime nuo ankstaus ryto ir tūrėtų būt viskas gerai, per karščius galima ieškotis pavėsio ir turiningai leist laiką.

Atgailos Kelionė 2011 L

Antradienis, 2011 m. rugpjūčio 16 d. Madridas

Laikas bėga. Paskutinis vasaros mėnuo ir antra jo pusė prasidėjo. Vėl ruduo ir žiema, kuriai reikia pasiruošti. Aš jaučiuosi kaip Krilovo pasakėčioj žiogas, kuris visą vasarą smuikeliu pragrojo, o rudeniui atėjus per namus eiti pradėjo, vietos kur peržiemoti ieškotis.

Įvažiuojant į Madridą buvau navigacijoje įvedęs gatvę, tačiau artėjant link nurodyto taško matau vis daugiau pristatytų mašinų ir mažiau galimybių rasti laisvą vietą. Todėl išsukau į siaurą gatvę  gal rasim vietos kur sustoti. Radom, aplink aukšta tvora aptverti pastatai. Pasirodo Švč. M. Marijos kolegija ir į ją renkasi jaunimo Dienų dalyviai. Ir pataikyk man šitaip. Dieną padarėm piligriminę pažintinę kelionę per Madridą. Jaunimas rinkosi miesto centriniame parke, kuris ko gero keli kvadratiniai kilometrai. Vyko šlovinimai pritariant gitaroms. Tas triukšmas mums ne prie širdies, todėl susiradę nuošalią vietą atsimeldėm egzortus, rožančiaus dalį, o po to išėjome susitikti taip pat į Jaunimo Dienas atvykusiais Gailestingumiečiais iš Vilniaus, o tai visai kitame Madrido centro pakraštyje. Kiek pabendravom ir laikas grįžti. Vakare matyt vyko pirmosios Šv. Mišios prie parko. Centras užtvertas, visur spūstis, policijos kordonai. Ne tik eismas uždarytas, tačiau net pėstiesiems užtvertos šalutinės gatvės. Šv. Mišių matėm tik fragmentus per didžiulius ekranus, nebuvo –prasmės, per televizorių klausyt Mišių, nes nematėme nei vietos iš kur jos aukojamos. Greta aplankėm didžiulę be galo gražią bažnyčią. Tačiau dėl dalyvių Šv. Mišių tvarka pakeista, tai patraukėm į stovėjimo vietą. Pasirodo labai toli nuo centro pasistatėm autobusiuką, tačiau arčiau ir nebūtų buvę geresnės vietos. Grįžinėjome ilgai iki sutemo, paklydome jau visai netoli tikslo, gerai, kad tūrėjome navigaciją prireikė pasinaudot. Menkas malonumas paklysti naktį. Tai dėl pamokų, kad sūnus kitą kartą teisingiau užsirašinėtų maršrutą ir tobulintųsi įgūdžius surasti stovėjimo vietą.

2011 m. rugpjūčio 17 d. Labai karštos naktys, gaila, kad dieną nepasiruošiau, naktį neradau paklodės, būčiau sušlapinęs ir taip atsivėsinęs, bet ačiū, Dievui, išmiegojome gerai. Ryte pasitikslinome ir suradome klaidą per kurią nuėjom ne ta gatve. Bus pamoka. Bažnyčiose suskirstyta pagal tautybes ir vyksta katekezės. Norėjome išklausyt Mišias. Pataikėme į M. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią. Čia buvo susirinkęs vokiečių jaunimas. Man geriau jau vokiškai nei kita kokia kalba. Vyko katekezė, šlovinimai, išpažinčių klausymas.  Išpažintis klausė atsisėdę ant kėdžių kunigai. Jaunimas sėdėjo šalia ir betarpiškai atlikinėjo išpažintis. Po to visi su šypsenom atsitraukdavo nuo kunigo. Šioje kaip ir kitose Ispanų bažnyčiose išlaikytas senasis katalikų bažnyčių puošnumas ir originalumas. Čia stovi fantastiškos klausyklos – neįkainuojami meno šedevrai, o per išpažintis jos tuščios. Kunigai sėdi ant kėdžių. Jaunimas su šypsena atsitraukia nuo kunigo. Kas tai? Nėra atgailos dvasios, nėra to susijaudinimo ir tos Dievo baimės, kai artiniesi prie klausyklos kaip prie Dievo ausies. Po to trumpa adoraciją ir po 12 val. prasidėjo Šv. Mišios. Aukojo vyskupas. Vokiečiai sugalvoję dėl tvarkos pastatyti savanorius eilės gale.  Vyko labai rimtai ir gerai. Per Komunijos dalinimą pirmąkart pamačiau naujovę. Vokiečiai sugalvoję dėl tvarkos pastatyti savanorius eilės gale, kurie paeina žingsnį atgal ir užleidžia atsistot į eilę prie Komunijos viso suolo tikinčiuosius. Ir taip suolas po suolo visi atsistoja į eilę. Pagrinde Švenčiausiąjį visi ėmė į rankas. Davė ir  atsiklaupusiems. Dar nepatiko, kad po Šv. Mišių nebuvo vyskupo palaiminimo. Įterpė skelbimus, ir aiškinamąjį darbą su jaunimu. Paprasti žmonės nebesulaukė palaiminimo ir išėjo iš bažnyčios. Bažnyčia graži. Kiek šoninių auksuotų altorių išlaikiusi originalumą?ǃ Tik vietoje žvakių stovi elektrinės žvakės, o šiaip ant kiekvieno altorėlio po šešias, kuris kaip priklauso. Tie auksavimai – fantastika. Bet šoninis altorius galėtų būti ir pagrindiniu mažesnės bažnyčios altoriumi. Kaip Marijos statulos aprengtos, išpuoštos jau tegu pasakoja dailininkai ir modeliuotojai. Aš Ispanų bažnyčias laikau gražiausias pasaulyje ne tik Europoje. Italai pasikėlė į puikybę ir prarado Dievo malonę, be kurios niekas negali padaryti jokio šedevro. Puikūs menininkai, puikūs inžinieriai, puikūs architektai tie Ispanai. Reikia iš jų mokytis ir mokytis ir atmesti tai kas bloga.  Bet šėtonas ir čia ateina. Vakar praėjome pro velnio garbintojų įstaigą, o kai kur ir anarchistų lapeliai buvo užklijuoti ant stendų su Jaunimo Dienų reklama. Anarchistų šūkis – „Dievas neegzistuoja, anarchistai -  taip“

