Mistinis Dievo Veikimas 2 d

2 DALIS

 

Sapnai, vizijos. Šiek tiek įvairių pastebėjimų, minčių ir kt.

Kartą pavarčiau sapnininką. Daug tenai nesąmonių prirašyta, tačiau atkreipiau dėmesį į tai, kad yra žmonių, kurie tais sapnininkais tiki. Sutinku – sapnas alegorijų kalba. Ir reikia pagalvoti, ką jis gali reikšti. Todėl parinkau svarbesnius sapnus iš savo gyvenimo ir su manim susijusių artimų žmonių. Trumpai po jų parašiau, ką tuo sapnu norėjo pasakyti Dievas, ko pamokyti. Gali būti ir kita interpretacija, tačiau tai jau kiekvieno atskiras supratimas. Ar jie ko pamoko, ar tai tik „šizofreniko“ užrašai, tai palieku spręsti pačiam skaitytojui.

Sapnas. Gražus upelis su tokiu tyru vandeniu, aplink taip šviesu. Visi ant kranto kažką veikia, tačiau niekas neplaukia. Paneriu ir nuplaukiu į upės viduryje esančią salą. Ji maža ir čia stovi maža trobelė ir šalia jos guli kelios negyvos merginos, saulė kepina. Manau kad jos nuo kaitros numirusios. Tada aš rieškučiomis imu ant jų taškyti vandenį. Jos pradeda atsigauti. Aš tada dar daugiau taškau ant jų. (Nuo kaitros numirusios merginos - tai sielos, kurios per nuodėmę yra dvasiškai mirusios. Taškau vandenį ant jų, tai yra meldžiuosi už jaunimą, Dievas suteikia malonę ir jie atgyja. Tas sapnas tam, kad sustiprintų tikėjimą, kad ir toliau melsčiaus už juos. Neveltui yra ir tos aukos, ir tos maldos, jos neša vaisius.)

Sapnas. Esu didžiulėje konferencijų salėje, kažkas panašaus į Vilniaus sporto rūmus. Vyksta konferencija susijusi su tikėjimu. Mane kažkas priveda prie sienos, uždeda kažkokį gobtuvą ir aš išvystu kiaurai kas už jos dedasi. Ten už tos sienos tarsi gimdymo namai. Visi vaikai kaip čia, Žemėje, guli ant stalų. Tokie dručkiai lyg būtų ketverių metų. Guli su sauskelnėmis, spardosi, o jau tokie žavūs. Vaizdas labai mielas. (Pas mane susirenka apie trisdešimt vaikų vakarienės, mes visų pirma einame į Bažnyčią, po to susirenkam, pasimeldžiam ir pavakarieniaujam. Tie vaikai gimsta „iš Aukšto“. Tai ir buvo man parodyta.)

Sapnas. Stoviu šalia baseino, kažkas atbėgęs praneša, kad vienas vaikas nuskendo. (Prasmę šio parodyto sapno supratau dieną, kai išvydau Petrą vėl girtą. Jis vėl skęsta realiai, dvasioje.)

Šoku sapne su man nepažįstama moterimi. Priešais mane veidrodis. Jame matau save. Ant mano veido yra dėmių ir žaizda ant kaktos. (Šokis - malda, meldžiamės penktadieniais pas s. J. Akmenėje. Iš tiesų aš jos nepažįstu. Veidrodyje rodo Dievas mano sielą. Dėmės ir žaizdos ant veido, tai dar neišpažintos nuodėmės. Žaizda ant kaktos, konkreti nuodėmė iš vaikystės, kai apsistumdę vaikai valgykloj susimušėm, o aš, pagriebęs samtį tvojau vienam į kaktą. Pas Dievą ir yra taip sutvarkyta. Kitą užgaudamas užgauni jo kūną, bet žaizdą padarai pats sau savo sielai. Sapnų malonė padeda apsivalyti sielą, nes pas Dievą yra viso gyvenimo knyga. Kiekvienas žmogus savo gyvenimu parašo savąją knygą. Išpažinta nuodėmė yra suprasta nuodėmė, tai raktas leidžiantis ateity išvengti panašių klaidų. Argi nereikėjo tokios svarbios nuodėmės išpažinti? Būtinai reikėjo, todėl ir per sapną dažnai man primena Viešpats alegorine kalba, kas svarbiausia man tikėjimo kelyje. Už tą malonę moku kainą, aš ją išmeldžiu iš Dievo, nors ir neprašau būtent sapnų malonės, tačiau tai ne nuo manęs priklauso. Sapnas sapnui nelygus. Šventam Rašte daug pavyzdžių, kai Viešpaties Angelas kalbėjo per sapną, kaip Danielius aiškino karaliui Nabuhanedzarui jo sapną. Kai Juozapui buvo liepta nebijoti į savo namus parsivesti savo žmonos Marijos, nes jos kūdikis iš Šventosios Dvasios. Kas būtų jei Juozapas nebūtų paklausęs Viešpaties Angelo, per sapną liepusiam paimti kūdikį ir žmoną ir nepabėgęs į Egiptą? Reikia visados pamąstyti ką sapnavai, ar tas sapnas nuo Dievo? Jei taip, ką Dievas nori man tuo pasakyti, gal perspėti ar pamokyti? Ar Dievas galėtų tokį sapną duoti, ar nėra jame peržengtos padorumo ribos, jei taip, tai jis nuo piktosios dvasios. (Rodo sapne ir Dievas nuogus kūnus, tačiau niekada nėra peržengtos padorumo ribos.) Tada kyla klausimas, gal aš blogam kely, ar elgiuosi netinkamai, kad piktoji dvasia užvaldė šį sielos informacinį kanalą. Dievas visados per sapną kalbės ta kalba, kurią supranta konkretus asmuo, tokiu lygiu, koks jo dvasinis stovis. Per sapnus Dievas primena nuodėmes ar pasako sielos stovį, perspėja ir pan. Išimtis gali būti tuo atveju jei tai skirta ne vien tam asmeniui, o pav. bendruomenei ar tautai. Evangelijoje apie Dievo antgamtinę malonę Kristus yra taip užsiminęs: „nugalėtojui Aš duosiu slėpingosios manos..“ Tikėjimo kelyje mes skiname pergalę po pergalės. Kiekviena išpažinta nuodėmė yra laimėjimas prieš save, prieš savo puikybę, supratimas savo žmogiško silpnumo. Nesvarbu, kad kartais vėl neišvengiam tų pačių klaidų, svarbu, kad vėl kartojame savo išpažintį, stengiamės pasitaisyti. Juk pasakyta, kad šventaisiais tampa ne tie, kurie neklysta, o tie, kurie parklupę vėl keliasi ir eina. Evangelija smerkia tuos, kurie tiki sapnais, burtais ir t.t. Tačiau, kai jau tampama Dievo vaiku, po atsivertimo, siela pereina į naują, aukštesnį lygmenį. Viskas įgauna naują prasmę, netgi gėdingieji kūno sąnariai gali pasitarnauti, kaip nuodėmės indikatoriai. Viskas yra gera, kas duoda sielai naudą. Viskas yra gera, kas kelia sielą aukštyn, kas ją skaidrina, grūdina, moko ir auklėja. Būti Dievo vaiku jau reiškia, kad nebepriklausai jau sau vienam, tu priklausai bendruomenei, Dievo tautai ir Dievui. Uždavinys yra tai suvokti ir įsijausti. Savo „mažąjį aš“ aukoti vardan Dievo tikslo ir Dievo reikalai turi būti aukščiau už savo asmeninius norus ir troškimus. Tai pasiekus ir yra pergalė, pergalė prieš save patį. Amžinybės pergalė prieš savo laikinumą. Amžinosios sielos pergalė prieš laikinąjį kūną.

Prisimenu tą sapną. Žiūriu - pas visus rankose knygos. Turiu ir aš taip pat knygą - gyvenimo knygą. Atverčiu. Joje aiškiai parašytas mano vardas, pavardė. Verčiu toliau, o siaubas – lapai sudraskyti, išplėšyti... Taip, yra jaunystės puslapių, kurie tarsi knygos sudraskyti lapai. Ir jei dabar būtų mano gyvenimo filmo peržiūra, tai tektų užsidengti veidą rankomis, nes būtų gėda. Ar galėčiau prieš Tave pasiteisint? Žinoma ne. Liktų tik viena – tikėtis tik Tavo malonės ir Gailestingumo. Visa viltis tik Tavyje, kad tu teisi pagal širdį.

Labai gražus sapnas. Važiuoju mašina labai labai ilgai. Sustoju žalioj pievoj prie namuko, Dangus melsvas, saulėtas. Jame kabo oro baliono dydžio sidabro spalvos kamuolys. Kažkas sako, tai rusai pagamino dirbtinį palydovą-planetą. Ir staiga šis daiktas ima keistai sukiotis, vartytis ir pradeda kristi tiesiai į mus. Parpuolu ant žemės. Sprogimas. Kažkur pradeda formuotis tornado ir atplūsta labai daug vandens, kuris nugriauna namuką, aš su labai daug vaikų susikimbam už plūduriojančių rastų, lentų ir atlaikom visas bangas. Debesys išsisklaido ir vėl skaisčiai šviečia saulė. (Blogis ateina ir praeina, o kas su Dievu - išlieka per amžius.)

Sapnas. Ateinu kažkur tai. Ant stalo dubenėlis kažko prikrautas. Aš netyčia alkūne jį užkliudau. Jis nukrinta nuo stalo. Pakeliu, pastatau vėl ant stalo. Rankomis renku nuo grindų mažyčius grūdelius. O jie tokie gležnučiai ir gyvi, skleidžia nepaprastą energiją. Aš susigraudinu. Renku gyvus Kristaus Kūno grūdelius ir vėl dedu juos į lėkštutę. Po to visokie išbandymai, ugnis, vanduo ir net neaišku kas? Ir aš pereinu per juos ir išsinešu gyvą, gerą, mylinčią širdį. (Numetu nuo stalo Kristaus Kūną – pakliuvau į sektą. Renku nuo žemės – sugrįžau į Bažnyčią.)

