Arūnas Milieška
MISTINIS DIEVO VEIKIMAS AR ŠIZOFRENIJA?
1 DALIS
2009 m.
UDK xxx(xxx,1)
Ar – 005
Panaikinus Popiežiui Paulių VI. Kanonų teisės Senojo Kodekso 1399 ir kt. kanonus {A. A. S. 58 (16)} 1966 m., nėra draudžiama publikuoti, skelbti ir platinti be Bažnyčios „IMPRIMATUR“ naujų apreiškimų, vizijų, pranašysčių, stebuklų ir t.t.
O. A. M. D. G.
Mistika. Šis žodis apima tai, kas antgamtiška ir jo veikimas yra neįrodoma tiesa, kurią gali liudyti tiktai tie, kurie su ja susidūrė ir išgyveno. Mistinis Kristus – Bažnyčia, o tikintieji šito Kristaus Kūno nariai. Antgamtinis veikimas būna dvejopas. Šviesos arba tamsybių veikimas. Dievo arba Jo pasiuntinių, arba piktųjų dvasių veikimas. Jėzus palaimintais pavadino tuos, kurie įtikėjo tikėjimu, o ne regėjimu. Keičiasi laikai, keičiasi epochos, keičiasi kartos. Koks bus naujosios epochos tikėjimas? Gal bus duotas tikėjimui „regėjimas“? Slėpiningoji Mana – kas tai?
Prašymas: be autoriaus sutikimo teksto nekeisti, informacijos apie autorių neteikti, ir jo atvaizdo neplatinti! Knygos „Brolių Kelias“, „Draugai“, „Kryžiaus Kvailystė“, „Antrasis Žiedas“, „Mistinis Dievo veikimas“ patikrintos per Dievo priskirtą kunigą-vienuolį-Marijoną Bronislovą Paltanavičių.
Knygas (knygų pavidalu) galima užsisakyti elektroniniu paštu. Adresas: arunasmil@gmail.com
VAIKYSTĖJE
Kažkur giliai atmintyje, ar tai pasąmonėje, ar tai sieloje, glūdi atsakymas į visus klausimus, susijusius su sutverimu ir amžinybe. Tie Dangiški prisiminimai ir Dieviški vaizdai kartais išnyra iš atminties lyg bevandenėj dykumoj miražai ir primena kas tu žmogau esi ir kurlink eini. Žinau, kad tikrai kūdikystėje buvo toks laikotarpis, kada galėjau regėti atvirą Dangų ir su Dievu bendrauti mintimis, kaip su Tėvu. Apie bendravimą kalba dar nesuvoki, nes ji nėra reikalinga, tai yra širdies kalba. Tačiau, kai atsiveria akytės žemiškiems vaizdams ir garsams, užsidaro Dangiškoji paguoda. Gal tai buvo iki gimimo, nežinau, tik žinau, kad tai buvo. Dar kartą Dievas tai kartais primena ir po kelių dešimčių metų, kaip malonės dovaną, kaip Šventosios Dvasios paguodą. Primena ir parodo, kada Jam tai patinka, o ne tada kada aš to norėčiau. Vaikystėje kartais būdavo vakarais, atsigulus, staiga apimdavo keistas jausmas: rankos, krūtinė kažkaip pasikeisdavo ir pasijusdavo tokios storos, kaip kažko pripumpuotos, o aš pats tarsi būčiau visas į geltoną rutulį patalpintas ir visas labai suspaustas, ir pats esu visas geltonas. Tai trukdavo keletą ar keliolika minučių. Tada apie tokius dalykus net nesusimąstydavau, kas tai ir kodėl, tačiau ir paklausti nebuvo ko, nei kas tokiais patyrimais pasidalindavo, nei aš kam sakiausi, - buvo ir tiek. Taip pat būdavo sapnuosiu tokius ryškius spalvotus sapnus, kurie tokie tikroviški, kad ir šią dieną juos prisimenu. Turiu kai kuriuos iš jų papasakoti, nes manau, kad jie yra sapnai-vizijos ir yra svarbūs ne tik man pačiam, bet ir kitiems. Kad ir šitas, pats pirmasis kurį atsimenu:
Saulėta, graži diena, dangus toks mėlynas ir mes vaikai žaidžiame pievoje netoli namų. Staiga iš rytų pusės per visą dangų atskrenda nematytų skraidančių laivų, dabar juos aiškiai vadina: NSO. Kokių ten tik nebuvo, vieni, kaip tos „lėkštės“, kiti kaip „cigarai“ - tokie ilgi su langeliais, kaip debesys jie užtraukė visą rytinę dangaus pusę. Aš persigandęs nubėgau į kanalą slėptis ir parkritęs stebiu juos. Po keturiasdešimties metų, turiu versiją šitos vizijos. Ji nukreipia į šios epochos paskutines dienas, kai Viešpats atsiųs dangaus kareivijas susirinkti savo išrinktųjų ir pakels juos nuo Žemės, kad galėtų juos sugrąžinti į perkeistą ir apvalytą Žemę nuo visokio blogio. Tikrai taip gali įvykti, nes žmonija labiau kas dieną „genda“, nei taisosi ir tai gali įvykti, bet kurią dieną, nes žmogus pasikėsino į gyvybės paslaptis, o Dievas tikrai to netoleruos!
Nepaprastas sapnas, kurio taip pat nepamiršiu savo gyvenime taip pat buvo dar vaikui esant sapnuotas internate. Tada prisisapnavo Švenčiausioji Mergelė Marija, tik aišku niekas man negalėjo pasakyt, kas ši gražioji ponia. Man tai buvo nepaprasto grožio jauna moteris ir tiek, kuri man pasakė žodžius, kurių negaliu pamiršti visą gyvenimą.
Mažeikių kapinėse, kai dar buvau vaikas, buvo tokia kripta galbūt taip vadinama, ten buvo du maži kūdikėliai karstely padėti. Tai buvo matyti pro stiklinį langelį ir mes, vaikai, dažnai beslampinėdami prilysdavom pro tą stiklelį pažiūrėti į tą koplytėlę, bet ten daugiau nieko ir nebuvo. Štai, sapnuoju vieną naktį, kad aš esu tos koplytėlės viduje, sienos tokios akmeninės, niūrios iš vidaus. Kažkur aukštai tiktai langelis matosi, pro jį šviesa sklinda. Apsidairau, o čia pilna tokių geležinių lovų, kaip tada internate pas mus būdavo. Jose guli daugybė žmonių ir visi vaitoja:
- Oi kaip mums sunku, kaip mums skauda, kaip mums negera. Ir aš galvoju ką čia, aš, toks vaikas, veikiu tarp jų visų. Daugiau čia vaikų nėra, tik aš vienas. Staiga nušvinta visas tas požeminis kambarys ir pasirodo tokia šviesi šviesi nepaprasto grožio moteris, jaunutė tokia. Ji pažiūrėjo į mane ir sako man:
- Jeigu nori žmonėms padaryti gera, tu turi atiduoti save. Ji pasirodė gal per kokį metrą nuo žemės. Man tada vaikui pasirodė, kad ji lig ant kokios krosnies stovi, tokiam aukšty, bet ten nebuvo jokios krosnies ir štai ji nusileido į apačią, priėjo prie vieno žmogaus, apkabino jį ir sako jam:
- Ar dabar tau geriau?
- Taip, kaip man gera dabar. Priėjo ji prie kito žmogaus, vėl apkabino, pradėjo glostyti ir klausia:
- Ar dabar tau gera?
- Dabar gera - sako tas žmogus. Taip ji ėjo per žmones juos apkabindama ir paglostydama, po to apsisuka ir vėl pažvelgia į mane. Žiūriu, jau nebėra tos jaunystės, dingo jos grožis, jau suvargusi prieš mane moteris, tačiau ta pati. Žiūriu, jai skruostais ašaros byra ir ji dar trečią kartą man sako:
- Jei nori žmonėms padaryti gera, tu turi atiduoti save.
Man buvo trisdešimt kokie penkeri. Meldžiausi atsiklaupęs prie Jėzaus ir Marijos abrozdėlių žvakių šviesoje. Ir mintimis paklausiau dėl to regėto sapno vaikystėje, kai buvo pasakyta:
- Jei nori žmones padaryti laimingus tu turi atiduoti save. Labai stipri energija apgaubė mane, kad net pasimečiau.
Dabar jau suprantu tuos žodžius, kai praėjau Dievo mokyklą čia, žemėje ir tuos kelius, kuriais mane pravedė Dievas. Šitame plane, Jo plane, Jo mokyklą. Viskas yra susiję, viskas turi prasmę ir jame aš tik Jo įrankis. Visa labo, tik kareivėlis. Ne, ne, ne taip kaip kariuomenėje, Dievo kareivėlis tai menkas žmogelis, kuriam Dievas patikėjo misiją.
Buvo dar toks ypatingas Dievo malonės buvimas kurio nesupratau ir nevertinau, kaip gyvenimo džiaugsmas ir nemokėjimas pykti, tik kai šią malonę praradau, tik tada suvokiau, kokia brangi ji man buvo. Visados taip yra, tik kai prarandi kažką brangaus, tik tada supranti ką tai tau reiškia: Kas yra Taika, suvokiau, kai tarnavau Sovietinėje Armijoje Afganistane, regėdamas karą savo akimis. Tada suvokiau, ką man reiškia žodžiai: Taika ir Tėvynė.
Prisimenu tokią viziją. Dievo karalystė, tarsi apsupta šviečiančiu žiedu. Į ją niekas iš pašalinių patekti negali. Už jos minia žmonių. Aš išeinu už žiedo ir įduodu žmonėms knygą.
PRADŽIA
Mistikos pradžia savo gyvenime laikyčiau 33-iuosius savo gyvenimo metus. Tada visiškai nelauktai, eilinę dieną, belaukiant vakarienei kepamų blynų, priguliau keliolikai minučių nusnausti. Netikėtai atsidaro kaktos viduje lyg ekranas, kine jis būna baltas ir ant jo projektuojamas vaizdas, o čia man atvirkščiai, juodas ekranas ir spalvoti, ryškūs vaizdai. Tai buvo šventi paveikslai, tokie gražūs, kokių žemėj vargu ar pamatysi. Tai ir Jėzaus, ir Dievo Motinos, ir daug kitokių, kai kurie jų inkrustuoti brangakmeniais. Fantastiškas grožis, troškau tik vieno, kad galėčiau ilgiau į juos žiūrėti, tačiau juos man rodė gal tik po kokią sekundę ir ritmingai vienus keitė kiti. Kiek truko šis seansas negaliu pasakyti, gal kelias minutes. Po to per vakarienę tą regėjimą papasakojau brangiausiajai, ji tik kreivai pasižiūrėjo ir pasijuokė, matyt pamanė, kad apsisapnavau ir tiek. Tiesa, dar ir iki šios dienos nesutikau žmogaus kuris nepasišaipytų iš tų mano mistinių pasakojimų, todėl Dievas ilgai ir skausmingai mokė prikąsti liežuvį ir išmokti patylėti. Iš tiesų jie galvoja, kad šaiposi iš manęs, ne - jie iš tiesų šaiposi iš savęs, demonstruodami savo netikėjimą ir nesupratimą tokių dalykų, kurie reikalingi pamąstyti ir pakilti virš savo kasdienybės ir žemiškų dalykų. Savo karta nepriėmė ir atmetė Kristaus mokymą, nenustebsiu jei ir ši, mūsiškė karta atmes ir „Mistinį Dievo veikimą“. Nes iš tiesų jame nieko naujo, o tiktai kas buvo duota iš Dievo žmonėms ir Bažnyčiai per amžius, tačiau žmogus nebūtų žmogumi, jei nesistengtų tai kas tobula ir iš Dievo dar patobulinti. Taip jam betobulinant iš Dangiškų dalykų gaunasi žemiški, o iš Dieviškų - velniški, ir tada net ir matydamas kokius vaisius atneša tie patobulinimai, jis bevelija geriau užsimerkti ir suranda šimtus būdų apsiginti savo modernizacijom, nei atitaisyti klaidas...
Mistinis Dievo vedimas prasidėjo kartu su Lietuvos Atgimimu, su Sąjūdžio banga. Tuo metu griuvo sena sistema ir kūrėsi užuomazga naujos. Buvo leista laisvai kurti, steigti firmas, visokių „UAB“-ų metas. Tada nebuvo problemų užsidirbti pinigų, aš irgi bandžiau daryti tai, kas man atrodė suteikia galimybę daugiau užsidirbti. Man atrodė paprasčiausia suktis automobilių pirkimu, remontu ir pardavimu. Negaliu skųstis, man tada neblogai sekėsi, turtingu netapau, bet pragyvenimui užteko.
VIEŠPATIES PAKVIETIMAS
- Jūs gimėte velnio šeimoje, kas nori pas Dievą, ateikit uždėsiu rankas. Suprantama, aš pas Dievą noriu ir nuėjau, kad uždėtų rankas. Tas jo rankų uždėjimas įnešė į mano sielą sumaištį ir nerimą, nes iš tiesų tuo metu į mane įleido piktąją dvasią. Ne, ji negalėjo manęs priversti tiesiogiai daryti blogį, jai užteko, kad aš pradėčiau eit klaidingu keliu, o po to net pradėčiau piktžodžiaut Dievui, kas yra dar didesnis blogis savo sielai, nei šiaip įprastos žmogaus daromos klaidos ir nuodėmės. Taip kartą ir piktojo įkvėptas supiktžodžiavau Jėzui. Vakare, tik atsigulus, pajuntu, kad esu sudarytas iš žvaigždžių. Ir staiga ta visa didinga struktūra subyra ir pasijuntu menkas, tuščias. Rankos kojos lankstos, tačiau manęs nebėra. Ta būsena buvo tragiška. Nelinkėčiau nei vienam jos išgyventi. Tačiau ieškojau būdų vėl atgauti savo sielą. Ir tik kai atradau formulę: „Jėzus Kristus yra Viešpats, garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje taip ir visados ir per amžius amen“. Tik tai prikėlė mane iš dvasinės mirties ir vėl pajutau savy nors ir gležnutį, bet Jėzaus dieviškosios širdies plakimą.
Manau, todėl į mano gyvenimą taip audringai įsiveržė Dievas, nes įsėdau ne į tą „laivą“. Turiu papasakot keletą momentų, kurie gali būt svarbūs ir naudingi, tiems kas ieško Dievo ne ten kur derėtų, ir tiems kurie įleido šaknis toje „bevandenėje žemėje“. Jeigu bent vienas žmogus sugrįžtų į gerą kelią ir tai laikyčiau, kad mano pastangos nebuvo bergždžios, neveltui buvo kentėta, nes niekas negali nusakyti žmogaus sielos kainos, juk sprendžiasi, žmogau, tavo klausimas, hamletiškas - būti tau amžinybėje ar nebūti. Jei būti, tai su kuo būti, su Dievu, ar su tuo kuris tiktai apsimeta Dievu, ir ateina, kaip šviesos angelas savo dantis, ragus ir nagus pridengęs „avies kailiu“.
Prisimenu rinkomės tą vakarą pas Liubą melstis į butą. Kaip įprasta pasivaišinom kava, sumuštiniais. Grįžo iš mokyklos evangelizavusi dar viena „sesuo“ ir prasidėjo tarp jų barnis dėl to kad mažai kažko suevangelizavo. Galvoju, kaip gali būt iš Dievo tokie barniai, matyt piktasis prie jų prisisuko. Kai visi, kurie turėjo ateiti susirinko, prasidėjo malda. Ten jie pradėjo melstis „kalbom“, nesuprasi ką, atseit angelų kalba, ar tai iš Šventosios Dvasios - vargu? Dabar nediskutuosim ar taip ir yra, sekanti sykį, vienu žodžiu nieko nesuprasi, kas ko prašą ar ką meldžią. Tada ir aš atsistojęs tarp jų sakau Dievui:
- Dieve duok mums meilės! Tikrai nesitikėjau, kad Dievas išgirs mano prašymą, tačiau Jis ir buvo tą prašymą į mano lūpas įdėjęs. Ir staiga visą kambarį užliejo geltona šviesa, nežinau, nepaklausiau, ar visi ją matė, ar tik aš vienas, neatėjo net į galvą tokia mintis. Toje šviesoje iškart visi pasikeitė. Liuba su ta kita, kuria prieš tai barėsi, apsikabino, atsiprašė viena kitos net su ašaromis. Peržvelgiau visus priešais mane sėdinčius ir išvydau juos perkeistus, mačiau prieš mane sėdinčius nebe žmones, bet sudievintus. Geltonoji Šviesa staiga dingo, kaip ir atsirado, vėl priešais mane sėdėjo eiliniai žmonės. Tą vakarą aš supratau, norint, kad žmonės taptų geresni, reikia iš Dievo išmelsti malonę, kad nužengtų Šventoji Dvasia - Meilės dvasia. Tada žmonės pradės mylėti vieni kitus. Nors ir kiek pas juos vaikščiojau, tačiau jokiom kalbom svetimom nepradėjau nei melstis, nei kalbėti. Tada galvoju reikia mintim klausti Dievo, kodėl aš tos malonės tom svetimom kalbom negaunu. Atsakė man tada Dievas:
- Tu kalbėsi Meilės kalba! Suvokiau, jog tai daug geriau, nei tos nesuprantamos kalbos.
Dvasinių ausų atvėrimas
Tą vakarą nesitikėjau nieko tokio ypatingo. Kaip visados atsiguliau ir permąsčiau dienos patyrimus. Ir staiga išgirstu, kaip ant sekcijos pradeda tiksėti laikrodis. Jis visą laiką tiksėdavo ir prie jo tiksėjimo buvome pripratę. Tačiau dabar visas dėmesys susitelkė į tą tiksėjimą, kuris pradėjo tiksėti vis greičiau ir greičiau. Ir staiga sprogsta mano ausyse kažkas ir pasipila karštas vanduo. Po to išgirstu visatoje plakančią Dievo Tėvo širdį. Ir su kiekvienu jos dūžiu tarsi viskas būtų sutveriama ir pasibaigia. Ir mano krūtinėje pradeda plakti Jėzaus Širdis. Pačiame centre, saulės rezginyje. Tai neapsakomas jausmas. Jis pats brangiausias dalykas kokį gali išgyventi mistikas. Po kurio laiko kairėje, kažkur žemai išgirstu plakant trečią širdį. Ji, kaip kokio naujagimio, plaka tyliau ir dažniau. Ir ta mažoji širdis pradeda kilti į viršų. Ir ji pakyla iki saulės rezginio ir po to jos dažnis retėja, susilygina su Jėzaus širdies plakimu ir jos plaka jau vienu ritmu, bet vis tiek plaka dar dažniau nei Dievo Tėvo širdis. Ir šios širdys pradeda lėtinti savo ritmą ir prisitaiko prie Dievo Tėvo širdies ir visos širdys vienu metu plaka vienu ritmu mano krūtinėje. Po to viskas vėl dingsta ir pasijuntu vėl įprastai.
Apreiškimas baigėsi, vėl stovintis laikrodis ant sekcijos tiksėjo įprastu tempu. Tokiu būdu Dievas atvėrė dvasines ausis, kad nebūčiau kurčias Jo paliepimams.
Buvo dar vienas labai svarbus įvykis man būnant pas juos. Kad jie kokie sektantai, ar jie veikia pagal Dievo valią, man tada klausimų nekilo. Turiu prisipažinti tada buvau eilinė jų pagauta „žuvelė“. Tikėjimo dalykuose visiškai nesigaudžiau, tačiau Dievu tikėjau, kaip dabar daugelis, savo širdyje, tačiau galvojau, kad velnią yra patys žmonės išsigalvoję. Tai ir buvo didžiausia klaida. Todėl ir teko paragauti jo geluonies nuodų. Apie tai, kad jis tose sektose šeimininkas, net minties tokios neturėjau. Laimė, kad Dievas vedė mane, teikė savo malonės.
Tą vakarą vėl rinkomės pas Liubą į butą. Prisirinko daug žmonių, vos sutilpom. Jau praėjusį kartą kai meldėmės jaučiau virš savęs pravirą erdvę. Šį vakarą buvo kalbėta, apie tai, kad tiktai Jėzaus kraujas nuplauna nuodėmes ir jos yra atleidžiamos tikėjimu. Kas man užėjo ant liežuvio tą besimeldžiant pasakiau:
- Tikiu, kad Šventas Jėzaus kraujas nuplovė mano nuodėmes ir mano kaltės atleistos, ir esu šventas. Joks protaujantis žmogus neišdrįstų pasakyti tokių žodžių, nebūčiau išdrįsęs nei aš, tik daug vėliau supratau, kad dvasios gali kalbėti per žmogų, o žmogus yra viso labo tik įrankis Dievo ar piktojo rankose. Net jei ir būtų koks iš tiesų švento gyvenimo žmogus, tai jis net kankinamas neišdrįstų save palaikyt šventu, kad jam nebūtų užskaityta kaip didžiausia puikybė. Nes iš puikybės kyla pačios didžiausios klaidos ir ji yra visų nuodėmių motina! Viešpaties keliai nežinomi, tik po daugelio metų suvoki ką Dievas su žmogum darė, arba per jį, tam, kad įvykdytų savo numatytą planą. Vos tik ištariau tuos žodžius, iškart siela išskrido iš mano kūno, kas su juo dėjosi aš nežinau. Aš akimirksniu atsidūriau kažkur aukštybėse, šviesoje. Buvo toks jausmas, lyg būčiau uždarytas pašto dėžutėje ir tada pajutau, kad ant manęs užpylė lyg visą kibirą to kraujo. Staiga atsidūriau žmogaus formos inde, pilname šviesos ir ta šviesa perėmė mane visą, lyg visa Saulė būtų suėjusi į mane. Tai buvo stipriau ir už pačią mirtį. Tada toks pilnas šviesos nugarmėjau žemyn ir akimirksniu atsidūriau savo kūne.
Gerklėje įstringa tarsi kamuoliukas ir prabyla Viešpats per mane tokiais žodžiais:
- Tėve, parodyk, kaip tu juos myli. Teištirpsta širdyje ledai. Tenuskęsta gėris tavo meilėje, o blogis teišplaukia į viršų.
Stovėjau kambaryje išskėtęs rankas ir drebėjau agonijoje. Ta šviesa ėjo per mano rankas ir jaučiu, kaip ji sueina į kiekvieną žemėj gyvenančio žmogaus širdį. Aš vis purtausi toj agonijoj ir šaukiu:
- Įvyko, įvyko, įvyko… (Свершилось). Šaukiau rusiškai, gal todėl ta kalba, kad ten esantieji suprastų. Tačiau ne kartą, esu šia kalba išgirdęs Dievo Tėvo, sakomą frazę - apreiškimą. Gerai apmastęs, suvokiu, kad būtent rusiškai, ta frazė turi savyje daugiausia „druskos“. Šviesai baigiant išeiti per mano rankas ištariau frazę:
- Aš užverčiau Bibliją!
Didysis mistinis įvykis mano gyvenime baigėsi. Visi stovėjo ir žiūrėjo į mane netardami nei žodžio, dar kažką su jais kalbėtis ar aiškintis nebebuvo prasmės. Tą dieną į mane pirmąkart įžengė Saulė - Jėzus. Tai buvo tarkim taip - krikštas ugnimi.
Parėjus namo atverčiu Bibliją kur papuola ir iškart akys nukrypsta į pastraipą: „Ir uždėjo jam ant galvos vainiką iš gryno aukso“. Ir vėl išvystu save regėjime, savo senąjį „aš“ apsuptą moterų draugijos, apraizgomą lenciūgais ir nugramzdinamą žemyn, o naujasis „aš“ stovi kambaryje su Biblija rankose ir viduje galvos per visą kaktą, kokiu 180 laipsnių kampu atsiranda ekranas. Jame, pilname dangiškos šviesos, prabėga užrašas šviečiančiom raidėmis. Tada žalio supratimo neturėjau kas tai ir ką galėtų reikšti. Tomis dienomis mistiniai įvykiai liejosi lyg iš gausybės rago.
Vieną vakarą pas Liubą vienai moteriškei Dievas parodo regėjimą. Vis dėlto ji prasitarė:
- Kokią taurę Dievas man parodė - senovinę, labai prabangią. Norėjau daugiau išklausinėti, tačiau ji tik žvilgtelėjo į mane ir sako, kad tai paslaptis.
Sapnas dar besilankant pas Evangelikus-liuteronus. Sapnuoju, kad esu jų susirinkime lyg stebėtojas. Pas juos scena. Joje paprastas medinis kryžius be kančios. Sapnuoju viską taip kaip yra. Tačiau ant scenos užsilipęs velnias su uodega. Apsivilkęs kareiviškais rūbais, apsimovęs kerzinius kareiviškus batus, o rankoje jo galingas bizūnas, kad muštruoja tuos maldininkus. Visi tik laksto, darbuojasi, šveičia. Žiūriu mano maža mašinytė „Austin mini metro“ areštuota, uždaryta į aptvarą. Ir štai vienas iš tenai esančių maldininkų prieina prie manęs. Jo rankoje laikraštis. Jis rodo tenai esantį straipsnį su nuotrauka ir sako - tenai apie tave parašyta. Parodo taip greit, nespėju perskaityti. Sakau duok paskaityti, tačiau šis sako, kad negalima. Dar ne iškart lioviausi pas juos lankytis.
Vieną rytmetį toks vaizdinys mane pažadina. Žalia pieva. Aplink mano galvą sukasi kažkokia dvasia. Ir ta dvasia nusiurbia visą mano intelektą ir aš pasidarau, kaip koks idiotas. Galva tuščia, nebegaliu mąstyti.
Su manim pradeda darytis keisti dalykai. Iš tiesų man pradeda atjungti protą. Vaikštau po kambarius namie, kaip koks idiotas ir nieko negaliu su savimi padaryti.
Ir vieną rytmetį ant manęs užžengia velniška dvasia. Ant galvos atsiranda galinga energija ir ji sukasi. Atrodo, kaip mašinos ratas, kad suktųsi pro ausis. Taip užeina noras susikeikti, kad neįmanoma to nupasakoti. Įtempiu visą valią, priešinuosi tam norui iš visų jėgų. Vaikai buvo dar visai mažiukai. Matau, kaip jie persikeitė, išblyško ir persigandę sulindo po foteliu. Tikriausiai jie savo nekaltom akelėm matė ant manęs užlėkusį patį nelabąjį. Tada ištariu žodį „Rožė“ ratas dingo. Tik paskui supratau, kad pasakiau vieną iš Dievo Motinos sakralinių vardų „Paslaptingoji Rožė“. Tokiu būdu Dievas parodė, kad Švč. M. Marija gali išgelbėti nuo piktojo. Jaučiu, jei būčiau susikeikęs, tai jis būtų sulindęs į mane. Tada nuvedu vaikus į darželį. Dar kieme pasikalbu su auklėtoja. Suprantama, kad nesakau kas su manimi vyksta. Aplinkui žaidę vaikai sako, auklėtoja, mes ant dangaus matome Dievą. Ir tai mato keli vaikai, tačiau nei auklėtoja, nei aš nematau. Tačiau aš suprantu, kad jie sako tiesą, nes vaikai dar nepadarę nuodėmės. Tiktai auklėtoja negali net suvokti, jog tokie dalykai galimi.
Kartą mano dvasią sapne Viešpats paima ir kelia į aukštybes. Atrodo, kad jis mane kelia su savim. Tačiau juo aukščiau pakylame, tuo galingesnės energijos ima mane veikti, galva nebeišneša tų įtampų. Tada mane po šios pamokos Viešpats nuleidžia ant žemės ir pasodina vaikų darželyje ant supynės. Pabundu ir suvokiu, kad tai buvo daugiau nei sapnas. Kad skrist į aukštybes reikia pasiruošti, dvasiškai paaugti, sustiprėti, apsivalyti.
Kitą kartą Viešpats vėl rodo viziją. Pro mane praeina energija lyg vaivorykštė, suprantu, kad ji apvalo, o tada mane lengvai Viešpats iškelia. Padarau išvadą, kad Dievas galėtų pakelti reikia, kad jis apvalytų. Tačiau dar nesuvokiu, kaip tai padaryti.
Ankščiau nesupratęs religinių dalykų peripetijų buvau nusipirkęs „Bhagavat Gitą“ - knygą apie indų dievaičio Krišnos mokymą. Tik atsiverčiu ir lyg kibirkštys aukštos įtampos, lyg žaibai čirškėdami pro akis sulindo į mane. Po to naktį vėl išvystu regėjimą. Lyg matyčiau, kad kažkas iš aukštybių mane stebi. Matau save, kad esu ant žemės, o kažkas aukštybėse. Aš lyg žąsinas būčiau ir paniręs į kūdrą, tik ryju žalius lapus ir dumblą. Taip tada Dievas parodė šio mokymo esmę ir vertę. Tačiau skaityti nesilioviau. Sugiedojau tą mantrą ir kažkokia energija nupurtė mane ir kažkas įlindo į mane. Pasijutau labai nekaip, o to neprašyto „svečio“ išprašyti laukan dar nemokėjau. Kai perskaičiau tą knygą, kada aštuoniais atvejais galima žudyti kitą žmogų, tai supratau, kad tai šėtono mokymas. Užverčiau tą knygą nebeskaičiau ir nunešiau tiems evangelikams sudeginti.
Vakarais, dar bandydavau nueiti ten, kur rinkosi tie Evangelikai- Baptistai, taip jie save vadino, tačiau durys buvo man uždarytos, atseit nieko namie nėra. Taip norėjosi pasidalinti tuo kas su manimi vyksta, juk jie „broliai-seserys“.
Mistiniai įvykiai tapo vos ne kasdienybe, tai žemiškai kažkas panašaus, lyg į kompiuterį įstatytų naujas plokštes ir programuotojas atsisėdęs prie jo, pasidėjęs visą kalną kompaktų, kasdien į jį krautų vis naujas programas. Staiga, bežiūrint televizorių, vaizdas pasikeisdavo, namiškiai matydavo ir toliau įprastinę programą, o mano akys matydavo ateities laikų vizijas. Prisiėmiau sau nuostatą, kad nieko su manim nevyksta, ko nebūtų Dievas leidęs, save stiprinau žodžiais: „Dievą mylinčiam viskas į gerą“. Atsisėdau ir galvoju, kas tas per sutvėrimas žmogus, savyje turi tobuliausią televiziją, tobuliausias ryšio priemones, užtenka tik pagalvoti, o jau gauni atsakymą į tau rūpimą dalyką. Tada galvojau, kad taip visuomet bus, deja, kaip ir kiekvieną gimusį vaiką globoja tėvai, taip ir iš Dievo gimusį pradžioj rūpestingai Dievas apsiautęs savo malone ir apsauga. Augant vaikui, tėvų dėmesys susilpnėja, paliekant jam pažinimo erdvę. Taip pat ir iš Dievo. Pradžioj gimimo iš aukšto, grynos mintys ir teisingi atsakymai, kol užvedamas ant teisingo supratimo ir mąstymo. Vėliau jau leidžiama ir piktajam prilisti, ir klaidingų minčių pakišti, o Dievas lyg per mikroskopą, stebi netik kiekvieną tavo žingsnį, bet ir kiekvieną tavo mintį, ar tu jau skiri kas iš Dievo, o kas iš piktojo - melo tėvo. Ar tu sugebėsi atsispirt pagundai, nesvarbu kokios ji padermės bebūtų. Taip pat ir už kiekvieną ištartą žodį jau neši atsakomybę. Dar vėliau Dievas atitraukia savo ranką ir leidžia nelabajam prie tavęs tiek prilisti, ne tik su gundymais ir klaidingom jo siunčiamoms mintim, tačiau, leidžia jam net fiziškai tave apsėsti ir kankinti tol, kol nebeapsikentęs išbandai visas priemones, kad tik išvengtum jo nuodų. Kai panaudoji teisingą veiksmą, tarkim maldą, kuria Dievas nori tave apginkluoti, tai iškart jauti palengvėjimą ir kartu eina Dievo malonė. Dievas dar ir dar kartą leis tam pasikartoti, kol galų gale tau tai įaugs į kraują ir nebeįsivaizduosi savęs be šių dvasinių ginklų ir praktikų. Tačiau ir tai dar nėra viskas, daeinama iki to: kovoji - laimi, nekovoji - pralaimi. Ta kova vyksta kiekvieną mielą dieną, nuo ryto, vos akis pramerki ir ligi vakaro, kolei sapnų karalystė tavęs nepasiima. Tačiau ir ten ne visada bus ramybė, dar ir užmigus gali tave nelabasis taip pakankinti, kad net miegodamas išmoksi Dievo šauktis. Ne veltui Kristaus mokyme - Evangelijoje pasakyta: „Įtikėjusieji Dievą garbins Dvasia ir Tiesa“, o kitoj vietoj randame Dvasia ir galia. Dievas tada ištarė:
- Nepasiduoti jokiam demonui! Trumpa Viešpaties pasakyta frazė, tačiau kiek ji daug savyje talpina, juk kiek nuodėmių rūšių, tiek ir žmogų puolančių nelabųjų veislių.