Šitame mieste yra prašinėtojų, visi „dirba“, kaip kas išmano. Pakol kas nebandžiau ir ko gero nebandysiu, nes turiu sponsorių - sūnų   Ispanijoje.

2011 m. rugpjūčio 18 d. Leidžiam dienas. Atostogos, sūnus skaitinėja Bibliją. Aš vaikštau bandydamas rasti internetą. Sostinėje žiopliai negyvena, nei vieno riuterio be slaptažodžio. Pastangos nesėkmingos. Galima prisijungt prie Wi Fi, bet mokėk kelis eurus už valandą ir t.t. Šiandien atvyksta Popiežius. Vakare sutikimas parke. Nujaučiu, kad nei pamatysim nei prieisim, nes visi piligrimai suskirstyti į sektorius, o laisvų vietų nebus ir be akreditacijos ir artyn neprileis. Akreditacijos tik tiems kas užsiregistravo ir mokėjo pinigus. Klausiau kiek asmeniškai taip reikėjo pinigų sudalyvauti Jaunimo Dienose. Suskaičiavo, kad minimum išleido apie 1400 lt. Tačiau viskas apgalvota ir gerai organizuota. Maitinimo įstaigos dirba iš peties ir maitina atvykusį jaunimą už talonus. Gavom ir mes  po vieną taloną. Pabandėm tą maistą. Gerai maitina, mes parduotuvėje renkamės tik pigiausius  produktus. Be dešimt eurų dienai čia neišsiversi. Janimo  Dienų dalyviai nemokamai važinėjasi miesto transportu, jiems po katekezių ekskursijos. Manau, kad nesigailės nei vienas čia atvykęs. Šventumo čia nepasisemsi, tačiau geros nuotaikos – taip.  Paskaičiuokite. Koks milijonas dalyvių. Kiekvienam po panamą, kuprinę, maikutę,  lankstinuką su žemėlapiais ir programa. Kiek tūrėjo darbo tekstilės pramonė, spaudos ir maitinimo.

Vakar atvyko policija į stovėjimo vietą kur pasistatėm autobusiuką. Privažiavo ir paklausinėjo su kuo atvykote, gal viešu transportu? Sakom, kad su šiuo „Renaultu“, kaip tik užsitrumpino maitinimo grandinė sudegė laidai ir saugikliai. Rakinėjausi mašinos elektros grandinėje. Paklausė ar galiu užvesti mašiną, atsakiau, kad taip ir užvedžiau. Vadinasi mašinos nevagiam, jei galėjome užvesti ir nevažiavome tai jie ir nuvažiavo. Manau, kad vis tiek kas nors iš aplinkinių gyventojų paskambino. Šią kelionę tai jau antras patikrinimas. Vokiečių policininkai net po mašina pažiūrėjo ar nevežu kontrabandos ir paprašė parodyti ar pinigų turiu. Gerai, kad turėjau. O šiaip galiu sakyt, kad bankine kortele naudojuosi, juk jos netikrins, nes tai jau privatus reikalas, tačiau kortelę galiojančią ES bankomatuose reikia turėti.

 Dieną vaikštinėjom ieškodami prisijungti prie interneto, tačiau taip ir neradom laisvos neapsaugotos prieigos. Po pietų patraukėm į parką. Ten rinkosi Jaunimas kur gatve turėjo pravažiuot ar praeit Popiežius. Kiek nuošaliau atsimeldėm egzortus, rožančiaus dalį ir atėjo tas laikas, kai turėjo pasirodyti Popiežius. Kelyje minios jaunimo, parke už tvoros taip pat aplipę. Šauksmai, triukšmai plojimai, skanduotės. Dabar Popiežiui daugiau garbės nei Eucharistiniam Jėzui. Deja, Popiežius gatvėmis nevažiavo, tačiau stebėjome per didžiulį ekraną jo pasisakymo ir pasveikinimo kalbą. Pasveikino ir pakalbėjo keliomis kalbomis. Po to sukalbėjom „Pater Noster“ ir palaimino.  Jau ir vakaras, vos radom išėjimą iš parko per metro stotį, nes vartai užrakinti. Bažnyčia turėtų grįžti prie lotyniškos maldos. Kas dabar iš jaunimo moka „Pater Noster“ (Tėvę Mūsų) sakraline bažnyčios kalba? Kaip melstis visai bažnyčiai kartu? Argi tos Mišios keliomis kalbomis geresnės nei lotynišku kanonu? Niekas nebeturi Bažnyčioje Dievo malonės, nes Bažnyčia apėjo velniais, nes nebekalba egzortų. Be egzortų Dievas neprieina apšviesti proto net aukštiesiems Bažnyčios hierarchams. Norint kad Dievas galėtų pasilenkti prie  žmogaus, turi būti atsimeldžiami egzortai ir ne šiaip sau, o su velnių išvarinėjimais. Todėl ir  komandiruoja mane Dievas ten kur Jam svarbu. Yra toks filmo pavadinimas: „Paskutinis mohikanas“, (Paskutinis Indėnų karys). Tačiau, jaučiuosi, kad esu vienintelis miestų egzorcistas visoje Europoje ir visoje Bažnyčioje. Reikia išsiugdyti sau pamainą ir tam reikalinga „Nazariečio Brolija“.