Sapnas. Name daug vaikų. Aš iš kibiro pilu ant akmenų alyvą, noriu uždegti žvakutę, ar mažą ugnelę. Tačiau įpilu alyvos per daug. Kai užžiebiu ugnelę, kai ji šoktels didžiule liepsna. Aš persigandęs tuoj imu šauktis Šv. Florijono ir Šv. Agotos pagalbos. Tuoj į kiemą atvažiuoja gaisrininkai ir užgesina liepsnas. (Per sapną primena Viešpats ko šauktis gaisro atveju, kokių Šventųjų užtarimo ir, kad žemiškieji ugniagesiai gesina gaisrą. Dievas taip pat veikia ir per juos.)

Sapnas-vizija po kurio prabundu, kad užrašyčiau. Sapnuoju, kad visi mes miegame. Dangus toks gražus, žydras žydras. Per visą dangaus plotį ima leistis mirgėdamos vaivorykštės. Spalvos tokios ryškios ryškios. Aš pirmas prabundu ir pašokęs šaukiu: „Pranašystė išsipildė, mes visi Danguje“. Tada visi greit sukylame ir džiugiai, džiugiai uždainuojame: „Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja! (Šią naktį vyko linksmybės. Miesto stadione buvo švenčiama Miesto Penkiasdešimtmečio šventė. Kas linksminosi, kas darė Dievo darbus. Aš ėjau ratu, aplinkui darydamas didelį ratą, žegnodamas ir melsdamasis, kad juos apjuosčiau maldos žiedu. Pradėjau nuo Kryžiaus ir baigiau prie to paties Kryžiaus, lyg juos visus būčiau sukišęs į „maišą“. Todėl Dievas atlygino už atliktą darbą nepaprasta vizija.)

Sapnas. Didelis didelis kirmėlynas, o Dūsios net po kelias viena ant kitos sulipusios. (Tai apie bendrą padėtį bendrabutyje ar net mieste.)

Sapnavau, kaip draugai virsta priešais, kaip jie keliasi į puikybę. Paskui jie virsta gauja šunų, kurių reikia saugotis, kad nesudraskytų! (Tai tiesa, Dievas ištyrė mano draugus ir bičiulius – jų sumažėjo dešimteriopai ir beliko tik keli.)

Sapnas. Sėdžiu prie upelio, kaip ubagėlis ir skaičiuoju. Tik ne pinigėlius, o rožančiukus. Yra visokių. Daug medalikėlių yra su Marija, yra auksinių ir labai gražių. Staiga atsiranda berniukas ir gudraudamas ima mano rožančius ir kabinasi juos ant kaklo. Atseit parneš ir padalins kitiems. Aš galvoju kaip atsiimti man tuos rožančius ir klausiu to berniuko ar jis moka „Tėve Mūsų“, jei sukalbėsi - gausi rožančių. Tik pakeliu akis į dangų ir žiūriu - greit leidžiasi saulė balta kaip Ostija pro debesis. Ir ji sparčiai nusileidžia prieš mane. Žiūriu, kad nusileido toje vietoje, kur stovėjo tas berniukas, tačiau to berniuko nebėra tik jo aura likusi toje vietoje. (Jėzus ima mano maldas.)

Viešpats pažadina labai anksti, kad pasimelsčiau. Po to dar užmiegu ir sapnuoju gražius sapnus: turiu seną didelį namą, kuriame būnu labai retai. Senai jame nebuvau. Atvažiuoju, o į jį įsikraustę benamiai. Išvažiuodamas buvau palikęs netvarką, o jie viską gražiai sutvarkę, gražiai sustatę savo dviračius kairėje prie sienos. Galvoju nevarysiu jų laukan, o gydysiu juos malda. Kažkada čia gyveno Jonas V. ir tapė paveikslus. Aš ieškau tarp jo pieštų paveikslų Jėzaus ir Marijos paveikslų, kad galėtume prie jų pasimelsti. Randu tik nuogos Valės labai gražiai nutapytą, lengvai pridengtą šydu paveikslą. Kitame namo gale daug žmonių, atvažiavusi greitoji pagalba, dirba reanimuotojai. Jaunam vaikinui sustojusi širdis. Nors aš tik pašalinis, tačiau žinau, kad turiu galią gavęs iš Dievo padėti ligoniams. To jaunuolio krūtinėje maža skylutė. Šalia stovi Kristus ir dar vienas jaunuolis. Kristus rodo į tą skylutę krūtinėje ir sako tam jaunuoliui: „lendam“. Tačiau šis suabejoja, kad galima pralįsti pro tokią mažą skylutę.

- Tavo bandymai tęsis, kadangi tu suabejojai, - sako Kristus. Jis pasilenkia, rankos prasmenga į krūtinę ir ten jis greit sutvarko širdį. Tada pacientas ir klausia Jėzaus, kaip šis žino ką daryti? Aš, nors ir sapne, žinau, kad tai Dievas Sutvėrėjas, kaip Jis nežinos. Vaikinukas nieko neatsako ir Jėzus toliau jau jam daro akių operaciją. Pirštai susmenga, išima lyg kokius popieriaus segtukus ir tyliai jam sako tokius žodžius:

- Nuo šiandien tu - Antrasis Kristus. Tavo vaikai bus šventi ir eis į mokyklą. Aš esu šalia ir žinau, kad kiekvienas žmogus gali būti Antrasis Kristus, tiktai reikia dviejų dalykų: sutvarkyti širdį (kad ji mylėtų) ir, kad Dievas jam atvertų akis.

Prabundu. Jau septinta ryto. Bado kojų padus ir atrodo, kad juos lyg kažkas degintų. Tai priimu kaip Dievo ženklą, kad sapnas iš Jo ir skirtas man pamokyti.

Trečią valndą nakties vėl prižadina Dievulis, kad melsčiausi. Po maldos vėl užmiegu ir sapnuoju, kad esu kažkur lyg Latvijoje prie kažkokios upės. Daugiaaukštis viešbutis, netoli kažkokia atominė elektrinė. Ir tokia nuojauta, kad kažkas įvyks. Ir įvyksta, blyksteli galinga šviesa. Visi sukrentame ant grindų. Kažkokie raudoni dūmai tvyro ore, kaip kokie debesys. Prie grindų jų nėra. Kažkas nori atidaryti langus, kažkas šaukia, kad nedarytų, tačiau juos atidaro ir kambarys prisirenka pilnas dūmų. Vos neįvyksta atominės elektrinės grandininė reakcija, vos nesusprogdina elektrinės vien dėl to, kad bando daryti biznį iš urano. Liepė darbuotojams keisti dar neišnaudotus urano strypus. (Atominės energetikos negalima patikėt finansinėm struktūrom – tik valstybei.)

Sapnas – apreiškimas. Pasaulis, žalios pievos, miškai. Staiga viskas subanguoja, suraibuliuoja ir ištysta į horizontalią juostą, nebelieka vaizdo, kaip televizoriuje, dingus signalui, viskas raibuliuoja. Ir aš krentu į kitą pasaulį. Leidžiuosi ant žemės. Čia yra šeimininkas – raumeningas, uniformuotas policininkas. Dar nespėjus man pasiekti žemės, jis rodo į mane ir sako:

- Tu čia savo tvarkos neįvedinėk. Aš čia šeimininkas! Kai pasiekiu žemę, mane pasitinka brangiosios pusseserė. Ji iki pusės beveik nuoga. Tik užsimetusi marškinėlių vietoje lyg tinklą, per kurį viskas kiaurai matosi. (Liuteronė, jos tikėjimas ir krikštas nesuteikia rūbo.) Ji atvažiuoja nauju raudonu kabrioletu su atlenktu stogu. Nusileidžiu tiesiai į automobilį ir ji mane veža į bažnyčią. Bažnyčia didžiulė, įeiname. Ji parodo man pirštu į kairę pusę, tardama, kad aš turiu tenai eiti, o man į dešinę eiti negalima. Pati nueina į dešinę. Mane pasitinka lyg žydai, ginkluoti ietimis. Prie manęs prieina kunigas, ginkluotas taip pat ietimi, duoda man į rankas auksinį kardą ir auksinį žibintuvą.

Po to einu per požemius. Tenai daug baltaplaukių merginų. Visos jos vienodos. Kai pasiekiu jų vyresniąją - klausiu, kodėl jos tokios visos vienodos? Atsako: „kad niekas neįpila mums šviežio kraujo“. Tada aš jai ištiesiu knygą.

Vizija. Virš visatos bedugnės pakibo begalinis kryžius. Ant jo - Viešpats savo kančioje. Jame gyvename visi, visi pasauliai, dideli ir maži.

Sapnas. Paima mane už rankos Jėzus ir sako: „Aš pravesiu tave per visas savo Bažnyčias ir nei viena iš jų tavęs nepriims“.

Petro sapnas. Sapnuoja, kad jis ateina į mano kambarį, į tą, kurį banke nuomavom. Ten stovi dvi statulos. Viena Mikelandželo „Pieta“, kita Švč. M. Marijos statula. Paskui stalas. Ant jo daug piniginių. Tos piniginės gražios, paauksuotos. Ir galvoja Petras - ką čia jam vogti ar tą statulą, ar tas pinigines. (Dievas rodo, kad jo sieloje yra nepriteklius. Kadangi jo gyvenime buvo laikotarpis, kai jis vogė knygas iš darbovietės, tai Dievas dažnai primena tą jo ydą per sapnus.)