APREIŠKIMAS LIETUVAI
Viena vakarą, esant namuose vienam, pasiimu paskaitinėt Evangeliją. Vos tik ją atverčiau tuoj kambarį užliejo „geltonoji šviesa“ ir vėl į mane įžengė Viešpats. Visą mane akimirksniu perkeitė, pasijutau lyg būčiau Kristus, tačiau suvokiau, jog visiškai neturiu savo valios. Negaliu pasakyti, jog tai buvau aš pats, nes dariau tai, ką Jis norėjo, be Jo valios negalėjau net piršto pajudinti. Todėl sakau, kad mano ranka paėmė ant stalo gulėjusį tušinuką ir ant to atversto Evangelijos lapo išvedžiojo Lietuvos kontūrus ir lūpos ištarė žodžius:
- Reikia Lietuvą apjuosti kančios žiedu! Po to turėjau regėjimą. Išvydau lyg iš paukščio skrydžio Lietuvą visą apstatytą Kryžiais. Kryžius vienas prie kito. Ant kiekvieno iš jo kabojo po prikaltą gyvą Kristų. Visi jie buvo susikabinę rankomis, jų širdys degė ir iš širdžių sklido šviesa. Ta šviesa ėjo ir per jų rankas. Visa tai sudarė šviečiantį žiedą. Man buvo liūdna, nes trūko Kristų, kad užsidarytų žiedas. Tačiau Kristų vis daugėjo ir šviečiantis žiedas susijungė, kada tik taip įvyko, atsivėrė Dangus ir lyg prožektoriaus spindulys geltona šviesa krito ant visos Lietuvos. Visų toje šviesoje buvusių žmonių sielos, ta šviesa pradėjo kilti ir pakilo į Dangų, regėjimas baigėsi, tačiau Dievo dvasia vis tebebuvo ant manęs. Atsistojau ir, žengęs kelis žingsnius, priklaupiau ant dešinio kelio, o iš mano burnos vėl išsiveržė žodžiai:
- Aš pašlovinau tave, Tėve, ir dar kartą pašlovinsiu! Po to Dievo dvasia dingo ir aš vėl grįžau į savo įprastinę būseną. Abejonių neliko, tai buvo Jėzus. Tokiu būdu Jis apreiškė savo valią. Dar išgirdau sakant:
- Aš veikiai ateisiu, kaip tu mane sutiksi? Tada jau ne aš, o mano vidinis „advokatas“ už mane atsakė:
- Su meile! Ir gaunu supratimą vizija, kad į kambarį įeina Jėzus, o aš jį apkabinu ir priglaudžiu galvą prie jo krūtinės.
Kai perdaug apkrauni kompiuterį, jis užlūžta, man taip pat viso to buvo per daug, tačiau Dievas manė kitaip, kas jau kas, tačiau Jis geriau žino kam kiek duoti ir kada, ir ką duoti. Švelniai tariant nespėjau tų dalykų „suvirškinti“, jau seka nauji.
Skrydis pas Dangiškąjį Tėvą
Per radiją sklindantys šaukiniai vedė prie minties, kad kažkas tuoj įvyks. Jau pabodo, kaip idiotui slampinėti po trobą, nesuprantančiam kas vyksta. Artimieji manė, kad pavažiavo man „stogas“. Tačiau ar buvo žmogus kuriam papasakojus tai, patikėtų? Prisipažinsiu, praėjus penkiolikai metų dar tokio nesutikau. Buvo apie 11-ta valanda dienos, priguliau. Vos kelioms minutėms praėjus, atsivėrė lyg ekranas kaktoje, tačiau tai buvo ne ekranas, o „skylė“, po šia diena nesuprantu, kodėl ji buvo ne apvali, o kvadratinė. Kai tik tai atsivėrė, aš iškart išskridau iš savo kūno. Savęs nemačiau, tik mačiau kur skrendu. Greitis buvo stulbinantis. Iškart atsidūriau virš savo penkiaaukščio namo stogo, lyg sekundės dalį ir stabtelėjau. Kažkas panašaus lyg valdoma raketa, kuriai baigėsi programa, o naujos komandos dar negavo. Iškart paėmiau kryptį Pietų pusėn. Akimirksniu praskridau virš kelio einančio iš miesto. Tuo momentu kaip tik keliu link miesto kapinių važiavo laidotuvių procesija. Praskridęs virš jos, stulbinančiu greičiu roviau į aukštybes. Taip tai buvo Dangaus kelias, tačiau jame nebuvo nei žvaigždžių, nei galaktikų, vietomis stovėjo dėl grožio auksu tviskantys medžiai. Priekyje, jau pasirodė Pirmasis Dangus, o kelias persikeitė į Šlovės Kelią, viskas nutvieksta šviesos. Po kelio kaire visur nepaprastai gražūs namai, kažkas panašaus tarp pasakiškų rūmų ir bažnyčių. Ir vienas greta kito, lyg ištisai viena kompozicija su nesikartojančiais elementais. Per didelis buvo greitis, kad džiaugčiaus tuo grožiu. Po dešine stovėjo palei visą kelią minia žmonių, visi baltais rūbais, džiaugsmingai mojavo rankom, sveikino. Su kuo palyginčiau jų veido išraiškas ir jų džiaugsmą? Nebent su džiaugsmu mylimosios, kai ji išsiilgusi sulaukia savo mylimojo. Praskridęs virš jų nelėtėdamas kilau į sekantį dangų. Apačioje kiek akys užmato stovėjo eilės aukso taurių. Jos savo forma priminė Bažnyčiose esančias taures, kuriose konsekruojamas ir laikomas Švenčiausias Sakramentas didžiųjų švenčių dienomis. Tų aukso taurių eilės buvo tokios ilgos, kaip burokų vagos socializmo laikais. Prisimenu, kol vagą nuravi, priekyje jos jau būna vėl apžėlusios žole. Skridau virš tų taurių kokiu kilometru aukščiau, tačiau jas mačiau tiek ryškiai lyg žvelgčiau iš arti ir dar pro akinius. Ir išvis viskas buvo matoma taip ryškiai, ryškiau nei žemiškomis akimis. Kirtau sekančią sferą. Priekyje pasirodė Saulė, kuri buvo tiesiai prieš mane. Apie tą saulę skriejo ne planetos, o erdviniai rūmai padaryti iš brangakmenių. Vieni didesni, kiti mažesni, vieni arčiau, kiti toliau nuo tos Saulės. Rūmų bokštai augo į visas puses, nes tie brangakmenių rūmai labiau priminė brangakmenių planetas, nei buveines. Čia buvo jau nebe žydras dangus, o vaiskiai mėlynas. Kai priartėjau tiek prie tos Saulės tiek, kad ji man atrodė kaip penkiaaukštis namas žvelgiant iš šimto metrų, akimirksniu atsidūriau kambaryje. Kambario kairiosios pusės priekiniame kampe aukštai kabojo Jėzaus portretas-bareljefas. Žvelgiau į Jį, jame Jis taip meiliai šypsosi. Palyginus su tuo žemiškuoju, kuriame iš Tiurino drobulės, (Kompiuterio technologijom atmerktos akys), yra panašumo, tik tenai dieviškai gražesnis. Priekyje manęs stovėjo didelis stalas. Nugara į mane, už jo sėdėjo vyras, nespėjau net įsižiūrėti, atsidūriau virš to stalo. Galėjau matyti ne tai ką norėjau matyti, o tai kas man buvo rodoma. Iš arti žvelgiau į Amžinojo Tėvo rankas, kurios laikė atverstą Gyvenimo Knygą. Jo rankos buvo tokios gražios, pirštai tokie putlūs, rankų odos spalva, kaip ir mūsų rausva, šešėliuose netgi gal į žalsvumą, tačiau ant jų nebuvo jokių žiedų. Sprendžiant iš rankogalių, Jis vilkėjo baltą kunigišką tunika. Atsidūriau kokį pusmetrį virš tos knygos, o joje kaip kompiuterio monitoriuje žemiškas gyvenimas. Žalios pievos, gyvulėliai vaikšto ir tada taip grakščiai dešine ranka Aukščiausiasis atvertė sekantį lapą. Šis lapas buvo visiškai baltas. Ir akimirksniu nuskridau prie kito stalo, tokio dydžio, kaip žurnalinis staliukas. Virš jo krepšinio kamuolio dydžio sprindžio aukštyje kabojo visa visata, su visom galaktikom ir žvaigždynais. Ji buvo tamsi, tik spindėjo lyg dulkelės mažos žvaigždutės. Tada nejučiom mintyse sušukau nustebęs:
- Dieve, kaip tu tą Žemę ten randi? Nusistebėjau. Po to akimirksniu grįžau į savo kūną. Sugrįžęs išgirdau Viešpaties viso to kas įvyko reziumė:
- Po mirties! Po šios kelionės žvelgiau į aplinkinius žmones ir visur man taip purvina atrodė. Žinojau, kad žmonės tvarkingai, gražiai apsirengę, tačiau jie man tada atrodė tokie murzini, susitepę savo rūbus. Tada dar nesupratau, kad dvasiniai regėjimai turi inertiškumą, po jų dar ilgai regi žmones ne išoriškai, o kokios jų sielos.
AMŽINOJO TĖVO PALAIMINIMAS
Tomis dienomis įvyko dar vienas svarbus dvasinis išgyvenimas mano gyvenime. Vėl nuaidėjo muzikiniai šaukiniai per grojantį kambary įjungtą radijo „tašką“, Tada trumpųjų radijo stočių buvo tik kelios ir mums pilnai užtekdavo respublikinės radijo programos, transliuojamos per radiją. Be to, buvo pats „Atgimimo metas“ Lietuvoje, tai radijas buvo labai svarbus dalykas mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip minėjau, tada dar maldos, kaip tokios nebuvau atradęs. Mano visa malda buvo mąstyti apie Dievą ir kelti į Jį savo mintis, arba perskaičius Evangelijos kokią pastraipą bandyti suprasti, kodėl būtent taip, o ne kitaip? Ką tuo norėjo Dievas pasakyti, ko pamokyti? Kadangi atsimerkus nieko antgamtinio nepamatysi, nors būna ir išimčių ir netgi atvirkščiai, tai vėl prigulu. Kai tik taip padarau, išvystu „dangaus šulinį“, - atvirus dangus, Matau, kaip ranka leidžiasi besukinėdama delną per dangus. Štai ji perskrodžia aukščiausiąjį Dangų ir vis tysta artėdama link sekančio, leidžiasi žemyn. Taip ji vis praskrodžia kelerius dangus ir sustoja akimirkai prieš mano akis. Vėl, kaip aną kartą, kai siela svečiavosi pas Dangiškąjį Tėvą, žvelgiu vėl į tą pačią ranką tik iš delno pusės, tie patys, putlus pirštai, ta pati odos spalva. Vos spėjus įsidėmėti, ta ranka pamojusi prieš akis, delnu į nosį, pirštais į plaukus paliečia mano kaktą. Ranka buvo karštesnė, nei įprastai žmonių. Kai palietė kaktą, tokia maloni, palaiminga energija perbėgo visu kūnu, net iki kojų pirštų galiukų nubangavo. Po to ranka akimirksniu atsitraukė ir lyg kas uždarytų objektyvo diafragmą, dangus užsivėrė. Regėjimas baigėsi, tačiau palaiminga būsena dar ilgai išliko. Taip, tikrai tai buvo Dievo Tėvo ranka. Daugelis bando įsivaizduoti Dievą Tėvą, kaip Kalėdų senį. Nieko panašaus, geriau įsivaizduokit 35 - 40-ies metų gražų, nuostabiai panašų į savo sūnų Kristų, kuris vaikščiojo po žemę, savo tobulai gražiu ir vyriškai švelniu veidu. Akys žvelgia taip meiliai, tik iš lūpų gali spręsti, kad jis nelinkęs juokauti. Jis meilus, kai elgies teisingai, ir griežtas kaip kalavijo ašmenys, kai prasikalsti. Nuo jo sklinda galia - šventumo vėjas, kuris neleidžia priartėti arčiau Jo, nei esi to vertas. Kuo labiau prie Jo artėji, tuo labiau jauti savo menkystę, nuodėmingumą ir nevertumą, ir širdyje darosi liūdna, kad jauti, kad tavyje dar taip maža meilės. Tą nevertumą gali pašalinti tik darbai, atlikti nesavanaudiškai, Dievui ir žmonėms ir ne iš profesijos, todėl ir pasakyta: „Tikėjimas be darbų miręs“. Tas sklindantis vėjas nuo Jo, tai šventumo vėjas, sklindantis, kaip spinduliai nuo Saulės. Jis išlaiko sielą tokiu atstumu nuo savęs, kokiu ji yra verta. Tai ir yra tikrasis šventumo matas, kiek arti Dievo yra tavo siela tiek esi ir šventas ir visi tai mato.
Troškau pasikalbėti su kuo nors, išsipasakoti, galų gale išsiryškinti kas čia vyksta. Todėl sekantį rytą nuėjau vėl pas tą Liubą į tą patį butą, kuriame ji gyveno ir vykdavo tie susirinkimai. Tą kartą ji atidarė duris. Bandžiau išsiaiškinti, kodėl manęs neįsileidžia, ji atsakė man, taip:
- Mes tavęs bijome, į tave įėjo antikristo dvasia. Sakau, tada, kad išvarytų. Ji uždėjusi rankas man vėl meldėsi savo nesuprantama „angelų“ kalba. Išėjau iš jos tada tikrai pasijutau, kad kažkas čia ne taip, tačiau nesupratau priežasties viso to, kodėl taip yra. Po to aš apsilankiau pas tikrą mūsų miesto katalikų bažnyčios kunigą. Jis pasikalbėjo su manim, tačiau konkrečiai jokių veiksmų ar pagalbos nesuteikė. Kaip aš tada buvau arti tos pagalbos tada tik po daugelio metų tai supratau, ir tai supratau tiktai Dievo malonės išmokytas. Tada man būtų užtekę jo palaiminimo, kad jis uždėjęs rankas pasimelstų už mane. Man tokio dalyko niekas nebuvo sakęs, ir aš neturėjau supratimo apie tai, kaip piktosios dvasios patenka į žmogų. Rankų uždėjimu jos suėjo, rankų uždėjimu jas galima ir išvaryti. Nekaltinu jo, nes ir jo manau tokių dalykų nemokė, nors kunigystės sakramentas įpareigoja juos išlaisvinti žmones nuo piktosios dvasios. Pasiųsdamas apaštalus, Kristus tiesiai pasakė: „Eikite į pasaulį, žmones gydykite, velnius išvarinėkite“. /Ev./
Ligoninėje
Brangiosios įkalbėtas sutikau, kad paguldytų į psichiatrinę gydyklą, nes galvojau, kad man reikia ramybės ir atgausiu dvasinę pusiausvyrą. Deja, aš smarkiai klydau, suklydo ir artimieji pasiūlydami tokią išeitį. Man reikėjo kunigo, geros išpažinties, gydyti sielą, o ne protą. Ne psichiatrinio gydimo, o dvasinio. To ir gydimu nepavadinčiau, o nuodijimu psichotropiniais vaistais, kurie savo prigimtimi yra narkotikai ir nuo jų darosi žmogus priklausomas. Kodėl Dievas taip surėdė, kad ten patekčiau? Visų pirma aš turėjau pamatyti kas ten dedasi. Suprasti, kad ten taip pat žmonės, kuriems reikia pagalbos. Aš tai supratau, kad ten tikrų psichinių ligonių vos vienas kitas. Visų jų sunegalavimų priežastis jų sieloje. Pagrindinė priežastis dėl kurios čia papuolė - yra nuodėmė, o sunegalavimas, kuris pasireiškė per ligą, yra tiktai to pasekmė. Jokie vaistai, jokios medicininės priemonės negali padėti, jos nešalina pagrindinės priežasties dėl kurios sunegalavo siela ir kūnas. Laikiną palengvėjimą, kai kam ir gali suteikti vaistai, bet tik nepagydyti. Ten invalidų gaminimo fabrikas, netgi per prievartą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokiose gydyklose gydytojai gali elgtis kaip fašistai koncentracijos stovykloje: nepatikusi žmogų nugydyti negyvai, taikyti pirmo skyriaus terapiją uždarant jį su kaliniais, po kurios, jeigu nepasikars, tai mažiausiai be dantų išeis. Taip pat pririšus prie lovos suleisti vaistų, kad jis žiauriai kentėtų. Suleisti eksperimentinių vaistų ir stebėti kaip jie veikia. Parsivesti ligonius galų gale į savo namus darbams prie ūkio. Visos tos priemonės buvo taikytos mano draugui Ata. Antanui Daščiorui. Nuo ko gydo galit spręsti iš tokio daktarės atsakymo į mano artimo žmogaus užklausimą, kaip sekasi gydyti mane:
- Darau viską ką galiu, tačiau jis meldžiasi, kaip meldėsi.
- Daktare, - noriu tau atsakyti netiesiogiai, - nuo tavo gydimo aš jau būčiau po velėna jei nesimelsčiau! Nuo šitiek vaistų sugirdytų per prievartą joks žmogus protaujantis neišliktų.
Su manim ir tenai buvo Dievas, mokė, ir saugojo. Žaidė jis su manim, kaip su mažu vaiku. Palieps, kad prieičiau prie lango. Prieinu ir pasižiūriu. Saulėtas, giedras dangus, be jokio debesėlio. Liepia užsimerkti. Užsimerkiu, tada liepia vėl atsimerkti. Atsimerkiu, dangus kiek akys užmato pilnas baltų, kaip vatos gabaliukai debesiukų. Vėl liepia užsimerkti. Užsimerkiu. Vėl atsimerkti, atsimerkiu, vėl danguj nei vieno debesėlio. Taip Jis ugdė tikėjimą Juo, Jo visagalybe. Čia Dievas priminė man katekizmo pirmąsias praktikos pamokas, ne tik katekizmo, bet ir demonologijos. Vėl pristojo nelabasis su savo blogom mintim, kaip nuo jo atsikratyti, tiesiog gulte užgulė. Kol galų gale susiprotėjau persižegnoti. Vos tik tai padariau iškart jo nebeliko. Tačiau to Dievui neužteko, vėl leido nelabajam prie manęs lįsti, o jis gundyti moka:
- Nusižudyk, nusižudyk, jei to nepadarysi pasaulis pražus...
Ir jis pradeda rodyti savo vizijas. Tikrai baisu kai prisimenu tuos apsėdimus. Jie tęsiasi po kelias kartais paras ar net savaitėmis. Viskas vyksta viduje, sieloje. Ata. Antanas D., nugydytas Švėkšnoje, kartą pasakė, kad dvasinės kančios baisesnės ir už fizines. Turiu prisipažinti, kad buvo toks momentas, kada nelabasis vos neįtikino galo pasidaryti, galvoju tuoj paimsiu rankšluostį, tačiau nelabajam neleisiu manim pasinaudoti, kad pasaulį pražudytų. Vos tik taip pagalvojau, kad jį pūtė Dievas nuo manęs ir vėl Jį išvydęs supratau, kad taip Dievas mane bandė. Nebuvau tiek kvailas, kad nematyčiau, ką vaistai iš tų atvežamų žmonių padaro. Todėl paslapčia juos išspjaudavau, tačiau greit buvo pastebėtas toks mano gudravimas, nes buvau per daug sveikas, palyginus su tais, kurie per trumpesnį laiką jau „kinkavo“. Tai tokia būsena, kai kausto tavo centrinę nervų sistemą vaistai, žudo atmintį, nes gydimo esmė, kad neprisimintum ir nepergyventum. Tai savaiminė reakcija į vaistus. Tada daktarė „užsisėdo“, buvau tikrinamas, ir neleisdavo paeit nuo stalelio, kol neįsitikindavo, kad tikrai vaistus išgėriau. Po mėnesio artėjau prie ribos, už kurios būčiau tapęs tokiu, kaip herojus iš kino filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tada atvažiavusi „brangioji“ daktarei įdavė 100-tinę. Pinigus ši paėmė ir pažadėjo sukviesti gydytojų komisiją, kad nuspręstų ar galima išleisti namo? Žodį ji ištesėjo, sukvietė. Susirinko trys gydytojai ir paklausė: „ar aš prisimenu, apie tą „skraidančią akį“? Aš ir pradėjau pasakoti, tik žiūriu palingavo sutartinai galva ir tarė:
- Prirašysim dar vaistukų.
Skraidančios akys
Kadangi jau prašnekome apie skraidančias akis tai reikia viską papasakoti, kaip buvo. Sėdėjau namie ant sofos. Tik staiga nei iš šio, nei iš to išvystu skraidančias akis trikampiuose. Jų buvo dvi. Didumo sulig degtukų dėžute. Ir jos pradėjo suktis aplink mane kaip kokios kamanės. Viena stabtelėjo tiesiai prieš mano akis. Tai buvo dangaus gyventojos, Šviesos pasaulio akis. Gyva, o kokia graži. Akis žydrame dangaus fone natūralaus didumo tik trikampyje. Kai truputį ja pasidžiaugiau jos vėl pajudėjo ir nemačiau pro kur, ir suskrido į mane. Manau, kad tai buvo Jėzaus ir Jo Švč. Motinos akys - užmestas Dangaus žvilgsnis. Todėl Dievo Apvaizda – akis piešta trikampyje yra reali. Visi mes galvojame, kad tai Dievo Tėvo akis, tačiau kaip matome ji gali būti ir kitų Dieviškųjų asmenų. Taip pat ir Dievo Motinos Marijos.
Tokia klaidą padariau, taip susimoviau, tik dabar supratau nuo ko jie mane gydo, kad neprisiminčiau, tų mistinių dalykų. Tada spaudimas gydytojos dar sustiprėjo, prirašė dar stipriau veikiančių vaistų, dar griežtesnė kontrolė, jau „nebekinkavau“, o gulėjau paslikas, kaip maišas nejudėdamas, rankas užsikišęs po nugara. Matau bus „šakės“, palūšiu. Tada tariau:
- Jėzaus Širdie, ar tu nori, kad aš kentėčiau iki galo, kaip Evangelijoj parašyta ir čia galą gaučiau, ar nori, kad iš čia pabėgčiau? Aiškiai išgirstu atsakymą:
- Noriu, kad pabėgtum! Ligoninėje buvo irgi „atgimimo vėjų“. Sekmadieniais tikinčius ligonius išleisdavo nueiti į Bažnyčią. Išduodavo leidimą, galėdavai pasiimti savo rūbus, nes tuo metu ligoninės koplyčios dar nebuvo. Tik paskui, po mano pabėgimo ją įrengė, ne todėl, kad rūpėtų ligonių dvasinis stovis, jų sielos reikalai, bet todėl, kad tokių pabėgimų nebūtų. Kadangi po aplankymo seselės iškraustydavo kišenes, net kojines patikrindavo ir radusios pinigų juo paimdavo. Tai turėdamas omenyje, dėl visa ko, buvau penkis rublius užslėpęs ypatingai, jų nerado. Paprašiau, kad Sekmadienį išleistų į bažnyčią. Nieko daktarė nepasakė, ramiai leidimą išrašė, net nesitikėjau. Šeštadienio rytas, noriu išlipti iš lovos negaliu, uždavė tokių vaistų, kad į tualetą negaliu nueiti, negaliu net iš lovos atsikelti. Visom valios pastangom išsiritinau iš lovos, nukritau ant žemės ir nušliaužiau koridoriumi iki seselių. Laimei tie vaistai neveikė proto. Suprasdamas, jeigu pakvies gydytoją, tai ras kitokių būdų, kaip manęs niekur neišleisti ir be tokių vaistų. Todėl ramiai, sakau:
- Sesutėlės, jūs matote, kad man tie vaistai netinka, nebeduokit man jų. Pirmadieni ateis gydytoja ir suderins, kas ne taip.
Matydamos, kad tikrai man blogai, o aš ramiai paprašiau, jos tuos naujai prirašytus vaistus nuėmė. Per šeštadienį, tų „nuodų“ veikimas baigėsi, sekmadienį jau vėl galėjau vaikščioti. Sekmadienį jau buvo kitos seselės, o aš turėjau išrašytą leidimą pasiimt rūbus ir nueiti į bažnyčią, ir dar penkis rublius užsislėpęs. Į bažnyčią aš tikrai nuėjau, priklaupiau, Dievulį pagarbinau ir supratau, kad būtent kol vyksta pamaldos aš turiu laiko pabėgimui. Nebuvau pagalvojęs, kad tokiam mažam miestelyje kaip Švėkšna, praktiškai, visi gyventojai susiję vienaip ar kitaip su ta ligonine. Užėjęs į vienus prie Bažnyčios esančius namus paprašiau, kad leistų pasiskambinti telefonu. Padėjau ant stalo tuos taip saugotus penkis rublius, tai leido. Paskambinau visai ne namo, o priešingoj pusėj gyvenančiam draugui. Jeigu gaudys, tai pirmiausia važiuos į namų pusę. Jiems nieko nereiškia ir iš namų išsivežti. Dievui padedant sklandžiai pavyko pasprukti, nors tie žmonės iš kurių skambinau telefonu tuoj pranešė ligoninei, kad jų pacientas pabėgo. Jie galvojo, kad gerą darbą daro. Tačiau netiesiogiai, jei būtų mane sugavę, jie būtų sudalyvavę daktarės iš 7-to skyriaus šėtoniškam plane. Ir kaip negali žinoti žmogau, kam pasitarnaus tavo uolumas - Dievui ar velniui. Kaip lengva tapti „Judais“. Tik už savaitės paskambinau namo ir sužinojęs, kad tikrai nebegaudys per prievartą, grįžau namo. Ligoninė parodė, kad tie save vadinantys broliais ir seserimis yra viso labo ne tokie, tikėjausi, kad atvažiuos aplankyti. Deja, labai klydau, jie tikriausiai apie artimo meilę nėra net girdėję.
RANKŲ DOVANA
Būdamas Klaipėdoje dar kartą nuėjau į tą „Meilės žodžio“ (dabar Tikėjimo Žodis“) susirinkimą, kuris tą vakarą vyko prie pašto. Buvo atvažiavęs pastorius. Buvęs dailininkas. Labai gražiai jis piešė žodžiais savo regėjimą:
- Matau Dievo rankas, jos apžiūrinėja obuolius pintinėje, visi tokie apipuvę. Štai Dievas rado vieną sveiką obuolį ir labai džiaugiasi, tai tu Artūrai, tas obuolys. O man širdyje gaila, kad tai ne aš. Staiga, liepia tas pastorius melstis, nes Dievas nori dovanoti dovaną žmonijai, tai „rankas“ ir duos jas tau Artūrai. Visi meldžiasi, kaip bičių avily iš šalies atrodo, meldžiuosi ir aš, tai kaip moku savais žodžiais. Po to susirinkimo ėjau pėsčias iki mažojo kaimelio. Buvo nuostabus vakaras. Mėnulis ir žvaigždės tokios ryškios, kad galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Parėjus draugo dar nebuvo, todėl galvoju prigulęs pasiklausysiu muzikos, jo palauksiu. Vos tik išsitiesiau ant sofutės ir iškart pagavo mane keista būsena. Staiga pajuntu, kad mažėju, traukiuosi vis mažyn ir mažyn. Susitraukiau iki mažo taškelio ir staiga lyg kas į mane suspausto oro pripūstų, rankos ir krūtinė išsipūtė, paliko storos storos, lyg džinas pasijutau. Panašiai, kaip vaikystėje, tačiau tai buvo nepalyginamai stipriau. Tai gal truko kokią 15-ka minučių. Po to vėl grįžau į normalią būseną. Nieko nesupratau tą vakarą kas su manim įvyko. Ryte pažadino perbėgusi energija. Buvo gal 6-ta valanda ir iškart išgirdau žodžius:
- Tau, Dievas davė „rankas“!
Dabar supratau, ką vakar vakare reiškė tas pajautimas. Dievas davė gydančias rankas man, o ne kažkokiam Artūrui. Juk anglų kalboje nėra tokio vardo kaip mano, o kaip pastorius girdėjo, tai pasakė vertėjui, o pastarasis išvertė taip kaip jam tas pastorius pasakė. Žinau viena, jei gauni Dievo dovaną, ją reikia naudoti. Dieną, besėdinčiam žmogui su skaudama koja uždėjau rankas. Suprantama jo atsiklausęs. Jis pasakė, kad skausmas iškart praėjo. Tai sustiprino mano tikėjimą. Buvo kaip tik Sekmadienis, todėl aš vėl nuėjau, pas tuos pačius „išpažinėjus“, tik šiandien jų susirinkimas jau vyko Pempininkuose. Taip vadinasi tas rajonas prie klinikų. Susirinkimas jų vyko 11-tą valandą. Kai jie meldėsi ir jaučiau, kad mano malda tiesiai eina pas Dievą. Suprantu dabar, ta ligoninės kančia labai nuskaistino mano sielą, tačiau, seni įpročiai ir norai dar tebegyveno manyje. Po jų pamaldų, tebejausdamas tą ryšį su Dievu, atsistojau ir garsiai visiems ten susirinkusiems pasakiau:
- Žmonės, ateikit ir prisilieskit prie mano rankų ir Dievas jus išgydys! Tie paprasti žmogeliai, kurie, galbūt iš smalsumo ten atėjo, jie iškart patikėjo ir tuoj būtų prie manęs priėję. Tačiau, prie kiekvieno suolo galo sėdėjo po tvarkdarį iš pačių „Tikėjimo Žodžio“ tarpo. Šitie buvo greitesni, prišoko, sugriebė, užsuko rankas, išvadino mane bepročiu ir išmetė mane laukan. Dar tik vakar jie meldėsi už tą Dievo dovaną - „rankas“, o šiandien jas užsukę meta laukan iš savo bažnyčios.
Jėzaus Širdies bažnyčioje
Sekmadienį nueinu į miesto didžiąją bažnyčią. Tik įėjus pajuntu amžinybės dvasią ir taip gera palieka ant širdies, lyg kas nuo jos akmenį nuristų. Ir išgirstu Jėzaus balsą: „Aš esu Dievas“. Po to naktį per sapną jis pasiima mane parodyti savo sutvėrimo paslaptis.
Klūpau prie kolonos Jėzaus Širdies Bažnyčioje, pačiam gale. Viešpats paima mane už rankos ir perveda į kitą pusę. Matau bažnyčioje tikrą geležinį tanką. Viešpats parodo pirštu į tą tanką ir sako:
- Tu esi to tanko varžtelis.
Po to jis paima mane už rankos. Dabar mes esame kur gyvybės paslaptys. Matau susijungusias ir susivijusias DNR grandines. Jos turi vieną skirtumą nuo tų, kurias vaizduoja mokslas. Jose greta tų spalvotų rutulėlių dar yra apsivijusios saulutės. Jėzus sako:
- Aš nesukūriau tokio pasaulio. Aš sukūriau Meilę.
Po to paima mane ir iškylame. Priešais mus lyg vandenynas. Virš jo tolumoje plaka auksinė mašina panaši į širdį. Su kiekvienu suplakimu ji pasemia vandens ir suplakusi atsidaro ir išpila atgal į vandenyną akmenis ir druską. Ir taip ji kartoja tą veiksmą visą laiką. Gamina druską ir akmenis. Tiesiog šiurpu. Jėzus liūdnai ištaria:
- Šito jau niekas nebesustabdys.
Kiek pamąstęs suprantu, kad tai turėjo būti gyva žmonijos širdis ir tai yra Šventoji Bažnyčia.
Kitą kartą per sapną aš vėl pasijuntu esąs Dievo šventovėje. Tačiau šį kartą aš pasijuntu, kad būčiau pats prikaltas ant kryžiaus ir iš praviro dangaus krenta toks storas šviesos srautas ant manęs ir ta šviesa persmelkia mane. Matau savo vidų, matau savo širdies vidų. Man baugu. Matau, kaip mano viduje vaikšto Kristus – Dievo Žodis. Iš jo burnos išeina šviesa lyg kalavijas. Tenai daug visokių indiškų padarų. Kai tik ta šviesa išeinanti iš Kristaus burnos pasiekia tą padarą - jo nebelieka, jis išnyksta. Man šiurpu nuo šio vaizdo.
Vieną vakarą man užeina keista mirties baimė. Tiek bijau mirties, kad negaliu apsakyti. Atsigulu į lovą ir širdis pradeda plakti vis greičiau ir greičiau, jau atrodo tvinksi kokius porą šimtų kartų per minutę. Dabar galvoju ji neatlaikys ir aš mirsiu. Išvystu regėjimą, lyg būčiau danguje lyg kokiame amfiteatre. Vidury jo aukštas bokštas, o tame bokšte lyg aukos avinėlis. Aplinkui visą amfiteatrą sėdi minios žiūrovų. Tik aš jaučiuosi to avinėlio vietoje ir jaučiu, kad peilis pridėtas prie gerklės, jaučiu ašmenis, metalo šaltį. Tik staiga viskas nurimsta. Išvystu ranką ir lyg lėktuvo kabinoje daug mygtukų. Ir išgirstu balsą: „Mano rankoje tavo gyvybė“.
Ir vėl kitokie pojūčiai. Tarsi nebelieka bažnyčios sienų, tarsi matyčiau visatoje einantį Kristų. Ir matau jo atvertą širdį. Į tą širdį įskrenda iš kažkur maža saulutė. O tai saulutei šalta, nes ta širdis šalta. Ir Kristus skundžiasi, kad šąla širdį, tu nemyli manęs.
„Ritinio“ regėjimas
Tai vyko Šventų Mišių metu. Išvydau bažnyčioj besisukantį energetinį ritinį. Jis buvo tokio aukščio kaip, kad būna į rulonus susukti šiaudai - žmogaus ūgio. Tik jo plotis buvo per visą bažnyčią. Ir jis nuo pat presbiterijos dideliu greičiu „prariedėjo“ per visą bažnyčią. Ir jutau, kaip kiaurai jis mane persmelkė. Laimei tuo momentu klūpojau, kitaip būčiau iškritęs, nes akimirkai lyg sąmonės netekau, tokia galia jis perėjo kiaurai pro mane. Manau, kad tai dieviškoji apvalančioji energija, kuri vyksta kiekvienų Šv. Mišių metu, tai parodė Dievas tik vieną kartą.