Vatikane yra sąrašas visų Popiežių ir kada jie popiežiavo. Įdomus dalykas. Pirmieji Popiežiai, visa eilė, buvo šventi. Paskui jau atsiranda tarpų tame sąraše kur įrašas, kad šventi, paskui dar didesnis tarpas – visa eilė nešventų Popiežių, paskui vėl keli šventi. Jeigu dabar prikeltų tuos mirusius šventus Popiežius Kristus ir parodytų kas dedasi dabar su Bažnyčia, tai manau, kad jie nulenktų galvas susiėmę jas rankomis ir kaltintų save, kad nepramatė to ir neužkirto kelio tam. Viso blogio priežastis – šėtonas ir visa jo nelaboji armija, tačiau ją sustabdyti gali tik Bažnyčia. Velnias nemiegodamas darbuojas ištisą parą, o Bažnyčia miega ne tik naktį bet ir dieną.  Vyskupai mėgsta kalbėti apie nuolankumą, paklusnumą, o patys jie ar klauso Popiežiaus? Štai vakar Popiežius kalbėjo „Pater Noster“ maldą visam tarptautiniam jaunimui. Ar vyskupai lieps mokinti kunigus jaunimą pas save melstis „Pater Noster“ malda? Suprantama ne. Vatikane pas Popiežių aukojamos lotyniškos Šventos senosios Mišios, ar vyskupai seka tuo? - Ne. Popiežius asmeniškai dalino Komuniją suklaupusiems aukštiems pareigūnams, ar vyskupai liepia kunigams dalinti Komuniją atsiklaupus ir į burną? – Ne. Tai ar vyskupai klauso Popiežiaus? Jų atsakymas – mums tai neprivaloma. Neprivaloma hierarchinėje Bažnyčios struktūroje klausyti „Galvos“?ǃ O vaikai klauso savo tėvelių. Todėl ir žaidžia vaikai: „Jurgeli, meistreli mokyk savo vaikus, o jus vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro“. Šiuo atveju ne Jurgelis, o Popiežius, ne vaikai, o aukštieji Bažnyčios hierarchai turi klausyti ir daryti taip, kaip Popiežius daroǃ Kristus pasakė: „Jei nepasidarysite kaip vaikai – neįeisite į Dievo karalystę“. Tai kokia Bažnyčios struktūra realiai egzistuoja? – Feodalinėǃ - „Mano vasalo vasalas ne mano vasalas“ (Mano tarno tarnas ne mano tarnas).

Penktadienis, 2011 m. rugpjūčio 19 d. Reikia šiandien kažkokioje bažnyčioje atsimelsti Kryžiaus Kelią, o toliau kaip Dievas duos. Vėl į Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią vėl Šv. Mišios su vyskupo palaiminimu ir vokiška tvarka. Palaidojau viltį rasti neapsaugotą internetą – prancūzai dosnesni visais atžvilgiais. Jie dar duoda nemokamą internetą savo viešbučių klientams, gal dar restoranų kavinių. Jie išlošia pritraukdami klientą ir suteikdami geresnes sąlygas, konkuruodami su kitais. Tas internetas tik centai su numerio kaina. Manau kitur kambariuose yra prisijungimo sąlygos: slaptažodis ir kliento vardas.

Artėja mano jubiliejus – 50 metų nuo to laiko kai išvydau šį pasaulį. Reikėtų pasidovanoti dovaną. Geriausia dovana tai Eucharistinis Jėzus kurį galėčiau adoruot savo asmeninėj koplyčioj ir vykti į  Eucharistinius žygius. Po Komunijos prašau to Jėzaus, tačiau tebūna ne mano valia ir norai, o tavo Dieve. Ateisiu su paruošta dėžute laikydamas ant ištiestų delnų, jei įdės per dalinimą, kunigas tai pasistengsiu Jėzų ir uždaryti toje Eucharistinėje dėžutėje, kurią šiaip nešiosiu ant kaklo, o jei neduos, tai priklaupsiu priėmimui kaip įprasta. Tada nei vienas kunigas nuvaręs nuo bažnyčios negalės pasiteisinti, kad nenuvarė Jėzaus nuo bažnyčios.  Man reikia sukelti triukšmą, kad reikalas iškiltų iki Popiežiaus struktūrų, tada galėsiu liudyti apie „plėšrius vilkus avių kailiuose“  mūsų Bažnyčioje. Kai pasaulis ir valdžios sukyla prieš vargšus tada lieka viena vieta prie bažnyčios, tačiau kai ir bažnytininkai elgiasi kaip žvėrys, tai neturi  būti nutylima.