Švėkšnos ligoninėje susapnavau Švč. M. Marijos statulą. Po ja stalčiukai, pridėti pilni popierinių pinigų. (Sudėta daug aukos.)

Petro sapnas. Vyksta Šv. Mišios Kryžių kalne. Altorius kaip ir įprasta bažnyčiose - ilgas baltas stalas. Apačioje lygus raudonas kilimas. Gale altoriaus - du gyvi angelai. Matau tave Arūnai, laikantį Šv. Mišias su vyskupo kepure ir vyskupiškais rūbais su asistentais diakonais. Aiškiai matau kieliką, pateną, taurę. Mišios buvo skaitomos iš didžiojo senojo mišiolo. Skaitai kanoną lotyniškai „Te igitur...“ Aš laukiu kol nuims tau mitrą, kad tikrai įsitikinčiau, kad tai tu. Mišias aukoji labai tiksliai. Prieinu paglostyti tuos angelus, o jaučiu, tarsi glostyčiau žąsinus.

Lapkričio pirmosios sapnas. Tolumoje sprogo atomas. Susidarė trys dideli juodi stulpai, viską griaunantys pakely, kaip cunamiai. Supratau, kad reikia bėgti nuo tų stulpų, kad nepražūtume. Pribėgame ežerą, ką daryti, reikia plaukti, bet jis negilus, perbėgome. Su manim dar bėgo Mažeikiškė Staselė. Pribėgome daugiaaukštį pastatą. Įbėgame į vidų, o tenai pilna asilų ir didelių ir mažų, kiti vos leisgyviai, kiti visai iškritę, kiti maži stripalioja ir tarp tų mažų, negyvų taip pat yra. Užlipu į antrą aukštą, o tenai žmonių yra. Stogas skylėtas, sienos skylėtos, o naikinanti juoda banga čia pat. Visi sustoję garsiai kalbame „Tėve Mūsų“. Aš atstatęs delnus į skyles. Jos užsitraukė, tarsi rankos užgydė. Skylės užsilopė ir juodoji banga nepakenkė. Radau dar tame pastate vaikų ir pasilikau su jais. (Trys bangos - tai trys demonai, puolantys Bažnyčią: puikybės, pasileidimo ir godulystės. Vanduo - tai atgaila. Pastatas - tai bažnyčia. Ir tie pirmam aukšte - tai drungni katalikai, kurie nesupranta ir nemąsto apie Šventus dalykus.)

Sapnas. Kažkur daug žmonių. Visi jauni. Ko tik nėra - ir su gitaromis, o tų gitarų kokia dvidešimt pridėta. Laukas. Ant jo stalai. Ruošiamės Šv. Mišioms. Aš žiūriu į savo kelnes. Kairės kojos kelis taip išplyšęs, kaip su tokiom eiti. Atneša man kostiumą. Nei šiokį, nei tokį. Vietomis pilkas, vietomis tamsiai mėlynas. Vietomis tamsiai dryžuotas. Apsivelku švarką, spaudžia. Išpučiu pilvą, rodau, kad jis man nelabai tinka. Sako - kito nebėra, tas paskutinis. Duoda į rankas lapelį. Ten surašytos Šv. Mišios, kurias reikia paaukoti. (Dievas nori, kad būčiau kunigu. Tiktai bažnyčia tokių nešventina. Kunigu padaro šventimai, o ne mokslai.)

Sapnas. Kažkur Azijoje vaikštau po nepažįstamą miestą, po turgų. Esu vargšas, alkanas, noriu gerti, pinigų neturiu. Kiti geria koka-kolą iš automatų.

Sapnas. Įeinu į kambarį, kuriame daug priešiškai nusiteikusių žmonių. Aš greit juos peržegnoju. Man padeda žegnoti dar ir kiti. Ginklus nuleidžia pradeda šypsotis. (Reikia laiminti priešus kryžiaus ženklu.)

Petro sapnas. Sėdžiu aš, ubagėlis, prie bažnyčios kepurėlę pasidėjęs, susistatęs Šv. paveikslus. Kepurėlė pilna monetų po litą. Aš prašau tavęs Arūnai poros litų. Tu sakai - imk, bet ką nupirksi už du litus, imk kiek reikia.

Sapnas. Po tiltu kažkokia niša, tenai įsikūręs garažas. Jame su spec. rūbais pamatau Jėzų. Pripuolu, išbučiuoju rankas ir klausiu: „Kaip tu taip greit suspėji sukurt garažą su tiek įrangos“? Jėzus tik mirkt ir viskas dingo. Vėl mirkt ir vėl viskas atsirado. Iš kišenės išsitraukia nulaužtą sriegiklį ir rodo man. Sako: „tai tu jį man padovanojai, jis man labai brangus“. (Perlaužtas įrankis esu aš pats, kai meldžiuos, kaip ubagas gatvėje.)

Sapnas. Aš kareiviukas „Salaga“. Kažkur aukštai sprogsta atominė bomba, tačiau neduoda ji laukiamo efekto. Padidėja radiacija, jos gaunu ir aš, nes nebuvau užsivilkęs spec. aprangos. Ir pasigirsta tokie žodžiai:

- Norėjo viską nušluoti, o išėjo tik blyksnis. (Dievas apsaugojo.) Po to matau žemę tarsi iš kitos planetos, tarsi dovaną, supakuotą spindinčiom juostom. Tokia graži ji dabar ir dar užrašu papuošta. Po to autobusai pilni keleivių, sukomplektuoti. Tenai yra kareivėlių, merginų, vaikinų. Vieni jauni, madingai apsirengę - modeliai. Kiti susikabinę dar besibučiuodami, bet nejuda. Dar kiti su kareiviškomis uniformomis, moderniais ginklais ir video kameromis, tačiau nei vienas nejuda. Tai piktojo grobis – autobusai į pragarą. Ir atveda rusą į autobusą. Jo mylimoji išskėtusi rankas jį apkabina, bet jis išsiplėšia iš jos glėbio ir, tyliai rusiškai susikeikęs, išlipa lauk. Jį lydi du karininkai ir jis nueina tiek prisikentėjęs. Kruvini lašai didelėm dėmėm lieka ant žemės po jo žingsnių. (Rusija atsivers per dideles kančias.)

Sapnas. Gaunu suvokimą, kad tuoj gausim ženklą iš dangaus. Garsiai sušunku ir bėgam visas būrys stebėti to. Viskas vyksta labai greit. Išvystu ore gal dešimties cm violetinę rodyklę, rodančią į viršų. Pakeliam galvas į viršų. Po to išvystam dar antrą rodyklę. Pasukame galvas ta kryptimi ir išvystame tris debesiukus. Debesėliai pilni „dangiškų saldainių“ t.y. eina per juos visų spalvų vaivorykštės juostos. Debesėliai prapuola ir prieš mus atsiranda jaunas Jėzus ir Marija. Marija balta suknele, Jėzus juodu kostiumu. Jie nekalba. Jie susikabina ir šoka, kaip per balinius šokius. Muzikos nėra, bet šokis primena ugnies degimą. Tas šokis - tai „Saulės šokis“. Visa laiką didžiulė dinamika. Jaučiu, kad jie negali sustoti. Marija dingsta, lieka vienas Jėzus. Jam pasidaro labai blogai, Jis susiriečia, o mes pripuolam ir nežinom, kaip Jėzui padėti? (Sapnas parodo Švč. Trejybės vienybę su Marija ir, kad Marija dalyvauja visame tame Dieviškajame išganyme ir be jos Jėzui būtų bloga. Labai klysta tie, kurie nepripažįsta Marijos, kaip Bendraatpirkėjos.)

Sapnas. Mes kažkokiame darželyje, kuriame daug vaikų. Su mumis yra Švč. M. Marija. Ji sėdi ant lovos ir atkiša batuką, o aš pripuolu ir jį pabučiuoju. Po to ji dingsta. Mes visi jos ieškome ir vėl ji pasirodo tik kitoje miegamojo pusėje.

Sapnas-vizija. Aplink Šv. statulą eina keliais daug Jėzų-Nazariečių. Ant pečių pas visus po medinį kryžių be kančios. Aplink piktumo dvasios - indiški dievaičiai sėdi padangėse. Aplink jų galvas didelės vaivorykštės. Bet Nazariečių auros auga šiems beatgailaujant, o piktumo dvasių vaivorykštės mažėja. (Atgaila trupina šėtonų galybes.)

Atėjęs Petras pasakoja savo sapną, kad sapnuoja mane su nei šiokiu, nei tokiu rūbu. Būtų balta tunika, tik ji visa nusėta žaliais rūtų lapeliais. (Nuodėmės uždengtos.)

Kitas Petro sapnas. Sapnuoju, kad tu, Arūnai, turi auksinį laikrodį su auksine apyranke. Man labiau patiktų, kad ta apyrankė būtų juoda. Ir tiek aiškiai matau skaičius, net sekundininką. Laikrodis rodo 12 val. 05 min. (Manau - tai Dievas rodo, kad viena epocha baigėsi ir jau yra pratęsimo laikas.)

Kitas Petro sapnas. Važiuoji tu autobusu. Aš noriu įlipti pro galines duris, nors tu liepi lipti per priekį. Aš vistiek puolu prie galinių durų, o ten tokios didžiulės siloso duobės. Bijau, kad neprasmegčiau. Ir tu paduodi man ranką ir aš įlipu į tą autobusą. Prisimenu, kad neturiu pinigų. Tu sakai, kad nesijaudink, nupirksiu tau bilietą.