DYDYSIS PERSPĖJIMAS
Pačioje pradžioje vėl savyje pajuntu plakančią Jėzaus širdį, tai vėl nudžiungu tokią malonę išgyvendamas. Staiga Jėzaus širdis plakti nustoja mano krūtinėje ir pasigirsta ištisinis spengiantis garsas. Išvystu iš toli Žemę, kaip gaublį. Iš kažkur atūžia dangaus kareivija. Nuskamba šios kareivijos įvardijimas. Jį išgirstu rusiškai: ”ГРЯДУЩИЙ”- (Ateinantysis). Visa armija skraidančių „lėkščių“. Ir kad pradės savo lazeriais bombarduoti viską iš eilės. Per tris valandas Žemėje neliko akmens ant akmens. Pašokau iš lovos vidury nakties nesuprasdamas ar tai jau įvyko, ar dar tik įvyks. Man tai buvo rimtas perspėjimas, kad vykdyčiau Dievo valią. Kas iš to mano asmeninio gyvenimo jei žūsim visi. Tai suvokiau labai aiškiai, todėl pasiryžau padaryti tai, ko Dievas pareikalaus iš manęs, kad jis mūsų pasigailėtų. Visas viltis sudėjau į Dievą, nes tik Jis gali nuo tokios pražūties apsaugoti.
VIEŠPATIES PALIEPIMAS
Mistinis Dievo mokymas ir toliau tęsėsi. Pradėjau gauti ženklus per šviesą. Jei degs elektros lemputės, tai prieš aplankant Dvasiai visąlaik pirma eis perspėjimas. Tai pradės mirksėti viena iš lempų, jei ir abi sujungtos ant vienos grandinės, Svarbu, kad aš suprasčiau ir pagalvočiau, kad būčiau dėmesingas. Jei diena, tai ženklai aplinkui saulę, dažniausiai jais Dievas primindavo apie savo dėmesį man, kaip savo vaikui. Tą vakarą vėl gaunu perspėjimą su lempų mirksėjimu. Viena pradėjo ritmiškai mirgėti, lyg kas į ją paduotų gerokai aukštesnę įtampą. Iškart supratau, kad tai Dievo ženklas, tik Jis tokius stebuklus moka daryti. Tai buvo tas periodas, kurį pavadinčiau kritimu, nes dar tebevaikščiojau pas tuos „Evangelikus“. Visa mano malda buvo galvoti, apie tai ką Dievas vienu ar kitu atveju apreiškė. Analizuoti, sulyginti su Kristaus mokymu Evangelijoje , ar bandyti suprasti kas Šventame Rašte parašyta ir kaip tai atsiliepia mūsų laikais, mano ir kitų gyvenime. Vos atsigulus pajuntu, kad Dievas prie manęs. Prasideda viskas nuo regėjimo: Išvystu Mistinį Dievo Miestą Naująją Jeruzalę. Apšviestą fantastiška šviesa. Viešpats būtų, lyg man tėvas, aš kaip kokių 4-rių metukų vaikas. Jis laiko mane už rankos. Aplinkui visur į visas puses juda įvairiausių dydžių, įvairiausių spalvų, permatomi energetiniai rutuliai. Šis paveikslas persikeičia į kitą paveikslą: Dabar matau ugnyje, panašiai judančias mažas švieseles. Išgirstu aiškiai žodžius švelniai griežtus ir įtaigius: „Viską užrašyk!“ Supratau šį regėjimą iškart. Dievas parodė pirma kur veda, o antra, kur dabar randuosi, kas atitiktų tą būtį, jei tektų dabar pereiti per mirties slenkstį. Trumpai tariant dabar randuosi pragaro, ar skaistyklos liepsnose, jeigu numirčiau, tai ten ir pakliūčiau. Dėl to, kad paliepė viską, kas su manimi vyksta užrašyti, tai pradėjau tai daryti. Ateidavo ir labai gerų minčių. Tai nebuvo girdėjimas balso, tai buvo lyg apšvietimas. Tačiau stiprėjo ir piktojo varginimai ir apsėdimai. Kovoti su ta pragaro galybe dar nemokėjau, todėl turėjau visa tai iškentėti. Ką tas nelabasis, kai tik prilįs, ar net įlįs, tai jis atjungdavo smegenis. Tada sudraskau viską ką buvau užrašęs, o jei būčiau taip nedaręs, kiek lengviau būtų buvę dabar man rašyti. Ir nesuvokiu, kas čia su manim darosi. Jis negali manęs priversti ką nors padaryti pikta, tačiau turiu kentėti.
NEGIMUSI GYVYBĖ
Šį kartą Dievas buvo numatęs savo scenarijų pagal Jo planus, ten man būti ir išgyventi tai, pati tinkamiausia vieta buvo ligoninė. Tada buvo ne koks regėjimas, tada buvo išgyvenimas tų jausmų ir baimių, kurias patiria negimęs kūdikis, kai jo motina susigalvoja pasidaryti abortą. Tai truko ištisą dieną. Išgyvenau tai nuo pat sutvėrimo iki to, kai ji nusprendė atsikratyti manim, visą tą procedūrą iki pat, kaip sudraskytą kūnelį išmeta į kibirą su vandeniu, kaip suyra ląstelės, kaip lieka tik maža dvasytė. Žmogaus sutvėrimas prasideda motinos įsčiose, kaip tai didinga. Gieda angelai, tu sukiesi, aplinkui Dievą, Dievas tau pasakoja, kaip kuria tau kūną. Palaiminta būsena, džiaugsmas, tu gausi gyvenimą. Dieviška galybė pradeda formuoti tau širdelę ir visa kita. Viskas jungiasi, širdelė pradeda plakti. Tavo dvasytė susilieja su kūneliu. Džiaugsmu garbini Dievą. Ir kaip perkūnija trenkia žinia, motina tavęs nenori, ji priėmė nuosprendį, tu šauki: „mama, mamyte nežudyk“! Tačiau jos širdy įlindusi gyvatė, jai pučia savo dūmus: „Atsikratyk jo, jis tau gyvenimą apsunkins, kam tau tas vargas, tu jauna, graži, suvargsi su tuo vaiku.“ Dievas nieko padėt tau negali, nes ji klauso gyvatės šnabždėjimo... Po tokio išgyvenimo jau visą gyvenimą melsi už negimusią gyvybę.
KRIKŠTAS
Krikšto metu ant krikštijamo ėjo tokia energija, tarsi judančios mažos adatukės, tokios smulkios, tokios aštrios, lyg spaliai kristų iš dangaus. Jos perėjo per visą krikštijamojo kūną ir jis tapo tyras, tyras. Tikrai krikštas apvalo sielą. Pagalvojau, jei jis dabar mirtų, tai keliautų stačiai į dangų. Todėl tikslinga būtų tiems, kurie krikštijasi vyresnio amžiaus, priimti tą dieną ir Švenčiausiąjį Sakramentą. Tai būtų vertas priėmimas, nes Eucharistinis Jėzus ateitų į absoliučiai tyrą sielą.
KONSEKRACIJA
Kartais nebepastebiu, kaip tais atvejais vyksta, ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, ar akimirkai įpuolu į „transą“. Tiesa yra tame, kad tai nuo manęs nepriklauso. Kartais tai įvyksta nepastebimai, išeini iš Bažnyčios ir tada prisimeni, kad kažką tau parodė. Mačiau ištiestas kunigo rankas virš patenos, tačiau iš kur nemačiau, ar prasivėrė erdvė ir krito pro kunigo rankas toks storas srautas šviečiančių mažyčių rutuliukų, mažyčių saulučių ant Ostijos. Jų buvo tiek daug, kad prasirito pro visą stalą ant kurio buvo aukojama Šventų Mišių Auka ir pasklido, kaip maži gyvi šratukai po visą Bažnyčią. Jie ritinėjosi ant grindų. Ostija buvo jau kitokia perkeista tų mažų saulučių. Tas saulutes aš pavadinau „malonėmis“, nes nesugalvojau joms tinkamesnio pavadinimo. Išeinant iš Bažnyčios, priklaupus pagarbinti Švenčiausiąjį Sakramentą, Dievas sako:
- Pabučiuok grindis. Apsidairau, lyg niekas nemato, pabučiuoju. Visos tos „saulutės“, gulėjusios ant grindų iš visos Bažnyčios, akimirksniu subėgo pro lūpas į mano krūtinę ir atsidūrė saulės rezginyje. Žinau, kur jas mačiau, tai tos pačios saulutės, kurios buvo tvarkingai susijungusios į DNR grandinę, kai ją man parodė Viešpats ir tada jis į ją rodydamas ištarė, kad sukūręs Meilę. Truputį užbėgsiu pasakojimui už akių, ta pačia tema. Kai žmogus netenka Dievo malonės, tas saulutes išstumia „juodosios saulutės“ ir užima jų vietą. Po išpažinties prie klausyklos, per „išrišimą“ kunigui žegnojant dalis tų „juodų saulučių“ dingsta ir po Šventos Komunijos vėl vakuojančias vietas užima „baltosios saulutės“. Visiškai apvalytas nuo „juodųjų saulučių“ būna tik po krikšto. Labai skaudžiai apsirinka tie, kurie atmeta išpažintį per kunigą, motyvuodami tuo, kad gali tiesiai Dievui išpažinti nuodėmes. Visų pirma Dievas nenori girdėti ką mes esame padarę blogo, jam mieliau patinka kai Jo vaikai garbina Jį. Jeigu galėtume matyti tai per mikroskopą, kokia tai būtų laimė, žinotume savo sielos stovį, galbūt tada tikėjimas būtų nebetikėjimu, o sekimu savo sielos stovio.
BAŽNYČIA - SIELŲ BOKŠTAS
Buvau nustebęs nuo tokio matyto vaizdo. Išvydau bažnyčioje žmonių sielas tarsi surikiuotas ir sudėliotas į lentynas. Viena eilė žemutinė, kitos virš jų. Ir vėl nei sienų, nei lubų nematyti, viskas tarsi išnyko ir baigiasi kažkur aukštybėse. Kas stebėtino ir keisto buvo tame regėjime, kad tos sielos, bent jau arčiausiai, pirmoje eilėje buvo švelniai tariant - negražios. Kodėl negražios, atsakymas į tą klausimą ir supratimas atėjo tik po kelių metų, kai pažinau tikinčius žmones, jų tikėjimą ir gyvenseną. Tikėti tiki daug žmonių, tačiau, tai daugiau daro iš įpratimo ar tradicijos, tačiau, kad keistų savo gyvenimą ir kovotų su savo silpnybėmis ir ydomis, kad stengtųsi savo sielas padaryt gražias, apie tai net nemąstoma. Nemąstoma ir apie tai, kad savo elgesiu dažnai papiktinam žmones, ypatingai tuos, kurie dar tik pradeda ieškoti Dievo. Visų pirma jie žvelgia į aplinkui juos supančią bendruomenę ir daro išvadą apie tikėjimą, apie jų elgesį. Ne paslaptis, kad dažnai nusivilia žmogus kreipęsis į kitą tikintį žmogų ar dvasiškį. Tada pabando supratimą atrasti pas kitokius tikinčiuosius, kurie dažniausiai būna jau sekta. Jie ten randa bendravimą ir kas ypatingai paveikia juos tai yra pakylėta euforinė būsena. Tačiau, neturėdami patirties, jie negali suprasti, jog ši būsena yra ne iš Dievo. Atrodo, kad esi tiek Dievo malonės pripildytas tarsi išpūstas balionas, tačiau užtenka tik vieno žodelyčio nepalankiai prasitarti prieš piktąją dvasią-velnią ir lyg kas būtų pradūręs tą „malonės balioną“. Lieki tuščias. Tačiau ta euforija užtemdo protą suvokti, jog tai ne iš Dievo. Norėčiau iškart tiems pasakyti, kurie daro išvadas apie tikėjimą iš tikinčiųjų elgesio, kad suprastų, kad kiekvieną iš šitų Bažnyčioje esančių žmogelių ypatingai veikia piktoji dvasia, nes jie eina prie Dievo. Dievas leidžia piktajai dvasiai iškelti jų blogąsias savybes į jų išorę, nes tikėjimas ir yra skirtas tam, kad taisytumeisi, pamatytum savyje neigiamas puses, kad gaudytum save pasakius kažką ne taip, pamąsčius kažką ne taip, o ką bekalbėti apie tai, kad darai kažką prieš Dievo įstatymą. Ir užbėgdamas už akių pasakysiu tiems, kurie atrado „laimę“ sektoje. Jūs radote bendravimą, tačiau Dievą iškeitėt į paprastą duonos kąsnelį ir vyno gurkšnį, nuodėmės anuliavimą iškeitėt į paprastą išsipasakojimą savo nuodėmių kitam nuodėmingam žmogui, nes tas pastorius ant savo pečių dar tebeneša ir savo nuodėmių naštą. Tačiau apie tai plačiau apžvelgsim kartu su kitomis temomis. Tokie regėjimai duoda daug peno apmąstymams ir yra tobuliausia Dievo mokykla. Niekaip nesuprantu tų atvejų, kai šventieji prašydavo Viešpaties, kad neduotų jiems regėjimų, tai kaip gali susidaryti teisingą supratimą apie amžinybę, apie tuos dalykus kurie Dievui rūpi, kaip be jų atsekti Tiesą, kada visi kažkuo klysta. Suprantama, regėjimai gali ateiti ir iš piktojo, sielų priešo. Tačiau Dievas davė Šventąjį Raštą, Evangeliją, galop protą, Bažnyčią, kunigus ir mokymą. Juk bandydamas suprasti ir atskirti dalykus, kurie galbūt kitiems visai nerūpi, augi pažinimu, tobulėji. Ko dar trūksta, kad laimėtum išganymą ir pelnytum dangų? Trūksta kovos su savimi, su savo ydomis, kovos, kai priešinamasi silpnybei, norams ir pagundoms. Juk kaip sunku už piktą neatsakyt piktu, kaip sunku įveikti savo žmoniškąjį „aš“, kaip sunku sutramdyti savyje tūnantį „žvėrį“, kuris trokšta atsiduot savo jausmams ir tenkint aistras. Situacija aplinkui yra tiesiog priešinga ir daroma viskas, kad tik žmogau tave nutempt žemyn, kad tik tu nesusimąstytum apie amžinybę, kad tik nerastum ir nepažintum Tiesos. Žmogus nėra robotas, kuriam pajungta mechanika, įdėta programa, pajungtas valdymas ir pirmyn. Tačiau pasitelkiant tuos pačius žmones piktosios dvasios to siekia ir link to ne einama, o stulbinančiu greičiu lekiama. Užtenka pasklaidyt „Kompiuterijos“ žurnalus ir supranti, kad tai gali įvykti anksčiau nei to tikimės. Viskas šioje Žemėje taip surėdyta, kad nesistengdamas pažinti Tiesos, nori ar nenori pasitarnauji nuodėmei skatinti, arba siekdamas pažinti tiesą, turi kovoti tą kovą, bėgti tą bėgimą, kuris aprašytas Evangelijoje, turi save „pažaboti“ Dievo baime. Kuri yra supratimas, kad tavo silpnybės liūdina Dievą, kad tu jau turi išaugti iš to, kad pasiduotum pagundai.
PIKTOJO VARGINIMAI
Grįžus apsėdimai ir piktojo varginimai nesiliauja. Darbe vieną dieną atėjęs pamatau jaučio akį priešais save gal kokio metro didumo. Ji buvo liūdna. Daug kartų esu regėjime matęs šį mistinį sutvėrimą. Kartais per jo ragus einančią vaivorykštę. Tačiau tuose regėjimuose jis milžiniškas padaras. Matau, kaip į tą vaivorykštės žiedą lekia sielos. Pasisukusios tame šviesos žiede jos išlekia iš jo lyg angelai ir įsitvirtina ant dangaus lyg žvaigždės. Po daugelio metų supratau, kad šis simbolinis regėjimas simbolizuoja mūsų kūniškąjį pradą. Tas žiedas ir diadema, einanti per jo galvą, tai atgailos kelionės, kurios pakelia sielą pakelia iki dangaus gyventojų lygio.
Reikia dirbti, tačiau negaliu. Rankos pasidarė švelniai tariant kaip radioaktyvios. Tik paimu fotopopierių ryškinti ir išryškinus matosi lyg rentgeno nuotraukos tik atvirkštine tvarka. Pirštai apšvietė foto medžiagas. Dirbti nebeįmanoma. Aš visai sukrėstas. Nebežinau ką daryti. Stoviu prie lango. Žvelgiu kaip renkasi žmonės. Seni ir jauni. Man atrodo renkasi tie kurie turi mirti. Ant manęs nusileidžia kažkoks energetinis kamuolys. Tūkstančiai adatų pradeda smigti į galvą. Matau, kaip ši energija ištysta į netoliese, už kelių metrų, stovintį žmogų. Matau, kaip jis pradeda mirti, kaip išeina jo siela. Lyg, kas nuo to žmogaus mautų maišą, pilną šviečiančių žvaigždučių. Matau, kaip tas žmogus pradeda mirti, kaip išleidžia kvapą. Staiga aš susigriebiu rankomis už galvos pritupiu ir mintyse sakau: „Na jau ne, aš mirčiai netarnausiu, neleisiu, kad per mane žudytų žmones“. Tada ta energetika dingsta, o žmogus vėl įkvepia ir siela vėl į jį sugrįžta. Kas buvo tame ypatingo. Tai, kad pamačiau žmogaus sielą. Ji buvo tokia judri, lyg žirgas ištrūkęs iš aptvaro. Visai ne tokia kaip rodo filmuose, kad rūkelis atsiskiria nuo kūno.
Tą dieną nuvažiuoju pas pažįstamus. Buvo namuose tik pažįstamo žmona ir dar viena, ir jos kalbasi prie stalo susėdusios. Žiūriu į jas ir matau jose esančius du nelabuosius, kurių galvos dvigubai didesnės už tų moterėlių galvas. Tikrai tie nelabieji labai negražūs, tačiau ir netokie, kaip dailininkai paišo. Jie turi kažkokių panašumų į žmogaus veidus, tačiau tokie jau atstumiantys. Matau, kad ne jos kalbasi, o tie nelabieji per jas: „Dievas yra aukštai ir tegu Jis tenai sau būna“. Negalėdamas pakęsti tokio vaizdo išeinu į lauką.
Juodos rankos
Kartą į mūsų miestą atvyko Abelė, vedė ji „sveikatingumo kursus“. Už įėjimą dešimt litų, tada tai nebuvo brangu. Vėl tas smalsumas, nuėjau, įdomu. Ji kalbėjo apie auras, čakras, energetinius laukus ir netgi apie tai, kad informaciją apie žmogų galima nuskaityti net nuo kėdės, ant kurios jis sėdėjo. Bendrumoj ji propagavo indų filosofiją ir teologiją. Ten į tuos kvėpavimo pratimus aš nesijungiau, man tai pasirodė nepriimtina, tačiau per pertrauką, priėjęs prie jos paklausiau, kodėl man kartais skaudą širdį, o daktarai nieko neranda. Nebeprisimenu, ką ji pasakė, tačiau savo ranka ji man pavedžiojo per nugarkaulį. To man ir užteko. Grįžus namo vėl man pasidarė bloga, vėl nebesuprantu, kas čia su manim darosi, jog tai „velniškas apsėdimas“, neturėjau dar žalio supratimo. Tada atguliau dviem savaitėms ant lovos. Paskui jau aš pradėjau regėti tą priežastį, kuri ir buvo mano negalavimo priežastis. Tai buvo juoda kaip smala indų „dievaitė“ su savo vaivorykštine aura, gal kokio pusės metro didumo. Aš guliu lovoj, kaip idiotas, o ši sukryžiavusi kojas nuogutėlė, atkišusi savo stačias krūtines, tupi galvugalyje ir tyrinėja mano smegeninę. Supratau, kas ją domino, ji mano smegeninėj norėjo rasti kažkokią Dievo paslaptį. Kai jau prisikentėjau, kad trūko man kantrybė, šovė išganinga mintis. Kai buvau vienas namuose, spintoj susiradau šventintą žvakę, užsidegiau ją, pasistačiau ant kambario grindų, atsiklaupiau ir, paėmęs maldaknygę, atskaičiau keturias litanijas garsiai. Tai „Jėzaus Širdies“, „Švč. Mergelės Marijos“, „Šventosios Dvasios“ ir „Visų Šventų“ litanijos. Kai baigiau skaityti tik atsistojau ir virš galvos išvydau šviečiantį baltą žiedą besileidžiantį ant manęs. Jis buvo tokio diametro, kad aš galėjau pratilpti su pečiais. Ir jis leidosi per mane žemyn. Iš to žiedo ėjo lyg traškėdamos iškrovos ir lyg žaibai atakavo ištisa serija mane. Skausmo ar baimės nejaučiau, tik jaučiau, kaip visos piktosios dvasios pro kojų pėdų nykščius bėga iš manęs. Žiedas perėjo nuo galvos iki kojų. Tai truko kelias sekundes, tačiau, vėl buvau Dievo Šventosios Dvasios apvalytas ir akimirksniu išgydytas. Daugiau tos indiškos juodos šėtonės nebemačiau.
Demonų regėjimas
Dar buvo vienas įvykis. Kai išvydau iš televizoriaus išlendančius, tiesiai per ekraną, demonus. Jų buvo keturi. Tiesiai per ekraną išlindo. Visi juodais apsiaustais su gaubtuvais, kaip kokie vienuoliai. Vietoje jų veidų auksinės kaukės, panašios į žvėrių. Vienas sustojo priešais mane. Tokio paties ūgio kaip ir aš. Nusiėmė savo kaukę. Žiūriu - veido nėra tik tuščia juoduma, o po to jie pasišalino iš kambario.
Sekmadienį nueinu į bažnyčią. Dievas man kažką kalba, tačiau negaliu suprasti ką, nelabasis trukdo. Suprantu tik tiek, kad turiu susitvarkyti gyvenimą.
MISTINIAI DALYKAI, ATVEDĘ MANE PRIE MALDOS
Dievas moka ypatingu būdu atvesti žmogų prie maldos. Jis taip nė karto nepasakė man tiesiogiai, kad melskis, tačiau surėdė taip situacijas, kad malda atrodė esanti vienintelė išeitis iš situacijos. Į mano gyvenimą atėjo litanijos, kurių galybę aš jau turėjau progą pajausti, tačiau mano maldų praktika buvo nereguliari. Rengiau sau darbo vietą kitame mieste. Ilgai vakarodavau dirbdamas ir pradėjau po darbų sukalbėti vieną poterėlį, ir pajusdavau, kad esu kažkur aukštai pakilęs. Supratau, gal vėliau, kad malda sielą kelia aukštyn. O vieną pavakarę sėdžiu prie mašinos, spaudžiu nuotraukas, ir išvystu regėjimą. Ir kaip ne keista jis netrukdo man nei kiek dirbti. Regiu aukštybėse sėdintį Viešpatį ir žiūrinti per mikroskopą. Po to išgirstu frazę:
- Dievas myli savo vaikus!
Tai buvo man pamąstymui penas. Supratau, kad Dievas stebi kiekvieną savo vaikų žingsnį, pasakytą žodį, praleistą mintį, kad siunčia išbandymus ir registruoja viską, kaip mes elgiamės kiekviename išbandyme. Jei susitvarkėme su šiuo išbandymu, Dievo malone esame pakelti aukščiau savo dvasioje, jei ne, tai smuktelėjame žemyn. Netrukus Dievas pakartos savo išbandymus, ir tai tęsis kol nenusigalėsi.
Velnias pakišo koją ir teko tą darbelį uždaryti. Buvo vasara, tada pradėjau fotografuot pliaže prie upės. Sekėsi gerai, vėl pasidariau, kaip fotografas savo kokybišku darbu reklamą, vėl pradėjau gaut užsakymų fotografuot vestuves. Bevaikštinėjant paupiu, atbėga brangioji, sako vaikas nuskendo, tuo pagalvojau, kad tai mano sūnelis. Šokas tik perbėgo, laimei fotoaparatas ant kaklo kabėjo, būčiau jį išmetęs ant žemės. Kai pribėgau prie jau gaivinamo, tokio pat vaiko, kaip ir mano sūnus, puoliau padėti jį gaivinti. Gaivinome dviese. Vaikas jau ilgai buvo išbuvęs vandenyje, jo kūnelis visiškai atšalęs. Gaivinome kartu su moterimi, kuri yra medicinos sesuo, buvau ją pastebėjęs ne kartą Bažnyčioje Sekmadieniais. Kartu gaivinome, darėm širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą ir meldėmės. Ilgai, mes jį gaivinom ir lyg išvystu, lyg pajuntu kaip jo siela staiga iš kažkur atlekia ir su jėga sugrįžta į kūną. Jo kūnelis iškart sušilo, tik sugargaliavo ir pradėjo atsigauti. Labai apsidžiaugėm ir kaip tik atvažiavo greitoji pagalba, ir jį išsivežė. Po to jį išvežė į Šiaulių reanimaciją. Kaip tik tom dienom mirė klasiokės mama ir po laidotuvių parvežiau ją namo, kur ji gyveno prie Šiaulių. Grįždamas užvažiavau aplankyti to skendusio berniuko kurio vardas buvo berods Manfredas. Jis vis dar gulėjo reanimacijoje, jo smegenys buvo mirusios, nes per ilgai išbuvo vandenyje. Tada labai gailėjausi, kad praradau gydymo dovaną, nes mano supratimu tik Dievas begalėjo išgelbėti šią gęstančią būtybę. Deja, iš mano rankų šiluma nebėjo ir niekas daugiau tam berniukui padėt nebegalėjo. Tada supratau, kad turi būti koks nors būdas susigrąžinti prarastą Dievo dovaną, kad reikalingas susitaikymas su Dievu ir reikės atrasti kelius kaip tai padaryti.
Sekmadieni truputį pavėlavau į Bažnyčią, gal kelias minutes. Vos tik įėjus ir persižegnojus, išgirstu Viešpaties balsą:
- Ar nori, kad tau atiduočiau tą vaiką?
Supratau, kad kalba eina apie tą berniuką, gydoma Šiaulių reanimacijoje. Sutikau mintyse su tokiu Dievo siūlymu. Galvojau, kad Dievas nori, kad jį parsivesčiau namo, gal paskui padarys tą stebuklą. Tomis dienomis brangioji pasisakė, kad pradėjo lauktis. Štai kokiu būdu atiduoda tą vaiką Dievas man. Aš pabandžiau jai papasakoti, kad tai to vaikelio siela naujai įsikūnijo... gerai, kad dar su mazgote negavau... Uošvė susapnuoja sapną, kad iš avių kaimenės atsiskyrė viena avelė.
Taip išėjo, kad teko man parpulti ant kelių maldai. Kai pirmą kartą parpuoliau ant kelių ir pradėjau melstis užsidegęs žvakę. Kai tik pradėjau melstis, krito tokia energija ant manęs, atsidūriau geltonoj šviesoje ir per visą kūną pradėjo ristis lyg bangos ir tokie dygliukai lyg adatos šuorais smigt į mane. Pasimečiau, nieko panašaus nesitikėjau. Žvakė toje geltonoje šviesoje sudegė tiesiog akyse, gal per kokią minutę. Ši šviesa mane aplankydavo beveik kaskart, kai tik suklupdavau maldai. Pradėjau atskirti, kad tos energijos yra dviejų rūšių. Vienos dažnis retesnis, tačiau dygliukai sminga gyliau, kitos energijos dažnis tankesnis ir ji švelnesnė. Laikui bėgant suvokiau, jog ta energija, tai Jėzaus aplankymas, o kita Marijos - Dievo Motinos. Malda davė stulbinantį efektą. Ji buvo išklausyta. Štai kaip Dievas moka, vienu šūviu kelis kiškius nupilti: Ir maldos išmokyti, ir jos galybę ir būtinumą apreikšti. Nuo tos dienos, jau kaip parpuoliau maldai, taip ir meldžiuosi, nes kitaip jau nebeišeina. Gimė mergaitė, šis vaikas labai skiriasi nuo pirmesniųjų. Nuo mažų dienų ji dalindavosi gavusi saldainį su broliuku ir sesute net neliepiama. Į ją mažą žiūrėdavau ir taip ji man priminė mažą Jėzulį, ir elgesys jos su manim buvo ypatingas. Jei padarydavau kažką ne taip, kas Dievui nepatinka, jos negalėdavau paimti į rankas. Ji verkdavo vos tik mane pamačiusi ir negalėdavau jos verksmo numaldyti. Kai būdavau malonės stovyje, ji tiesiog spinduliuodavo ir krykštaudavo iš laimės. Taigi ji buvo mano mokytoju ir indikatoriumi mano dvasinio stovio nuo pat mažų dienų. Gavau iš Dievo atsakymą, kodėl tą vaikutį Jis pasiėmė. Nes tas vaikas Jo prašėsi paimamas, nes jautėsi nemylimas, o Dievas negali neišklausyti, nekalto vaiko prašymo!
Lietuvoje tuo metu prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Bažnyčioje ant staliuko prie įėjimo buvo padėtas staliukas ant kurio buvo išdėstyti lapukai su intencija už prezidentą. Tuo metu bažnyčia buvo linkusi paremti kandidatą V. Lansbergį. Nors tiesiogiai ir nebuvo kalbama, bet jautėsi, kad remiamas tas kandidatas. Paėmiau ir aš vieną lapuką. Žodį reikia tesėti, todėl radęs tinkamo laiko, man tai nebuvo taip paprasta, kadangi jį kalbėsiu pirmą kartą, tai tam ruošiausi. Suprantama, man reikėjo susitelkti ir rasti laiko. Buvo vėlyvas vakaras, ir susiruošiau maldai. Kadangi niekas nebuvo mokęs, tai užteko man paslapčiai vieno „Tėve mūsų“ ir dešimties „Sveika Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“. Ir kaip nekeista, pradėjus melstis prasivėrė dvasinės akys ir išvydau lyg per storą stiklą Dangų. Mačiau iš toli Švč. M. Mariją, sėdinčią savo soste, pačiam vidury Dangaus. Ak štai kodėl tos moterėlės kas vakarą „pitlija“ tuos rožančius, jos mato dangų, todėl ir meldžiasi pagalvojau. Bet kodėl nei viena man to nesakė, jaučiau joms nebylų priekaištą. Baigus kalbėti mano rožančių, kuris man tada savo ilgumu maldos prilygo žygdarbiui, įvyko dar gražiau. Iš mano lūpų išsiveržė žodžiai:
- Šį maldų vainiką užkabinu Adamkui ant kaklo. Supratau, jog tokia Dievo valia: Prezidentu bus V. Adamkus. O tada dar tik pirmasis turas vyko rinkimų. Kaip tik tom dienom lankiausi Ventos vaikų pensionate ir sakiau, jau kas bus Dievo valia prezidentu. Suprantama manim niekas netikėjo. Tenai kaip tik sutikau vargšę mergaitę nepaprastai geros širdies Raselę, berods toks jos vardas, kuriai iš stuburo galo tekėjo skysčiai. Ji labai norėjo piešti, o aš labai norėjau jai padėti nors mažytį suteikti džiaugsmą. Todėl sekantį vakarą nutariau už ją kalbėti rožančiaus maldą. Prisipažinsiu, kad vėl norėjau išvysti dangų. Lygiai, taip pat kaip vakar vėl kalbu rožančių. Ir vėl regiu dangų tik žymiai aiškiau ir iš arčiau, jau skiriu ir Marijos karūnos aukso spalvą ir auksinius ją supančius angelų chorų instrumentus, o baigiant maldą, kai tik pasakiau tos vargšės mergaitės vardą, kad per mano nugarą praeis tokia energija, kad aš persigandau ir ypatingai toj vietoj, kur Raselės liga. Išsigandau, nesuprasdamas kas vyksta, toks jausmas lyg uodega pradėtų dygti. Uodega, ačiū Dievui, neišaugo, tačiau supratau, kad būtent Dievas nori, kad aš už tokius nelaimingus vaikus ir žmones melsčiaus ir norėčiau jiems padėti. Trečio vakaro jau laukte laukiau, kad galėčiau maldos metu gerėtis atvertu dangumi. Šio vakaro regėjimas pranoko bet kokius lūkesčius, jau save patį išvydau beesantį danguje ir lyg nuo stogo žvelgiau į dangaus ir Marijos grožį, šalia manęs stovėjo mano angelas sargas ir kaip nekeista, jis man atrodė didžiulis, kokių penkių metrų aukščio, o gal aš buvau toks mažas, sunku suprasti, nes nebuvo palyginimui nieko tokio, kad galėčiau suprasti tikruosius dydžius. Buvau toks naivus, kad galvojau, kad taip vyksta su visais ir visada. Tačiau rytojaus vakaras pastatė mane į vietą. Jau įpusėjau rožančių, o kaip dangus neprasiveria, taip neprasiveria, lyg būtų kas juodą „štorą“ užtempęs. Sustabdžiau maldą, pradėjau ieškoti priežasties, kodėl neprasiveria dangus? Prisiminiau, kad šiandien darbe susikirtau su kolega, apsižodžiavom, jam padariau grubių priekaištų, galėjau ir aš pats būti neteisus. Kai tik tai suvokiau ir mintyse atsiprašiau Dievo, už tokį poelgį, iškart lyg teatro scenoj kas būtų užuolaidą atitraukęs, vėl prasivėrė regėjime Dangus. Šį kartą tai buvo dangaus šviesos pripildyta žydrynė ir nieko daugiau. Negalima sakyti, kad žydrynė, nes iš tiesų jis dangaus spalva dvasinėm akim žvelgiant žymiai mėlynesnė, juo arčiau Dievo juo jis mėlynesnis ir labiau panašus į tą mėlyną labai brangų dažą, kurį gamina iš kažkokio brangakmenio. Taip Dievas įvedė mane į rožančiaus maldą, suprantama, kad dangaus daugiau neberodo. Tačiau asmeniškai gaunu atsakymą iš Dievo per mintis būtent, kai meldžiu Rožančių. Pasitaiko ir regėjimų, tačiau žinau, jog jie nepriklauso nuo mano norų, valios ar susitelkimo, jie priklauso tik nuo Dievo ir tik nuo Jo! Rožančiaus maldoj praleistas laikas yra būtina sąlyga jungtis su Dievu, jos metu Dievas suderina besiblaškančias mintis, nukreipia jas teisinga linkme, primena, kas ne taip padaryta, pasielgta, ateina mintis tolimesniems veiksmams.