Nuo pat mažų dienų širdyje troškau padaryt vargšams ką nors gero. Galvojau kai užaugsiu, turėsiu pinigų tai ir ką nors nuveiksiu. Pasirodo Dievui to nereikia. Jis liepia kitaip Evangelijoje. Eiti, parduoti ką turi, išdalinti  vargšams ir ateiti sekti Jėzaus. Nuo čia prasideda sekimas Kristumi. Nuo čia prasideda lobių kaupimas danguje. Nuo čia prasideda Evangelinis tikėjimas. Ar tai lengva? Teoriškai taip, praktiškai ne. Žemėje gyvena milijardai žmonių, o kiek tiesioginiu būdu pradėjo sekti Kristų? Aš dar per dvidešimt metų tokio nesutikau. Ieškojau knygos „Apie vienuolį kuris pardavė Ferrari“, tačiau kai sužinojau, kad tai išgalvota istorija, jau nebeieškau. Tai ar klausom savo Viešpaties ir Dievo, savo Atpirkėjo ir Gelbėtojo mokymo, ar sekame juo? Ir taip ir ne.

Teko bendraut su pamaldžia turtinga moterimi kurios gyvenimo saulė jau leidžiasi. Maldingumą ji turi, tačiau pačiai įgyvendinti ir kažką nuveikti Dievo garbei be maldos jau nebėra laiko – ji galvojo įkurti maldos namus savo namuose, kaip kokį vienuolyną. Abejoju ar jai kas pavyks. Gerų norų dar tam neužtenka, dar tam reikia ir tinkamus žmones išsiugdyti ar bent rasti. „Sunku turtingam įeiti į Dievo Karalystę“ – tokie Kristaus žodžiai. Ta mintis eina per visą Naująjį Testamentą, tai buvo ir klausymas apaštalų Jėzui. Juk Senajame Testamente buvo visai kita samprata. Tenai reiškė, jei Dievas tau neatlygino turtu ir gerove ar padėtimi tautoje, ar vaikais esi tarsi Dievo atmestas. Štai Jėzus išsako revoliucingą mintį jaunuoliui, kuris nuo jaunystės laikėsi Dievo Įstatymų: „Tau vieno dar trūksta, eik, parduok viską ką turi ir taip įgysi lobį dangaus karalystėje, tada atėjęs sek mane“.

Žmogus taip prisiriša prie to materialaus savo turto, kad sumaišo gyvenimo prioritetus. Pažiūrėkite į mirtį. Kaip lengvai miršta vargšas ir kaip sunkiai turtingas. Visą gyvenimą turtingas pašventė turtui, o mirštant reikia viską palikti ir dar tik tada ateina teisingas supratimas, kad visi jo turtai yra tik iliuzija, šėtono suvedžiojimas. O į žemę grįžti nuogas, o į amžinybę kelias komplikuotas, nes neklausei Jėzaus, jo nesekei, Dievą atstojo turtas ir gerovė. Ir štai mirties valandą apšvietimas ir teisingas suvokimas. Dievo malonė leidžia suprasti tiesą ir pasikviesti kunigą, kad bent atsiprašytų Dievo ir kaltes apgailėtų. Tačiau jei niekas giminėje nesimeldžia už tą turtuolį tai ir tos malonės priešmirtinės jis gali negauti. Kas meldžiasi už turtuolį? Jūs meldžiatės už turtuolius? Aš nebent iš tų intencijų kai meldžiuosi už tuos už kuriuos niekas nesimeldžia.  Aš meldžiuosi tik už geradarius ir vienuolynai meldžiasi už geradarius. Kur dėti palikimą, kaip pervesti turtus į amžinybę? Kur toksai bankas – tokio nėra, bent jau turtuolis nežino, nes neskaitė Evangelijos. Tada jis kviečiasi notarą ir surašo artimiesiems palikimą.

Jei yra laiko dar duota visada galima šį tą nuveikti sielos labui ir pagerinti savo padėtį amžinybėje. Su Dievu nei vienas mirtingasis nesudarė sutarties dėl mirties datos. Nebent jei pats Dievas būtų apreiškęs, kaip apreiškia išrinktiesiems šventiesiems. Ar tikrai negali kitaip išgyventi? Teko sutikti ne vieną tikintį žmogų, kuris padėjo pinigus banke ir gyvena iš palūkanų – ar tai išmintinga? Žiūrint šio pasaulio akimis taip, žvelgiant iš amžinybės taško - ne.

„Žmogau, kur tavo lobis ten ir tavo širdis“ – tokie Evangelijos žodžiai. Ar tavo širdis banke ar Danguje? Ar krauni lobį danguje? Štai tikėjimo atsakymas. Tikėjimu turi susikrauti sau lobį danguje. Sekimu Kristumi paverti savo turtą lobiu Danguje. Gyveni šia žemėje suskaičiuotą kiekį metų, o amžinybė neturi galo. Ką renkies būti turtingu žemėje ir vargšu amžinybėje, ar būti vargšu žemėje trumpą laiką, o amžinybėje turtingu? Matai sunku išsižadėti turto, nes stinga išminties ir tikėjimo. Išmintis nenuperkama, išmintis įgyjama. „Dievas varguolį moko išminties“ – tokius žodžius randame Šventame Rašte. Vyksta mainai. Iš tiesų Dievas mokina vertinti ne praeinančius dalykus, o išliekančius amžinajam gyvenimui. Amžinajam gyvenimui išlieka tik dvasiniai dalykai, geri darbai, malda ir išmalda. Vertybių perkainojimas yra išminties dalykai, tačiau pagarbi Dievo baimė yra išminties pradžia. Dievo baimė yra Dievo Įstatymų laikymasis.