Petras pasakoja savo sapną. Sapnuoju, kad esu Šv. Jurgio bažnyčioje ir stoviu presbiterijoje su knygų rūmų Ata. direktoriumi. Jis apsirengęs rudu kostiumu ir stovi greta manęs. Apsirengęs tu, Arūnai, baltu kostiumu, truputį į geltonumą, su mėlynu kaklaraiščiu. Prieini ir trenki man delnu į žandą. Aš nustėrau, o tu vėl kita ranka, kad trenksi į kitą žandą. Klausiu: „Arūnai, ko mušies“? O aš jam atsakau:

- Kitaip iš tavęs velnio neišvarysi. (Kai žmogus alkanas jį pamaitink, bet nekankink ilgomis maldomis.)

Sapnuoju savo draugus S. ir R.. S. su tėveliu nuogi, neturi sielos rūbo.

Sapnuoju savo pusseserę Dalę, kuri gyvena Maskvoje. Matau jos sielą. Siela labai graži. Ji mirksta vonioje. Žinau, kad jos kaktoje buvo žaizda, bet ji užgijusi, nei rando.

Kitas sapnas. Povandeninis laivas. Jis juda labai greit į priekį pasišviesdamas blicais. Apšviestą atkarpą fiksuoja kompiuteriai ir valdo laivo kelią. Ir jis labai greit juda tarp povandeninių uolų.

Sapne gaudau nepaklusnų vaiką, o jis vis kažką iškrečia. Na galvoju - pagausiu ir užpakaliuką nupersiu. Galop pagaunu, o ten mano vyresnioji dukrelė atsisuka ir nekaltu veideliu sako:

- Prisipažįstu Visagaliam Dievui...

Sapnuoju, kad susitinku paauglius. Susėdame į mašiną. Jie man įteikia savo gyvenimo albumą. Aš atsargiai atverčiu vienoje vietoje, o ten „juoda naktis“ – juodas seksas. Po to kitoj vietoj - tas pats. Toliau nebežiūriu. (Kaip atrodo jūsų gyvenimo knyga?)

Sapne matau mirtį, apsigobusią juoda mantija. Ateina mintis stebėti, kaip veikia mirtis. Veiksmas lyg vyktų autobusų stotelėje. Tų žmonių daug: vaikinų ir merginų. Viena daili mergina atsidaro narkotikų dėžutę, pauosto jų. Sapne tie narkotikai juodi kaip smala. Apkvaišta ir išsitiesia ant grindų be jokių gyvybės ženklų. Na galvoju dabar mirtis jos sielą išsiurbs. Tačiau mirtis tik pasijuokia iš tokių mano mąstymų. Ji pamoja ranka vaikinams ir sako:

- Imkite, ji jūsų. Ir šie supuola ją prievartauti. Pati mirtis atsigula greta savo aukos. Toliau nebežiūriu, išeinu.

Kitas sapnas apie mirtį. Sėdi vyriškis automobilyje. Privažiuoja mirtis kitu automobiliu. Ji kiek kitaip atrodo, nei dailininkai piešia. Prieina ji prie jo ir „primusu“ pradeda svilinti nuo galvos iki kojų. Stebiu, kaip to vyro veidą išpila dideli, kaip žirniai prakaito lašai. Noriu jam šaukti, kad šoktų lauk, tačiau negaliu pratarti nė žodžio. Po to jau jo siela atsiduria prie manęs ir sako: „Kad tu žinotum, kokia skaudi yra ugnis“!

Sapnuoju savo draugą Arvydą K. Didžiuliame monitoriuje rodo gražų kariūną su Lietuvos uniforma.

Kitame epizode sapnuoju draugą Vytautą B. - karatistą. Jis man duoda mobilų telefoną ir prašo iškviesti greitąją pagalbą, nes viską semia vanduo. (Jo siela prašo maldos.)

Sapnuoju Ata savo brolį Albiną, kad jis vartaliojasi pirtyje ant suolų. Jis turi daug rūbų. Galvoju - paimsiu tą naują panašų į kareivišką maskuojantį kostiumą ir pasimatuosiu. Kai tik apsivilkau, o jis kaip dilgėlėmis nutvilkė visą mane. Greitai plėšiau jį nuo savęs. (Manau tie rūbai - tai skaistyklos ratai, kuriuos dar turės praeiti, kol siela subręs dangui.)

Susapnuoju vėl Ata. brolį Albiną. Jis atsiprašo: Atleisk, kad tiek ilgai nepasirodžiau. Truputį šypsosi. Plaukai ilgi, garbanoti juodi, krenta ant pečių. Pats tamsus kaip koks čigonas. Apkabinu jį. Jis daug mažesnis už mane. Jis tuoj vėl apsisuka ir išeina. (Vakar ataukojo kun. už jo vėlę Šventų Mišių Auką, todėl Dievas leido sielai aplankyti sapne. Kai aukojo Auką jaučiau kaip jis mane aplankė bažnyčioje. Manau, kad jo siela kaip tik per visą aukojimą stovėjo ant to kilimėlio, kuris specialiai padėtas ir prie jo degė žvakės.)

Petras pasakoja savo sapną. Melžiu karvę. Karvutė tokia daili, graži, žalmargė. Bet kiek betampau spenius, to pieno tik lašas kitas. Prieini tu ir sakai - leisk man. Galvoju tu miestietis, nesugebėsi. Užleidžiu vietą, o tu tuoj primelži pilną kibirą, kad net per viršų bėga. (Mažai Petras meldžiasi, sapne pienas - tai maldos.)

Petro sapnas. Mudu Vatikane audiencijos laukiame pas Popiežių. Tu, Arūnai, apsirengęs baltu kostiumu į gelsvumą, kaklaraištis mėlynas, baltais batais, o aš juodu kostiumu juodais lakuotais batais. Mano apartamentai pirmame aukšte balti šviesūs kambariai, tačiau tušti tik keli minkštasuoliai pasieniais padėti. Palipu į antrą aukštą, kur tavo kambarys. Jisai žemesnis, bet vienais dangiškais paveikslais, kad net grindys ir tos iš paveikslų.

Sapnuoju, kad amerikiečiai pasistatė labai aukštą tramplyną. Tik nežinia ar nuo jo parašiutu šokinėti, ar su slidėmis. Kai šoki su parašiutu - vėjas tiek ilgai nešioja, kad nežinai kur nusileisi. Užlipa amerikietis, o viskas tik dėl akių padaryta, kad pasirodyti – viskas sutręšę ir jis prasmenga..

Pelenų diena. „Arūnai, tu esi pulveris et in pulveris reverteris“. (Esi dulkė ir į dulkę pavirsi.) Amen.

Sapnuoju, kad išeinu į lauką. Mėlyname danguje saulė ir iš jos išeina spinduliai. Tos saulės vidury - balandis išskėtęs sparnus. Tai Šventoji Dvasia. Bėgu parodyti kunigui Ignacui to stebuklo. Žvelgiam su juo, bet saulę užstoja debesys, nors dangus dar matosi. Bėgu parodyti Petrui to stebuklo. Žiūrim į dangų - jokio stebuklo nesimato tik juodas lopas prisiūtas ant dangaus lyg ant kokios maišo skylės. (Tai apie sielų stovius. Kaip matys dangų Petras, kad geria ir geria.)

Sapnas. Turiu baltą didelį drugelį tarsi paukštuką. Jis išskrenda į kiemą. Lekiu iš paskos, noriu jį pagauti, o jis vis nuskrenda ir nuskrenda. Ir susimaišo su kitais drugiais. Einu pas kaimyną. Pasišnekame, tada jis užtraukia trankią liaudišką melodiją. Nematau kuo groja, bet groja visas ansamblis. Ir pradeda skristi čia visi drugiai. Įskrenda ir mūsiškis baltas su mėlynais taškeliais. Pasičiumpu jį ir nusinešu namo. (Dievas nieko prieš mūsų liaudiškas melodijas neturi.)

Sapnas. Keleivinis lėktuvas apsuka ratą ir rėžiasi į žemę. Ugnis, dūmai. Lėktuvo griaučiai šviesesnėje dalyje sudaro lyg kaukolę ir pasigirsta tarsi diktoriaus balsas rusiškai. „Takaja žizn ot djavola“. („Toks gyvenimas nuo velnio“. Terorizmas taip pat nuo jo.)

Sapnuoju žalius augalus. Tie kurie sveiki, didelės ankštys tik labai jau nedailios, o tos kurios sugedę - žiūriu į ką jos panašios? Baisu apsakyti. Gerai įsižiūriu, kai kurios turi burnas ir ta mimika - tarsi staugtų iš skausmo. (Tai apie žmones, gyvieji negražūs, nes pilni ydų. Sugedusieji bus nubausti ir staugs iš skausmo.)

Nešu sapne du kibirus, sklidinus vandens, į bažnyčią ir duodu palaiminti kunigui. Nepažįstamas kunigas peržegnoja ir, išėjęs prieš visą bažnyčią, sako, kad nei rožančiuje, nei vandenyje Eucharistinio Jėzaus nėra. (Taip tąkart dangus įvertino mano maldą. Gera malda sapnuose rodoma pienu, vaisiais, grybais ir t.t.)

Jau dukart sapnuoju krentantį meteoritą. Toks dviejų branduolių, žalsvai juodas. Krenta toli, tačiau smūginė jėga prabėga, net sukrečia viską. Ir dar po to regiu gaisrą Mažeikiuose.

Po Šventosios valandos adoracijos vėl užmiegu. Sapnuoju, kad į darbą pas mus ateina Roma, buvusi mano klasiokė ir atneša daryti nuotraukas. Padarau 31nuotrauką. Sakau: „24 Lt“. Ateina Juozas, ir paima vokelį ir sako: „Ai, kaip Arūno pažįstamai tai tegu bus 21 Lt“. Papasakojau sapną Juozui, o paskui jo ir klausiu kiek būtų kainavę iš tikrųjų tos nuotraukos. Juozas suskaičiuoja ir sako, kad 24 Lt. Sapnas parodo, kad gali būti ir tikslus.