NEPASTEBIMAS DIEVO VEDIMAS
Tą rytmetį, kai į Mažeikių naftos kultūros rūmus turėjo atvažiuoti kandidatas į prezidentus V. Adamkus, išgirstu Viešpaties Žodį:
- Šiandien per tave kalbės Dievas! Tik tiek tepasakė. Man veikiausiai atrodė, kad reikės būtent sudalyvauti susitikimo metu su kandidatu V. Adamkumi. Supratau, tai taip, kai bus proga iš salės paklausti, tai ta proga turėsiu ir pasinaudoti, o ką pasakyti, tai nesirūpinau, žinojau, kad žodžius į lūpas įdės pats Dievas. Atėjus vakaro susitikimui, taip ir padariau, esant progai paklausti, atsistojęs paklausiau kodėl negyvenam pagal Dievo Įstatymus ir pasakiau, kad meldžiamės už jus. Tačiau Dievas toliau uždarė visas mintis ir atsisėdau vėl į savo vietą. Galvojau, keista, kodėl nieko nekalbėjo Dievas, o iš ryto tai sakė, kad kalbės?
Vakare buvau pakviestas į vaikų darželyje „Delfinas“ vykstantį susitikimą su rašytoją Birute Žemaityte fotografuoti. Dalyvavo ir parapijos kunigas. Birutė pasakojo savo įspūdžius iš susitikimų lankantis kalėjimuose, skaitė kalinių laiškus ir pristatė savo naują knygą. Po to kalbėjo kunigas. Po jo pasisakymo pajuntu, kaip manyje ima kilti Dievo dvasia. Tai nėra malonus jausmas, tai sunku išreikšti žodžiais, kas su manim tada vyksta, tačiau negali nieko pakeisti ar tam pasipriešinti, tai yra stipriau už mane. Tada žengęs porą žingsnių pradedu savo liudijimą:
- Ilgai šėtonas jojo ant manęs... Prisimenu, kaip šiandien tuos ištartus pirmuosius žodžius, toliau ką kalbėjau nežinau nieko, nes suėjau į save, tarsi būčiau pasinėręs į tamsą, nieko negirdėjau ir nieko nebemačiau. Dievas naudojosi mano kūnu, ar manimi, taip kaip Jam to reikėjo. Po kurio laiko išnyru vėl į save, salė nuščiuvusi, nieks dar kokias penkias minutes po to nepratarė nei žodžio. Rezultatas buvo toks, kad darželio vedėja pradėjo lankyti bažnyčią, o darželio auklėtojas su vaikų grupėmis ir pavieniui dažnai regėjau ateinančias į Šv. Mišias. Tačiau ką tuomet kalbėjo Dievas, taip ir likau nesužinojęs po šia diena.
Dievo vedimas buvo spontaniškas, šauna į galvą paskutinę akimirka mintis ir nuo jos neatsikratysi, kol neįvykdysi. Darbo naujoje vietoje buvo daug, tačiau Dievas tęsė savo mokyklą man toliau. Jis norėjo mane įvesdinti į Dievo tautos pažinimą. Čia susipažįstu su Petru Žvirgždžiu, žmogumi jau metuose, kuris gerai išmanė tikėjimo dalykus, senąsias tikėjimo tradicijas. Buvo baigęs du ar tris seminarijos kursus. Nors ir buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau tikėjimo neprarado iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos. Esu dėkingas jam, kad jis išmokė kitom akim žvelgti į šiuos nelaimingus žmones. Jis buvo mano mokytoju, nes mačiau praktikoje, kaip piktoji dvasia veikia jį ir per jį. Jis buvo taip pat ir Dievo veikimo per mano rankas objektu. Tiesa, susigrąžinti Dievo malonę, tą charizmą, nebuvo lengva. Ir reikėtų plačiau apžvelgti tą visą nueitą kelią, kuriuo Dievas mane pravedė, kad būtų grąžinta Dievo dovana rankomis gydyti žmones. Tiesa yra tame, kad ne aš gydžiau, o Dievas, aš viso labo buvau tik tas Jo įrankis ir tarnas, kuriuo jis naudojosi. Tik pradžioje nesupratau Dievo plano ir tikslo, kodėl jis taip veikia. Dievui svarbu buvo man parodyti tą veikimą, kaip kokią pamoką, kad ją išmokęs užrašyčiau savo dienoraščiuose ir eičiau toliau. Man norėjosi padėti žmonėms, toks buvo mano „moto“, Dievas norėjo daugiau, - apreikšti savo valią ir priminti mokymą, kurį jis užrašė savo gyvenimu čia Žemėje ir paliko per apaštalus. Jis per mane panorėjo priminti Tiesą ir parodyt klaidas, kad nekaltintume Dievo, kad neišsipildo Evangelija, o kaltintume save, kad sekame Jį užrištomis akimis. Patys einame į duobę ir kitus tempiam paskui save. Kad paruoštų mane Dievas įdėjo man tokį stiprų patraukimą Grigališkam choralui. Tada pradėjau šio giedojimo ieškoti visose parduotuvėse tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, tačiau ilgai paieškos nedavė vaisių, kol atėjo ta ilgai lauktoji diena ir radau juos Šiaulių miesto muzikos įrašais prekiaujančioje parduotuvėje. Atėjo diena kai vis labiau ir labiau jaučiau, kad reikalinga išpažintis, kad galima būtų susitaikyti su Dievu. Nebuvo man patogu savo mieste tai padaryti, jaučiau didelį „barjerą“, todėl nusprendžiau tai padaryti kaimyniniam miestelyje, galvoju, bus mažiau žmonių, o ir manęs niekas nepažįsta, bus paprasčiau. Deja, labai suklydau, kunigas nepriėmė manęs išpažinties. Paklausė ar gyvenu su žmona bažnytinėj santuokoj, ar ne? Atsakiau neigiamai, nes kas nuo manęs priklauso, tą aš buvau padaręs.
- Susitvarkyk savo gyvenimą ir tada ateik! Kunigo atsakymas buvo kategoriškas. Tačiau santuoka yra toks dalykas, kuris nepriklauso nuo vienos pusės, turi būti abipusis geranoriškas sutikimas, kitu atveju santuoka yra negaliojanti. Mano antrosios pusės atsakymas buvo kategoriškas:
- Na jau ne, reikėjo tai daryti kol jauna buvau, tada būčiau sutikusi, dabar tai jau tik ne su tavim... Kalbos apie Dievą su ja taip pat nedavė jokios naudos, ją tik dar labiau pyktino, todėl buvo protingiau patylėti. Laimei Dievas nėra biurokratas, Jis visados parodys išeitį, parodė ją ir man. Kartą nunešiau į radijo taisyklą muzikinį centrą, pasikrapštęs kiek meistras tarė:
- Neturiu laiko su juo žaisti, ieškok meistro! Panašiai ir man Dievas davė mintį:
- Ieškok kunigo! Ir atradau jį, besėdintį klausykloje „Aušros Vartuose“, per atlaidus. Nors čia buvo žmonių minios, tačiau šis jaunas kunigas buvo visiškai priešingybė anam. Jis pasakė:
- Palengvink savo naštą, nors tau suteikt išrišimo ir negaliu, tačiau aš tave palaiminsiu. Atlikau išpažintį. Naktį per sapną matau save lyg vaikštau Žeme kentauro kojomis, ant pečių didžiulė pintinė pripilta ligi viršaus akmenų. Ir štai prieinu prie klausyklos, priklaupiu ir su tokiu griausmu pasipila žemėn akmenys, lyg iš tikro kas būtų kokį savivartį „Kamazą“ akmenų šalia išvertęs. Nors vaikystėje ir buvau pakrikštytas ir prie pirmos Komunijos privestas, tačiau, kad galėčiau eiti prie Komunijos Šv. Mišių metu, dar reikėjo nueiti ilgą kelią.
Ir taip nusipirkęs Grigalinio giedojimo įrašų aplankiau giminaitę, choro vadovę, kuri save laiko laisva krikščione. Pasikalbėjome, pas ją į kompaktų grotuvą įdėjome pasiklausyti Grigališko giedojimo. Giesmės metu išvydau regėjimą, kaip ramiai šviečia Dievo Saulė, kaip ramiai veržiasi liepsnų liežuviai, lyg iš Saulės, lyg iš širdies. Po ilgų apmąstymų supratau šį regėjimą: kai Dievas bus garbinamas Grigaliniu giedojimu, tada švies Jo Saulė! Atsirado poreikis lotyniškoms Šventoms Mišioms. Galvoju, o gal yra kokiam kaimely, kur nors kokiam užkampy dar koks kunigas, kuris taip aukotų. Deja, neradau, tačiau Vilniuje aptikau Pijaus 10-tojo Broliją, kuri bute, netoli pašto, buvo įrengusi maldų kambarėlį ir jame Sekmadieniais aukoja Šv. Mišių auką lotyniškai, pagal seną. Atvažiavus į Vilnių, kartu su atgailautoja Genute nuo Tauro kalno apsilankėme „Pijaus 10-o Brolijos“ aukojamose Mišiose. Prie Komunijos, kaip sakiau dar buvo tolimas kelias, nes Viešpats buvo pasakęs, kad atėjus laikui Jis pats mane pakvies. Kai Viešpats kartą parodė regėjime, kad turėjimas kūniškų santykių mano atveju yra „pragaro vartai“, tai lovytės tarp manęs ir brangiosios buvo atskirtos. Suprantama toks mano žingsnis buvo „antrosios pusės“ įvertintas kaip iššūkis ir tai dar labiau paaštrino situaciją šeimyniniuose santykiuose. Išsipildė Dievo žodis iš Evangelijos: „Atnešiau jums ne ramybę, o nesantaiką. Žmona sukils prieš vyrą, sūnus prieš tėvą“. Kadangi jau išpažinčiai galiojo išrišimas, tačiau laukiau asmeninio Dievo pakvietimo prie Šv. Komunijos. Per Šv. Velykų Bernelių mišias išgirstu paliepimą:
- Eik Komunijos! Dievas niekados nekalba įsakančiu ar tiesioginiais paliepimais, jis tai padaro ar alegoriniais vaizdiniais, arba įdeda į mintis ar širdį Savo norą ar valią ir tu juos įvykdai. Dievas akylai stebi kas su tavim vyksta, taip buvo ir šį kartą. Vos tik nelabasis man pasakė tuos žodžius, Viešpats taip man susuko vidurius, kad per kelias sekundes išlėkiau iš bažnyčios su viena mintim, kad tik suspėčiau ir į kelnes nepridėčiau.
Pijaus 10-o Brolijoje apsilankiau ne kartą, neblogi ten žmonės, jie visi trokšta didesnės Dievo garbės, tikresnio tikėjimo ir Jo pažinimo, tačiau būtent tam reikalinga Dievo Malonė, o būnant klaidoje ji neteka. Lieka viena - ieškoti Dievo protu, o kaip žinom piktoji dvasia yra žymiai protingesnė ir gudresnė už bet kurį žmogų, tai tuo ir pasinaudoja. Tada ilgai sukau galvą: tokios tobulos Šv. Mišios, o neregiu prasiveriant „Šventosios Erdvės“.
Vasarą gavau pakvietimą nuo jų piligriminiam žygiui iš Kauno iki Kryžių Kalno. Neatsisakiau. Kai atvykau juos lydėjusiems Brolijos kunigams prisistačiau, kad esu Dievo pasiuntinys - apaštalas. Kartais pirma kažką pasakau, o paskui tik galvoju kas čia išsprūdo man iš burnos. Tik paskui supratau, kad Dievas mane pasiuntė su jais paėjėti dėl kelių priežasčių: Pirma, turėjau atlikti atgailą. Antra, turėjau pažinti šią Broliją ir senąją tradiciją. Trečia, turėjau išmokti melstis lotyniškai, kas buvo man reikalinga, tolimesniame Dievo vedime. Ir aplamai, ši piligriminė atgailos kelionė buvo pirmasis etapas Dievo mokyklos, pirmoji klasė. Esu dėkingas jiems, nežiūrint į tai, kad jiems nepriklausiau. Nors jų piligriminė kelionė palyginus su Kryžiaus nešimu aplinkui Lietuvą ar „Kryžiaus ženklu per Lietuvą, tebuvo tik „vaikų žaidimas“, tačiau čia buvo tai, ko kitur niekur nėra: Čia per Lietuvos laukus, kaimus ir upių slėnius praėjo lotyniška rožančiaus malda palikdama ypatingą dvasią, kuri lyg rūkas liko tvyroti piligrimų kelyje. Smagi buvo kelionė, buvo gražūs orai, malonūs žmonės supo mus. Šv. Mišias kunigai pasikeisdami aukojo du kartus per dieną. Kaip minėjau prie Šv. Komunijos dar nėjau, nes tikėjausi, kad atėjus metui būsiu pakviestas paties Dievo. Pas juos taip pat nėjau ir išpažinties, kadangi viską ką prisiminiau, jau buvau katalikų kunigams išpažinęs. Jie turėjo pagal visus dešimt Dievo Įsakymų sudarę lentelę ir joje išvardinę pagrindinių nuodėmių rūšis. Nors ji ir nevisaapimanti ir jai reikėjo dar papildymo, tačiau tai buvo pažangus metodas išsitirti savo sąžinę, nes dabar akcentas yra daromas ant to, kaip tobuliau ir kas gražiau pagarbins Dievą, o ne ant to kas yra nuodėmė, ir jos pažinimas. Iš tiesų gali garbint Dievą gražiau ir už lakštingalą, tačiau, nei Dievas, nei angelas sargas tavo garbinimo net nepriims, vien tik todėl, kad nesi malonės stovyje, nors tu to ir nejauti. Rezultate viso to tu neini geryn, o atvirkščiai, tavyje puikybė auga lyg ant mielių ir vietoj to, kad širdis prisipildytų meilės, ji dar labiau atšąla. Nė pats nepajunti, kad jau esi užkietėjęs nuodėmėje. Kitas net balso neturi, o Dievas ne tik priima jo garbinimą ar maldą, bet visados ir atsako jos išklausymu, suteikdamas prašomą malonę. Todėl ir pasakyta: „Dievas žvelgia į širdį“.
Keliavome upės pakrantėm, graži ta mūsų Lietuva! Tada prisiminiau vaikystę, internato laikus, kaip nukalęs spyną, kažkam nuplukdžiau valtelę. Tos nuodėmės dar neišpažinau, paprasčiausiai ją buvau užmiršęs, jei ne ta kelionė vargu ar būčiau prisiminęs. Suprasčiau, jei būčiau adatą pamiršęs, o čia didelis daiktas. Ilgainiui atgailaudamas supratau mechanizmą, kam reikalinga atgaila? Ogi tam, kad prisimintum nuodėmes ir galėtum per išpažintį nusimesti jas nuo savo pečių. Šėtonas laiko užrakinęs mūsų atmintį, jo tikslas atvirkštinis, kad tik neprisimintum ir neišpažintum. Nes kol nesi visų nuodėmių išpažinęs, tol tavyje neveikia Dievo malonė pilna galia. Tu pats esi stabdis ir trukdai Dievui veikti. Juk jo tikslas, kuo labiau tave atitolint nuo Dievo, kad tik daugiau turėtum neišpažintų nuodėmių ir tuo jis tave galėtų labiau įtakoti. Jo tikslas sunaikinti tave, mane, ir kiekvieną žmogų, nusitemt į gilybes, kad tik nerastum Tiesos ir ja negyventum. Vėl užbėgsiu pasakojimui už akių. Kiek kartų girdėjau tokį pasakymą, kodėl aš turiu išpažinti nuodėmes kažkokiam kunigui, žiūrėk jis taip gyvena, vienu žodžiu yra didžiausias nenaudėlis ir nusidėjėlis, sako: „Aš išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui“. Aš dažniausiai sakau, kad ne mano reikalas žiūrėti kunigo nuodėmių, mano reikalas mano nuodėmės, ir kas man darbo, juk kai numirsiu, tai galėsiu ir Dievui ir velniui atrėžti, kad aš išpažinau nuodėmes kunigui ir tikiu, kad man jos atleistos. Tada atmintis bus nereikalinga, viskas yra surašyta gyvenimo knygoj. Tačiau kas užrašys tuos mano išpažinties žodžius kai atliksiu išpažintį tiesiogiai Dievui, kur liudininkas mano išpažinties? Sakysit angelas sargas, jūs tikras, kad jis užrašys? Aš būčiau labiau tikras, kad jis neužrašys, vien todėl, kad nuodėmes Žemėj Kristus suteikė galią atleisti Jo Bažnyčios kunigams, tardamas žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos čia žemėje ir Danguje, kam sulaikysite, tam jos bus sulaikytos ir danguje“.
Ostijos stebuklas ir ŠĖTONO IŠVARYMAS
Artėjome prie Tytuvėnų. Išgirstu vidinį balsą, kad eičiau basas. Iš širdies išsiveržia atsakymas, kad kentėsiu už savo nuodėmes. Ir kaip tyčia prasideda toks aštrių akmenų kelias, kad kur tik bedėčiau koją visur aštrūs akmenys. Kenčiu ir einu. Kažkaip kojų pėdos išmoksta apkabinti tuos aštrumus ir nesusižeidžia. Prieiname Tytuvėnų vienuolyno kompleksą. Bažnyčioje ką tik prasidėjusios Šv. Mišios. Aš kaip tik buvau paskutinysis, kuris nešiau kryžių, taip ir liko jis mano rankose. Klausiu, kodėl neinate į Šv. Mišias? Atsako: „Mes protestuojame, kad buvo pakeistas Šv. Mišių Kanonas, mums negalima“. Sakau: „O aš nepriklausau Pijaus 10-to Brolijai“. Taip atšoviau, kad net pats nustebau savo atsakymu. Matyt Dievas įdėjo tuos žodžius į lūpas ir įėjau į Bažnyčią su visu kryžiumi, basas. Pasidėjęs prie suolo kryžių, nuėjęs priklaupiau prie klausyklos išpažinčiai. Koks tėviškai malonus buvo kunigo pamokymas ir koks šiltas. Seniai išmokau prie klausyklos išgirsti būtent paties Dievo atsakymą kunigo lūpomis, būna ir išimčių, tačiau dažniausiai visados išgirsi kas tavo sielai svarbu. Jeigu netenkina tavo parapijos kunigas, važiuok, keliauk, visur pilna bažnyčių, tik kunigai skirtingi. Sugrįžęs į suolą bėdavojus Dievui mintimis:
- Dieve, sakau, ką man reik daryti, mane tie kunigai spaudžia, kad priimčiau pas juos Komuniją, o aš jaučiu, kad ji nekonsekruota, nes nei karto nemačiau prasiveriant Šventosios Erdvės? Kas jie tokie, ar geras jų tikėjimas? Žmonės pradėjo rinktis prie grotelių Komunijai gražiai suklaupdami. Aš, kaip visados, klūpau suole ir kad užlies visą bažnyčią Dievo Dvasia ir taip stipriai, kaip niekada. Supratau, dabar, Dievas kviečia ir mane prie Jo, priimti Jį į savo širdį. Nuėjės priklaupiu pačiam kamputy, paskutinis prie sienos, basas, visai ne toks kaip visi. Išgirstu iš šalies piktojo gąsdinimą:
- Jei priimsi mirsi! Nekreipiu dėmesio. Priimu Švenčiausiąjį. Grįžtant į vietą lyg griausmas nuaidi sieloje Viešpaties žodis:
- Niekas atsiskyręs likt gyvas negali! Tokiu garsumu jis nuaidėjo mano sieloje, jei tai galėtų pervesti į ausim girdimą garsą, tai kaip koncerto salėj per mikrofoną su galinga stiprinimo aparatūra. Tačiau čia ne viskas, Ostija burnoje staiga persikeičia ir pavirsta į dulkes, penicilino kvapo ir skonio. Tada, kad pasipiktinęs sušuks nelabasis:
- Ką čia man tokio uždavei?! Ir kaip jis išlėkė iš manęs, raketiniu greičiu padarė zigzagą per visą bažnyčią ir palikdamas ugninę trajektoriją išrūko iš bažnyčios per zakristiją. Tada Ostija vėl stebuklingu būdu burnoje antrą kartą transformavosi į gryną kraują ir nurijau jo gurkšnį. Iš širdies pakilo malda:
- Viešpatie išmokyk mane taip garbinti tavo Kūno ir Kraujo šventąsias paslaptis, kaip jas garbina Šventieji danguje!
Sugrįžau į suolą, tik užmerkiau akis ir išvydau regėjime aukso taurę, dangaus fone kaip saulę, aplinkui ją debesų šulinys. Kažkur buvau jau matęs paveikslėlį panašų, supratau, kad dailininkai ne šiaip piešia šventą simboliką, o būtent iš regėjimų, arba iš pasakojimų tų, kurie tai regėjo. Pasibaigus Šv. Mišioms dar priklaupiau pagarbinti Jėzaus esančio Švenčiausiame Sakramente altoriaus tabernakulyje. Širdis taip susigraudino, kad verkiau, verkiau pasikūkčiodamas, nors ir be garso. Tada suėjo po Šventų Mišių Brolijos kunigai ir kelionės dalyviai. Aš vis dar parkritęs prieš altorių krūpčiojau, tačiau jų širdies Dievas nepalietė. Jiems buvo skirti žodžiai: „Niekas atsiskyręs likt gyvas negali“. Tą vakarą miegojau daržinėj ant šieno. Nepripratęs prie svetimų žmonių, visą naktį lojo šeimininkų šuo, o aš vis dar verkiau ir verkiau, taip giliai Dievas palietė mano širdį. Kažkur po vidurnakčio vėl išgirstu Viešpaties balsą:
- O dabar jau gali ir numirti! Kartais ypatingai sunkiais gyvenimo momentais pagalvoju, o kaip būtų gerai buvę, jei būčiau po tokio Komunijos priėmimo ir neatsibudęs, tada tikrai būčiau patekęs į dangų. Tai viso labo buvo tik įžanga, tos atgailos, kurią Dievas yra numatęs atsiteisti už nuodėmes.
Maršrutas mūsų vedė pro Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, kur vyko didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai. Sedos miestelyje į bažnytėlę atėjom vidurdienį, laukėm kol ją atidarys. Kai atidarė į ją užėjau pirmasis. Jauki bažnytėlė, paprasta ir graži. Priėmiau Komuniją per Šv. Mišias, tačiau buvau pamiršęs, kad jau buvau padaręs lengvą nuodėmę, nes susiginčijau ryte su vienu žygeiviu. Priėmus Komuniją sugrįžtu į suolą, tuoj mano veidą perkreipia pašaipi grimasa, kurią pergali širdies gailestis už nuodėmes. Nors tai truko tik akimirką iškart supratau priežastį dėl ko taip įvyko, tai todėl, kad pamiršau rytinį incidentą. Apgailiu, kad taip neatsakingai pasielgiau ir vėl išvystu regėjime „debesų šulinį“ ir jame dangiškos šviesybės pripildytos žydrynės fone aukso taurę ir virš jos Ostiją.
Kryžių kalne vyko naktinė Vigilija. Visą naktį meldžiausi kalne prie Marijos. Prašvito, paryčiais ateina daugiau maldingų moterų tautiniais rūbais ir kartu pasimeldę nutariam praeiti Kryžiaus kelią. Nusileidžiam nuo kalno į apačią, o čia vyksta tikras „bardakas“. Apie Popiežiaus dovanotą Kryžių jaunimas šoka nespėsit ką, ogi rokenrolą. Kraujas užvirė. Palipu ant tribūnos ir paėmęs mikrofoną sakau:
- Žmonės, apginkim Šventąjį tikėjimą. Laikas užbaigti tą „bardaką“! Išjungė kažkas mikrofoną, pripuolė vienuoliai Pranciškonai, vieną jų net peržegnojau. Prisistatė policininkė. Aš jos ir paklausiau, kam ji tarnauja, gal jai tie „broliai Pranciškonai“ moka, ar iš mokėtojų mokesčių algą gauna? Ji mane paleidžia, o aš priklaupiu po Kristaus Kryžiumi ir garsiai Jį pradedu garbinti. Aplink mane jaunimas vis dar tebešoka rokenrolą. Ar tai nuo Dievo?! Begarbinant taip kryžių, pajuntu lyg smūgį į širdį, tokį stiprų lyg sprogimą, kažkas mano sieloje atsitinka. Ateina supratimas: „Aš tau duodu naują širdį“! Še tau, jaunimėlis ką tik vakare dainavo: „Jėzau, tu man duodi savo širdį, aš tavim tikiu“, o štai Dievas, ją įdeda man, visai to neprašant. Tai atlygis, už nusižeminimą žmonių akivaizdoj, už tą tikėjimo kovą, kuri tęsis dar visą gyvenimą. Tačiau, kas per sprogimas įvyko širdyje, tiesą sužinosiu tik Amžinybėje.
Grįžęs Šv. Mišias išklausiau Akmenės bažnyčioje, priėjau prie išpažinties. Pamokslą sakė ir Šv. Mišias aukojo kunigas iš Naujos Akmenės. Pamokslas tiesiai sakant buvo vangus. Tada tariau sau:
- Dieve, jis tavo išrinktas vaikas, tik piktasis jam uždaręs priėjimą Šventosios Dvasios apšvietimui, aš už jį pasimelsiu, o tu padėk jam, kad jis mums galėtų padėti. Mano tokia mėgstama malda yra, dažnai kartoju: „Dieve padėk man, kad aš galėčiau tau padėti. Amen“. Pradėjau maldą už kunigą prieš piktąją dvasią. Suveikė. Gavau dar pritarimą iš Dievo šviesomis. Kunigas baigė pamokslą šauniai. Darau išvadą, patys esam kalti, ne kunigai. Mes jiems nepadedame, o tik kritikuojam, teisiam ir smerkiam. Melstis už juos reikia. Ėjau prie Komunijos atsiklaupęs, kaip tik Lietuva išgyveno tą laikotarpį, kai kunigai kėlė dalindami Švenčiausiąjį parklupusius žmones. Kas nesigilina į tikėjimo paslaptis tam gerai, tačiau, ką palietė Dievo malonė, tas supranta, kad nuodėmingas žmogus nėra vertas priimti Dievo į savo širdį stačias, nes pati siela šaukiasi dėl savo nevertumo prieš Dievą. Pati siela suvokia, kad tik sutrintos ir nužemintos širdies Dievas neatmes. Grįžau į suolą priėmęs Švenčiausiąjį, manyje nebebuvo nieko tokio, kas negarbintų Dievo. Manyje gyveno Meilė Dievui ir žmonėms.
Reikia įterpti vieną mistinį išgyvenimą šia tema. Kartą ir aš priėmiau Komuniją stačias. Vakare tik atsigulus prasideda „kritimas“. Tai toks jausmas, kad krenti žemyn. Taip Viešpats mane pažemino ir davė pamoką visam gyvenimui, kad taip nebesielgčiau.
ŠVENTOJI ERDVĖ
Šis dalykas yra pats tikriausias vykstantis Šventų Mišių metu. Dabar žinau jau, kad tai Dievo Dvasia, užpildanti erdvę prie altoriaus, kartais ši erdvė užpildo ir visą bažnyčią. Gal ji ne tik užpildo, o prasiveria. Dažniausiai tokiu būdu, Dievas atkreipia mano dėmesį, kad būčiau atidus ar per skaitinius, ar per Evangelijos skaitymą, ar per pamokslą. Tada Jis ypatingai užlieja tą erdvę, ar perkeičia matymą, kad aš išgirsčiau kažką svarbaus. Kartais ji būna tokia stipri, kad atrodo išnyksta net Bažnyčios sienos. Tada sakykloje regiu tik kunigą ir tai, kad galėčiau jį matyti, neištirptų toj gelsvoj judančioj šviesoj, turiu užsimerkti ir vėl atsimerkti, tada tas regėjimas susilpnėja. Jis labai priklauso nuo kunigo, sakykim paprastai nuo jo tikėjimo /šventumo/. Taip pat nuo Šventų Mišių aukojimo būdo, nuo Šventų Mišių Kanono. Teko stebėti Šv. Mišias Prie Aušros Vartų esančioje Teresės bažnyčioje per lotynišką Kanoną ir Kudirkos Naumiestyje kiekvieną mėnesį vykstančias aukojamas lotyniškai Šv. Mišias. Šv. Erdvė Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje prasivėrė taip galingai, per visą bažnyčią. Kartais, išėjus kokiam jaunuoliui giedoti psalmės, daugiau prasiveria ši Šventoji Erdvė nei aukojančiam Šventų Mišių Auką kunigui. Ją regiu tik Katalikų Bažnyčiose. Nei Liuteronu, nei Baptistų, nei Jehovos liudytojų kunigai ar pastoriai šitos erdvės nepraveria. Netgi Pijaus 10-ojo Brolijos kunigai, kurie, atrodo taip šventai, aukoja lotyniškas Šv. Mišias nepraverdavo Šventosios Erdvės. (Tai buvo iki tol, kol nebuvo nuimta nuo jų ekskomunika.) Ją regiu tik Katalikų bažnyčiose.
Kai Popiežius nuėmė ekskomuniką šiai Brolijai susapnuoju sapną: Į medį nuogom šakom nusileidžia paukštė iš dangaus. Manau, kad dabar misterija vyksta ir šios Brolijos Mišiose.
SEKMINIŲ DIENA
Tą dieną, kaip įprasta, nuėjau į Bažnyčią. Kai kunigas pradėjo sakyti pamokslą, Šventoji Dvasia taip pripildė bažnyčią, kad atrodė viskas toje šviesoje lyg kokioje ugnyje ištirpo. Visi, man pasirodė, jog tapo viena. Dingo bažnyčioje lubos, sienos, visa taip judėjo, keitėsi, atrodė, kad bažnyčios stogas baigėsi kažkur aukštai danguje. Grįžęs namo pažvelgiau pro langą. Pakėlęs akis į Saulę išvydau iš jos tiesiog srautu besileidžiančius baltus burbulus, jie sruvo lyg iš gausybės rago, nejučia ištariau:
- Šventoji Dvasia Žengia į Žemę! Buvo atėję svečių, tarp jų vyrukas palaidos gyvensenos, propaguojantis rytų filosofiją, apsikabinėjęs indiškais akmeniniais rožančiais. Jam taip paliko bloga, kad tupėjo kampe susiėmęs galvą rankomis nepratardamas nė žodžio. Kai nebegalėjo ištverti skausmo, paprašė, kad uždėjęs rankas jam ant galvos pasimelsčiau. Uždėjęs rankas jam ant galvos sukalbėjau „Tėve mūsų“ maldą, skausmas aprimo. Sakau nusiimk tuos akmeninius rožančius, nepaklausė, skausmas vėl atsinaujino. Vėl pakartojau tą pačią procedūrą, vėl rezultatas toks pat. Atsisėdu ant sofos. Priešais įjungtas televizorius, rodo „Gelbėtojų“ seriją. Ir išgirstu Dievo Tėvo balsą:
- Apie ką dabar galvoji? Tai buvo taip netikėta. Nežinojau ką ir atsakyti.
- Kaip išgelbėti žmoniją ir gyvybę Žemėje, atsakiau.
- Dabar tu man sūnus, o Aš tau Tėvas! O juos, palik Man, Aš žinau, ką su jais reikia daryti! Paskutiniai žodžiai buvo skirti „Gelbėtojams“ ir tokiems, kaip jie, kurie nerūpestingai pramogauja. Tai aš iškart supratau. Nebūčiau sumąstęs, kaip būtų reikėję atsakyti Amžinąjam Tėvui, kokia laimė pagalvojau turėti advokatą - Jėzų savo širdyje.
Turiu pakomentuoti Amžinojo Tėvo žodžius. Mes visi galvojam, kad jau pakrikštytas, tai jau Dievo vaikas. Kaip matome Dievas pradeda tave savo vaiku laikyti tada, kai išaugi iš savojo egoizmo ir pradedi rūpintis Jo reikalais, bendražmogiškais, globaliniais. Kas rūpi Dievui, tas turi ir tau rūpėti. Pasaulis ant pražūties krašto. Šventoji Kristaus Bažnyčia „aukso mašina“ išvirtusi, kaip ją pataisyti, kaip išgelbėti žmoniją, kaip išganyti sielas, štai kas turi rūpėti.