Ir tai iš ko mes susikrauname lobį Danguje? Pirmas dalykas tai turto išpardavimas ir išdalinimas vargšams taip įgyjamas lobis danguje, o gal netikite tuo – tada Dievą darot melagiu. Antrą turtus danguje didina geri darbai, malda ir išmalda. Teko girdėti meldžiantis taip: „Kad tik, Dieve, nereikėtų stovėti ištiesus rankos ir prašant išmaldos“. Kodėl stovėti ištiesus ranką ir laukti kol kas į ją ką įdės? Tai tikrai baisu ir kvaila. Ir teks tada už išmaldą atsilyginti skaistyklos kančiomis. Tai yra nusikaltimas Dievo akivaizdoje, juk pasakyta: „Neimkite Dievo malonės veltui“. Žmogau privalai už tą tau daromą gerą atsilyginti. Jei negali atsilyginti geru, tai atsilygink malda, kitaip perneši skolą į amžinybę, šitaip tuščiai švaistyti laiką. Tu gali rankoje laikyti rožančių ir melstis už geradarius. Taip gamini tai kas išlieką, taip gamini maldą. Naudą turi tavo siela ir tavo geradario siela ir laiko tuščiai neeikvoji. Tarkime ne kiekvienam „mėlynas“ (Trečias) dangus - neprieinama šviesybė, tačiau galima ir kitais būdais apriboti savo poreikius ir likusias gyvenimo dienas išnaudoti dvasingai ir prasmingai. Nebūtinai siekti dvasinio peno pakaitalo – kultūros renginių, tačiau galima papenėti sielą nežemišku maistu.  ŠV. Mišios, Komunija, malda.

2011 m. rugpjūčio 20 d. Vakar vėl dalyvavome Šv Mišiose toje pačioje bažnyčioje su vokiečiais. Man patiko tvarka ir Komuniją galėjome priimti prie grotelių. Po pietų patraukėm į parką pailsėjome, o vakare pasišalinome į kitą nuošalesnį parkelį atsimeldėme ir atgiedojome Kalvarijos kalnus. Panaudojome technologinius pasiekimus. Fonui leidome giesmes per kompiuterį ir taip mokinomės taisyklingai giedoti kalnus. Baigėme jau sutemus.

Mums labai pasisekė, iškart atvažiavę gavome renginių programą ir žemėlapį. Tai ŠV. Mišios aukojamos Popiežiaus bus rytoj nuo ryto aerouoste. Išsistudijavome maršrutą ir įvedėm į navigaciją „La Fortuna“.“ La Fortuna“ yra Madrido rajonas kaip Vatikane – visos gatvės turi Šventųjų vardus, tai sustojome Jono Bosko gatvėje. Bijojome, kad centras bus uždarytas todėl išvykome anksčiau. Pasirodo pačiu laiku. Dabar jau rašau esame vietoje ir lauksim per naktį rytojaus. Vakare turėtų būti adoracija.

 Kas čia dedasi, aerouostas pilnas. Netilpo dalyviai į sektorius tai užpildė tuos kurie buvo skirti viešai publikai. O šiaip viskas perpildyta, o dalyviai dar traukia ir traukia. Jei kas vyks rytoj ryte manau nebus jokių šansų patekti į renginį. Tiesiog esam laimės kūdikiai. Mano jubiliejaus proga sudalyvausiu Popiežiaus aukojamose Mišiose ir gausiu jo palaiminimą, ar ne gera dovana apvaliam pusės amžiaus jubiliejui?ǃ

Atgailos Kelionė 2011 m

2011 m. rugpjūčio 22 d.

Madridas - San Sebastian de Garbandal. Tiek daug tikėjomės iš adoracijos ir Popiežiaus Šv. Mišių. Adoracoja buvo, tačiau gal tik dešimt minučių. Po to su Švenčiausiuoju palaimino Popiežius. Šiaip jis kalbas sakė keliomis kalbomis: Ispanu, vokiečių, lenkų, Italų gal dar prancūzų. Jei tai atvirai, tai nėra išmintinga. Jei būtų sakęs lotyniškai būtų supratę bent jau visi Bažnyčios žmonės – kunigai viso pasaulio ir vienuoliai. Tas pats ir su Šv. Mišių Auka. Šiaip tai keliom kalbom Evangelijos skaitymas suprantamas tik mokantiems tas kalbas. Panašiai buvo ir su Žemaičių Kalvarijos atlaidais, kai dalyvavo Latvijos atstovai. 

Vakare, kai atvyko Popiežius, rodė, kaip Jis atvyko su savo papamobiliu visą kelią, visą jo kortežą. Vakare, kai maldai vadovavo Popiežius ir pradėjo nešti kryžių be kančios, o tai yra katalikybės išsižadėjimas. Dangų užtraukė debesys ir kad davė tokia liūtis su perkūnija, kuri sugadino visą renginį ir netik renginį, tačiau ir komunikantus. Todėl kitą dieną nebuvo dalinama Komunija miniai, Komuniją priėmė tik išrinktieji. Tas pats buvo per Žemaitijoje Kalvarijos Atlaidus. Tada kun.- klebonas Jonas irgi nešė į kalnus kryžių be kančios. Dievas taip pat apniaukdavo dangų ir pildavo lietus.

Popiežius dalino Komuniją taip pat tik suklaupusiems po du ant suolelio žmonėms. Nei vienam į rankas. Tai ar klauso Europos vyskupai Popiežiaus?ǃ Jiems, mat, neprivaloma daryti tai kaip daro Popiežius. „Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į Dievo Karalystę“ - tokie Kristaus mokymo žodžiai, o vaikai klauso savo tėvų, vyskupai Popiežiaus neǃ Bent jau tarptautinėse Mišiose galėtų kanoną daryti lotynišką, kaip kad aukoją Auką Popiežius.