Petras pasakoja savo sapną, kad ateinu pas jį su storu voku ir sakau, kad parašiau laišką Jėzui. Ir jo klausiu: „Ar tu neparašei“?

Sapne vaikštau su dukrele ir ji klausia: „Tėveli, kodėl neparvažiuoji namo?“ Atsakau jai, kad neišleidžia. (Tada priklausiau maldos būreliui, kuriam vadovavo tarsi pati Dievo Motina, tačiau laikas parodė, kad tai ne tiesa. Buvo per šį vadovavimą uždrausta parvažiuot į namus ir susitikt su vaikais. Tai tęsėsi penkerius metus.)

Kitas sapnas. Pas mane į darbą ateina Vytautas B. ir pradeda sportuoti. Daro spyrius į orą lyg iš tikrųjų.  Aš sakau pasimelsiu už tave ir pradedu maldą „Tėve mūsų“ ir, kad patrauks mane energija tiesiog per sienas pradėjo nešti kaip koks uraganas. Nieko nematau tik jaučiu ir meldžiuosi.

Susapnuoju Šventąją Mariją Margaritą Alacok. Ji guli lovoje visa apšalusi ledais ir dreba nuo šalčio ir sako man, kad turės visą laiką kęsti šaltį. Aš lupu nuo jos ledus gabalais, o po to bandau ją atšildyti. (Dievas pataria jai pasimelsti ir paprašyti jos užtarimo.)

Sapnuoju, kad sėdžiu klasėje. Pakeliu galvą, apsidairau. Į mane atsisukę žiūri Šv. Marija Gorėti, Šv. Dominykas Savio ir Šv. Jonas Bosko gyvi. Aš klausiu jų - ar galiu juos nufotografuoti per mintis, tačiau kai pasiimu fotoaparatą - jie nusisuka... (Dangaus valia, kad nebūčiau fotografu.)

Kitame sapne sapnuoju, kad rusai užima Lietuvą per dešimt valandų.

Sapnuoju, kad ateinu į internatą Mažeikiuose. Užlipu į trečią aukštą, kur buvo mano pirma klasė. Įeinu į vidų, prieinu prie lango. Pasižiūriu per jį į Šiaulių pusę. Tuo metu toje pusėje sprogsta atomas. Parkrentu ant grindų. (Šiurpus sapnas.)

Kitas sapnas. Slepiuosi auksinių rugių lauke, manęs ieško ir nesuranda. (Tą dieną teko būti adoracijoje, deja buvau vienas.)

Sapnai. Vakarų Europa. Iš išorės matosi labai dailūs pastatai. Vienoje pusėje matosi lyg kino teatras, iš kitos pusės lyg alaus fabrikas. Užeinu į vidų. Įrenginiai stovi jau daugiau kaip šimtą metų nenaudojami. Tačiau gretimai esantys sandėliai prikrauti pilni ne tik alaus, bet ir sulčių ir kt. Prie įėjimo pastatyta dėžė, kur žmonės atneša nereikalingus drabužius, žaislus.

S. Aš stoviu prie įėjimo prie savo namų. Iš laiptinės išeina brangioji, apsivilkusi šviesiai žaliu salotiniu paltuku, po to abi dukrelės. Norėčiau jas apkabinti, bet negaliu. Nes aš joms kaip nematomas žmogus.

Sapnas. Stoviu prie durų, kur ruošiuosi laikyti egzaminus. Ypatingas egzaminas, atrodo iš fotografijos. Aš nesiruošiau ir konsultacijas lankiau retai. Tačiau kai įėjau į vidų kur komisija - klausimų apie fotografiją nebuvo. Prisiminiau, kad geriausiai suprantu demonologiją ir norėjau ištraukti iš krūvelės dešinėje bilietą, iš apačios, kur ir turėjo būti apie tai klausimai, tačiau man liepė traukti bilietą iš krūvelės kairėje. Ištraukiu lapą, kurio pavadinimas: „Dievo malonės veikimas“. (Pagal šį sapną ir pavadinau taip šią knygą.) Pradedu pasakoti. Norėjau dar papasakoti ir apie asmeninę Dievo malonę teikiamą žmonėms, tačiau sako: „Užteks“ ir parašo tris su minusu. Klausiu: „Ar tai trys su minusu“? Sako: „Tu trečias nuo viršaus“. Po to laukiu kitoje salės pusėje išrašant diplomus. Kas šioje pusėje tik nesidaro? Kokių čia žmonių tik nėra. Vieni ruošiasi tapti kunigais, o elgiasi lyg pasauliečiai. Yra ir fotografų. Kažkas prieina ir sako: „Ar tu pastebėjai tą vyruką. Jis sako ruošiasi tapti šventuoju“. Ir parodo nematytą vaikiną. (Kai nuvažiavau į Merkinę, į Česukų piramidę pas Povilą - atpažinau, jog tai tas pats vaikinas iš mano sapno.)

Kitas epizodas. Aplinkui vis sukinėjasi vyrukas. Jis čia turi patalpas ir užleidžia jas pozuotojoms. Tas vyrukas pradeda rinktis merginas su chalatėliais ir sako, kad jis jas maitina. Aš pačiumpu tą vyruką už plaukų ir parverčiu. Sakau: „Tu labai juodas ir netikintis, tau reikėtų atlikti išpažintį.“ Pasirodo jis kietas ir klausia manęs: „Ar žinai kiek man metų“? Galvoju - kokia aštuoniasdešimt, nors atrodo dar jaunai. Po to išeinu į koridorių ir vienos pozuotojos klausiu kaip joms tas senis? Sako: „Kietas tas senis. Mes jam ne tik pozuojame, bet jis dar mus ir išprievartauja.“ Laukiu toliau diplomo. Ateina vakaras ir pradeda iš visur lįsti benamiai. Jie sako, kad jiems čia maisto duoda. Ir traukiasi savo čiužinius miegui. Vos ne ant kanalizacijos kanalų.

Sapnas. Važiuoju su mašina, bet kažko ta mašina primena ne „Kadetą“, bet formulės F-1 lenktyninę. Na galvoju prisodinsiu pilną mašiną merginų ir nuvešiu kur reikia. Tačiau kai atvykstame, mano salone sėdi tik vienas vyrukas. (Daug pašauktų, maža išrinktų.)

Kančioje garbink Dievą, tada būsi pakeltas dvasioje iki Dievo.

Sapnas. Paruošti bėgiai greitajam traukiniui, pabėgiai sudėti iš trikampių ir taip įdomiai sujungti. (Dievas ruošia naują Bažnyčią.)

Kažkam sapne aiškinu, kad daugiausia sielų nusitempiąs į pragarą, demonų viršūnėje, yra seksas.

Sapnas. Kelias siauras ir veda jis į kalną, o juo važiuojame tik keli dviratininkai.

Po Šv. Valandos adoracijos atsimeldžiu egzortus. Piktasis nebepuolė. Išvada, kad reikia po šios maldos egzortų.

Sapnas. Kelias nuklotas didžiulėmis žuvimis. Yra net pusantro metro ilgio lydekų. Po to įvažiuoju į dumblyną. Mašina įstringa. Išsistumiu, toliau kelias į kalnelį, tačiau įveikiamas. (Sapne sugauti žuvį, tai patraukti Dievop asmenį. Didelės žuvis - tai rinktinės sielos.)

Sapnas. Žeminė iš sutrūnijusių rąstų. Viduje satanistai garbina Baalą – paleistuvystės stabą ir bučiuoja lavonus.

Antras epizodas. Labai žema žeminė. Joje gali nebent dvilinkas sutilpti. Čia fašistai kankina kalinius. Kurie kenčia, tačiau savo kančia pagarbina Dievą. Ir štai prasiveria Šventoji Erdvė ir apsireiškia Dangiškasis Tėvas ir paima pagarbinimą iš kenčiančios sielos. Pasikeičia žeminės rąstai naujais. Žeminė tampa koplyčia. (Šventąją Erdvę regiu ir atmerktomis akimis Šv. Mišių metu, suprantama jei Šventas kun. aukoja auką.)

Sapnas. Eina visa mano giminė. Aš išskėtęs rankas juos sutiksiu. Bet visi jie praeina pro mane tarsi manęs net nebūtų.

Sapnas. Didelis daugiaaukštis pastatas. Pačiame viršutiniame aukšte laiptų aikštelėje mano mėlynas kadetas. Kaip ir kada užvažiavau aš tais laiptais neatsimenu ir kaip reikės atgal nusileisti? (Daug važinėjome po atlaidus, aukštai pakilome.)

Sapnas. Sėdžiu lėktuve, nors aplinkui rūkas ir debesys, o jis vistiek kyla. (Nors ir puola piktasis, tačiau malda kelia.)

Sapnuoju, kad sesė Jūratė kerpa man plaukus, tačiau ji turi rankose ne kirpimo mašinėlę, o skustuvą plaukams skusti. (Bendravimas su ja sukelia problemų, puola pagundos. Skusti plaukus, tai visiškai susilpninti maldos galią.)

Sapnai. Televizijos studija. Kažkoks atskiras kambarys. Į jį suleidžiamas jaunimas, kad tarpusavy gundytųsi ir mokytųsi paleistuvauti. Bet kažkas įvyksta, kabinos atidaromos ir ši programa nutraukiama.

Sapnas. Plati srauni upė. Aš plaukiu ant nugaros ir stebiu giedrą žydrą dangų. Debesų fone rausvas rūkas ir aš suprantu, kad tai Dievo ženklas. Priekyje didžiulis verpetas. Mane persekioja turtuoliai su naujais džipais-amfibijomis. Verpetas pagauna juos ir įsuka. Puolu artyn, kad galėčiau atplėšti mašinų dureles ir jie galėtų išsigelbėti. (Į jų namus galima patekti tik per internetą.)