Supratau, kad Dievas „šluos“, nuo Žemės paviršiaus pramogautojus. Savo perspėjimą Jis išpildė per 2005-tųjų Kalėdas. Labai liūdna, kad tokios akivaizdžios Dievo bausmės akivaizdoje oficiali Bažnyčios išvada, buvo, kad tai gamtos reiškinys, o ne Dievo bausmė. Argi ne aiškiai Kristus Evangelijoj pasakė: „Plaukas be Dievo valios nenukrenta nuo galvos..“ Kam klaidinti žmones, ar ne geriau skambinti visais varpais žadinant žmones, kad atsigręžtų nuo savo nedorybių, o ne raminti, kad toliau miegotų ir „naktiniam traukiny“, pragaran važiuotų. Būtent po šios bausmės gavau dar ir patvirtinimą iš Dievo, kad tai buvo Jo perspėjimas-bausmė. Argi Kalėdas reikia švęsti pramogaujant?!
ŠEŠTINĖS - KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ
Buvo vėlyvas vakaras, gulėjau lovoje, tačiau kažkodėl nesimiegojo. Prasivėrė dvasinės akys ir išvydau iš toli Kristaus žengimą į dangų. Tada išlipau iš lovos, atsiklaupiau ir stebėjau Jo žengimą toliau, mintyse meldžiausi Jėzaus Širdies litaniją. Jis kilo lėtai ir lengvai tarsi balionas prileistas karšto oro. Man atrodė, kad jis buvo apsisiautęs apsiaustu ar vilkėjo tuniką, sunku pasakyti, matyt ne tai buvo svarbiausia. Jis kilo stačias, rankos buvo nuleistos, tačiau delnai truputi pakelti per riešus, lyg per juos laimintų žemę, taip man užsifiksavo vaizduotėje. Kai Kristus pasiekė Dangų Jo kilimas nesustojo. Iš kažkur atsirado kryžius ir jis dabar jau kilo gulomis ant kryžiaus. Kryžius lėtai sukosi ir kilo aukštyn per visus dangus iki pat Dievo Tėvo. Regėjimas baigėsi, dvasinės akys užsidarė lyg objektyvo diafragma. Ilgai mąsčiau apie tą regėjimą, supratau, kad tame yra daugiau nei vizija. Kryžius kelia, štai kur visa prasmė! Jeigu Dangų gali pasiekti tikėjimu, gerais darbais pelnyti atlygį amžinybėje, tai dar aukščiau tave gali pakelti gyvenime nešamas kryžius, nesvarbu kokį Dievas Tėvas skirs tau jį šiame gyvenime, svarbu, kad suprastum, jog jis tavo sielą artina prie Dievo. Ir jį reikia priimti, taip kaip priėmė Kristus Jam uždėta kryžių, su nuolankumu, kaip alyvų sodo maldoj prieš savo kančią, tardamas:
- Tepraeina ta taurė pro mane, tačiau tebūnie Tėve Tavo valia, ne taip, kaip aš noriu, bet kaip Tu! Prie tos pačios temos noriu pridėti dar vieną regėjimą, kuris buvo parodytas Dievo vedimo pradžioje. Prasivėrė vėl regėjime dangus ir pasirodė per visą regėjimo lauką Kristus ant kryžiaus ir vėl užsivėrė. Tai buvo lyg vartai į dangų. Apmąstęs ką regėjau, suvokiau, kad yra tik vieni vartai į dangų - per Kristaus kryžių! Jo kryžiumi pelnytas išganymas. Jo kančia pelnytas nuodėmių atleidimas. Jo nekalčiausiu pralietu krauju pelnytas mums antgamtinis gyvenimas ir pergalė prieš piktąją dvasią. Kodėl Kristus pasirinko išganymo ženklu kryžių, o ne ką nors kita? Kryžiuje glūdi visos išganymo paslaptys! Tai supratau praėjęs Dievo mokyklą per Jo malonę, čia žemėje. Visą laiką mes grįšime prie tų didingų Dieviškų slėpinių Jo Kryžiaus.
O, būk pasveikintas, Šventasis Kryžiau, vienintelė gyvenimo viltie!
Kentėt prie Jėzaus kojų pasiryžau, - čia jis man ranką pervertą išties...
Visa viltis, palaima ir ramybė iš Jėzaus Kryžiaus trykšta mums visiems.
O Kryžiau, Kryžiau! Tu mana stiprybė! Ir niekas tavo turtų neišsems!
Glaudžiu tave, kai ašaros man byra, kai širdį plėšo skausmo vanagai...
Tavy randu paguodos srovę tyrą, kurios ieškojau klysdamas ilgai...
Lydėk mane, lydėk ligi mirties, būk man šviesa išganymo vilties!
/ Iš maldyno./
Dar vienas mistinis įvykis kurį turiu papasakoti. Tai buvo pradžioje tarp sielos kelionės į dangų ir Dievo Tėvo ranka palaiminimo. Tada jau buvo labai stiprus piktosios dvasios varginimas, tik tada nesupratau priežasties. Vakare, bežiūrint televizorių įvyksta programos „perėmimas“. Tokį terminą pavartosiu, nes jis geriausiai tinka, kai Dievas panorėjęs gali įvesti intarpą į transliuojamą programą, taip pat kaip ir per transliuojamą radijo programą. Tai irgi savotiška vizija, tik matoma per televizorių, nepriklausomai nuo programos. Tada toks savotiškai keistas siužetas: Parodo vyriškis stovi ir ant jo užpila visą kibirą, kaip kraujas raudonų dažų, staiga to vyro rankoj atsiranda skėtis ir dar kažkas - nebepamenu. Tačiau išgirstu jau dvasinėm ausim žodžius. Pirmiausia buvo sprendžiant iš pavartoto vardo tai buvo Dievo Tėvo žodis:
- Nauja žvaigždė sužibo, jos vardas Svetlana..! (Šviesuolė). Po to kitas balsas:
- Aš tave nuploviau Savo Krauju ir Aš tave saugau. Uždek savo žvaigždę, savąją Aš uždegiau! Ir lyg nutoldamas dar priduria tokius žodžius:
- Tai labai sunku padaryti! Tą siužetą galėjo matyti visi, tačiau tuos žodžius girdėjau tik aš vienas.
Patyrimas Plungės bažnyčioje.
Vieną sekmadienio rytmetį turėjau vestuvininkams nuvežti nuotraukas. Važiuot reikėjo berods į Žarėnus, et galvoju, kaimas tolimas, nedings niekur tie vestuvininkai, atvešiu valandą vėliau, nueisiu pirma į bažnyčią. Įėjau į gražutėlaitę Plungės bažnyčią. Priklaupiau ir pradėjo kaip tik choras giedoti „Kyrie eleison..“ Ir kas tada pradėjo dėtis mano širdyje sunku apsakyti, lyg kas krūtinę visą draskytų. Tai nebuvo skausmas, tai buvo dvasinė kančia. Supratau, kad Kristus davė man pajaust, kiek jis yra už mane kentėjęs. Niekados, kol gyvas neužmiršiu to išgyvenimo patirto Šventų Mišių metu Plungės bažnyčioj giedant „Kyrie“. Tada atradau frazę „Kyrie eleison, Kriste eleison“. Ką reiškia „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk“! Tuos žodžius dar ne kartą Dievas mokys, priimant lemtingiausius gyvenimo momentus, kaip artinantis mirčiai ir pan. Būtent šie žodžiai yra tikėjimo pagrindas ant kurio stovi Kristaus Bažnyčia.
VĖLYVĄ NAKTĮ
Nesimiega, paimu parkelį, o ką parašysiu – nežinau. Gal sukursiu maldą nuo savęs? Aš žinau, kad joje nebus nieko naujo, tačiau jei ją rašysiu, tai, kad ji būtų iš pačios širdies gilumos ir šiek tiek iš minčių.
Viešpatie, aš šiandien pažiūrėjau į Tavo portretą. Nors aš žinau, kad jis skiriasi nuo to, kurį man apreiškei per regėjimus. Tai buvo eilinis turgaus kičas, tačiau aš žiūrėjau į jį ir lyg būtų kas pravėręs mano akis ir išvystu nežemiško grožio veidą. Dvasios ramybė ir teisingumas sklido iš Tavęs. Tavo amžina jaunystė ir branda tilpo tavo akyse. Tu tarsi norėjai man pasakyti: „Pažiūrėk į Mane, išsklaidyk savo abejones. Ar aš galiu tave apgauti, ar galiu būti žiaurus? Tikėk manim“.
O, jeigu tai būtų taip paprasta pakilti virš tų žemiškų problemų? Atverti savo širdį, protą, jausmus. Pajusti visatos pulsą ir išgirsti Amžinosios Širdies plakimą. Tarsi pasislėpti nuo kepinančios saulės pavėsyje, glaustis prie tyro ir gaivinančio vandens.
Kaip man suvokti savo sielos kaitrą? Kaip man suvokti tavo dvasią, kurios dėka mes gyvi. Kaip suvokti tą išskirtinybę tarp dvasios ir kūno? Kaip suvaldyti savo mintis, geismus?
Ir žemė, ir oras, ir medis, ir paukštis, ir dangus, ir žvaigždės - tai tavo rankų darbas, tai Tavo kūrinija. Kaip didinga! Aš tikiu, kad tai atsirado ir egzistuoja iš meilės, bet kodėl tiek blogio žemėje? Kaip suderinti meilę su neprisirišimu?
SU „CARITO“ VAIKAIS
Grįžtu į Naująją Akmenę. Su mano „Carito“ vaikų maitinimu problemos. Šeimininkė Onutė nebeateina. Kita šeimininkė Janina susirgo, jos dukra išgerianti, ir dabar kaip tik užgėrusi ruošia vaikams vakarienę. Supratau, kad teks pačiam jais pasirūpint, teks pačiam būt už virėją, nes to nori Dievas. Gal Dievas ir to nenori, tačiau piktasis veikia su tuo susijusių žmonių širdis ir silpnybės ima viršų. Bekepant žuvį gaunu pamoką: peržegnoju dar tebekepamą žuvį ir kad blyksteli akinanti šviesa, kaip ženklas, kaip perspėjimas. Suvokiu, neparuošto maisto negalima laiminti, maistą reikia laiminti sustojus, pasimeldus, tada peržegnoti, kad Dievas jį palaimintų.
Jaučiu labai stiprų piktojo puolimą. Atėjo pora, jų vaikai lanko mano oratoriją. Aš juos laiminu, kad gydytųsi nuo priklausomybės. Uždedu rankas ir meldžiuosi. Moteriai viskas normaliai, po palaiminimų ji kelias dienas ištveria negėrusi. Jos vyras priklaupia maldai visas drebėdamas su baime. Klausiu: „Kodėl jis taip bijo?“ Sako: „Ar nebus, kaip praėjusį kartą“. Paprašau pasakyti kas buvo praėjusį kartą? Jis ir sako, kad praėjusį kartą iš mano rankų į jo galvą trenkė keturi smūgiai, lyg žaibai. Jis iš tiesų bijo, sugriebia mano rankas. Vos pradėjus melstis staigiai pašoka ir keikdamasis išeina iš kambario. Nenuostabu, kad Dievas jį baudžia. Jie ne tik geria, bet ir „samanę“ platina.
Viešpaties Pajuokavimas
Naktį mane aplanko Viešpats. Buvo taip: vakare meldžiausi į Šventąją Dvasią. Kaip ir visada nakvojau darbe koridoriui išsitiesęs sulankstomą lovelę. Karštos dienos, karšti vakarai. Labai puolė uodai, kai tik nutupia tai aš juos ir stengiuosi pritvoti, kai tik atsitupia. Užmiegu. Per sapną atskrenda uodas ir labai mandagiai, ramiu, švelniu, inteligentišku balsu paprašo:
- Duok vieną lašelį kraujo. Kai taip mandagiai prašo, aš atlenkiu ranką ir sakau:
- Imk jau imk tą lašą kraujo. Ir tada, kai nugriaudės balsas:
- Aš tau, už tą kraujo lašą atsilyginsiu ligi ketvirtosios kartos!
Pasidarė taip karšta ir aš nubudau. Paskui mąstau kas įvyko. Ar tai į gera, ar į bloga? Situacija linksma, tiesiog juokinga, moka Viešpats pašposauti. Kita vertus neramu sieloj. Ką sako Viešpats apie save: „Aš esu maloningas ir gailestingas Dievas, teikiantis savo malonę iki tūkstantosios kartos, ir nepaliekantis be bausmės už neapgailėtas kaltes iki ketvirtosios kartos“. Tie žodžiai, kad atsilygins iki ketvirtosios kartos mane labai suneramino. Vadinasi, kažką Viešpats turi prieš mane, susijusi su Jo Švč. Krauju. Dar prireiks keletos metų, kol visiškai suprasiu savo kaltę ir atsiprašysiu Jo už piktžodžiavimą prieš Švenčiausiąjį Jėzaus Kraują, kuris įvyko, kai evangeliškieji „Tikėjimo Žodžio“ tarnai, uždėję rankas ant galvos, įleido į mane piktąją dvasią. Religiniai demonai veikiantys šioje sferoje yra labai pavojingi, nes jie įlindę į žmogų pradeda jo lūpomis piktžodžiauti Dievui. Žmogus nežino, kas neša jam prapultį, o nelaboji dvasia žino, kad viskas bus atleista žmogui, tačiau piktžodžiavimai Šventajai Dvasiai nebus atleisti. Evangelijoj yra dvi vietos, kurios sudrebina sielą ir priverčia sunerimti dėl išganymo. Viena, kurią ką tik įvardijau, antroji - Judo istorija. Ir vienu ir kitu atveju gresia pasmerkimas, prakeikimas ir atmetimas, o tai yra ne kas kita, kaip pražūtis. Per Dievo malonę, išgyvenau tokio pasmerkimo būseną. Šitokios sielos būsenos nelinkėčiau net pikčiausiam priešui, todėl ir noriu perspėt visus, kodėl tos sektos tokios pavojingos. Jos, kaip ledkalnis, kyšantis iš vandens ir spindintis saulėje, ai kaip gražu, o po vandeniu milžiniškas ledo luitas galintis paskandinti bet kurį „Titaniką“ ir jame esančią meilę. Kaip minėjau, buvo aiškiai pasakyta: Už lašą (vieną žodį) gali būti nubausta visa giminė iki ketvirtosios kartos!
KELIONIŲ PAMOKOS
Šventos Onos atlaidai. Tituliniai atlaidai Akmenės bažnyčioje. Į juos nuvažiavom kartu su Petru. Jis beveik apakęs, todėl jį reikia vedžiotis. Atlikom išpažintį kartu, priėjom prie Komunijos. Grįžę į Naująją išsikepėm blynų. Bepietaujant kyla mintis aplankyti Veisėjuose dirbantį Petro pažįstamą kunigą G. Kelias tolimas, už Marijampolės. Mintis stipri, užvaldanti. Tuoj kyla noras aplankyti sergančią vėžiu Eleną, Marijampolėje užsukti pas pažįstamą G., sužinoti ar jai pavyko išsivaduoti iš įlindusio į ją demono. Vilniuj susitikti su Genute – atgailautoja, gyvenančia vagonėlyje ant Tauro kalno.
Šiauliuose mama Elena buvo nesenai grįžusi iš ligoninės, ten jai atliko chemijos procedūras. Pasikalbėjome, kiek galėjau, tiek žodžiu ją stiprinau, o ji mane stiprino savo noru gyventi ir jos kantrybė iškęsti kančias buvo tiesiog stebinanti. Tarp mūsų užsimezgęs nuoširdus bendravimas perauga į gilią draugystę, dabar ji mane jau vadina tiesiog sūnum, o aš ją - mama. Marijampolėje aplankiau G., kai ji atidariusi duris mus pamatė tai tiesiog vėl jas užtrenkė, pamatęs jai nebūdingą raudoną veido spalvą viską supratau. Ji nesugebėjo išsivaduoti iš įlindusio piktojo į ją ir jis joje jau pasidarbavo. Iš spindinčios dangiškos G. priešais mane stovėjo eilinė mergina iš kūno ir kraujo. Kartais Dievo pamokos kainuoja labai didelę kainą, mes esame viso labo tik įrankiai su kuriais tai vyksta, tarsi bandomieji triušiai, kuriems tenka išbandyti nuodus ir priešnuodžius. Istorija tokia: susipažinom su ja pas Genutę, ji gyveno pas ją kaip nuomininkė. Tuo metu ji negalavo su stuburu, skaudėjo galvą. Kadangi turėjau Dievo malonės rankų dovaną, tai padėdavau visiems, kas tik paprašydavo ir tuo tikėdavo. Gydymas rankom nėra vien rankų uždėjimas, pirma tai yra sudarymas galimybės prisiartinti Dievui ir suteikimas jam galimybės pasinaudoti mūsų rankomis, kaip instrumentu. Todėl turi būti ir sudaryta ir tinkama atmosfera priartėti Dievo Dvasiai, kas be ko yra malda. Naudojamos pašventintos priemonės, kaip švęstas vanduo, deganti šventinta žvakė. Jei yra galimybė, geriau, kad ligonis gulėtų, arba sėdėtų, dar geriau, kai jis gali klūpėti ir melstis kartu. Vyksta maldos apaštalavimas. Taip tą kartą gydžiau G., jai labai padėjo. Tada Genutė važiavo į Vilnių, važiavo kartu ir G. Buvo sekmadienis ir tada Genutė nusivedė mus į Pijaus 10-Brolijos pamaldas, vykstančias viename iš namų bute, prie centrinio pašto. Jos per aukojamas šventas Mišias abi priėmė Komuniją. Aš tada dar tebelaukiau Dievo pakvietimo, kaip man ir buvo Dievo pasakyta. Genutė pasiliko Vilniuje, savo atgailautojos vagonėlyje, o mes su G. grįžome kartu. Kadangi ji sėdėjo greta, aš vairavau, jai vėl suskaudo nugarą, o aš pasisiūliau vėl seansą pakartoti. Ji pasilenkė, o aš uždėjau jai dešinę ranką ant nugaros. Aplamai kelionė buvo labai puiki, nuotaika gera, mes buvome nuo kalbų išsiblaškę. Gydant meldėmės kartu. Viskas gal būtų gerai baigęsi, tačiau nelabasis pergudravo mus abu, kadangi mes jau buvome padarę klaidą ar nuodėmę, vadinkit kaip tinkami. Mes buvome apsilankę Pijaus 10-jo Brolijoj, nors patys to nežinojom, jog Dievo akyse jie atskalūnai (tada dar buvo). Taip pat tą sekmadienį išklausėm tik jų Šv. Mišias. Gydant vienu momentu nelabasis mane patraukia už liežuvio ir aš tariau:
- Kai gydau, turiu būti angelu, o ne vyru. Tik pastebėjau, kaip ji nuščiuvo, lyg šešėlis perbėgo jos veidu ir suveikė jos vaizduotė. Tik pajuntu, kad išorinė energija lyg šiurpas nukrato mano ranką ir jos nugarą ir sueina į ją. Iškart supratau, kad įlindo šėtonas į ją. Čia pat buvo ir Marijampolė, jos namai. Pasakiau tiesą, kad įlindo į ją piktasis, patariau atkalbėt egzotus, atlikti išpažintį. Tik vėliau supratau kokiu būdu tai įvyko. Pirma, buvo padaryta jos sieloj žaizda, kai priėmė Brolijos pamaldose Komuniją (tada ji pas juos buvo nekonsekruota). Kaip minėjau per duonos pavidalą sudaroma niša įlįsti piktajai dvasiai, tačiau tam dar reikėjo nuodėmės mintimis ir uždėtų rankų. Rankų, kurios turėtų galią praverti sielą. Štai visas mechanizmas, sąlygos ir priemonės įlįsti piktajai dvasiai. Tada tai man buvo pamoka, meldžiausi už ją, deja, niekas nepagelbėjo. Žinau, jog ji jos neišsivarys, kol ji neišpažins kunigui šių nuodėmių. Piktoji dvasia lyg kabliukais laikosi įsitvirtinusi į sielą žmogaus padaryta nuodėme. Dėl G. tapau blogiausiu žmogumi pasaulyje.
Veisėjuose aplankėm kunigą, apie kurį tiek daug Petras kalbėjo. Paliko gerą įspūdį, šviesus žmogus. Nakvojom miške, po pušelėm automobilyje, o anksti ryte pasiekėm Vilnių. Buvo kaip tik „Parcinkulės“ atlaidai. Šv. Mišias išklausėm bažnyčioje prie universalinės parduotuvės, prie tilto. Atvažiuojant Dievas vėl davė ženklą danguje - vaivorykštinius pusmėnulius abiejose Saulės pusėse. Seniai mane tie ženklai lydi. Važiuojant pas tėvą Stanislovą buvo saulė tiesiog apsiausta vaivorykšte, taip pat tokius ženklus Dievas rodė, kai važiavau pas Viekšniškę Oną, kai aplankiau AA grupę Mažeikiuose ir kt.
Aplankėm ant Tauro kalno sesę Genutę. Išsikalbėjome. Ji buvo labai gerą įspūdį susidariusi dėl Pijaus 10-to Brolijos. Pasakiau priežastis dėl kurių taip nerimauju ir pasakiau, kad būtinai per kunigą išpažintų šiuos apsilankymus.
Audiencija pas vyskupą
Vidurdienį ėjom audiencijos pas vyskupą Juozą Tunaitį. Kol jos sulaukėm, spėjom atkalbėti porą rožančiaus paslapčių. Pasisveikinant Petras iškart priklaupė prieš vyskupą ir pabučiavo ranką, gal būtų žiedą pabučiavęs, tačiau nematė. Aš irgi taip pat pasielgiau ir pajutau tokį susijaudinimą, ir savyje plakančias dvi širdis. Centre krūtinės plakė Jėzaus širdis. (Taip tai buvo lyg patvirtinimas, kad Kryžių Kalne gavau dvasinę antrą širdį ir patvirtinimas, kad Dievas mane čia atvedė.) Pradėjau lyg pajuokaudamas:
- Štai atsivedžiau aklą žmogų su lazda, jau geriau jūsų ekscelencija paimkit tą jo lazdą ir iškart iškarškit man kailį, nes ką jums pasakysiu, tai vistiek jį man iškaršit, tik po to. Pasakiau, kad labai liūdna kas dedasi mūsų Bažnyčiose. Kad apvažiavau virš šimto Bažnyčių ir tik kokiose penkiose regėjau Dievo Šventąją Dvasią, kad jau netgi Žemaičių Kalvarijos Bažnyčioje atsiklaupusiam žmogui kunigai nebenori Komunijos duoti. Kad Bažnyčiose Švenčiausiąjį į šonus nustūmė ir, kad kunigai jau tose vietose kėdes pasidėjo, ir patys atsisėdo Dievo vietoje. Jis tik lingavo pritariamai galva sutikdamas, kad tai tiesa, o pabaigus man kalbėti, pridūrė Švč. M. Marijos žodžiais pasakytais Medžiugorėje:
- Galiausiai Mano Nekalčiausioji Širdis laimės. Aš dar pataisiau jo žodžius - triumfuos! Sakau, norėčiau aptarti su jumis savo situaciją. Su žmona buvom susituokę tik civilinėj santuokoje, kadangi ji kategoriškai atsisakė tuoktis Bažnyčioje, pareiškusi, kad su kunigu negyvens, tai gyvenu vienas, dievotą gyvenimą ir norėčiau siekti kunigystės. Pasakė jis, kad tokių nešventina į kunigus. Seniau, kažkur užsieny, dar ruošdavo, tačiau tik iki 35 m. Nebent Rytų apeigų ir tai nėra tau jokių šansų. (Man tada buvo 38 m.) Juk, sako įstatymus Bažnyčioje ruošia žmonės Šventosios Dvasios įkvėpti. (Kažkaip jau pamiršta Šv. Augustino istorija. Kai jis buvo vedęs ir tapo vyskupu ir buvo tokiu pat nusidėjėliu, o po to tapo atsivertėliu arba, kaip priimta dabar sakyti - konvertitu. Be to, visi apaštalai, išskyrus Joną, buvo vedę ir pašaukti iš šeimų. Neseniai dar tokius šventindavo ir dėl to Bažnyčia nesugriuvo, o atvirkščiai. Kai Bažnyčiai tiek trūksta kunigų tai yra rezervas kunigystei.)
- Gerb. Vyskupe, tariau, aš turiu Šventąją Dvasią, ar ne geriau vienas toks kunigas turintis Šventąją Dvasią, nei penki be jos? Jis tik pasakė, kad Šv. Pranciškus nuveikė daugiau Bažnyčioje už bet kurį kunigą, net nebūdamas kunigu. Po to jam papasakojau, kaip Dievo Dvasios įkvėptas apaštalavau Bažnyčiose, kaip buvau iš jų išvarytas, po to paprašiau palaiminimo, Jis mane palaimino sukalbėdamas maldas uždėjęs ant mano galvos rankas. Po to pabučiavau jo rankas ir išėjome, Jo ekscelencija Petrui padovanojo naująjį Šventą Raštą.
Išvažiuojant iš Vilniaus, pažeidžiau eismo taisykles, nors tai eismui įtakos ir neturėjo, tačiau tai sudarė galimybę prilįsti ir gundyti šėtonui.
- Dabar tu esi dar nedermavotas, kai tave dermavos, tai trečias vyskupas uždės ant tavo galvos rankas ir tu būsi taip pat vyskupas...
Pirmasis vyskupiškas palaiminimas uždedant rankas man ant galvos ir vysk. meldžiantis buvo Telšiuose vyskupo Antano Vaičiaus. Kalbantis su Petru jam priminiau eilėraštį, jame buvo pavartotas liaudiškas žodis, gana vulgarus. Kai tik aš jį pavartojau, pradėjau iškart kaisti. Supratau, kad kažkas manyje pasikeitė, ir turiu apvaldyti savo liežuvį ir kalbą. Kas dera eiliniam žmogui, tas nedera Dievo vaikui ir nedera daryti, kad ir smulkių nuodėmių. „Būkite šventi, nes Aš jūsų Viešpats esu šventas“/Ev./
DIEVUI SKAUDA
Sekmadienis. Su Petru važiuojam į bažnyčią. Jau važiuojant Dievas rodo ženklą danguje: baltą ratą aplink Saulę, panašų į vaivorykštę, tačiau kitokį nei važiuojant pas tėvą Stanislovą į Dotnuvą. Šitam rate nėra spalvų. Atlikom išpažintį ir pradėjau maldoj prašyti Dievo valios supratimo. Kai užgrojo vargonai, iškart toks baisus skausmas pradėjo raižyti krūtinę, vidurius. Tik po Šventų Mišių lipant žemyn laiptais panelėms choristėms, išvydau priekyje jų, kartu su jomis besileidžiančią laiptais paleistuvystės dvasią. Suvokiau, kas man buvo apreikšta. Visa tai paskui „Atsiteisimo litanijoje Dievui Tėvui už Bažnyčios klaidas“, pavirs eilute:
- Kai Tave garbina choristai, nenuskaidrinę savo sielų!
Šiąnakt miegu kambarėlyje, kur mūsų valgyklėlė, bendrabutyje. Girdisi, kad aplink vyksta „bardakai“. Kas keikiasi, kas garsiai muzika leidžia, šoka. Tikras skruzdėlynas. Prieš miegą pasimeldžiu ir palieku degti šventintą žvakę ta intencija, kad sudegtų visas blogis. Per miegą paskendau kažkokioj ypatingoj euforijoje. Girdėjau viską kas dedasi aplink, tačiau buvo taip gera ir buvau pats tarsi šviesoje. Kai tik žvakė baigė degti, iškart nubudau. Tada uždegu kitą, vėl paima mane sapnų karalystė. Šį kartą sapnuoju manevrus, daug kareivių, sapnuoju latvius, daugelis iš jų nuogi ir lavonai, kuriuos reikia nešti su neštuvais... (Senai supratau, kad Liuteronų tikėjime maža gyvybės ir daugelis iš jų jau mirę dvasioje. Gaila, kad Šventoji Bažnyčia nepasako tiesos, juk M. Liuteris buvo ekskomunikuotas, tai po ekskomunika tebėra ir Liuteronai. „Nieks atsiskyręs likt gyvas negali“. Nežiūrint į jų bendruomenės dydį, po jų bažnyčias Šventoji Dvasia nevaikšto.)
Besimeldžiant Dievulis parodė Dangų, tačiau šį paveikslą užtraukė debesys. Bepietaujant regėjimas pasikartojo. Dabar dar Dievas pasakė: „Įsižiūrėk iš ko tie debesys“. Kai įsižiūrėjau, ogi jie iš visokių saldumynų, tortų, pyragaičių. (Supratau. Jei nori regėti Dangų arba išvis turėti regėjimų - susilaikyk nuo saldumynų, tortų. Evangelijoje tai įvardinta, kad yra saldumynus mėgstantys labiau nei Dievą.)
Šiandien mano 38-tas gimtadienis. Jį dar iš vakaro paskyriau Dievo garbei. Vakare, tik atsigulus, apturėjau viziją. Joje sakau bažnyčioje iš sakyklos pamokslą ir tai darau tokia galia, kad atrodo subyrės bažnyčios sienos ir baldakimas nukris. Jame žadinu apsnūdusius žmones. Dar vizijoj mačiau Dangų ir Dangaus chorą, kuris buvo išdėstytas keliais aukštais. Sustoję berniukai ir mergaitės su tokiais ilgais auksiniais klarnetais.
Dievo Dvasios vedamas per Žemaičių Kalvariją pasiekiau Rubikus, kur vyko Šv. Roko atlaidai. Šv. Mišias tiesiog išgyvenau, o neišklausiau. Choras taip iškilmingai giedojo „Gloriją“, kad buvau sužavėtas ir pakylėtas. Per Šv. Mišias skaitė skaitinį iš pranašo Elijo, kaip jam kalbėjo Viešpats:
- Aš įkalsiu tave, kaip vinį savo Bažnyčioje ir būsi tu, kaip tėvas visiems Judo ir Izraelio namams. Apjuosiu tave savo diržu ir duosiu tarnui savajam savo Dvasios... Taip mane paveikė tie žodžiai lyg būtų man jie skirti. Ir jie buvo man kaip atsakymas, kas aš ir ko Dievas nori iš manęs. Vakare, kaip to patvirtinimą, Dievas danguje aplink Saulę apjuosė vaivorykštę ir dar dvigubą.
Važiuojant iš Šiluvos gaunu ženklą, labai aukšto garso spengimą galvoje. Žinau, ką jis reiškia, sąlyginai jį vadinu „Šventieji aplankė“. Tai gali būti ir priartėjusi Jėzaus ar Švč. M. Marijos dvasia. Jis mane jau lydi nuo vaikystės. Dabar pasveikinimui tik persižegnoju ir pagarbinu mintimis Dievą ir Jo Švč. Motiną. Nutylu, įsiklausau į vidinį balsą, nieko nesako, todėl grįžtu namo.
Jehovos liudytojos
Kaune prie klinikų mane pradeda evangelizuoti dvi Jehovos liudytojos. Jehovos liudytojoms Kristus tiktai Dievo sekretorius. Pasiūlau atsisėsti į mašiną ir pasikalbėti. Atvertus jų pačių atsineštą Bibliją, kur Viešpaties išmokyta malda, pasiūliau ja garsiai kartu ir pasimelsti. Kad būtumėt matę jų veidus, tai būtumėt nustebę, nuo jų veido išraiškų, kaip nenoriai jos meldėsi. O kadaise ir krikštytos buvo ir prie pirmos Komunijos buvo privestos. Kai pasakiau, kad tie 144 000, kurie su Kristumi visatą valdys, bus tik katalikai, tai jos atsakė, kad ten tik Šventąja Dvasia pateptieji. Tada aš ir leptelėjau, kad aš taip pat esu Dievo išrinktasis ir Šventąja Dvasia pateptasis. Kad būtumėt matę, kas dėjosi, kaip jos kūrė iš mano mašinos, net nelaukė kol sėdynę automobiliui atlenksiu ir jas išleisiu, tiesiog kūliais persivertė ir spruko tekinom iš mašinos. Jau maniau, kad su visom sėdynėm išeis. Taip ir likau nesupratęs ko jos taip išsigando?
Ne taip seniai, po Jehovos liudytojų apsilankymo išgyvenau tokį baisų apsėdimą, kad vos nepraradau tikėjimo. Apsaugojo Kryžius. Po kiek laiko sapnas-vizija, kad esu užsilipęs ant keturkampio geležinio įkaitusio kalno viršaus. Jis buvo tiesiog šiurpulingas. (Čia dėl tos kovos prieš demonus.)
Per Šiluvos atlaidus
Šiluvos atlaidai buvo mano Dieviškųjų mokslų pradžia. Net nenujaučiau, kam mane Dievas ruošia. Tik kieti buvo Jo mokslai. Pradėdavau atlaidų dieną ratų apeidamas keliais su maldom prieš piktąsias dvasias ir apžegnodavau koplyčią, po to Šv. Mišios, Komunija. Atsiklaupęs prie angelo garsiai meldžiausi Rožančių lietuviškai, o po to lotyniškai. Dar supratau, kad turiu laiminti ir gydyti tuos žmones, kurie tuo tiki ir nepraeina pro vargšą. Dievas davė mintį, kad visi tie žmonės, kurios palaiminsiu ir pabučiuos Kryžiaus kančią visi bus Danguje. Dievas teikė malonės ir veikė žmonių širdis per mano rankas. Daugelis susigraudendavo ir akyse pasirodydavo ašaros, šventoji Dvasia veikė jų širdis. Supratau, kad toks maldos apaštalavimo būdas yra priimtinas Dievui. Viena mergaitė po palaiminimo padovanojo medalikėlį. Tai mane taip sugraudeno, kad persikeitė mano balsas. Meldžiausi nebe aš, per mane meldėsi Jėzaus dvasia. Ateis diena, kai visi, turintys Dievo Šv. Dvasią, atpažins Jo balsą. Nusižeminti iki ubagystės Dievo ir žmonių akivaizdoj, toks buvo tikslas. Paskui supratau ir tai, kam mane Viešpats ruošia. Tada užsirašiau ant lentelės: „Rožančiaus maldom apjuosiu Europą“. Prakiuro keliai, tačiau žvelgdamas į erškėčiuotą Jėzų, kantriai priėmiau, visus skausmus. Nusižemint padėjo Jėzaus pasakyti žodžiai „Kristaus Sekime“.