 Šiaip nusivylėm renginiu. Daug popso ir roko, maža sakralumo. Lieka atviras retorinis klausymas: Qvo vadis mater Eclesia“ (Kur eini motina Bažnyčia?“) Dar tiksliau, kur vedi jaunimą Motina Bažnyčia? Mažiausiai šiame renginyje buvo maldos. Malda yra tikėjimo pagrindas. Vieną kartą lyg ir atkalbėjo rožančių kas kart keisdami tautų atstovus. Ką ten meldžiasi kinai ar man suprantama ir įdomu? Tik lotyniška malda gali gelbėti padėtį, bet reikia ištaisyti klaidas. Drąsiai atsakysiu. Dievo malonė apleido Katalikų Bažnyčia ir Šventoji Dvasia nebevadovauja Bažnyčiai ir Popiežiui. Dievo išniekinimai yra tokie gilūs, kad Dievas nebegali daryti kompromisų. Eucharistinis Jėzus išniekintas dalinant Jį į rankas ir statiems žmonėms, Dievas išniekintas išimant Eucharistinį Jėzų iš Centrinio altoriaus ir pernešant į kokią navą, kur jo nežinodamas negali net rasti. Tai aš neradau Tabernakulio Gironos katedroje. Prieita iki visiško absurdo su Bažnyčių modernizavimu. Nugaros atsukimas Eucharistiniam Jėzui užkirto kelią Šventosios Dvasios apšvietimui kunigų ir vyskupų. Situacija tokia - nebėra kas pasakytų, kad karalius nuogas. Kaip toje pasakoje, turiu ir privalau šaukti kaip tas mažas vaikas, kad karalius nuogas, t.y. Bažnyčia be Dievo malonės. Popiežiui nebevadovauja Šventoji Dvasia, nes Jis pasirinko kryžių be Dievo kančios. Kryžius be kančios neišgano – be kančios kryžius tik perkalti du šakaliaiǃ Ir tai yra ne erezija, tai yra tiesaǃ Šiaip labai buvo nuvilti tie, kurie mokėjo pinigus ir gavo teisę pakliūti į artimesnius sektorius, o apie pusę tenai nebetilpo ir gavo tenkintis vietomis kur nemokamos vietos publikai be akreditacijos. Tikriausi rengėjai paskaičiavo vietas statiems, tačiau rinkosi jaunimas su miegmaišiais, palapinėmis užtat netilpo. Po renginio iškart išvažiavome į San Sebastian de Garbandal. Šventą vietą kur prieš 50 metų apsireiškė Švč. M. Marija ir archangelas Mykolas. Sutapimas ar ne mano jubiliejus ir apsireiškimas Garbandalyje, ir kaip tik tenai ir vykstame.

Nuo Madrido tiesiausiais keliais apie 400 km su viršum. Iš Madrido iškart tenka pervažiuot gana aukštus kalnus. Po to plokštikalniai ir lygumos. Likus iki Garbandalio apie 100 km jau vėl prasideda kalnai. Be navigacijos važinėt Ispanijoj utopija. Nuvažiuojame nuo sekančio benzino įsipylimo apie 400 km vėl įsipilame benzino likus iki Garbandalio apie 70 km. Čia bešvinis 95 benzinas pats pigiausias. Įpilame lygiai už 50 eurų – 38,85 ltr. (1,29 euro už litrą.) Per miestus važiuojame tik su dujomis, kad būtų pigiau ir geriau dirba variklis. Naktį praleidome kedrų giraitėje. Pylė lietus peršlapo palapinė ir abu su sūnum kaip žiurkiukai. Priėmėm važiuoti kartu lietuvaitę merginą Renatą buvusią Jaunimo Dienose, kuri dabar gyvena ir dirba Olandijoje. Tiesa, teko pasukti galvą imti ar ne?. Tačiau supratę jos patyrimą ir orientaciją Europoje nutarėm, kad būtų nuodėmė jos nepaimti. Dabar rašau visa tai kalnuose ir džioviname peršlapusius miegmaišius.

Taip, jau keliauju virš dešimties metų be pinigų, vėl sukasi mintis apie tuos kurie praradę gyvenimo prasmę ir viltį. Privalau pasidalinti su jais patirtimi, kad atrastų naują gyvenimą. Turiu parašyti gyvenimo ir tikėjimo vadovėlį tiems kurie liko už “borto”ǃ Norint kažką nuveikti prasmingo, nėra laiko daryti pinigams, reikia atsiduoti Dievo vedimui. Jei skirta keliauti ir rašyti, tai ir reikia daryti dabar ne kažkada ir už kažkiek. Štai jubiliejus 50, man jis nieko nereiškia, tačiau tai parodo, kad du trečdaliai gyvenimo praėjo liko tik vienas kurį reikia nugyventi kylant ir auginant sparnus. Kaip tame Džonatano Livingstono “Žuvėdra” apsakyme apie žuvėdra kuri išmoko pirmoji skraidyti ir dabar jos užduotis mokinti kitus skristi. Tik pakilus aukštai atsiveria neaprėpiami toliai ir neaprėpiama dangaus žydrynė.