Einu per kaimą ir nešuosi didelį Kalašnikovo automatą. Paskui įeinu į pastatą ir tenai surandu tuščią karišką amunicijos dėžę ir ten įdedu tą automatą. Iš dėžės pasiimu tik elektrinę barzdaskutę. O tą dėžę pakabinu keltuvu ir nukerpu spec. žirklėmis lyną. Dėžė nuskęsta skystame rudame dumble, kaip molyje ir labai giliai. (Ginklas ir šoviniai, tai maldos prieš piktąsias dvasias – nebesimeldžiu egzortų. Tik rožančių.)

Petro sapnas. Sapnuoja, kad esu Slavikų bažnyčioje. Prakartėlėje guli molinis kūdikėlis Jėzus. Aš pasilenkiu ir paimu jį ant rankų, o pasirodo - jis gyvas vaikas ir sako: „Kaip seniai aš laukiau šito momento“.

Sapnas. Mes kaip keleiviai patekę į apvalią salę, kurioje daug durų. Vienos durys labai gražios, kitos dar gražesnės. Kai jas praveri, pasirodo aukso bokštai, už kitų tokia prabanga. Tačiau supranti, kad tai apgaulė ir pavargsti beklaidžiodamas. Ir štai vienos prastos, neišvaizdžios, labai jau žemos durys. Galvoju, kad neverta jų net daryti. Tačiau vien dėl savo užsispyrimo, kad sunkiai jos atsidaro, atidarau jas. Už jų rojus, pilnas šviesos ir laiptai vedantys tiesiai į dangų. Tačiau čia yra ir laiptai, vedantys į pražūtį. (Laiptai į rojų, tai vargingas, bet pamaldus gyvenimas. Laiptai į apačią, tai televizija ir internetas.)

Sapnas. Vienoje kelio pusėje šulinys, tačiau reikia semti ir nešti vandenį per kelią. Kitoje pusėje namas. Iškasamas naujas šulinys prie namo - negilus, tačiau platus. Niekas netiki, kad jame bus vandens. Tačiau iš po pamatų pradeda veržtis skaidrus vanduo, tačiau jis pirma nusineša žalius obuolius. (Vanduo nusineša žalius obuolius – po apaštalavimo pradėta eiti išpažinties.)

Sapnuoju medį, pilną didelių kriaušių. Jos didelės, kaip puslitrinės ir prie kiekvienos tyso po šniūrelį. Tereikia už jo patraukti ir kriaušė pati įkrenta į rankas. (Kiek meldiesi tiek ir tampai už virvutės.)

Sapnas. Būrelis maldininkų - rusų, žydų ir kt. Visi rankose turi savo paveikslus. Žiūriu žydelis rankoje laiko moters portretą. Tokios geros akys žvelgia iš paveikslo. Pakeliu akis į dangų ir matau baltą arką dangaus fone. Tenai ir Švč. M. Marija su kūdikėliu Jėzumi. Suprantu, kad matau regėjimą. Klausiu: „Ar jūs matote“?

Sapnas. Kun. Edvardas mums maišo lėtai veikiančius, bet labai stiprius migdomuosius. Jus jauni, sako, jums galima tik mums seniams jų negalima, o jūs iškentėsite.

Sapnas. Aukštai ant dangaus pasirodė dvi saulės. Vienoje saulėje pasirodė medis su nuleistom šakom ir iš karto davė gero vaisiaus. Antroje saulėje medis tik iki pusės buvo geras. Viršūnė buvo lyg nukirsta ir iš jos rūko juodi tiršti dūmai. Ir staiga tas medis pradėjo leisti ūglius ir jie peraugo dūmus. Dūmų nebeliko ir antrasis medis antrojoje saulėje kaip ir pirmoje pradėjo duoti gerų vaisių. Ir tada iš dangaus pasigirdo Dangiškojo Tėvo balsas: „Dabar eisite lenktynių, lipdami aukštyn didžiajame pastate.“ (Rūkstančioji saulė - tai mano.)

Sapne išvystu Dievą Kristų. Už jo nebėra nieko kito. Jis pradžia ir pabaiga. Kiek pasiunčiama Jam žudančių energijų. Jos praeina pro Jį. Jis kenčia, bet vėl atgyja. Jis amžinai prisikeliantis. Jis amžinai atgyjantis tas gerasis begalinės meilės Dievas.

Sapnuoju, kad esu pas save kambaryje darbe. Ir ateina mano ūgio vyrukas. Tik veidą paslėpęs po juoda kauke, kaip kojine. Aš su juo šnekuosi kaip su Viešpačiu ir galynėjamės lyg šoktume, lyg imtynių eitume. Aš kalbu: „Esu menkas, silpnas, dvi saujos žemių, dulkės ir pelenai“. O jis atsako: „Ne toks jau ir silpnas, išsiųsiu tave į Europą.“

Sapnas. Žiūriu mano brolis Albinas. Jis toks aukštas ir jame Kristaus žaizdos. Žvelgiu į jo plačią širdies žaizdą. Jis lengvai šypsosi. Ir staiga iš šios žaizdos išlenda platūs šviesos liežuviai ir lyg mane jie laižo. (Brolis baigė skaistyklą ir pribrendo dangui.)

Sapnas. Danguje dvi saulės ir jos abi vienodai šviečia.

Sapnas tarytum kino filmas. Vaikštau po turgų ir stebiu žmonių sielas. Liūdnas vaizdas, kartais tragiškas. Nei vieno doro ar padoraus. Net jų vaikai į juos panašūs. Juodi akmenėliai. Už teritorijos supiltos aukštos kopos. Ant jos pastatyta lenta. Čia prievartautojų aukų kapai. Ant lentos surašyta smurtautojų vardai, kiekvienas jų veiksmas ir aukos kančios. Kaip grafikai. Viskas surašyta ir laukia Dievo teisingumo.

Sapne vėl rodo žmonių sielas. Šį kartą dviejų baro merginų - suvytusi jaunystė, kaip toj giesmėj. Jei nuo aistrų ugnies nuvytęs žiedas...

Labai ilgas sapnas kaip kino filmas. Viename epizode iš juodo motociklo ištraukiu trosiuką susiraičiusį kaip gyvatę. Šis ir sako: „Nugalėjęs mane, nugalėsi save“. (Savęs nusigalėjimas tiesiogiai susijęs su kova prieš šėtoną.)

Sapnas. Man užaugo plaukai, jau siekia sprandą. Vos ne iki pečių. Šviesiai gelsvi, kaip panelės. (Plaukai simbolizuoja stiprybę.)

Sapnas. Stovim būrys žmonių. Kažkas šovė į skrendančią kregždę. Ji krenta, sklęsdama artėja link mūsų. Kai puslankiu apsklendžia virš mūsų, žiūriu - tai balandis - Šventoji Dvasia, išskėtusi sparnelius, uodega žemyn, balta visa. Ji persikeičia į žmogų su sparnais, visą permatomą. Šis pradeda skraidyti virš mūsų dideliu greičiu, visas permatomas, kaip dvasia bespalvė. Jis nusileidžia už mūsų kaip koks supermenas ir pavirsta į gyvą žmogų. Visi, ir aš tame tarpe, tokie persigandę šaukiame: „tikiu, persikūnijimu tikiu“.

Br. V. mamos sesers sapnas. Regi ji danguje Švč. Dievo Motiną Mariją, verkiančią kruvinomis ašaromis. Ji Jos paklausė: „ko verki“? Ji atsako: „Kaip neverksiu dukrele jei pasaulis antrąkart prie kryžiaus mano sūnų kala“.

Petro sapnas: Sapnuoju Slavikų bažnyčią ir kad esu ten patarnautoju. Žiūriu tu, Arūnai, apsivilkęs baltą kamžą ir neši monstranciją su Švenčiausiuoju. Šalia šypsodamas eina kun. Antanas Aleksandravičius (nepaskelbtas Šventasis). Aš ir sakau Aleksandravičiui, juk Arūnas negali nešti kėliko, kėliką gali laikyti tik kunigas. Jo rankos šventintos. Kun. Aleksandravičius atsako: „gali, gali, jis yra rankas nusiplovęs“. Po to procesija apėjom bažnyčią ir suėjom į vidų. Ten abu mes aukojame Šv. Mišias. Galvoju kokį atnešti jiems mišiolą - senąjį ar naująjį ir atnešu didelį senąjį.

Sapnas. Stačiu pylimu eina laiptai. Pro jį teka vanduo. Pylimas labai slidus. Jį galima pereiti bet kokiame aukštyje, tačiau kas tik bando eiti žemai į kitą pusę, tie nuslysta. Aš irgi kiek palipęs bandau eiti, slidu, pavojinga. Palipu aukščiau, bandau vėl pereiti - dar slidu. Ir taip užlipu iki pačio viršaus. Viršuje sausa ir perėjau. Visi kas tik užlipo į viršų - perėjo į kitą pusę. Kitoje pusėje miškas, o tenai baravykų priaugę. Yra ir vaikų grybautojų... (Kol nepakilsi iki šventumo, tol perėjimas neįmanomas, visą laiką atkrisi į nuodėmes. Vaikai dar nepadarę nuodėmės, šventi, skina dideles Dievo malones.)

Petro sapnas. Sapnuoju tave Ramybės slėnyje, apsivilkusį balta alba ir laikantį rankoje baltą paprastą lazdą lenktu galu. Aš ir klausiu, kodėl ta lazda pas tave, Arūnai, tokia paprasta, vyskupai turi gražias lazdas. Atsakau jam, kad Kristaus laikais tekinimo staklių dar nebuvo, iš kur man įmantrią imti, kokią duoda Dievas, tokia gera.