- Dulke tu, negi negali nusižeminti dėl žmonių, kai Aš iš nieko viską sutvėriau ir dėl tavęs pasidaviau žmonėms.
Teko sutikti daug gerų kunigų, tačiau tik vienintelis iš jų paaukojo maldingam vargšui. Tikiuosi tai jam bus užskaityta teisumu. Net apsirikęs nepriėjo prie manęs nei vienas vienuolis, nei viena vienuolė nors ir girdėjo kaip meldžiausi sakraline Bažnyčios kalba.
Atlaidų pabaigoje kunigas suteikė palaiminimą, jam laiminant jaučiau, kad laimina mane visas Dangus. Supratau, kad taip turėsiu pagarbinti Dievą ir Europos miestuose, kaip jį, kad garbinau čia, Šiluvoje.
Po Šilinių dar Dievas mane pavedžioja po bažnyčias Lietuvoje, kad suprasčiau tikrąją padėtį, kas jam nepatinka ir kas jį neramina.
Gaunu supratimą, kad turiu apsilankyti pas jo eminenciją Kardinolą V. Sladkevičių ir gauti jo palaiminimą kelionei. Pas jį patekti negalėjau, nes jis sirgo. Tačiau jis mane vistiek priėmė naujoviškai - telefonu. Paaiškinau, kad tokia Dievo valia, kad atgailaudamas apkeliaučiau Europą. Jis suprato, kad tai didelė auka ir dar liepė įsitikinti, kad tai tikrai Dievo valia, gal nereikia tokių atgailų? Jausdamas mano tokį įsitikinimą jis suteikė palaiminimą telefonu, šiai kelionei, kurį priėmiau klūpodamas.
Kaip sekėsi kelionėje - visa tai aprašiau knygoje „Brolių Kelias“. Tai nebuvo šiaip kelionė, tai buvo atgailos ir aukos kelionė. Ja Dievas parodė kokio atsiteisimo nori už nuodėmes. Juk aš ne šiaip nusidėjelis, o ‚sūnus palaidūnas“. Saliamono išminties knygoje rašoma: „Kas paleistuvauja taps vargeta“. Tai suprantama, kad vyrai per moterys pameta galva, bet niekas nekalba apie tai, kad prilendama piktųjų dvasių, o jas išsivaryti - tai jau atskiras mokymas. Štai keletas ištraukų iš jos.
KELIONĖJE APLINK EUROPĄ
Važiuodamas galvoju, kaip pildosi sapnai. Sapnas buvo toks: Perku pigiai seną „BMW“ automobilį. Kai išvystu jį ir išsigąstu. Jis visas sumaigytas ir be ratų. Jau norėjau atsiimti pinigus ir išgirstu balsą: „O aš tą automobilį parduosiu už 15 tūkstančių dolerių“. Balsas būtų kaip Viešpaties. Tada geriau apžiūriu tą „BMW“. Žiūriu, kad jis ne toks jau senas tik purvinas, lempos tokios galingos susuktos ne automobilinės, o elektrinės po 250 W. Spalva tamsiai mėlynas perlamutras ir labai jis jau panašus į autobusiuką. Aš į jį įlipu, pradedu dėlioti savo kryželius, šventus paveikslus Jėzaus ir Marijos. Autobusiukas pradeda kilti aukštyn ir pakelia mane. (Dabar jau ir pildosi tai. Malda kelia, vargai ir nepritekliai – taip pat kelia.)
Prisimenu, kad dar neaprašiau stebuklo Vilniuje „Visų Šventų“ bažnyčioje, prieš kelionę. Tada užėjau į šią bažnyčią ir žiūriu nesuprasdamas, kaip čia yra? Visi angelėliai verkia. Ten jų labai daug, ant visų altorėlių tiesiog aplipę. „Na ir skulptoriai, – tariau, nejaugi negalėjo normaliais veidais tų angelėlių padaryti?“ Tačiau, kai grįžau po šios kelionės ir vėl užėjau į tą bažnyčią, tada buvau apstulbintas, – dabar visi angelėliai juokėsi. Jau seniai, žvelgdamas į šventas statulas, aš matydavau kaip veidrodyje tų Šventųjų būsenas, ar tai liūdesį, ar tai džiaugsmą, matydavau tiesiog jų charakterį, arba net tai, ką jie norėtų pasakyti. Iš tiesų aš regėdavau galbūt jų sielas, arba dvasią atsispindinčias skulptūroje ir tai man jau tapo įprasta, nes manau šią malonę turiu nuo gimimo. Ji prasmę įgavo, kai grįžau prie Dievo, tada viskas man tarsi gyvu tampa, tik tiek, kad nejuda. Tačiau padaryti, kad akmeniniai veidai natūraliai, kaip skulptoriaus būtų išlieti iš betono vieną kartą taip, kitą kartą kitaip, tai nesuvokiama.
Bažnyčios pavadinimas yra – Mistinis Kristaus Kūnas! Vien tai jau pasako, kad viskas bažnyčioje yra mistika. Kaip lengvai dėl vienos Šventosios paprašymo Viešpaties, kad jai nerodytų vizijų Bažnyčia išsižadėjo mistikos. Šventieji taip pat daro klaidų ir kartais gana rimtų, Dievo malonė padeda tai suprasti. Būtent mistika ir padeda jų išvengti. Jei taip nebūtų Viešpats nebūtų pasakęs dar tik paties vedimo pradžioje: „Nebebus jau klaidų...“ Mistika – paslaptys, antgamtiška. Argi neatrodo keista, kad Bažnyčia mielai priima išorines ryšio priemones kaip televiziją, radiją internetą, mobilius telefonus, atmesdama vidines, kaip regėjimus, vizijas, telepatiją ir informaciją perduodamą, kaip mokomąją priemonę – sapnus. Išorinės ryšio priemonės reikalingos pasaulio vaikams, tačiau Dievo Tautai vidinės ryšio priemonės yra tikėjimo paseka. Supraskite, kad Dievas nori sutekti šias charizmatines dovanas, o vaikai neima. Dievas - ne žmogus – Jis primygtinai nesiūlo ir neįkalbinėja. Neimi, tai negausi! Daug aukos tenka sudėti, kad jas gautum, dar daugiau, kad jas ištobulintum. Jos taip pat tarnauja Dievo ir savęs pažinimui. Jų netekimas parodo ir Dievo malonės susilpnėjimą ir netekimą, jei pradedi daryti klaidas (nuodėmes)! Šitie dalykai yra numatyti žmogui ir jų troškimas yra natūralus, kaip kūno troškimas pratęsti save. Tai sielos troškimas. Dėl šios priežasties trokštama tai atverti dirbtinu būdu arba narkotinėmis priemonėmis, ar kitokiomis praktikomis. Taip, tai irgi atveria dvasines akis ir klausą, tačiau į demoniškas sferas. Todėl tiek daug narkomanų, nes tas troškimas patirti mistinius išgyvenimus yra toks stiprus. Tačiau, kad tai vyktų natūraliai ir tai vyktų iš Dievo, būtina gyventi doroje, lavintis dorybėje ir ugdyti save Dievo ir artimo meilėje! Dėl sapnų, vizijų ir pan. Taip, būtina įjungti protą, pažinimą ir apmąstyti iš ko tai ateina. Ar tai iš Dievo, ar tai iš piktojo, ar tai mano paties pasąmonės atspindžiai? Argi galėtume naudotis internetu, jeigu nebūtų įjungta antivirusinė programa? Labai trumpai ir kompiuteris būtų sugadintas. Taip ir su mistiniais dalykais antivirusinę programą atstoja Dievo Įstatymo pažinimas ir laikymasis. Iškart iškeli klausimą ar tai neprieštarauja Kristaus mokymui, Evangelijai, dorai, moralei ir Bažnyčios mokymui? Kaip tai susiję su mano sielos augimu Dievuje, kokias pasekmes tai gali duoti sielai ir t.t.? Kažkodėl nesiginčijame ar gerai pasielgė Šv. Juozapas per sapną gavęs paliepimą nebijoti parsivesti savo sužadėtinės Marijos, nes jos vaisius iš Šventosios Dvasios, arba paimti Kūdikį ir bėgti į Egiptą, ar trims Rytų išminčiams negrįžti pas Erodą... Ar tas atvejis, kada Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos..., dar prieš tau ateinant aš tave mačiau sėdintį po medžiu“. Todėl iškart Petras suprato, kad jis kalbasi su Mesiju, nes ten kur buvo atsisėdęs Petras, niekas nebūtų galėjęs iš paprastų žmonių jo matyti. Jei tikroji mistika būtų ištobulinta, ištirta ir aptariama pačios Bažnyčios ir to mokomi žmonės. Tai kelias į Dangų, tai tas nematomas baltas siūlelis kuris ištemptas per Bažnyčią, kurį labai sunku atrasti ir pamatyti, tačiau jis veda į išganymą, o tai visų svarbiausia!
Po kiek laiko pradėjo lynoti. Gavau lysti giliau po stogeliu. Po to pradėjo ir smarkiai lyti. Dievulis Mėnuliu davė ženklą, kad yra su manim. Išsitraukiau lietpaltį, kurį buvau pasitiesęs ant betono ir užsiklojau jau iš viršaus, ant miegmaišio. Gulėjau tik po plonu miegmaišiu ant gryno cemento, švarką sulankstytą po galva pasikišęs. Kur ten pamiegosi? Gulėjau ir tyliai mintyse meldžiausi. Širdyje jaučiau labai didelę malonę, o vienu momentu regėjime mačiau net Dangaus Tėvynės vaizdus. Jaučiau, kad šalia manęs stovi Viešpats ir šildo mane savo energijų srautais. Paskui taip gražiai išsisklaidė debesys, paliko visai gražus dangus. Tai buvo nepamirštama naktis ir pertekusi Dievo malone, kitos tokios daugiau gyvenime nebuvo.
Po išpažinties nuėjau prie bažnyčios priekinės dalies, kur buvo aukojamos Šv. Mišios. Iškart mane vėl aplankė Dievulis. Švelniai jo energijos, kaip virpuliukai bėgo visu kūnu. Prie Švenčiausiojo atėjau keliais. Kunigas atlaužė mažą, baltą gabalėlį, nago dydžio Ostijos. Ji buvo tokia balta, tviskanti, baltesnė už sniegą ir atrodė tokia šventa, ir visai be skonio. Visa širdim jaučiau, kad tai Švenčiausiasis! Begarbinant priimtą Švenčiausiąjį, vėl išvydau labai brangius širdžiai dangiškus regėjimus.
Suprantu, kad čia jau nebe „optika“, čia jau mistika. Kokia siela tokie ir komuninkantai. Vertai priimsiu – Ji tviskės kaip sniegas. Turėsiu neišpažintų nuodėmių – Ostijoje regėsiu tamsių dėmelių. Nesusitvarkysiu su aistromis – Ji bus gelsva ar net pilkšva. Rausva Ostija – neik prie Komunijos! Žalsva – viskas O.K.! Ateik sūnau, (dukra) palaidūne prie Viešpaties stalo, mėgaukis Angelų Duona, dalyvauk Skaisčiausioje Puotoje už dyką! Neturiu ką pridurti, žinau, kad reikia apsivalyti sielą. Nuo tada jau man ir prasidėjo, ir spalvas ant komunikatų rodyti. Jau Paryžiaus Katedroje galvojau: „ką čia tie kunigai prisigalvojo, spalvotas Ostijas dalinti, tai žalios, tai raudonos“. Pasirodo Dievulis mane kilstelėjo laipteliu aukščiau, o čia didesni reikalavimai, tačiau ir didesnė Dievo malonė.
Dabar sielos indikatorius – tai Švenčiausiojo spalva. Šiandien ji buvo sausainių spalvos. Kadangi Komunijos neinu, daugiau nuodėmių nepadarau, tai jaučiu, kad per rankas vėl teka Šventosios Dvasios galia.
Dieną buvo toks nutikimas, beeinant, kad susuks radikulitas. Pridedu ranką, meldžiuosi, nepraeina. Tada atsiklaupiu ir taip pat pridėjęs ranką meldžiuosi – skausmas dingo. Suprantu tokią Dievo pamoką, kurią galėtų išreikšti žodžiais:
– Aš tau duodu gydymo galią, tačiau tai turi daryti atsiklaupęs!
Melsdamasis nuėjau link bažnyčios. Bažnyčia gerai sutvarkyta. Viduje ji moderniai išdažyta. Tik įėjus pasitinka „Čestakavos Dievo Motinos“ paveikslas, labai gražiai inkrustuotas. Išstatytas adoracijai buvo Švenčiausias Sakramentas. Altorėlis atrodė nepaprastai gražus. Pagarbinau Dievulį, po to išsakiau jam savo prašymus už brangiausiąją, vaikus. Taip skaudu buvo girdėti, kai Viešpats pasakė, kad dukrelė turės išlikti kurčia, kol mama jos neatsivers, kitaip jos neteksim amžiams. Visą laiką buvo atverta Šventoji Erdvė ir apie Švenčiausiąjį visą laiką buvo šviesos vainikas. Panašiai, kaip Saulė, kad turi savo vainiką. Nesupratau pradžioje, galvojau, kad tai dirbtinė šviesa, tačiau jokio dirbtinės šviesos šaltinio niekur nebuvo. Nors daugiau Dievulis manęs klausėsi, tačiau jaučiau Jo tokią didelę malonę. Paskutinis miestas iki ratui užsidarant. Tikrai nesitikėjau, kad taip mane Dievas sutiks išstatytas monstrancijoje. Apie tai net nepagalvojau. Pirma pasitiko Dievo Motina, o paskui Jos Sūnus. Išėjau laukan, nutariau apeiti aplink bažnyčią ratu besimeldžiant. Pakėliau akis į dangų. Viešpatie, to dar nėra buvę! Senai galvodavau, kodėl Dievas iš debesų nepadaro kokio paveikslo. Suprantu, saulėlydžiai ir saulėtekiai gali būti labai gražūs, tačiau jie natūraliai gražūs. Vaikystėje stengdavausi debesyse įžiūrėti pažįstamus pavidalus, tačiau tai buvo tik debesų panašumas. Dabar Dievulis iš debesiukų, lyg vatos daugybės kąsnelių sudėliojo ištisą paveikslą per visą dangų. Vakarėjančios Saulės spinduliai debesėlius nudažė rausvai, tai vietomis gelsvai, tai pereinantys į raudonus. Per visą dangų iš debesiukų, kaip vatos gumulėlių, sudėliotas paveikslas – ištiesęs į priekį milžiniškus sparnus balandis – Dievas Šventoji Dvasia. Tai reiškė: Dievas Šventoji Dvasia išskėtė sparnus virš Europos! Tai neapsakoma. Taip pasigailėjau, kad į kelionę nepasiėmiau jokio fotoaparato, būčiau nors fragmentais tą stebuklą nufotografavęs, o juk aš fotografas.
Po Atgailos Kelio
Po išpažinties ir Komunijos išgirstu Viešpaties žodžius, kad jis toliau mane ves Tiesos, maldos ir meilės keliu.
Dieną bažnyčioje ant Ostijos išvydau šviečiantį Popiežiaus ženklą. Galvojau, kad tai lėkštutės atspindžiai, tačiau besimeldžiant pas Genutę vagonėlyje atėjo visai kitas supratimas. O vakare, tik atsigulus, piktasis pradėjo rodyti visokius tamsybių paveikslus. Tada atsiprašau Dievo už visus Jo garbės įžeidimus ir tada tamsybių paveikslai dingsta ir išvystu garbėje tviskantį vaikelį – Jėzų ir Jis mane palaimina. O naktį vienas iš sapnų buvo toks. Staiga prieš mane atsiranda toks pat kaip aš – sakyčiau mano antrininkas. Aš iškart supratau, kad tai Kristus, tik apsirengęs manimi. Aš praskleidžiu jo širdies žaizdą ir bučiuoju ją.
Sapnas: Įeinam su Petru į pastatą su baltom sienom. Atsiduriu baltame siaurame kambarėlyje. Noriu išeiti – išėjimo nėra. Petras liko kažkur kitur. Sienos baltos ir labai storos. Jokių langų, jokių durų. Tik vienoje sienoje ties lubomis lyg skylė, o pro ją veržiasi stipresnė šviesa
Per atlaidus
2000 m. Šilinės. Išgirstu Marijos paraginimą. „Pavaikščiok basas“. Naktinė adoracija. Meldžiamės kryžiaus kelią, einame klūpomis aplink bažnyčią. Kryžiaus kelią veda Gintaras. Dvylikta stotis. Kalbami penki poterėliai, kad sušvito Švenčiausias Sakramentas. Matyt, Dievui patinka toks Kryžiaus Kelio apvaikščiojimo būdas. Ir kažkaip prasiveria kelias į sielą ir siela prabyla: „Viešpatie, jau geriau numirti nei ši ugnelė širdyje užgestų“.
Adoracija. Kalvarijos kalnai. Meldžiamės stotį „Viešpats miršta ant kryžiaus“. Vėl penki poteriai. Meldžiuosi malda „Tėve mūsų“ pakėlęs rakas į viršų. Mane persmelkia Viešpaties dvasia ir apšviečia Jo valią, kad pagarbinčiau Šventąjį Kryžių. Net suprakaitavau nuo to, kad net rankos pasidarė šlapios. Ir taip persmelkė mintis, kad sukalbėčiau dar lotyniškai poterius. Baigus kalnus prieinu prie Gintaro ir sakau: „Dievulio valia, turiu pagarbinti Kryžių“ Ir pradėjau garbinti Kryžių. Bet čia jau ne aš garbinau, bet pati Dievo dvasia mano lūpomis. Kai garbinau, jutau krūtinėje plakančias dvi širdis. Savo ir saulės rezginyje plakančią didelę Jėzaus širdį.
Regėjimas. Švč. M. Marijos koplyčioje buvo pravertos man akys, regėjau aukštai atvira dangų. Regėjau greta sėdinčius šalia Viešpaties apaštalus. Ir įstrigo tai, kad viena kėdė palikta tuščia ir sakyte sakė, kad ji skirta man.
Po Šilinių bevalgant pietus namuose, kad suėmė toks aštrus skausmas, ties kepenimis, kad net susiriečiau iš to skausmo. Pridedu ranką, meldžiuosi poterį, skausmas nepraeina. Nuslimpenu į saloną ir parpuolu ant kelių. Toliau meldžiuosi pridėjęs ranką prie skaudamos vietos. Skausmas iškart praeina. Dievas gydo tik tada, kada meldiesi klūpomis.
Telšių Katedroje
Tą dieną atvežiau gerb. Vyskupui apreiškimą. Meldžiausi Katedroje ir per mane prabilo Viešpats susirinkusiems žmonėms. Užsidegė saulės rezginyje šviesa. Viešpats prabilo tokia taisyklinga greitakalbe kalba: „Pažiūrėkite, savo bažnytėlėje aukštai turite Šv. Antaną su Švenčiausiuoju. Asilas ir tas buvo tris dienas neėdęs, bet ir tai priklaupė prieš Švenčiausiąjį Sakramentą...“. Žmonės pradėjo replikuot. Šviesa krūtinėje užgeso, Viešpats nutilo.
Besimeldžiant pas br. V., vizijoje išvystu Šventąją Trejybę. Šventoji Dvasia balandžio pavidalu išskėtusi sparnus kaip saulė švietė, kaip visatos centras. Žemiau jos sėdėjo Tėvas ir Sūnus.
Dievo pamoka
Vizija. Tik atsigulus prasideda regėjimas. Laikas pradeda eiti atgal ir prasivynioja lyg magnetofono juosta vizijoje iki pasaulio sutvėrimo pradžios. Žemė dar karštas rutulys. Ant jos šokinėja dinozauriukas, gal krokodilas. Šokinėja, letenėlės dega. Ant Dangaus vaikšto didingos dvasios pasipuošusios lankeliais su brangakmeniais galvas. Vėliau atėjo supratimas, ką Dievas norėjo pasakyti tuo regėjimu: „Grįžkite maldomis į Bažnyčios pradžią ir tada šėtonui kojos degs“.
Sapnas-vizija. Danguje, žydrame fone, pasirodo baltas ciferblatas. Jis, tiesa, ne su skaičiais, bet baltas apskritimas kuriam užsidaryti betrūksta penkių minučių. Ir po to pasirodo rusiškai užrašas ant dangaus baltomis raidėmis: „Aš sušalęs, alkanas ir neturiu nei vieno degtuko, kad uždegčiau širdis“. (Tada meldžiausi maldos būrelyje Akmenėje. Jis buvo sustabdęs per mane bet kokius Dievo darbus. Nors buvau sapnavęs tokį perspėjantį sapną, kai į mano „Kadetą“ atsisėda s. J. Ir šviesos mano „Kadetui“ užgeso. Tada į tai nekreipiau dėmesio. Dabar Dievas Tėvas duoda suprasti, kad laiko visai mažai belieka, bet jis neturi žmogaus, per kurį galėtų uždegti širdis.)
Išminties brangakmenis
Priešistorija tokia: kada Danguje prasidėjo maištas, Liuciferis gundė Dievą ir sėjo abejones Dievo visagalybe angelų širdyse tokiais žodžiais:
- Jeigu Dievas tikrai toks visagalis, tegu sukuria tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti ir jeigu Jis negali sukurti tokio akmens, arba jei ir gali sukurti, tačiau negali pakelti tai koks Jis visagalis...
Ši pasakojimo dalis yra žinoma, tačiau paaiškinimą šios istorijos atskleidė man pats Dievas tardamas:
- Aš sukūriau tokį akmenį, tai tavo, žmogau, širdis. Aš pasilenkiau tiek žemai plaudamas apaštalams kojas, tačiau nepajėgiau pakelti ir miriau baisia kankinio mirtimi ant kryžiaus, tačiau Mano ašaros ir Mano Motinos ašaros ištirpdys ledus jūsų širdyse ir Aš jus iškelsiu. Tada visi matys, kad Aš Visagalis! (Avantiūra, pamastęs pasakytų žmogus, tokį Viešpaties žingsnį, kai nuo savo kūrinio rankos teks šitiek iškęsti kančių, būti pažemintam ir nukankintam. Žinojo klastą sumąstęs senovinis žaltys, kad tik per žmogų jis gali atkeršyti Dievui, išlieti visą savo pavydo užaugintą neapykantą. Ir taip Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, suteikdamas jam protą, ir laisvą valią. Sutverdamas jį su nemirtinga siela. Turėdamas laisvą valią žmogus gali gyventi kaip tinkamas, gali rinktis, ar gyvent kūniškai, tenkinti savo norus, ar siekti aukštesnio tikslo, kurį galima pavadinti Amžinuoju gyvenimu, kuris bus realizuotas tikėjimu ir tik po mirties.)
Ir dar, grįžtant prie dangiškojo Liuciferio gundymo. Liuciferis gundė Dievą sakydamas, kad Dievas negali numirti, nes yra nemirtingas... Todėl priimdamas mirtingo žmogaus kūną Jėzus sugriovė ir šią klastą. Į šėtono gundymus Dievas tik tiek tepasakė:
- Šėtone, tu būsi nugalėtas dviem pirštais. (Čia gili prasmė. Piktąjį nugali Dievo pirštas per žmogų ir nugali žegnojimu kryžiaus ženklu. Du pirštai, tai žmogus-kunigas ir Jo širdyje veikiantis Dievas - Jėzus.)
Užtemo saulė. Tamsybės užgulė žemę. Jėzus merdėja ant kryžiaus: „Tėve, kam mane apleidai“? Tėvas: „Sūnau, aš kenčiu kartu su tavimi“.
APŠVIETIMAS
2001.10.11. Kelios dienos apšvietimo. Tai nėra šiaip sau būsena, kai girdi Dievą kalbant, tai yra Šventosios Dvasios užžengimas ant žmogaus. Galvoje tampa taip šviesu, kaip, kad kas būtų įjungęs elektros lemputę ir nušvinta visas vidus. Tuo momentu yra absoliutus pažinimas ir visako žinojimas. Rašau apreiškimus, „Atsiteisimo litaniją Dievui Tėvui už Bažnyčios klaidas“. Galop pagalvoju, kad tai iš piktojo. Viską suplėšau ir išmetu į šiukšlinę ir nueinu į bažnyčią. Tačiau per kunigą prašneka Jėzus: „Mano žodį meti šalin. Aš tave mokysiu, vesiu“. Grįžtu vėl išdėlioju skiautes ir perrašau tai ką suplėšiau. Visa tai ką užrašiau, patikrinau per kun. Bronislovą ir patalpinau knygoje „Draugai“. Knyga pavadinta „Draugai“, todėl, kad Viešpaties valia yra, kad žmonija atgailautų ratu aplink Lietuvą. Ši atgailos kelionė sutaikys su Dievu, todėl ir pavadinta draugais. Viešpaties paklausiau: „Kada viskas prasidės“? Atsakė: „Kai pradėsit atgailauti aplink Lietuvą“.
Vakar išsitraukiau vėl apreiškimus. 2001.02.01-14. (Jie surašyti knygoje „Draugai“. Naujosios Akmenės bažnyčioje išsprūsta klausimas: „Ką aš darau Viešpatie?“ Atėjo atsakymas, kad darau fotoninę bombą, kuri pakels visą žmoniją į dangų ir sunaikins pragaro galybes.
APREIŠKIMAS
Aš Kareivių Viešpats! Mano Bažnyčia – kovojanti Bažnyčia! Mano vaikai neša savo kryžių ir kovoja kovas šiame pasaulyje Mano ginklais: Šv. Mišiomis, procesijomis, maldomis ir giesmėmis!
Imkite savo kryžių ir sekite Mane Mano kruvinomis pėdomis – eikite Atgailos Keliu! Vykdykite Mano Šv. Valią ir būsite pagerbti ir išaukštinti. Amen.
Pakilk Manoji liaudie! Išeikite į Atgailos Kelią aplinkui Lietuvą, kurį jums duodu kaip Dieviškų malonių laidą. Keliaukite aplinkui Lietuvą visi kaip tik galite: kas pėsčias, kas važiuotas. Kas važiuotas, tepaima pagal galimybes pėsčiuosius. Melskitės ir atgailaukite kartu. Dalykitės viskuo kaip broliai ir seserys, padėkite tam, kas stokoja. Laikas trumpas ir dienos piktos – „miegančioji Bažnyčia“ seniai piktojo tempiama į pragarą!
Nei vienas turtingas į Dievo Karalystę neįeis!
Nei vienas neatgailavęs į Dievo Karalystę neįeis!
Nei vienas nenuskaidrinęs savo sielos į Dievo Karalystę neįeis!
Nei vienas netikintis į Dievo Karalystę neįeis! Amen. Apjuoskite Lietuvą Kančios Žiedu! Vykdykite Mano valią! Visa Lietuva turi eiti „Atgailos Keliu“. Jokių demonstracijų, jokių mitingų – tiktai procesijos, maldos ir giesmės. Kai atgailaujančių bus tiek, kad galima būtų rankomis apkabinti visą Lietuvą, kaip „Baltijos Kelyje“, tada atversiu dangų ir nužengsiu. Tada laimės ašarų jums niekas nesulaikys! Amen.
Daugiau apreiškimų knygoje „Draugai“
Dar turėjau tokią viziją. Užsižiebia ratu aplink Lietuvą šviesos. Kai šviesos susijungia ir prasideda naujas ratas, kuris yra aukščiau pirmojo, prasideda grandininė reakcija ir keliasi Kristus ant Lietuvos. Keldamasis Jis perauga visus Dangus ir iškelia mus net per visus Dangus. Kokia didybė. Viskas nušvinta, Mistinis Kristus, dvasinė būtybė stovi išskėtęs laiminančias rankas ant Lietuvos. Jis toks didelis per visus Dangus.
DALINTIS DIEVO MALONĖMIS
Žygiuojam per Lietuvą piligriminį žygį Kryžiaus Ženklu. Aš tiek prigąsdintas dėl to, kad kalbėti apie Dievo malones yra nuostolinga sielai. Semeliškėse, Šventas kunigas sako: „Tai jei gavai tai ir pasidžiauk tomis Dievo malonėmis su draugais, būk drąsus“. Dėl šio kunigo pasakytų žodžių ir apsisprendžiau visa tai surašyti į knygą ir padovanoti visiems.
Išpažintos nuodėmės atveria akį. Jei tavo akis šviesi, tavo visas kūnas bus šviesus.
Panų Kalne
Prieš Sedą pasuku į Panų Kalną, kur padedu maldų egzempliorių krūvelę ant stalo. Dar pasimeldžiu ir pabaigoje išgirstu tylų: „pasilik!“ Kaip visada dar suabejoju išgirstais žodžiais ir grįžtu į mašiną, kurią buvau palikęs prie trišalės kryžkelės. Panų Kalnas - Švenčiausia vieta galbūt net pasaulyje, nes čia žuvusios tik jaunos mergelės, skaistybės kankinės, nepaliestos nuodėmės dėmės. Mašinoje trumpai Dievas pradeda rodyti veidų fragmentus. Matau lyg vakar būtų žuvusios, tačiau iš veidų fragmentų dar negaliu nustatyti ar tai tik vien mergelės, ar buvo jų tarpe ir jaunuolių. Naktį per sapną aiškiai Dievas savo alegorijų kalba pasako ir parodo, kad čia tik mergelės težuvo. Jų buvo keletas ar keliolika, skaičiaus nepavyko sužinoti, nes rodė Dievas alegorijų kalba sukrautus indelius, kuriuose iš ryškalo traukiu baltų mergelių kūnų filmų ritinius. Visuose kadruose tik balti mergelių kūnai su krūtinėmis, kad tikrai žinočiau kad čia, tik žuvusios skaistybės kankinės. Vieta ideali maldai ir Dievas dar nori, kad čia pasilikčiau. Vakare, besimeldžiant išgirstu patarimą: „gali dirbt su „kompu“. Juk iš tiesų – viską turiu, kaip ir kiekvienoje kelionėje. Ryte dar suprantu, kad ši vieta ypatinga. Čia nedeginamos žvakės ir neaukojami pinigai, toks skelbimukas kabo ant durų. Čia paprasti žmonės, prižiūrintys koplytėlę, Dievą tikrai myli labiau nei pinigus.
Vizija tokia, kad grįžtu į vaikystę, bet ta vaikystė greičiau dieviška nei žmogiška.
Jau trečią naktį puola piktasis, suka galvelę ir varo baimę. Bet ryte nušvito paguoda. Išvydau aukštai virš visatos Švč. Dievo Motiną Mariją baltą, spindinčią kaip Saulę. O aš toks mažas vaikutis repečkojuos prie jos kojelių ir kalbu Marija Motinėle, mieloji, brangiausioji, gražiausioji, geriausioji... Ir kai pasakau malonybinį žodelį, tai užsirepečkoju ant kito aukštesnio debesiuko.