2011 m. rugpjūčio 24 d. Jau prie Lurdo. Išvažiuojant už Madrido vėl patekome į kalnus. Reikėjo laikytis Burgos krypties. Pasitikėjome aklai navigacija, o ši vedė ožkų takais. Tai mūsų nustatymų klaidos. Pravažiavome Madrido kalnus ir prasidėjo lygumos. Artėjant prie Garbandalio likus šimtui kilometrų vėl prasidėjo kalnai. Navigacija įvedė į kalnus į žvyrkelį ir tokį statų, kad kylant pradėjo buksuoti ratai. Paskui kelias visai dingo. Teko vėl leistis žemyn ir apvažiuoti kalną iš kitos pusės kur ir buvo vienas pusiau su bėda kelias į Garbandalį. Garbandalyje dengė bažnyčios stogą, todėl Mišių nebuvo. Praėjome Kryžiaus Kelią ir kalbėdami rožančių užkopėme rožančiaus keliu į kalną. Kai nusileidome jau diena krypo vakarop. Todėl važiavome iki Umguera miestelio, kur nusipirkome pavalgyt ir atšvęst jubiliejui maisto. Nutarėm važiuoti į Pamploną, todėl tiko Santander kryptis. „Rapsol“ benzino užpilimo ir poilsio aikštelėje įsitaisėme stalą vakarienei, o po to ir poilsiui. Maloniai praleidome vakarą o anksti ryte išvykome į Pamploną. Navigacija vėl vedė ožkų takais. Gaila, kad tenai nėra tokio punkto, kad galėtų įvesti duomenys kokia mašina važiuoji ir koks variklio galingumas ir kiek varančių ratų, nes parinkdavo maršrutą, kad vos pirmu bėgiu įtraukdavom į kalną. Paskui susiprotėjome ir perstatėme, kad vestų greičiausiais keliais, vengtų žvyrkelių ir t.t.

Vėl kol prasiraitėme per kalnus iki Pamplonos atėjo vidurys dienos. Viešnia nutarė, kad jai bus patogiau važiuot su pakeleivingu transportu tai mus paliko. Pavaikštinėjome po Pamploną, žmonių vos vienas kitas tai nesimeldžiau gatvėje, o tik prie bažnyčios atsimeldėme egzortus ir išvykome į Lurdą. Galvojome Pirėnų kalnus pravažiuot geresniais keliais, bet pasirinkę kryptį Orthez vėl pataikėme vos ne ožkų keliais. Šiaip taip pravažiavome kalnus ir Pau kryptimi išvažiavome iš kalnų. Po to atsirado ir Tarbės kryptis, o po to ir Lourdes. Pasisekė, radom „Carefour“ ir prisipylėm pilną baką dujų. Su benzinu nuo paskutinio užsipylimo nuvažiavome 545 km. Dujos jau buvo visiškai pasibaigusios, tai prisipylėm pilną baką. 62,77 ltr. už 50,15 euro po 79,9 ecento už litrą.

Lourdes. (Lurdas). Atvykom ryte. Iki pietų prasimeldžiau gatvėje.  Surinkau 12 eurų ir dar smulkių pavalgymui. Po pietų aplankėm grotą, pagarbinom Dievą Bažnyčioje ir vėl išėjau į gatvę melstis. Neilgai tetruko malda kol prisistatė kažkoks saugumietis ir liepė keliauti. Paklausiau jo ar jis katalikas? Sako, kad taip, sakau tu ne katalikas, aš katalikas.  Šį kart ir vėl prancūzas valkata su šunim liko sėdėt gatvėje, o aš su rožančiumi buvau išprašytas. Ko gero tai paskutinis kartas kada dariau kelionės tikslu Lurdą. Šiaip jau nė bėra nei vienos Marijos apsireiškimų vietos iš kurios nebuvau išvarytas Europoje. Kokia prasmė bekeliauti po Šventas Marijos apsireiškimų vietas? Lurdas kainuoja min. 100 eurų atvykti ir išvykti iš kito miesto iš kurio neišvaro. Ar tie keli litrai Lurdo vandens verti tos kelionės kainos? Šventumo Lurde nepasisemsi, nes šventumą tenai seniai užgožė pinigai. Stebuklo M. Marijos lengvai neišprašysi, nes stebuklais dangus taip pat nesisvaido. Rusai taip sako: „Žaidimas nevertas žvakių“. Nusiperkam keturis „bambalius“ po penkis litrus talpos Lurdo vandeniui ir prisipilame juos Šv. Bernadetos rankomis atkasto šaltinio Lurdo Marijos vandens. Planai pasikeitė, nes galvojau kas kartą ateidamas ir grįždamas po maldos parsinešti ir Lurdo vandens. Šiaip nuo stovėjimo vietos tenka vandenuką neštis keletą kilometrų. Dešimt litrų dar gali panešti, o daugiau jau per sunku. Kažkaip nemaloniai nuteikia tie išvarinėjimai, kad nebesinori daugiau ir į tą Lurdą begrįžti ir išvažiuojame. Ką gi tiesus kelias namo.

Pasirenkame maršrutą į Limoges ir vėl navigacija veda ožkų takais. Tenka grįžti prie seno metodo ir susirašyti maršrutą per kokius miestus važiuoti.

Agen, Perigoux, Limoges, Paris, Melun, Lille, Gent, Antverpen, Bremerchaven, Hanover, Berlin, Poznan.

Pasipildom dujų: 13,58 ltr. Už 10,32 euro. Nuvažiuota 251 km.

2011 m. rugpjūčio 25 d. Limoges. Didelis miestas. Centre žmonių mažai. Vasarą reikia važiuoti pietų miestais, čia šiaurinė pusė arba vidurys žemyno. Iš Limoges nemokama magistralė link Paryžiaus iki Virzon, Bourges, , link Orleano jau mokama. Papildome dujas. Nuvažiuota nuo praėjusio užsipylimo 246 km. Dujų 28,94 ltr. Už 25,47 euro po 0,88 e už litrą. (11,76 ltr/100km) Išvažiavus be pinigų, be sponsoriaus kažin ar būčiau jau pajudėjęs iš Madrido. Sugrįžti Šiluvos atlaidams nebūtų jokių šansų. Tačiau jei iš Šiluvos atlaidų išvarys, tai kitąmet grįšiu tik ant žiemos. Judam link Orleans. Vėl prisipilame dujų iki pilno: 12,99 ltr už 11,56 euro po 0,89 už ltr. Sąnaudos – 8,89 ltr/100 km. Sąnaudos labai priklauso ir nuo vairuotojo. Prieš tai važiavo sūnus tai buvo virš 11 ltr/100 km. Ir apie 9 ltr/100 km, kai mano važiuota magistrale.