Susapnuoju Švč. M. Mariją su kūdikėliu Jėzumi. Važiuoju autobusu, žvelgiu į dangų. Debesys užstoja saulę. Staiga debesies kraštas pasidaro vaivorykštės spalvos, o pro kraštą šviečia saulė. Ir pradeda judėti tas spalvotas kraštas, ir užsiriečia į moters siluetą. Galva truputį palenkta į kairę. Iš už to silueto pasirodo Marija Dangaus Karalienė, su karūna ir vaikeliu Jėzumi ant rankų. Tai trunka gana trumpai. (Šitokie spalvoti debesys būna matomi ir plika akimi, dažniausiai važiuojant į atlaidus, į Keturnaujieną.)

Sapnuoju, kad susirinkę prie stalo ir meldžiamės prašydami Dievo, kad palaimintų maistą. Ant stalo sudėta šventųjų paveikslėlių. Besimeldžiant prasiveria šventoji Erdvė ir pasirodo Švč. M. Marija su vaikeliu Jėzumi, o šventieji, kad šoka, kad sukasi panašiai į valsą. (Tai pamoka, kad reikia pasimelsti ir prašyti palaiminimo prieš valgį.)

Sapnuoju, kad renku iš purvyno šiukšles ir nešu į konteinerį. Purvinas darbas. Praeidama Rita klausia, kodėl renku tas šiukšles? Negi pasakysiu, kad tarp tų šiukšlių prisirinkau pusę dėžutės auksinukų. (Nuopelningas sielai darbas.)

Sapnas. Kažkokia sporto salė, sportuoja merginos. Einu laukan, prie įėjimo sėdi mergina. Žvilgteliu į ją, matosi iš toli, kad po maikute nieko neturi. Matosi krūtinėlės sudribusios. Aš nusuku akis, penkiasdešimt metrų atstumu apeinu aplink ir išeinu lauk. (Saugok akis iš tolo nuo tokio geismo. Kieno akis šviesi to visas kūnas bus šviesus. /Ev./)

Sapnas. Grįžtu po darbo, galvoju pailsėsiu, tačiau mano kambary yra svečių ir jie žiūri televizorių. Kai įeinu ekrane užrašyta rusiškai „Buda yra“. Po to rodo mafijozų gyvenimą ir kitus turtuolius. (Budos dvasia tai mamonos dvasia. Visuose Europos viešnamiuose garbina šį stabą.)

Susapnuoju Ata. savo draugą Antaną Daščiorą. Sapne jis duoda man dovanų – fotoaparatą su teleobjektyvu ir sako: „Čia tau, bet pirma išsiimsiu iš jo auksą“. Ir, atidaręs baterijų skyrelį, išsiima auksinę monetą. Aš stebiuosi iš kur ten auksas. (Aiškinimas. Nors Antanas baigė gyvenimą savižudybe, tačiau jam reikia maldos, nes jis nusižudė įlindus šėtonui ir tai lengvinanti aplinkybė, pateko į skaistyklą, o ne į pragarą. Aukso prašo - tai nuoširdžios maldos. Grįžus po atgailos kelionės, kaip aprašyta knygoje „Brolių Kelias“, Švč. M. Marijos tada paklausiau: „Ar Dievas priima mano maldas“? Atsakė kad priima ir esu vienas, kuris besimeldžiu lotyniškai ir mano maldos yra grynas auksas.)

Atsikeliu be ketvirčio penktą, meldžiuosi Šventąją Valandą ir kt. po to vėl prigulu. Atrodo viskas kaip tikrovėje. Suskamba bažnyčios varpai, atsikeliu ir vėl pradedu melstis. Staiga nuo mano kryžiaus nusvyra Kristaus ranka ir išsitiesia lyg gyva. Aš pašoku, ją pabučiuoju. Netikėtai pasikeičia visas mano kambarys (tas kur banke nuomavom), tampa gražiai lentelėmis iškaltas, langas su vitražu ir jame pavaizduotas kryžius. Jo susikirtime apskritimas ir tame apskritime - Šventoji Dvasia liepsnų pavidalu. Po to jau tikrai prabundu.

Sapnuoju, kad yra toks mechanizmas, kaip skersinis. Tik jis nusileidęs ant žemės, panašus į pelių spąstus, tik didelis. Aš prieinu ir įsikimbu į jį, o jis, kad švystelės mane į viršų ir nuskridau kaip strėlė. (Kai atsilaikai prieš pagundas, esi švystelėjamas aukštyn.)

Sapnas. Skrendu lėktuvu aukštai aukštai, pro debesis žemės nesimato. Skrendame daug žmonių. Vienas vyriškis taip įmantriai pakalba ir įsakmiai. Tik staiga liukas atsidaro ir tas vyriškis iššoka per liuką laukan. Žiūriu prie lėktuvo pririšta stora virvė ir tas vyriškis ta virve nusliuogė žemyn. Galvoju, koks gudrus, nei parašiuto nereikia. (Neįsivaizdink ir neįsakinėk, - ir nenučiuoši.)

Šnekuosi sapne su brangiąja. Ji sako eikim kartu aplankysim kapelius. Tavo mamos kapą ir kur palaidojom šunelį Rikį. Dabar ji turi kitą šunelį tokį rudą, kudlotą. Aš jį glostau. (Iš ateities.)

Sapne man rodo bėgius, kuriais važiuoja vagonas į kalną. Apačioj bedugnė. Tas kalnas toks riestas kaip katino nugara. Dvi eilės bėgių. O tie bėgiai apvalūs, stori kaip du kumščiai žalsvai geltoni.

Sapnas. Mes (minia) išsirikiavę ant kranto. Atvyksta vadas ir suskirsto visus po tūkstantį. (Tikriausiai tokiomis grupėmis bus suskirstyti žmonės perkėlimui prieš bausmes. Žemėje tie, kurie mažai prasikaltę tie mažai kentės, greit mirs ir keliaus į dangų. Nusidėjėliai atkentės skaistyklos kančias žemėje ir taip pat keliaus į dangų. Skaistykla bus perkelta ant žemės. Sapne bet koks transportas susijęs su bažnyčia ar maldos grupele ar paviene malda. Pavienė malda tai gali būti irgi nuo lėktuvo iki dviračio. Šiaip sapne važiuoti autobusu, traukiniu, plaukti laivu tai Bažnyčios alegorija. Žvejyba tai sudėta auka arba atvesta prie Dievo siela.)

2002.12.03. Sapnas. Kelias tolimas. Leidžiamės per mišką. Važiuojame mašina. Kalnai, pakalnės. Po kurio laiko sustojame ir einame trise. Vyras kartu su manimi ir dar jo dukra. Aš jų nepažįstu. Ir prieiname didelį pastatą, lyg muziejų. Įeiname į pastatą, o tenai atsiveria dangus. Danguje Grįžulo ratai sujungti su kryžiaus žvaigždynu. Kryžius viršuje, o „samčio“ galva apačioje. Po to viskas pasikeičia ir čia lyg laikrodžių muziejus. Ir čia jie tokie dideli ir įmantrūs. Švytuoklės šokte šoka su tokia galybe ir jėga, kaip gyvi šokėjai. Visi jie lubose. Dydis gal pusantro metro ant metro, tačiau nėra nei dantračių nei svirčių – nematyti mechanizmai. Jų pilna salė tik kiti mažesni ir ne tokie įmantrūs. Bet visų švytuoklės tarsi gyvi šokėjai. Po to viskas baigiasi. Pagrindinis pakyla į lubas. Lieka tik valdymo svirtys. Po to užuolaida ant scenos atitraukiama ir pasirodo paslėptas didelis modernus magnetofonas ir pagal jo programą visi laikrodžiai šoko. (Pirmoji išvada - viskas vyksta pagal programą ir žemės gyvenimas, sielų vystymasis, žvaigždynų trajektorijos. Norint išlikti reikia pagal Dievo valią gyventi – jo programa. Vyriškis su dukra. Tai Dangiškasis Tėvas ir Švč. M. Marija. Laikrodžiai tai amžiai.)

Sapnuoju Grūto parką. Kiek tenai Dievo niekintojų pristatyta.

Sapnuoju kažkokį fotografijos saloną. Tenai fotografų nuotraukos, tų, kurie darė tą parodą. Vienoje yra ir mano. Aš kairiame kampe toks praplikęs, su nedidele barzdele, angelo sparnais ir nešu Švenčiausiąjį Sakramentą kaip per mažąjį pakylėjimą. Kaire ranka laikau taurę, o dešine virš jos Ostiją. Kitų fotografų nuotraukose - tik jų galvos.

Sapnas. Vaikai virvėmis traukia laivą į krantą ir ištraukia. (Tai Dievo vaikai savo maldom ir aukom gelbsti Bažnyčią.)

Sapnuoju, kad esu namuose. Rodo televizorius. Aš noriu jį išjungti, tačiau neišsijungia. Spaudau mygtukus - neišsijungia. Paimu nuotolinį pultelį. Žiūrinėju. O ten ant vieno mygtuko rusiškai parašyta „sprogimas“. (Televizorius gali nešti ir dvasinę mirtį. Reikia dar ir mokėti jį žiūrėti arba išvis jo nežiūrėti. Tas pats ir su internetu.)

Sapnuoju, kad sėdžiu adoracijoje priešais Švč. Sakramentą bažnyčioje. Kažkas atneša tris raudonus marinuotus pomidorus ir duoda man. (Aiškinimas. Nemarinuok nuodėmių – išpažink.)

Sapnuoju, kad guliu ant skardžio krašto, apačioje ežeras. Tenai plaukioja rudos antys. Pasižiūriu, „O mama“, bus aukštis koks kilometras, jei krisčiau, tai nukrisčiau ant smėlio, vandens nesiekčiau. (Aukštai esu pakilęs, bet nupulti užtenka žingsnio.)