APIE REGĖJIMUS
Meldžiuosi ir ateina mintis, kad visus dangiškus paveikslus galima būtų išreikšti skaičiais ir tuos skaičius suvesti į kompiuterį, tačiau, kaip tai padaryti ir kas padiktuos tuos skaičius aš nežinau. (Gal tai žvaigždės-pulsarai kaip tik ir perduoda tokią informaciją?) Tačiau tokios kokybės dar kompiuterija negali perduoti, kaip vidiniai regėjimai. Dar toks dailininkas negimė, kuris galėtų pakartoti tą grožį. Lieka viena, kiekvienam atsiverti savo dieviškosios informacijos kanalus. Užmerkti akis pasaulio vaizdams ir visai tai informacijai ir surasti būdus Dievo malonei veikti mumyse. Dieviškos informacijos kanalų žmoguje yra bent keli. Vienas iš jų, kai regi vaizdus be jokio ekrano vidinėje kaktos srityje tamsiame fone. Vaizdai ryškūs, tačiau prigesintoje lyg žvakių šviesoje. Šitie vaizdai kartais kyla maldos metu. Tai yra Jėzaus kanalas. Kitas yra, kai ekranas prasiveria per visą galvą kokiu 180 laipsnių kampu arba mažiau. Gali vaizdas užimti ir visą regimąją dalį. Žydrame ekrane ar fone judantys vaizdai dangaus šviesoje. Dievo Žodžio kanalas. Čia vaizdas ir spalvos ryškesnės nei žvelgiant akimis. Manau jį turėjo Dievo pateptieji ir karaliai nuo Dievo. Trečias - tai regėjimai vidury dienos, esant atmerktoms akims, ar šiaip nuo nieko nepriklausą. Labai ryškūs spalvoti ir jie rodosi prieš akis ir keičiasi lyg paveikslai. Tai pavadinčiau Dievo valios apreiškimo regėjimais. Yra ir piktojo transliacijos. Tai dinamiškos protui nepavaldžios spalvotos transliacijos, be jokios projekcijos, trunkančios po kelias paras. Jose atrodo lyg pats dalyvautum. Dažniausiai nevilties ir pasmerkimo transliacijos. Jos taip pat nepamirštamos. Dažniausiai tenka išgyventi paties piktojo pasmerkimo būseną ir atmetimą. Paskui jau eina vizijos per sapnus. Tai lyg vizijos, tik tiek, kad sapno metu. Po to siužetiniai sapnai lyg trumpametražiai filmai visi spalvoti labai ryškus. Po to paprasti sapnai, kuriuos permąstai ir atmeti kaip nereikšmingus. Gali per juos Dievas alegorine prasme priminti klaidas, nuodėmes, perspėti ir paauklėti. Sapnai tik kaip sielos dvasinio stovio rodiklis. Yra Evangelijoje pasakyta, kad seniai sapnuos sapnus. Kaip tai vyksta ir rašau. Po to Dievo malonės ir sapnų praradimas. Atsiminkite, kad pasmerktieji nesapnuoja visai. Tačiau tai nereiškia, kad jau pražuvę amžinai. Kol gyvi kelias visiems paliktas susitaikyti su Dievu per išpažintį. Pirmas dalykas einantiems tikėjimo keliu, o tai yra skaistinant savo sielą yra sapnų kokybės kitimas. Sapnų atėmimas gali būti laikomas švelnia Dievo bausme. „Akies užmetimas“ tai jau visai kas kita. Tam reikalinga koncentracija ir dėmesio, ir valios pastangų sutelkimas, ir praktika. Tačiau tai vyksta taip pat su Dievo valia. Vaizdas regimas ir girdimas garsas toks pat, kaip Jėzaus kanalu. Jei žmonija būtų tobulėjusi šia kryptimi, šiandien nebūtų nei mobilaus telefono, nei televizijos. Visa tai yra Kūrėjo įdėta mumyse. „Media“ pramogavimas yra tiktai brangaus laiko, iš kurio susideda gyvenimas, švaistymas. Norint „regėti“ reikia pamiršti aistras, priklausomybes ir saldumynus. „Jei jūsų akis šviesi, tai ir visas kūnas bus šviesus“ /Ev. Kristaus žodis./
Darbe labai stiprus piktosios dvasios puolimas. Parpuolu melstis ir po kažkurio laiko pasigirsta tolygus spengiantis Dievo garsinis ženklas ir išvystu danguose sėdinčio Kristaus galvą su erškėčių karūna. Ji buvo visa balta lyg saulė. Po to išvystu Viešpaties atėjimo ženklą – Kristus leidžiasi iš dangaus, o už jo nesuskaitoma minia melsvais rūbais merginų, sudėjusių maldai rankas. Kristus priekyje ir visa tai leidžiasi į žemę.
KIEKVIENAME REGĖTI KRISTŲ
Vedžioju šuniuką, rytas. Pamatau benamį atstumiančios išvaizdos. Ateina mintis, kad jį palaiminčiau. Prieinu, atsiklausiu ar galiu jį palaiminti? Šis neprieštarauja ir jį palaiminu. Buvau jau benueinąs, tačiau kita mintis, kad reikia jam įduoti litą. Atsisuku, o jo nei pėdsako. Dingo ir tiek. Per tą akimirką jis negalėjo niekur nueiti. Tada pamąstęs suprantu, kad taip mane išbandė pats Jėzus. Antanui Aleksandravičiui, Slavikų Šventajam, taip pat pasirodė Jėzus visas sumuštas, kaip koks girtuoklis. (Jeigu taip buvo, tai palaiminau patį Dievą.)
Buvo ir kitas atvejis. Parduotuvėje vienas vyrukas paprašė centų buteliui. Aš pagalvojau, kodėl aš turėčiau duoti. Sakau, jei prašai pinigų tai atsiklaupk prie įėjimo į parduotuvę, tada gausi litą. Jis atsiklaupė. Tada aš jo paklausiu ar jis moka maldą „Tėve Mūsų“? Šis sako:
- Tepadeda mums Dievas. Tada jo klausiu ar bent persižegnoti moka. Šis sako:
- Tepadeda mums Dievas. Tada aš jam sakau. Jei nemoki, tai nieko tau Dievas neduos ir aš neduosiu, ir apsisukęs nuėjau nieko nedavęs. Paskui labai gailėjaus, kad nieko neįdaviau. Juk parklupdžiau jį ant kelių. (Paskui man teko išmąstyti, kad tai taip pat galėjo būti Dievo išbandymas ir, kad tikras fariziejus esu supratau aš, man dar toli iki artimo meilės. Pažanga įmanoma tiktai kai į kiekvieną vargšą žmogų žvelgsim kaip į Jėzų ir į kiekvieną vargšę merginą ar moterį žvelgsim kaip į Mariją.)
Dėl egzortų
Kartą Švč. M. Marijos paklausiau ar man galima kalbėti egzortus?
- Tau galima kalbėt egzortus! Tokiu griausmu nuskambėjo mano sieloj, kaip per galingą stiprinimo aparatūrą. Tai nuskambėjo greičiau kaip įsakymas, o ne leidimas. Nors paprastai Dievo Motina man nekalba. Matyt, tai buvo išimtis. (Paskui gavau ir per Bažnyčią leidimą ir palaiminimą kalbėti šią maldą.)
Kartą darydamas nuotraukas mintyse ištariu:
- Jėzau, myliu tave labiau nei savo gyvybę. Išvystu savyje Kristų. Kažkaip apatinė dalis Jo skendi liepsnose. Jis atsako:
- Pagaliau ištirpo širdyje ledai. Ir išvystu tada Dangaus Tėvą tiesiantį ir dedantį ant manęs kryžių. Manau Petras ir buvo tas kryžius, kuriam ištiesiau ranką. Jėzus priduria:
- Klausykis angelų.
Vizija. Ji vyksta su tokia dinamika. Jėzus rodo, kaip Jis apeina greit visą žemę. Visi žmonės sueina į naująją Jeruzalę, kuri yra Lietuva. Kai visi sueina, Jis su tokia galybe praveria dangų ir lyg šampano kamštį iki pat žemės centro, išplėšia visą Lietuvą ir pakelia ją į Dangų, nes kas šventa privalo būti danguje. Viskas greit užsiveria. Vizija baigiasi taip pat. (Kad taip įvyktų, žmonija privalo atgailauti aplink Lietuvą. Galima išgelbėti ir visą žemę, bet ją reikia visą pašventinti.)
Sukalbėjau maldą į Šventąją Dvasią ir leidau laisvai tekėti mintims. Pradžioje mintyse rašau dukrelei laišką, po to šį pakeičia dangaus prisiminimai ir vaizdai keičia vaizdus. Taip gera, ramu. Suvokiu šventumo paslaptį. Tai Dievo malonė ir Jo mistinis veikimas gimdo šventuosius. Su kuo galima būtų palyginti dangų? Nebent su Meile. Visas žemiškas grožis, tai tik popierinės gėlės prieš dangaus grožį. Visi regėjimai yra tik Šventosios Dvasios paguoda.
APIE IŠMINTĮ
Išmintis, kiek ji bėgioja aukštai. Ji gudruolė, bet ne klastūnė. Ji visų svajonių svajonė. Kaip nerūpestinga kregždutė. Kas ją gali pagauti, kas ją gali sulaikyti, kas ją gali prisijaukinti? Kad ji ant jo galvelės sau susisuktų lizdą. Jai patinka sutrintos širdelės, palenktos galvelės, iš širdies išrautas „aš“, maldai sudėtos rankelės. Jai patinka nutilusios širdys, pasiruošusios įsiklausyti į Dangiškąją harmoniją. Ji atpildas pasiekusiems tobulybę. Nėra nei vieno išmintingo, kuris būtų netikintis. Nėra nei vieno išmintingo, kuris būtų nusidėjėlis, nes išmintis bijo nuodėmės. Išmintis - tai Šventosios Dvasios artumas ir bendradarbiavimas.
Kai viena moteriškė Petro paklausė kodėl jis per Dievo Avinėlį klaupiasi, juk nebereikia, galima ir stovėti. Petras atsakė šitaip: „Kai aš prašau Dievo pasigailėjimo, aš klaupiuosi. Kai Dievas prašys manęs pasigailėjimo, tada aš stovėsiu“.
Pinigai ir draugai
Kaip auksą ištiria ugnis, taip draugystę ištiria pinigai. Pinigai - tai ugnis, kuri ištiria draugystę!
Šv. Mišių metu. Po Šv. Komunijos regiu tokį paveikslą. Dangaus žydrynės fone angelai neša taurę į dangų.
Paryčiui bevaikštant „Kryžiaus kelią“ ateina supratimas, kad Dievas parodė man „Tylą“. Maniau, kad tai Šviesos pasaulio regėjimas persmelktas meilės pajautimo.
Prie apleisto Kryžiaus
Prisimenu, kaip vieną sekmadienį prasibroviau prie apžėlusio dilgelėmis, seno, sukrypusio pakelės kryžiaus. Pasigirsta balsas iš Aukštybių:
- Taip karaliai žemėje gyvena. Kiek pamąstęs supratau - Dangaus Karaliai žemėje neša kryžių. Ir aš paklausiau:
- Dangaus Karaliau, ar aš tavo sūnus? Paklausiau mintimis ir štai ką Viešpats man atsakė:
- Visi jūs mano vaikai, tačiau ne visi karaliais būsite. (Yra apie ką pamąstyti.)
Išpuikėliams Dievas malonę atima, o nuolankiesiems ją sugražina.
Šį vakarą bandžiau nutildyti mintis ir ramiai pagulėti kryžiumi. Ir išgirdau many plakančią Jėzaus širdį. Girdėjau ir savo. Jos dar neplakė vienu ritmu. Vadinasi dar reikia save tobulinti ir derinti savo valią ir norus su Dievo valia.
KELETAS KLAUSIMŲ DIEVUI
- Ar per visus žmones gali kalbėti Dievas? – paklausiau mintimis ir štai ką po to užrašiau:
- Per visus, net ir pačius pačiausius, nes tai Jo sutvėrimai taip pat, tik atiduoti šėtonui išbandyti, kad sudėtų kančią, auką. Juk Liuba Evangelikė – sektantė tau kalbėjo: „Su Dievu tu visą pasaulį nugalėsi“. Ir pasakė dar vieną tiesą ji durdama pirštu tau į krūtinę: „Tu neturi jėgos“. Jėga ateina iš Dievo. Jei ji būtų duota nesuformuotam žmogui. Tai jis pats pražūtų ir daugybę sielų pražudytų. Jėga – meilės galia. Dievo jėga skirta kelti žmogui, atvesti jį į gėrį, tiesą. Padėti jam eiti teisingu, dorovingu keliu. Žmogus nemąsto. Jeigu jis tik pamąstytų ką jis turi savyje? Jis savyje turi Dievą, visagalį. Kuris viską gali, bet žmogus dabar randasi tokioje stadijoje, kad žmogus turi pasiekti dorovingumą ir ištobulėti. Kol šito jis nepasieks, niekas jam negali duoti nei jėgos, nei galios, nei ypatingų malonių. Dievas yra Visavaldis ir Jo reikia klausyti. Čia žemė yra tik pavyzdys kas atsitinka, kai žmogus neklauso Dievo ir kuo pavirsta gyvenimas – tikru pragaru. Nieko tikra – viskas laikina. O Dievo klausyti Jo valią vykdyti sielai yra didelis džiaugsmas ir palaima. Nes Jo paliepimus lydi ir malonė. Jo paliepimus vykdyti tai dalyvauti Dievo kūryboje, Jo sutvėrimų tobulinimui žemėje. Žemėje lipa vienas kitam per galvas. O kas Dievo klauso, lipa tik aukštyn ir aukštyn. Juo aukščiau palipi, juo viskas tobuliau. Juo didesnės galimybės, galios ir galybės. Juo didesnis grožis. Nėra nei vieno sutvėrimo, kuris būtų nereikalingas. Kiekvienas atlieka tą vaidmenį ir tą paskirtį, kuri reikalinga tame sielos formavimo etape. Nežiūrėk, kad žmogus su šake mėšlą kabina. Šiandien jis tai daro, o ryt gali Dievo darbininku būti. Jūs tik indai į kuriuos galima įpilti proto, išminties, gėrio ir kt. dorybių, bet žmogus turi įdėti savo pastangų ir maksimaliai išmokti branginti gyvendamas žemėje kiekvieną minutę. Ją tobulai išnaudoti. Kai pasieks jis amžinybę, tai veltui išvaistytas laikas bus didelio gailesčio priežastimi. Juk Dievas davė jam gyvenimą, o jis pasidavė vilionėms. O galėjo taip save ištobulinti, taip išsilavinti pagal savo gabumus ir talentus. Kiek galėjo padaryti gero. Juk kur daug blogio, gali padaryti be galo daug gėrio. Laimingas esi žmogus tiktai duodamas, o ne imdamas. Esi sutvertas pagal Dievo panašumą ir paveikslą. Dievas visiems viską duoda ir tu, žmogau, turi dalinti ir dalintis. Tobulas gyvenimas nereikalauja nieko nereikalingo. Būtina tik tai be ko gyvent negali ir atlikti tiktai savo darbo ir paskirties misiją. Nėra negabių žmonių. Yra tik šėtono apgadinti žmonės. Kiekvienas turi savo paskirtį. Kiekvienas turi savo kelią. Ir tiktai gyvenimas suspindės, sutviskės, visom vaivorykštės spalvom, kada kiekvienas suras Dievą ir pradės vykdyti Jo valią. Ir tada buvę netvarkingai, chaotiškai paberti žmogeliai susijungs į Dievo paveikslą, Dievo žmoniją. Kaip mozaika sudaryta iš atskirų šukelių džiugina akį. Taip ir žmonija džiugins Sutverėjo širdį. Nėra nei vieno nereikalingo, nei vieno pasmerkto. Visiems yra numatytas Dievo planas tiek pagal bendrą Dievo planą, tiek individualiai. Ir pagal jo paskirtį jam suteikti gabumai ir net tokie, kokių jis nenutuokia turintis savyje. Tu irgi galvojai, kad balso neturi. Pavarinėjo tave Dievas atgailos keliais, paklūpojai besimelsdamas bebandydamas perrėkti mašinų triukšmą, kad tave išgirstų, kad tau monetą įmestų ir prasilavino. Taip ir su kiekvienu kai grįš prie Dievo, atsiduos Jo vedimui. Tai Dievas praves jį taip, kaip Jam reikalinga. Juk ne veltui pasakyta, kad vienam jis davė talentą, kitam du, trečiam penkis, ketvirtam dešimt. Ir iš kiekvieno bus pareikalauta atsakomybės, pagal tai, ką jam Dievas davė. Pirmiausia eina Dora. Be Doros kaip be proto. Pats gerai žinai, kad nuodėmės aptemdo protą. Protas šviesus gražioje, skaisčioje sieloje. Dievas duoda, bet Dievas gali ir atimti, o jei žmogus susipranta, gailisi, tai Dievas vėl jam sugražina ir su kaupu. Tavo atveju buvo taip: nusidėjai kaip Dovydas, atgailavai kaip Dovydas ir grįžo pas tave Dievo malonė kaip Dovydui. Amen. (Dėkojame Dievui ir Švč. M. Marijai.)
- Kaip man dar toliau tobulėti?
Pirma. Susivaldyti ir nemokyti kitų. (Dar ne laikas, tam turi dar paaugti gerame.)
Antra. Prieš atsakant padaryti pauzę, pamąstyti. Visi protingi ir išmintingi žmonės taip daro. Jie pamąsto ir suvokia teisingai. O tu turi išsilavinti ir klausti Jėzaus ir Marijos pagalbos.
Trečia. Be reikalo nešnekėti. Geriau mąstyti arba melstis. Tavo žodžiai turi tapti preke – grynu auksu.
Ketvirta. Baigti su šposais ir juokais – surimtėti. Laikas suaugti. Amen. - Dangiškasis Tėvas.
- Tu turi būti mažiausias ir tarnauti visiems, visų klausyti ir iš visų pasimokyti. Viską priimk į savo ausis, viską apmąstyk ką išgirsti. Gera pasilaikyk, blogą atmesk. – Jėzus.
- Ačiū tau Jėzau.
- Jėzau, kodėl leidai man nupulti ir į nuodėmes įkristi?
- Aš visiems daviau laisvą valią ir tai pramačiau, kad nei vienas negalėtų puikuotis prieš Dievą. Noriu tau plačiau praplėsti ir sujungti tuos palyginimus, kuriais Aš mokiau žmones.
„Mano Tėvas Vynininkas - tai yra visų tikėjimų ir mokymų davėjas. Jis duoda teisingą pažinimą, reikalingą tai epochai. Tačiau pranašai arba dvasiškiai įmiešia į šį vyną savo raugo. Tai kaip šaukštas deguto į medaus statinę ir tas šaukštas viską sugadina. Visi dvasininkai yra tik nuomininkai, o šeimininkas - Dangiškasis Tėvas. Jis reikalauja vaisių – kad sielos būtų subrandintos pažinime Dievo ir pakeltos iki tai epochai skirto lygmens – priartintos prie Dievo. /Toliau dienoraštis nutrūksta išplėšti lapai./
Dar vienas klausimas Jėzui:
- Jėzau Kristau, tavo Bažnyčia tobula. Evangelija - tobulas mokymas. Viskas yra kas reikalinga išganymui. Tai kodėl reikalingas naujas mokymas, o, be to, mokytojas esi Tu tiktai vienas. Apie šėtoną nekalbu, nes jo darbai ir jis pasmerkti ir atmesti.
- Vaikeli, iki Evangelijos išpildymo kiekvieno žmogaus gyvenime tai dar ilgas žmonijos paruošimo kelias. Kaip matai manoji Bažnyčia nesugeba atvesti sielų į Dangų, o ką bekalbėti apie tai, kad uždegtų širdis, tikėjimo ugnį žemėje, kai jau ją užgulusios tamsybės. Ir tik maži žiburėliai, kaip mažos žvaigždutės danguje bešviečia Mano bažnyčios šioje žemėje. Priemonės seniai duotos, bet tikslas dar nepasiektas. Tikslas yra subrandinti sielas, paruošti, ištobulinti dorybėse. Žemė - tai mokykla. Tai kelio pradžia, o ne pabaiga. Jei tokiems, kokie esate jūs, būtų duota galia, žinojimas, jūs sukurtumėte pasaulius ir kaip Erodas juos valdytumėte. Kas norėtų tokiuose pasauliuose gyventi be meilės, be gėrio? Ar laimingi žmonės po priespauda valdžių ir karalių šio laikmečio? Ar atiduoda „vynininkai“ derlių Dangiškajam Tėvui? O Jis juk visko Sutvėrėjas. Visų tikslas vienas – Jį pasiekti, išsitobulinti, išsilavinti save, savo dorybėse ir talentus iki aukščiausiojo lygio ir šventumo. Amen. – Jėzus.
- Kaip peršokti „griovį“ už kurio prasideda šventumas?
- Ta praraja – nuolankumas savo tiesioginiam viršininkui (darbdaviui). Ir kaip paprasta ir kaip sunku save perlaužti. Ir dar sunkiau kai supranti, kad žinai darbą geriau nei jis. Jei kantriai kenti jo klaidas ar net netobulumus ir įvertini tai, ką jis tikrai turi gero, ir sugeba gerai padaryti. Kad tą griovį peršokti, tai reikia jį dar išsikasti. Kad jis galėtų atsirasti, turėjai šiais sunkiais laikais parduoti savo darbą, o pinigus pravalgyti kartu su vaikais. Patapti darbininku, o ne ponu. Išmokti gerbti tą, kuris ką tik buvo tavo darbininku, jo klausyti ir pataikauti jam gerame, ir tai daryti su meile, be išskaičiavimo.
Jei nesekčiau Kristumi ir nebūčiau jo vedamas, tai atsakyčiau, kad tai beprotybė. Pasmerkimas savęs, savo vaikų. Bet aš tvirtai pasitikiu Dievu, nes žinau - Dievą mylintiems viskas išeina į gerą: „Eik, parduok viską ką turi, išdalink vargšams, sek mane ir turėsi lobį danguje“ – moko Kristus. Mano atveju buvo paprasčiau. Tada, berods grįžus iš Šiluvos, Jėzus prašneko nuo pakabinto kryžiaus:
- Pagarbink Mane! Parklupau, pagarbinau. O šeštadienį pagarbinus vėl išgirdau žodžius:
- Eik pas vaikus. Taip atidariau oratoriją ir su vaikais pravalgėm mano darbą. Man smagu buvo būti su jais, nes aš vaikus labai myliu.
„Nemokyti kitų“ - ar tai yra lengva jei tau yra duota gyslelė, tas talentas būti mokytoju? Kai tau taip įaugę į kraują mokyti ir mokyti. Klauso ar neklauso, bet vistiek mokai ir štai nemokyti. Vėl reikia laužti save. Viena laimė, kad tai buvo susiję su liežuvio apvaldymu, nes mokei tai liežuviu, o jei jis tabaluojas ir plakas, tai kur ten besupaisysi ar nepamokei ko nors.
„Nejuokauti, surimtėti“. Ar tai lengva jei esi šmaikštus iš prigimties? Visa kalba ir buvo tik pajuokauti, pralinksminti kitus. Esant nuodėmėje tai anekdotai. (Ir čia skaičiau egzortus variau iš savęs tą velnią linksmintojėlį ir ne kartą.)
„Išmokti klausytis visų“. Nesvarbu kas tai bebūtų ar kunigas ar dar kažkas. Kad ir paprasčiausia moterėlė, o gal ji tiesą sako? Gal pro ją Marija ar Dangiškasis Tėvas šneka? Paika būtų sau neprisitaikyti. Sakysi, kad jis ar ji nusidėjėlis. Ar pro tave, kai buvai nusidėjėlis nekalbėjo Dievas? Ir dar kiek.
„Patapti mažiausiu“. Pirmiausia tai yra išmokti klausyti ir paklusti, būti nuolankiu, geranorišku, nuoširdžiu, meiliu. Ir visada tai daryti be prievartos. Nei vienas nenusigali savęs, nesudėjęs aukos, nesumokėjęs „pinigėlių“ Visa tai aš jums suteikiu, Dangiškasis Tėvas, už maldas, aukas ir pastangas. Argi tu, žmogau, gali iššokti aukščiau savo bambos, jei Aš tau nepadėsiu?
„Branginti laiką“. Laikas tai gyvenimas. Gyvenimas tai dovana, kuri jums nepriklauso. Tą dovaną galima paversti dangiškais lobiais ir būti laimingiems visą amžinybę. Ir tą dovaną galima iššvaistyti, paleisti niekais. Ir ilgai ilgai po to graužtis. Bet jau vėlu ir koks aš kvailas buvau, kaip mane tas šėtonas apmulkino, apkvailino, apsuko tą galvelę. O aš galvojau, kad esu kažin kas - viską galiu, moku, viską sugebu, kad jūra man iki kelių. Ir kaip nebus ta jūra iki kelių, kai absoliutas per čierką į sielą sulindęs buvo, ar per nikotiną porcija po porcijos taip apjuodino sielą. O galvoji, kad mintys praskaidrėjo. Aš žinau, kaip tai padaryti. Tą darbelį padarysi šėtono padedamas, o kaip darbelį galima būtų padaryti Dievo padedamam? Sukalbėtum poterius ir tada kibtum į darbą. Darbas būtų kaip medus. Rezultatu džiaugtumeis ne tik tu, bet ir visi. Ir jis būtų padarytas Dievo garbei. Nors ir mažytė auka - Aš ją mielai priimčiau. Juk gerai žinai, kad yra darbų kuriuos dirbdamas negali melstis. Tada ir darbas nebeišeina, o ir malda lyg vandeniu atskiesta, o laikas bėga. Diena turi pabaigą. Kol žemėj gyveni galvoji kiek daug padarytum jei nereikėtų tiek daug melstis. Kai numiršti - galvoji kitaip. Kiek dar galėjau daugiau pasimelsti, jei nebūčiau tiek daug darbų daręs. Kiek būčiau laimingas ir turtingas amžinybėje.
Morta, Morta, tu susirūpinusi dėl daugelio dalykų, o Marija pasirinko geriausią dalį, kuri iš jos nebus niekad atimta. Būti prie Jėzaus kojų, Marijos, nebekalbu, kad prie Dangiškojo Tėvo kojų, bet reikia stengtis ir į mane kreipti savo mintis, nes Aš esu tikslas, o Jėzus tai kelias. Kelias per Jo Bažnyčią, per sakramentus, per išpažintis, per atgailą, per dedamą auką. Tai ir kyla siela aukštyn ir aukštyn. Kol pasiekia ji mano kojas. Juk žinai, Aš pasakiau, atneškite man savo meilę ir aš jums suteiksiu galią, žinojimą, pažinimą, išmintį. Duosiu paragauti „slėpiningosios manos“. Visi keliai vedą pas Dievą, pirmiausia turi sueiti į vieną kelią - į Šventąją Romos Katalikų Bažnyčią. Visos religijos, visi tikėjimai atsiremia į lubas, į sferas. Bet į sekančią, į dangiškąją sferą durys yra tik per Katalikų Bažnyčią. O durys siauros, ankštos ir pralenda pro jas tik mažutėliai. Tie, kurie sugebėjo savąjį „aš“ išsirauti iš širdies, sutrinti jį į kelio dulkes. Tik tie, kurie nepabijojo bučiuoti pavargėliams kojeles ir rankeles. Tik tie kurie nenusipurtė mano duoto kryžiaus, nesvarbu koks jis bebūtų ar juodas darbas ar tarnystė, ar pašaukimas. Bet tą kryželį turi kantriai nešti ir su meile. Nešti ir šauktis viskame Dievo pagalbos. Amen.
KITOKS PASIPRIEŠINIMAS
Kartą užlėkė ant manęs dvasinė būtybė. Manau, kad tai buvo pats šėtonas. Galvoje pradėjo spengti visais dažniais, nepakeliamas skausmas suspaudė galvą ir pradėjau mirti. Tik susiėmiau galvą rankomis ir ištariau: „O Dieve!“ Tada mane šis nelabas paleido. (Išvada - mirties valandą arba užpuolus šėtonui, šaukis Dievo. Kas šauksis Dievo - bus išgelbėtas.)
Dar padarau atradimą, pastebiu, kad per maldą pradeda pulti palaidumo demonas, tai besimeldžiant Marijos Meilės liepsnų malda kartais padeda jo atsikratyti.
Bremerchavenas. Buvo neapsakomai stiprus piktosios dvasios puolimas, nes netoliese „raudonųjų žibintų kvartalas“. Kurio veikėjos dirba „po Budos ženklu“. Kartais jie mane įveikdavo, kartais aš juos, pasitelkęs meditaciją į Švč. Kristaus Kraują. Medituodavau atsigulęs, o tai reikalauja minties jėgos, nes labai dideli trukdymai. Meditacijos metu formuodavosi regėjimai.
Ilgai teko melstis, kol truputį atmeldžiau tą vietą ir prasidėjo sapnai. Reikia rasti atsarginius bėgius ir paremontuoti traukinį. Tačiau ko paklausti, kuriuo keliu nevažiuos traukinys, kad neįvyktų susidūrimas?
Pirmasis mėn. Penktadienis. Prabundu ketvirtą. Atsimeldžiu dalį rožančiaus, rytmetines maldas, „Šventąją valandą“, po to pasiklausau „Mažosios studijos“ ir nueinu dar pamiegoti. Gal sapnelį susapnuosiu. Bet šį sykį buvo kitaip. Vėl užlėkė spengdąmas šėtonas ir pradėjo sielą kankinti. Pasakau tam šėtonui: „ir prasmek tu pragaran“. Tada dar stipriau sugriebė piktasis. Tada pradėjau prašyti Dievo pasigailėjimo. Paleido.
Vis puola pastoviai prieš užmiegant ir marina piktasis. Gal todėl, kad nebesimeldžiu egzortų?
Naktį labai kankino piktasis, tiesiog smaugte smaugė. Kalbu egzortus - nepaleidžia. „Sveika Karaliene“ - nepaleidžia. Tada ištariu su meile: „Marija Motinėle Švenčiausioji, atleisk tu man, pasigailėk manęs to nusidėjėlio didžiausio“. Tada piktasis paleido ir dingo. (Nusižeminimas ir šaukimasis Dangiškosios Motinos Marijos - geriausias egzorcizmas.)
Svarsčiau kodėl negydo mano rankos. Išvada, kad į mane yra įlindę pora nelabųjų. Jaučiau kaip jie sulindo, o kaip juos išvaryti? Galima būtų nuvažiuoti pas egzorcistą. Bet tam neturiu galimybės. Ir tam reikia vyskupo leidimo. Kita vertus, ar tie nelabieji gavo leidimą į mane sulįsti? Savo užrašuose randu privatų egzorcizmą, trunkantį devynias dienas. Atsimeldžiau devynis kartus - nieko. Tada supykstu nejuokais ant tų „biesų“ ir pavarau juos visais įmanomais būdais iš savęs. Pajuntu kad pašiurpau. Vienas išėjo. Vėl sapnai gražūs.
Atneša paveikslą čigonėlė Saida. Tame paveiksle nenupieštas, bet lyg iš vario išgraviruotas miegantis senovinis karžygys. Su šalmu miega ant žolelės. Įsižiūriu - ne Kristus, bet tai ne blogio karys. Šalia išgraviruotas mažas kūdikėlis. (Tai aš miegu. Reikia kovoti su piktąja dvasia.)
Vėl skaitau privatų egzortą ir pavyksta po vieną „biesą“ kas dieną išsivaryti. Kiek jų dar liko? Atsakymą gaunu per sapną: Turiu važiuot į užsienį. Guliu prie išėjimo. Kambarys nestipriai apšviestas. Ant palangės dega žvakė. Kambaryje gulinėja keturios moterys. Trys jaunos, ketvirta vyresnė iš veido, bet kūnas jaunas. Jos išsirengusios lyg soliariume. Viena pasislenka arčiau manęs. (Ką gi dar liko keturios viešnios, kurias teks išsivaryti. Jei demonai priimtų savo tikruosius pavidalus, tai žmogus visomis priemonėmis stengtųsi juos išsivaryti. Bet kai priima mielus pavidalus, tai užmigdo sielą.)
Tęsiu egzorcizmus. Sapnai, - kokie jie gali būti ryškūs, gražūs ir spalvingi. Pasijunti tikrai Dievo vaiku. Kažkaip išbrokuotas Rubenso paveikslas atkeliauja pas mus. Neįrėmintas, bet suvyniotas. Išvyniojame. Koks ryškumas, kokios spalvos! Tik balta spalva turi žalsvą atspalvį, todėl ir išbrokuotas. Vyniojame toliau, moteris su fotoaparatu. Ten tikrai „Leica“ fotoaparatas. Fotoaparatas tikras. Šauna mintis pažiūrėti, gal yra ir juostelė tame fotoaparate. Tenai yra iš tiesų išryškinta juostelė su aukščiausios klasės spalvotais negatyvais, jame meniniai vaizdai. Yra dar viena. Bet apgadinta. Vietomis matosi labai geri kadrai. Ten iš viršaus Romos miestas ir Vatikano vaizdai. Stovi vyras graikiška poza ir laiko rankoje skulptūros galvą. Vyniojam toliau drobę. Tenai paslėpta ir juodai baltų nuotraukų. Tai jo paties ir jo žmonos nuotraukos. Jie abu senukai, plaukai žili. (Dvi juostelės, du gyvenimo keliai - menininko arba kunigo kelias.)
Kankino demonas - beveik penkias paras be miego. Bet pavyko jį išsivaryti. Radau vaistą. Tai 50 psalmė. Ir kol ją giedi, tol plakti save. Jutau kaip išėjo, tarsi būčiau jį išvėmęs. Po to darbe realiai pasirodė stulbinančio grožio mergina nuotakos suknia ir nuometu su meilia šypsena, su brangakmeniu vainikėliu-lankeliu ant galvos, nors ji stovėjo prieš Juozą, tačiau tokią ją aš tik vienas mačiau. Manau tai buvo Ji - Švč. M. Marija. Dieną aplankė mirtis, vos beatsigavau. Dar iškėlė.
Neužtenka tų maldų, visais įmanomais būdais varau piktąjį iš savęs.
Sapne rodo, kad dar dvi viešnios yra. „Arūnai, tu gerai žinai, kol neišsivarysi iš savęs visų piktųjų, tol tu save laikysi silpnu, tokiu ir būsi. Kai nugalėsi juos ir save, tai pasaulis bus po tavo kojomis ir tu tada tikrai galvosi, kad tau nėra negalimų dalykų, nes tada tu būsi viena su Dievu ir tu jau nebeskirsi savo norų nuo Dievo valios, tu norėsi to, ko noriu Aš“. Amen. Jėzus.
Sapne prieina ir pabučiuoja mane moteris į kaklą. Tas pabučiavimas buvo toks saldus, kokio gyvenime nepatyriau. (Tai paskatinimas, nes einu teisingu keliu.)
Meldžiuosi atlaidų dieną Šiauliuose nedidėlėje bažnytėlėje netoli geležinkelio stoties. Meldžiuosi atsiklaupęs prie Tiurino drobulės kopijos. Joje Kristaus žaizdų atspaudai. Gieda choras. Ir staiga nuo paveikslo atsiskiria energija ir sueina į mane per krūtinę. Išgirstu Viešpaties žodžius: „Tu pirmasis žmogus, pats išsivaręs velnius“
INDIJA ČIA PAT
Prieš darbą, skubėdamas susiruošiau greit užkąsti sumuštinį. Prieš valgį nepasimeldžiau. Ir imsiu kąsti ir išvystu atlekiantį į burną su maistu indų dievuką Krišną ir atvarantį visą būrį velnių, vos neprarijau jų, kad imsiu žegnotis, melstis. Jis buvo kokio 15 cm aukščio. Nesuprasi vyras ar moteris, apsivilkęs pūstais žaliais sijonais. (Piktųjų dydis regėjimuose kinta. Viskas priklauso nuo sielos stovio. Buvo laikas, kad man atrodė Švč. M. Marija kokio trisdešimt cm aukščio, laikanti išskėtusi rankas, sauganti Lietuvą. O nelabieji atrodė milžiniški. Dabar atvirkščiai Švč. M. Marija jau regėjime per visą dangų. Per nepalaimintą maistą gali prilįst nelabųjų.)