2011 m. rugpjūčio 26 d. Išmiegojoe D‘Amour aikštelėje ir per naktį peršlapę kaip varliukai, nes naktį pylė smarkus lietus, pajudėjome toliau. Nemokama magistralė baigėsi ir atvykome į Orleaną. Sutikome porą kolegų. Sutvarkėme reikalus ir važiuojam toliau .Tikėjomės, kad magistralė A-1 bus nemokama, tačiau privažiavus pasirodė, kaip ir visada užrašas „pajage“.  Melun, Meaux, važiuojame link Lille, nes tikimės prisipilti dujų, nes baigiasi. Nuvažiuota 429 km. Prisipilame dujų: 34,94 ltr už 29,7 euro po 0,85 už ltr. Sąnaudos 8,1 ltr/100 km. Ekonomoškumo rekordas.

Važiuojame Arras kryptimi. Navigacija vėl veda ožkų takais kol įvažiuojame į Arras. Nuo Arras nemokama magistralė link Lille, o nuo jo ir rodyklės Gand (Gent) Belgijos miesto. Nuo čia prasideda laisvas važiavimas magistralėmis. Prieš Gent įsipilame dujų: 33,27 ltr už 21,39 euro po 0,643 e/ltr. Nuvažiuota 302 km. Sąnaudos 11 ltr/100km. (Vairavom abu.)

2011 m. rugpjūčio 27 d. Laikomės Hannover krypties. Iki Hannover 528 km.

 Eindhoven, Venlo vėl pilam dujų: 19,15 ltr už 14,92 euro po 0,779 e/ltr. Nuvažiuota apie 130 km. 282287 spidometro parodymai.

Venlo paskutinis Olandijos miestas prieš Vokietiją Todėl reikia prisipilti dujų. Vokietijoj su dujom sudėtingiau, tačiau yra. Duisburg, Essen po kryptis, po to atsiranda ir  Hannover kryptis

Prieš Hannoverį įpilam dujų 47,14 už 39,60 euro. Po 0.84 e/ltr. Sąnaudos 16,6 ltr. Važiuota 120-130 km/h greičiu. Moralas. Greitis kainuoja dvigubai. Vairavom abudu su sūnum. Nuvažiuota 284 km.

Prieš Berlyną nuvažiuota 233 km. Įpilam dujų 11,84 ltr už 9,58 euro po 0,809 e/ltr.

Išmiegam prie Berlyno aikštelėje. Gal būtume važiavę naktį, tačiau važiuojant naktį gali būti problematiška įsikeist pinigus į zlotus, o be zlotų per Lenkiją nepavažiuosi – juk Sekmadienis.  Prisisistato kaukazietis “prašydamas” padėt, kalbėjo rusiškai ir siūlė pirkti “auksą”. Anksti ryte vėl į kelią. Kitoje aikštelėje taip pat kaukaziečiai su prabangiu juodu BMW, prašo padėti. “Bemvas” prabangus, matyt kokie mafijozai. Sakau pažystu tavo veidą ir neturiu jokių reikalų su tavimi. Jie dingsta, nes į aikštelę privažiuoja vokiečių. Pavojingi tipai. Štai ir Oderis ir tiltas per jį o už jo Lenkija. Išsikeičiame 50 eurų į zlotus, tai čiut virš 200 zl, būtent tiek reikia kurui pravažiuot Lenkiją iki Lietuvos.

Poznanė, už jos pasirenkame kryptį Wrzešnia Konin, Kutno, Plock, Makow Mazowjecki, Ostroloteka, Lomža, Augustow, o už jų Suvalkai ir Marijampolė.

Ilgai važiuojam Lenkija tikėdamiesi pigesnių dujų, o jos kaip brangios taip brangios ir baigiasi, tenka važiuot ant benzino iki užsipilame. Nuvažiuota ant dujų 408 km. Iki kolonėlės 413 km. Pripilame dujų pilną baką – 55,09 ltr. Už 136 zlotus. Dujų kaina 2,47 zl/ltr. Važiavau aš magistralėmis ir paprastais keliais iki 90 km/h  Vidurkis 13,5 ltr/100 km. Pilame dar kartą nuvažiavę 186 km. 11,86 ltr už 29,2zl po 2,52ltr. Važiuojant ant dangaus pradeda Dievas rodyti saulės vaivorykštes. Man tai puiki proga įvesti sūnų į mistinį Dievo veikimą ir parodyti gyvą Dievo veikimą.

2011 m. rugpjūčio 29 d. Važiuojame jau netoli Lietuvos išmiegame gražiame miške. Ryte važiuojame link Suwalkų. Pakliūvame į kamštį ir išvažiavę pilamės dar dujų už 30 zl. Po 2,35 zl/ltr . Nuvažiuota 246 km.

Lietuva. Įpilame dujų už 134 lt. 60 ltr.  Važiuojant per Lietuvą link Lazdijų Dievas Tėvelis lyg saldainių pažeria ant debesų vaivorykštės spalvų, tai patvirtinimas, kad Misija baigta.