Vakare, begulint kryžiumi pas s. J. ir bekalbant rožinį, prasiveria dvasinės akys ir išvystu ant altorėlio bestovintį Indijos dievaitį Krišną. Jis buvo kaip vaikelis, tik labai storas. Labai nekantrus. Tik trypia viena koja. Kai mintyse pavariau šėtoną šalin, jis dingo. Mes tenai meldėmės penkis metus ir tik dabar pamačiau, kas vadovauja tam maldų būreliui. Man tai buvo šokas.
Sesuo J. sutaisė man „vaistų“ nuo chroniško bronchito. Medų užpylė rupūžės trauktine ir įpylė kažkokio šventinto vandens.
Po to sapnuoju sapną, kad rupūžės tame stiklainyje atgyja ir aš nebesiryžtu tokių „vaistų“ gerti. Prabudęs pasimeldžiu ir gaunu patvirtinimą, kad tokie deriniai negalimi. Gaunu išpilti visą medų laukan ant tujos.
Sapnuoju, kad prie bažnyčios išėjimo mane grėsmingai pasitinka susirietęs paauglys. Visas juodas, akių visai nėra. Grynas juodas marmuras. Galvoju kalbėsiu egzortus, bet ne. Pakeliu ir atstatau delną. Net nežegnoju. Jis tik mažyn, mažyn ir tolyn ir dingsta nuo manęs. (Iškelta ranka - Dievas kovoja už tave.)
Per sapną nuskamba atsisveikinimo muzika. Vakare vėl per s. J. kalbėjo „Marija“ ir uždraudė eiti išpažinties dažniau nei kas dvi savaitės, o prie Komunijos liepė eiti kasdien. (Padarau išvadą, kad tai piktojo spąstai.)
Mečiau maldų būrelį, nes prasidėjo baisūs apsėdimai, būtent kai tik tenai nuvažiuodavau.
Sapnas. Esu namuose. Apkabinu savo vaikus, o jie tokie mažiukai, nors žinau, kad jie jau dideli. Klausiu brangiosios kelinti metai ir susipratęs, kad kol meldžiausi tame būrelyje, viską pramiegojau, ištariu: „Dieve pasigailėk, leisk dar pabūti su savo vaikais“.
Po naktinio garbinimo ir maldų išvydau viziją. Išniro brangiosios veidas, nežemiškas, bet tobulai gražus. Tačiau ji buvo nusiminusi ir širdgėloje.
Sapnas. Narvelyje yra kažkas juodo, nešvaraus. Aš pakaitinu liepsna ir dar pats gelbsčiu tą vorą. Jis pabėga. (Dar reikia tęsti egzorcizmus.)
Sunkus metas. Baalio (pasileidimo demono) atakos nesiliauna nei dieną, nei naktį. Netgi visos išbandytos priemonės mažai bepadeda. Reiks bandyti pasninku ir maldomis kovoti. Naktį nuostabus sapnas. Išvystu atskrendant kilpa išsidėsčiusius balandėlius. Jie vaivorykštiniai ir labai gražūs. Suprantu kad tai Šventosios Dvasios. Jie nutupia ant vandens. Aš plaukiu aplinkui. Iš rato vidurio ištraukiam gerų žmonių sielas. Rate lieka tik juodos sielos. Paskui kambaryje išvystu dangišką mergaitę. Mergaičių kokios septynios. Tačiau tik viena tėra iš aukštybių. Ji švelni, graži, nepaprasta. Aš priklaupiu ir bučiuoju jos rankutę. Klausiu iš kur ji atsirado, tačiau ji neatsako ir prabundu.
Sapnas apie tai, kad trobelėje miegame trise. Aš, moteris ir br. V. Aš atsikeliu ir išeinu. Moteris lieka miegoti ir br. V.. Po to ta trobelė prasmenga po žemėmis. Po kiek laiko vėl išnyra tik nebe trobelė, o storų, ilgų malkų rietuvė. Iš jos iššoka juodas vilkas ir baisi meška, ir jie šoka ant manęs. Aš pradedu žegnotis ir melstis.
Nerimas ir piktojo varginimai tapo nuolatiniais palydovais. Tačiau, kai aplankiau savo namelius, vaikus, pavakarieniavome, tai čia pajutau tokią ramybę, kurios jau seniai nebejutau.
„KALBANTI“ KANČIA
Jau kelintą dieną darau kryžiui Kančią. Bedarant prakalba Jėzus iš tos kančios: „Padaryk mane gražų. Jei padarysi gražų, tai ir aš tave padarysiu gražiu“. Ateina tokia mintis, kad šis kryžius taip pat bus stebuklingas.
Per kančias į Žvaigždes
Vizija per sapną. Žvelgiu per erškėčių vainiką ir matau dangų ir jo grožybes. Už vainiko debesų šulinys. (Gražus paveikslas. Puikybė trukdo regėti dangaus grožybes arba pirmiau pažeminimas, paskui garbė.)
MIŠIOLAS – ŠVENTA KNYGA
Mane, Slavikų bažnytėlėje, pasikviečia į zakristiją. Ten padėtas senasis didelis Mišiolas. Jau iš pusantro metro pajutau didelę energiją, sklindančią iš jo. Lygiai tokia pat kaip maldos metu aplankydavo Dievo energija. Virpuliukai bėga visu kūnu. Nors zakristijoje buvau vienas. Galėjau pavartyti tą Mišiolą, tačiau nedrįsau. Tik priklaupiau prieš jį ir pabučiavau. (Jei būčiau kunigas, aukočiau Šv. Mišias tiktai iš tokio seno Mišiolo ir pagal seną tradiciją.)
Vakare po Šv. Komunijos sugrįžtu į suolą, dėkoju Jėzui ir išvystu regėjimą: mėlynom sukniom priešais altorių stovi labai tvarkingai išsirikiavusių gal 100 žmonių ar sielų. Visi jauni. Aplanko Jėzus savo dvasia, jaučiu tai visu kūnu. Pradeda spengti galvoje. (Tai Dievo ženklas. Jis lydi mane visą gyvenimą, kai tik Dievo dvasia mane aplanko. Jį vadinu „Šventieji aplankė.“)
Per Šv. Mišias Viešpats duoda supratimą, kad studijuočiau Šv. Mišias ir padaryčiau savo mišiolėlį su spalvotais paveiksliukais. Tas apšvietimas ėjo su tokia meile ir palietė širdį, kad net pravirkau.
Ilgai klūpau prieš Švenčiausiojo priėmimą. Kažko verkiu visa siela. Po Komunijos priėmimo iš burnos veržiasi balta dvasia. Ji lyg gyva. Kai išlekia iš burnos tai, kaip maži balti balandėliai. Ir ji pripildo erdvę. (Dievas yra meilė ir ji išeina iš Dievo meile degančių širdžių.)
Man kalbėjo Jėzus: „Aš daviau tau daugiausia iš visų ir iškelsiu tave virš visų žmonių...“.
„Arūnai, tu gali įvykdyti Dievo valią. Tu gali įgyvendinti savo svajonę. Arūnai, tu negali pasiduoti, pasaulis dar gali būti po tavo kojomis“. Jėzus. (Kai sunku, Jėzus suteikia viltį.)
Kai pradėsi kalbėti, kalbėk taip: „žmonės, aš jus myliu, aš noriu jus nusivesti į dangų. Kelias tolimas ir ilgas, o dangus labai aukštai..“ Mokytojas Jėzus.
Prigulu ir tokia jutiminė vizija. Iš šono, kad trenks man tokį baisų smūgį į dantis, kad net virstu aukštielninkas. (Paskui gaunu supratimą, kad tai buvo Kristaus kančios išgyvenimas pas Aną. Ji turi būti akcentuojama Šv. Mišių metu kunigui tariant „Dominus vobiscum“.)
Sapnuoju, kad br. V. dalina Komuniją. Moteris stovi prieš Švenčiausiąjį, o br. V. laiko pakėlęs ir neduoda. Ta moteris nustebusi, kodėl jai neduoda Švenčiausiojo? Paskui ji parklumpa ir tada br. V. jai įdeda Ostiją į burną. (Tai patarimas, kaip parklupdyti žmones prieš Švenčiausiąjį.)
Sapnuoju, kad klūpau bažnyčioje. Į bažnyčią atvaryti kareiviai, apstoję Švenčiausiąjį, ima jį su rankomis, tyčiojasi ir išeina dainuodami: „dabar pamirkysim jį į ryškalą“. (Nereikėtų kareivėlių būriu vesti į bažnyčią, o tik tuos, kurie to trokšta ir tai ne buriu, be ginklų.)
KUR PONDEIVIS?
Sekmadienį vaikštau po turgų. Viena pardavėja piktžodžiaudama šneka: „Kur yra tas Pondeivis, kad nieko nepadaro“. Į pokalbį nesikišau, bet tik pagalvojau, o, kad tu žinotum kiek arti Jis yra. Tik staiga, kad pakils vėjas, prekiautojų palapinių vos neišvartė. (Tai ir buvo Dievo atsakymas, tik ar jie tai suprato?)
Kryptis Lietuvai
Lietuvoje viskas pakryps į gera tik tada, kai prioritetu valstybė laikys žemės ūkį ir prie jo derins visa kita. (Apreikšta per sapną.)
Sapnuoju daugybę žmonių. Kai kurie atrodo lyg būtų ligoniai. Regiu jų tarpe gyvą piktąjį ir varome jį lyg giesme, lyg daina iš minios tarpo. Tik po giesmės jis įgauna tikrąjį pavidalą ir pasidaro bjaurus, raguotas ir juodas. (Sapnas parodo giesmės galią. Daina neturi galios prieš šėtoną. Lietuvą gali išgelbėt tik „Giedanti revoliucija“. Kaip tai padaryti ir rašau knygoje „Draugai“.)
Sapnuoju sapną: jame plaku rimbu Vagnorių už privatizaciją. Pliekiu be jokio gailesčio.
Mažas stebuklas
Stebuklas Šiluvoje prie „Ligonių Sveikatos“. Važiavau į Šiluvą į atlaidus. Pakelėje pamačiau einančią moterį pavargėlę ir ją paimu pavežti. Pasirodo ji taip pat keliauja į Šiluvą ir veža Marijai rožių. Kai atvežiau ją, išleidau ir jai lipant nukrito vienas neišsiskleidęs rožės žiedelis. Aš ir įsikišau jį į baltinių kišenę. Prie Koplyčios buvo visa eilė ubagėlių. Aš visoms joms po litą. Išdalinau paskutinius litukus. Viena ir sako: „Šitas yra pats gražiausias“. Suprantama ne išore. Pasimeldęs nuėjau į bažnyčią ir ten dar nuėjau į šoninę navą, kur Marija „Ligonių Sveikata“. Aukos paaukoti nebeturėjau iš ko. Ir tada išimu iš kišenės tą neišsiskleidusį rožės žiedelį ir galvoju - padėsiu jį Marijai. O jis saujoj akimirksniu išsiskleidė, o žiedlapiai atsiskyrė nuo žiedo ir paliko tų žiedlapių visa sauja su kaupu. Tada juos ir paberiu prie aukų dėžutės. (Tiesa, tą savaitę lankiau Ventos pensionato vaikus, už juos meldžiausi ir tai patiko Marijai.)
TREČIO DANGAUS KAINA
Važiuoju į Lurdą. Baigės dujos, benzinas. Aš mažam kaimely be kuro, be pinigų, maisto ir dar kažkur toli nuo pagrindinio kelio. Sapnuoju, kad sėdžiu ant laivo galo ir mataruoju kojomis. Atsisukęs veidu ne į priekį, o į laivą. O tas laivas toks gilus, apačioje juoda bedugnė. (Ką gi, iš tiesų tokia situacija ir yra.)
Bourgės. Pavaikštau po miestą, aplankau katedrą. Padarau kai kurias išvadas ir grįžtu į gatvę. Vėl aš ubagas. Įsitaisau pagrindinėje gatvėje, kolegų pilna. Atsimeldžiu pora dalių rožančiaus - nei cento. Tada lioviausi melstis ir atsisėdau ant grindinio. Mintyse kreipiuosi į Viešpatį, sakydamas, kad vieną dieną mane ras ant gatvės badu mirusį nežinomo miesto gatvėje. „Tokia Trečio dangaus kaina“, - atsako Viešpats. Susigraudenu. Sėdžiu ir mane pagauna krėsti drebulys. Po to mane pradeda tampyti konvulsijos – agonija nei iš šio nei iš to. Kas tai? Suprantu, kad tai antgamtiška. Paskui suprantu, kad tai apreiškimas – Mistinis Kristus Europoje agonijoje! Tai supratus pasidaro liūdna, vos neverkiu. Įvyko dar vienas pokalbis su Jėzumi. Jis per maldą sako, kad atiduos man šį miestą. Aš priešinuosi Jam, sakydamas - nenoriu. Jis vėl pradeda man piešti vaizduotėje to privalumus, tačiau man tai svetima. Tada jis perkeičia mano regėjimą. Žmonės pasidaro tokie gražūs, merginos pradeda eiti pro šalį kaip iš „Vogue“ madų žurnalo, visos tokios gražios. Tai suminkština mano širdį, kaip mažam vaikui įgeidžiams apraminti paduotas saldainis. Tačiau vistiek aš dėl jų tik „aikščių purvas“.
Važiuojant iš Lurdo Dievas padovanojo fantastišką saulėlydį, kad net sustojau ir žavėjausi juo. Tokio nebuvau dar matęs ir ko gero nepamatysiu. Toks buvo jo atlyginimas už tą sudėtą nusižeminimo auką. (Lurde meldžiausi ilgą laiką ir rašiau laisvu laiku knygą.)
Sapnuoju sapną, kad jame dedu Švč. M. Marijai karūnėlę-lankelį ant galvos, panašų, kaip dabar įprasta per pasaulio mis rinkimus uždėti gražiausiai. Ji man dovanoja žiedelį, kurio nesimaunu ant piršto, tačiau prisegu prie devocionalijų mašinoje, kabančių salone prie veidrodėlio. (Taip Dangus įvertino Lurde sudėtą auką.)
Dabar žinau, kad Dievas renkasi kelius, kurie pasauliui atrodo negarbingi ir verti paniekos. Kaip Jėzus pasirinko kryžių, kuris tada taip pat buvo gėdos ir pasmerkimo ženklu, taip ir mano ubagystės kelias yra iš Dievo. Tam kas buvo smerktina ir negarbinga, kad padarytų išganymo keliu ir ženklu.
GESINTI „GAISRĄ“
Tačiau Dievas nešykštėjo mums savo malonės, jos gausiai atseikėdavo net miegantiems. Taip buvo ir su tą naktį seno vienuolyno patalpoje sapnuotu sapnu. Prieina vyras prie manęs gaisrininko rūbais ir tarė: „Dievas nori, kad jūs važiuotumėte gesinti gaisro, Jis atlygins!“ Sukau galvą kur važiuoti ir koks tas gaisras? Žinau, jei Dievas apreiškė, tai jis duos ir supratimą, ir tai patvirtins kitokiu būdu, o tų būdų Jis turi pačių įvairiausių. Tačiau nei tą, nei kitą dieną Dievas jokio supratimo nedavė, o tas sapnas niekaip neišėjo iš galvos. Tik grįžus, kai išgirdau apie Izraelio ir Palestinos kovos veiksmus, suvokiau, kad čia „gaisro židinys“, kuris yra iš tiesų labai pavojingas, nes susiduria dvi priešingos religijos – judaizmas ir islamas - žydai su musulmonais. Supratau, kad kelionė turės būti maldos ir atgailos kelionė, ir ji turės būti aplinkui Lietuvą. Dvasiniuose dalykuose geografija nėra pirmoje vietoje, dvasiniuose dalykuose pirmoje vietoje yra dvasiniai ginklai: Malda, Auka ir Atsiteisimas. Jei malda atsveria pyktį ir agresiją - įtampa nuslūgsta, sugrįžta taika ir ramybė, todėl viso Dieviškojo mokymo esmė yra blogį nugalėti Dieviškais ginklais ir į piktą neatsakyti piktu. Šią atgailos ir aukos kelionę aprašiau knygoje „Kryžiaus Kvailystė“.) Štai keletas ištraukų iš jos:
Sprendžiant iš sapnų, pareigą atlikom, vietą atmeldėme. Jie buvo informacinio pobūdžio apie vieną tikėjimo seserį, kuri į „autobusą“ neįlipo, liko „oficiante“. Ji negalėjo nugalėti savo moteriško pavydo, netgi būnant močiute. (Mortos kelias.) Daug pakviestų, maža išrinktų! Kitame sapne žmonės pradėjo kaltinti tikėjimo seserį Genutę iš Trempinių, atgailaujančią ant kalnelio. Aš juos sudraudžiu sakydamas, kad kiekviename žmoguje reikia matyti Kristų, ji, priėjusi padovanoja man bučinį. Bet tas bučinys buvo toks „saldus“, kokių gyvenime nebūna. Čia reiktų įterpti Kristaus pasakymą Evangelijoje Mortai, papriekaištavusiai, kad Marija nepadeda jai namų ruošoj patarnaujant, o sėdi prie Jėzaus kojų, ką į tai atsakė Jėzus: „Marija pasirinko geresnę dalį, kuri iš jos nebus atimta“ /Ev./
Palapinėje paimu psalmyną, maldaknygę. Iš jos iškrenta kažkurio kunigo primicijų paveikslėlis su Maksimilijono Kolbės atvaizdu. Kažkas pasidaręs štampą ir užrašęs tokius žodžius: „Viešpatie, kaip davei Dovydui išminties, taip duok man ir meilės“ ir 88 psalmė. Ateina supratimas, kad šia psalme meldžiam iš Dievo meilės malonės! Štai kur dar viena šventa paslaptis! Ši kelionė, tai kaina už ją! Ir ne tik, sapnas taip pat ypatingas.
„Štai važiuojame traukinyje. Traukinio vagono stogas su tinkleliu. Ant jo užšoka įvairiausi bjaurūs gyviai. Norėtų pralįsti, tačiau aš turiu rankoje prietaisėlį ir paleidžiu į juos saulės zuikutį. Jie apanka ir sprunka. Staiga aš kažkokią rankeną nulenkiu į priekį ir traukinys staiga padidina greitį. Jau nebevažiuojame, o tiesiog skrendame. Laikausi įsitvėręs abiem rankom į turėklą ir skrieju nuo to greičio jau horizontaliai ore kybau. O traukinys skrieja per tunelius, sukasi, vinguriuoja. Aš pradedu garsiai melstis „Pater Noster“, „Ave Maria“, „Glorija“ maldomis ir traukinys sustoja, atvažiavęs į finišą. Dabar jau stovi trys traukiniai su tuo, kuris ką tik atvyko. Prie kiekvieno iš jų po vyrą ir moterį. Visi šypsosi. Reikėtų atleisti mašinistą, nes viršijo greitį, nesilaikė darbo drausmės. Prie stalo sėdinčiam vyriškiui ištraukiu iš kišenės savo dokumentus ir prašau atsistatydinimo, o jie tik šypsosi ir taria: „pakeisti nėra kuom, kito tokio specialisto nėra, atsistatydinimas nepriimtas.“ Antras sapnas simbolinis. Prietaisų skydelyje lemputė švietė blausiai. Pamatuoju srovę, rodo 36 voltus, srovė pulsuojanti. Gediminas parodo kur perjungiamas jungiklis. Perjungiame ir lemputė nušvinta skaisčiai. Pamatuoju ją, dabar jau 230 voltų, tai kaip ir turi būti. (Srovė – tai Dievo malonė.)
Pirma mintis, kad padidinsim greitį ir šiandien baigsim kelionę. Paskui pamąstęs suprantu alegoriją. Trys traukiniai – trys žmonijos epochos. Senasis Testamentas – per Mozę duoti įstatymai, kitas – Jėzaus ir Švč. M. Marijos, trečias – Šventosios Dvasios epocha.
Apie nusižeminimą ir paklusnumą
Būk paprastu, mylėk žmogų. Visada jį išklausyk ir negalvok, kad tu gali būti už jį geresnis ir pranašesnis. Tai ir yra nusižeminimas, o ne tai, kad „arti nosim“ bažnyčioje grindis. Amen. Jėzus.
Paklusnumas – kai žinai dešimt Dievo įsakymų, žinai širdimi kas gera ir kas bloga ir jų laikaisi. Aklai paklusti ir daryti bloga nėra paklusnumas, o nusikaltimas. Juk žmogus ne robotas – turi valią, protą, jausmus, o taip pat savyje Dievą. Versti ką nors daryti prieš jo valią, įsitikinimus ir sąžinę yra bjaurastis, kuri nėra iš Dievo ir nesvarbu iš kieno lūpų tai beišeitų ar viršininko, ar vienuolyno vyresniojo. Jei klaidingai jis mokė, tai atsakys jis pats, atseit tu nekaltas. Ar mažiau kaltas tas, kuris sviedė akmenį, už tą, kuris liepė taip daryti? O jei taip lieps šokti į šulinį - ar šoksi? Ar į ugnį? Jei taip, tai tas šulinys neturi dugno ir baigiasi jis pragaru. Jei šoksi į ugnį gelbėti kito, tau tai bus vartai į Dangų. Dievas myli kilnius žmones ir siekia, kad visi tokiais būtų. Amen. Jėzus.
CUNAMIS - DIEVO BAUSMĖ
2005.02.27. Sekmadienis. Buvau Šiauliuose pas mamą Eleną. Vakare grįžtant, važiuodamas ties Papile išvydau šviesos spindulius, besileidžiančius iš dangaus. Kokio pusės ar kilometro ilgio, lėtai besileidžiančius žemyn. Pravažiavus Ventą tie spinduliai beveik pasiekė žemę. Aiškiai išsiskyrė trys stulpai. Tai Dievo ženklai. Užvažiuoju į dujų kolonėlę. Ten televizija rodo cunami. Kambarys prisipildo Dievo dvasios - atsivėrė Šventoji Erdvė kaip bažnyčioje per Šv. Mišias. (Tai buvo ženklas, kad cunamis per Kalėdas, nusinešęs pusę milijono gyvybių buvo Dievo bausmė.)
Daugiau nei keista
Dar vienas siurprizas: prieina vilnietė Anastazija ir, šiek tiek sutrikusi, sako, kad Alina nori, kad ją aplankyčiau. Sakė, kad net mano telefono ieškojosi. Ką gi, aplankau Aliną. Pas ją šiek tiek buvau pavasarį ir rudenį. Šnekėjomės įvairiomis temomis, tačiau ką ji papasakojo buvo daugiau nei keista. Sako, kad jau pas Anastaziją Vilniuje apsilankei, tai ko pas mane neateini? Klausiu kaip? Sako apsireiškei jai vieną rytą ir kalbinai ją sakydamas, kad ji manimi netikinti. Pokalbis vykęs maždaug taip: ši atsakiusi kodėl turėtų tikėti, nes esu gyvas ir ne koks šventasis. O aš paprieštaravęs jai taip: „O Alina manimi tikinti“. Po to išnykau. Tada ji klaususi Alinos, gal ji jau turintį kokią naują mano knygą? (Patikinu, kad tikrai neatlikinėjau jokių praktikų, kad siela ar „akis“ nuskristų būtent tenai ir pas ją. Pirma, aš jos nei pažįstu, nei žinau kur gyvena. Antra, manau, kad tai neetiška, nors... Kartą Jėzus papriekaištavo, kad aš jau seniai turėjau po visatą dairytis, o tebesu aklas, kaip buvęs. Rytų religijos turi daug praktikų, kaip „praregėti“, tačiau katalikai tik pasyviai priima tai ką duoda Dievas. Man netinka jų meditacijos, kurios būtų man Jėzaus išsižadėjimu. Manau, kad Anastazijos atveju buvo ne piktasis, o Jėzus, būtent dėl to, kad ši ir kitos vilnietės patikėtų, kad tai ką rašau savo knygose yra ne mano sugalvota, o iš Dievo.)
Vakar vakare kartu su Alina meldėmės rožančių lotyniškai. Iškart sapnai nuo Dievo: Jėzaus Širdies bažnyčioje kunigas Vytautas duoda man atsiklaupusiam Komuniją. Tačiau duoda ją tokią didelę, kad netelpa į burną. Ką daryti? Suimu rankomis ir susigrūdu ją į burną. Po to žiūriu, kad abi rankos likusios nuo Komunijos – baltos. Tada jas aplaižau. Ką darysi sakau, jei tokiu būdu Dievas sumanė per šį kunigą mane išbandyti. (Baltos rankos – Šventos rankos.)
Vietoje fejerverkų
Naktis belaukiant Lietuvos Tūkstantmečio. Kai tik atsiguliau, mintimis kaip visada padėkoju Dievui ir bedėkojant išvystu atskrendant mažą Saulutę. Ši įskrido į mane per neregę, sužalotą akį. Ji truputį stabtelėjo akyje. Nušvito visas kūnas. Ir apreiškė tokius žodžius: „Aš žinau, kas visa tai sukūrė“. Po to prasidėjo „šou“ tikrąja to žodžio prasme. Kelias valandas rodė manau sutvėrimo pradžią. Tai žodžiais nenusakoma. Atrodė, kad Sūnus džiugina Tėvą savo kūryba ir Tėvas negali atsigėrėti savo Sūnaus išmone. Tėvas taip didžiuojas savo Sūnumi, nes Jam pavyko tai padaryti, kas neįmanoma ir ko jau niekas nebesitikėjo, kad pavyks... Taip pat ir kompiuterinis virusas „& love you“ buvo Jėzaus įkvėptas, nes jei ne jis, galėjo prasidėti branduolinis karas. Ir šiaip, ši frazė gadina šėtonišką informaciją kompiuteriuose. (Manau, kad Dievas akies netekimą priėmė kaip sudėtą auką bendram labui.)
Lietuvos Tūkstantmečio Dieną bevaikštant vėl prasivėrė „akis“ ir išvystu Dangaus miesto rūmų bokštus. Bet tai buvo dinamikoje lyg skrisčiau į dangų. Tačiau šis Dangus buvo visai kitoks - neregėtas. Toks didingas, tai neapsakoma. Gaila tai truko labai trumpai.
TRIŠONĖ
Besimeldžiant aplink Povilo piramidę Česukuose Viešpats perspėja:
- Elkis pagarbiai, Šventa vieta.
Išgyvenau bankrotą Akmenėje. Sapnuoju, kad maldininkės man įduoda du kvadratinius paketėlius ir sako čia po milijoną. Galvoju - už ką ir kodėl? Sako: „Povilas (kur piramidė) sakė, kad apreiškimai tikri ir tau jų reikės besidarbuojant „Atgailos kelyje“.
ATEITYJE
Trumpai buvo regėjimas dėl ateities vizijos, lyg koks blyksnis. Negali protas suvokti, nei akis aprėpti, kas laukia tų, kurie Dievą myli. Žodis fantastika to negali aprėpti.
Susitikimas su Jėzumi
2001.10.25. Einant priešais parduotuvę „Luoma“ (autodetalės) N. Akmenėje. Lyg iš niekur priekyje prilėkė balta „Škoda“ taip tyliai tik tą akimirką pamatau kaip ji sustoja, nors ėjau tiesiai ir žiūrėjau į priekį. Lyg iš kelio vidurio privažiavo ir sustojo bemaž dešimt metrų priešais mane. Iš jos iššoka jaunas, vidutinio sudėjimo vyras, iš veido nematytas. Bet ir jau taip skuba link manęs tarsi būtume geriausi draugai šimtą metų nesimatę, o jau šypsena tokia laimingo žmogaus, tarsi jam šiandien gimė sūnus ir jis netveria laime. Jis skubiai prieina prie manęs ir klausia: „Atsiprašau, ar nežinote kur čia firminė cemento parduotuvė?“ Aš, matydamas jo puikią nuotaiką, spindinčią laimę jo veide, taip pat šypsausi vos ne iki ausų ir ištiesiu jam ranką pasisveikinimui: „labas, labas atsako... Visą dieną mane supa mintys ir malonės tik nežinau iš ko... (Vakare pakalbėjo Švč. M. Mariją dėl to susitikimo su jaunuoliu iš baltos „Škodos“ atsako taip: „Tave aplankė laimė didžiausia, tai buvo mano Sūnus. Kas gali taip meiliai ir maloniai žiūrėti į sielą, kaip tik mano Sūnus?!)
Trys sielos maldos po Šventos Komunijos
(Jas įdėjo į širdį Viešpats, priėmus Komuniją.)
Dėkoju Tau, mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad atėjai į mano širdį. Aš tave labai labai myliu garbinu ir dėkoju iš visos širdies už tą begalinę meilę, kurią tu mums teiki. Aukoju tau savo širdį su visa joje esančia meile. Tebus mano širdis tau antrasis dangus. Aukoju tau viską ką turiu ir ką myliu. Leisk man tave taip mylėti, kad mūsų negalėtų niekas išskirti: nei ugnis, nei vanduo, nei geležis, nei skausmas, nei džiaugsmas, nei ligos, nei mirtis. Amen.
Dangiškasis Tėveli, Tave labai labai myliu garbinu ir dėkoju už Tavo mylimąjį sūnų Jėzų Kristų mūsų Viešpatį, kurį priėmiau Šv. Komunijoje. Dėkoju tau už Šventąją Katalikų Bažnyčią. Pasižadu ją mylėti, ja rūpintis, ją gausinti ir turtinti. Už ją kovoti, o jei reiks, paaukoti savo gyvybę iki paskutinio kraujo lašo. Amen.
Šv. Dvasia Dieve, Aš Tave labai labai myliu. Garbinu ir dėkoju už viską ką tu mums teiki. Meldžiu tave, nuženk į šią žemelę, apšviesk tikinčiųjų protus. Pripildyk ir uždek tikinčiųjų širdis, kad tave amžinai garbintume ir mylėtume labiau už savo gyvybę. Amen.
Kalbanti „Veronikos skara“
N. Akmenės bažnyčioje, bevaikštant Kryžiaus Kelią, ties šeštąja stotimi prakalbo Viešpats: „Man reikės šimto keturiasdešimt keturių tūkstančių vyrų. Siela atsako, gerai, aš sutinku Viešpatie...“
Viešpats kalbėjo tai kaip įsteigti Nazariečio broliją. Apie tai rašyta knygoje „Draugai“.
Skaistyklos regėjimas
Sapnas. Pakliūvu kažkur, bet jaučiu, kad iš čia reikia bėgti. Aplink vien kaminai ir iš jų rūksta tiršti juodi dūmai. Miestas ne miestas. Lyg apšviestas vakaro besileidžiančios saulės. Dangus raudonas. Matau malūnsparnis. Įšoku į jį. Lakūnas klausia, kaip išskrisim? Aš rodau rožančių ir sakau pavyks. Bet čia atsiranda toks keistas neužauga arabas ir žvelgia jis į mane iš padilbų. Kad spirs ir išlėkiau iš to malūnsparnio. Įbėgu į pastatą, o ten skaistykla. Įeinu į vieną kambarį, o ten didelė duobė, galo nesimato, plati kaip siloso. O gilybė! Artimesnis kraštas toks lėkštas. Ji pilna žmogelių, tokių kaip iš koncentracijos stovyklos, kaulai aptraukti oda - jie visi nuogi ir pilki, išdžiūvę. Iš viršaus nedidele srove teka vandenėlis ir sielos prausiasi savo dėmes tame vandenėlyje. (Tas vandenėlis atiteka iš Šventų Mišių Aukos.) Apačioje milijonų milijonai sielų ir giliai nešvarumai, viskas apaugę maurais. Tolumoje matosi kaip sielos ešalonais krenta ir krenta į šią duobę. Po truputį tie žmogeliai kyla tuo lėkštuoju šlaitu aukštyn. Šalia manęs stovi prižiūrėtojas. Jis patrina dar sielai kur yra dėmių, padeda apsivalyti. Yra ir daugiau padedančių. Jis sako, kad čia dirba. Klausiu: „ar ilgai čia dirbi“? Sako - du tūkstančius šešis šimtus metų. Aš jį paimu ant rankų ir susukęs į apsiaustą nešuosi. Jis didumo kaip šuo. O toks lengvas. Aš nešu jį į šviesą, o jis eina mažyn, kol visai dingsta man iš rankų. (Pasirodo dar nepriaugęs palikti skaistyklą ir patekti į dangų. (Dieną atėjo mintis, kad tai karaliaus Nabuchanedzaro siela, kuris su sugulovėmis gėrė iš šventų indų.)
Kitas epizodas. Klausiu kas tai moteriai, ko ji nualpo? Sako jai parodė tavo draugo Jono V. sielą ir ji nualpo. Iki tol ji nebuvo mačiusi sielos. (Jonas gyveno susidėjęs ir įjunkęs į narkotikus, buvo pradėjęs plėšikauti, bet Dievo dar nebuvo atradęs. Sunku įsivaizduoti kaip tokia siela atrodo. Tačiau, pasiūlius pasimelsti, kartu meldėsi.)
Atraskite gyvą tikėjimą ir išmokite keliauti kaip apaštalai