Sapnas lyg vizija. Tiltas. Ant jo vyras ir moteris. Moteris apsirengusi žaliai. Tik staiga ji pasikelia sijonus ir šoka žemyn nuo to tilto. Vyras iš paskos. Ir jie krenta vartaliodamiesi. Krenta ir krenta labai ilgai krenta ir vis krenta. Apačioje vien akmenys. Kai pasiekia apačią, jie taip pat pavirsta į akmenis. (Pasileidimas užkietina sielas.)

Petro sapnas. Eina Kristus per rugių lauką su apaštalais ir tu eini su jais, Arūnai. Aš noriu irgi pasišnekėti su Jėzumi, o tu pasisukęs sakai: „mes neturime laiko, skubame“. (Reikia būti atidesniam, išklausyti kitą ir įsiklausyti į jo problemą.)

Sapnuoju, kad važiuoju iš N. Akmenės į Ventą. Matau laiminantį Kristų ties ta vieta, kur benzino kolonėlė šalia sankryžos. Jis kaip Kryžių kalne stovi rankas išskėtęs. Sustoju priimti palaiminimo. Priklaupiu ties juo. Kai laimina, žvelgiu į Jo rankas. Ir laimindamas Jis atkiša pirštą. Žvelgiu į tą Dievo pirštą lyg iš dešimties cm atstumo. O jis gelsvas lyg iš uosio išdrožtas. Tačiau taip tobulai, kaip gyvas. Ir nuo to piršto eina energija kaip vėjas, ji persmelkia mane visą ir apgaubia. Po to prabundu. (Toje vietoje reikėtų pastatyti Kristaus skulptūrą.)

Sapnuoju lyg kokią kolegiją. Ten daug jaunų mergaičių. Ir ten daug obelų. Ir tik tos jaunosios duoda vaisių. Vienos jaunųjų obelų šakos su vaisiais, kitos šakos tik užmezgusios. Šone sėdi visa Šventa Trejybė, tačiau aš matau tik Jėzų. Klausiu, kaip juos atversti? Gal reikia tuos vaisius žegnoti ir rankomis „apšvitinti“? Jėzus linkteli galva. Aš parklumpu prie tų jaunų derlingų obelaičių ir laiminu tuos vaisius. Paskui žiūriu, Rožinį kalbėti subėga labai daug jaunimo. Visi suklaupia ir pradeda lotyniškai melstis „Pater Noster“ („Tėve Mūsų“) malda. Tačiau entuziazmas labai greit išblėso ir beveik visi išsilakstė beveik po pirmos rožinio paslapties. Kai įpusėjam Rožinį, žiūriu, kad jie jau nebemoka melstis ir turiu užbaiginėti vienas. Galvoju, kad reikia ir rožinio paslaptis skelbti lotyniškai. Kai paskelbiu „Angelus Domini nuntiavit Mariae“ (Lot. Viešpaties angelas apreiškė Marijai). Žiūriu, kad visi išsilakstė ir likau vienas. Po to jaunos merginos prašo neprimelžti joms pieno, nes bus joms sutrukdyta puotauti. (Prašo nesimelsti už jas. Vadinasi įtakotos piktojo. Nors jos ir nenori, bet reikia melstis už jaunimą. Viešpats moko, kad reikia laiminti vaikus rankų uždėjimu.) 

2001.07.21. Juozapava. Čia kun. Algirdui padedu sutvarkyti bažnyčios pastogę, po stogo perdengimo liko labai daug šiukšlių. Sapnuoju, kad iškeliauja piligrimai iš miesto. Visi pažįstami veidai ir aš su jais. Žiūriu, kad miegmaišio nėra, kuprinė nesukrauta.

Rudi žemaūgiai gvazdikėlių žiedai padeda pagyti sergant vėžiu pirmose stadijose. Reikia melstis ir atgailauti. Jei užpilti spiritu ar degtine - tai gerti po arbatinį šaukštelį, triskart dienoje. Arbatos stiprumo - triskart per dieną po pusę stiklinės. (Jėzaus apreiškimas dviem piligrimėms.) Bandžiau jų arbatos gerti, pastebėjau, kad labai pagerėjo po to atmintis.

Vakare per Šv. Mišias turėjau ryškų regėjimą Akmenės bažnyčioje. Trumpai išvydau auksinį altorių ir į jį pasisukusį kunigą ar vyskupą, apsivilkusį raudonai vyšniniu arnotu, per kurį ėjo auksinis kryžius. Rūbo kraštai taip pat siuvinėti auksu.

Petras papasakojo apie kunigą Petrą Lazdauską iš Ariogalos. Jis buvo vedęs ir turėjo septynis vaikus. Vyskupas jį įšventino kun. 68 metų.

Vakare meldžiausi pas save N. Akmenėje. Po maldų paėmiau paskaityti apreiškimus, kuriuos gavau aš pats ir surašiau į knygą „Draugai“. Iškart priartėjo spengesys galvoje. Tai Dievo ženklas, kurį pavadinau – Šventieji aplankė.

Niekaip neišeina iš galvos Viešpaties pasakyti žodžiai pas kunigą Bronislovą, kuriuos gavau po kelių parų šėtono kankinimo: „Į tavo rankas atiduodu žiedą - kietą“. (Manau tai atgailos kelias aplink Europą arba Lietuvą.)

Sapnas. Čiuožinėja žmonės čiuožykloje taip smagiai nuo kalniukų su posūkėliais. Yra trys trasos. Yra ir prižiūrėtojai, kurie prižiūri čiuožinėjančius. Prašau, kad ir man leistų pačiuožti. Leidžia. Pabandau - neslysta. Kitą trasą lyg žvyro būtų pripylę. Sakau - reikia keisti batus, kad būtų lygiais padais. (Čiuožinėti - tai daryti nuodėmes.)

Sapnuoju, kad šnekuosi su viena pora. Moteris pasileidusi. Ji sukelia gaisrą lovoje. (Taip ir yra. Iš tiesų Išminties knygoje tokios vadinamos nešančiomis mirtį, o vyrai, kurie kaip jaučiai vedami į skerdyklą eina džiaugsmingai.)

Sapnas. Esu kažkur Rusijoje. Sibiro kraštuose. Kalbamės su vienu inžinieriumi. Jis palinksta į atsivertimą ir išmeta iš savo ofiso per langą velnio statulą. Brolis V. jiems sugalvoja žaidimą, kaip pasigaminti valgio.

Sapnas apie br. V., kad pas jį viskas gražu ir tvarkinga Dievo akivaizdoje.

Sapnas. Išvystu danguje skrendantį lėktuvą, bet jis atrodo visai kaip varpelis. Iš jo lynais labai greit leidžiasi į žemę didžiulis kryžius. Ir taip greit leidžiasi, kad šaukiu visiems, kad saugotųsi, krenta lynai. Kryžius nusileido, o lynai gražiai sukrito. Priekyje kryžiaus stovi su tunika apsivilkęs Kristus, iškėlęs rankas į viršų ir rankose laiko raketą. Artyn eina žmonės ir choru meldžiasi. „O Jėzau, aš ateinu, dėkoju tau Viešpatie“. Dar stebiu spalvotus šešėlius, kuriuos meta dvasinės mistinės būtybės. Kai kurios jų turi aurą. (Aurą teko matyti, taip pat ant šešėlio vaivorykštę. Tai rašau knygoje „Antrasis Žiedas“, grįžtant iš Garbandalio.)

Petro sapnas. Sapnuoju, kad atvažiuojame su tavimi į Inkaklius. Ten kur pastatytas Lurdas Marijai, 1944 m., kad apsaugotų per karą Švėkšnos bažnyčią. Po to važiuojame į Saugus, ten nusiperkame medžiagos ir važiuojame pas siuvėją. Ji sako, kad pasiūs tau, Arūnai, marškinius. Ir pasiuva mėlynus, su raukinukais, iki žemės. Čiupinėju medžiagą ir negaliu atsistebėti, nei šilkas, nei barchatas, nei flanelė kažkokia nematyta. Klausiu iš kur tu ją gavai, Arūnai. Sakai, kad ją man padovanojo Inkaklių Marija. Sakau, - tau nepatogu bus mašinoj važiuoti tokiais marškiniais. O tu sakai, kad jau seniai juos turi. Ir nešioji juos dieną ir naktį, žiemą ir vasarą. (Petro paklausiau apie sapnus. Atsakė, kad seminarijoj klausė dėstytojo. Yra visas toks mokslas „Sonologija“. Tada paklausiau ar galima sapnais tikėti. Dėstytojas pasakė: Petrai, tu turi didelę Dievo malonę.) „Sonologija“ – mokslas apie sapnus.

Sapnuoju, kad atvažiavo draugas Vytautas D. ir atvežė dovanų ypatingai šventinto vandens iš Fatimos. Ir jį atvežė rausvai rudame moliniame indelyje su stikliniu dangteliu. Jis klausia ar nieko blogo jei susimaišė su kitu šventintu vandeniu? Atsakau jam, kad tai dar geriau. Jis įpila į mano šventintą vandenį iš to indo. Aš jam įpilu iš savo. Kaip nekeista, mano tas vanduo baltas kaip pienas. (Daug maldų.)

Sapne adoruoju. Išgirstu Viešpaties balsą, tačiau sako ne visiems, o tik vienai grupelei. „Einantiems Kryžiaus keliu, dovana ateinanti per kančią“.

Tačiau dieną ateina papildymas tų žodžių, kuriuos išgirdau sapne: „Šventoji Dvasia – dovana ateinanti per kančią, einantiems Kryžiaus keliu“.

Petro sapnas: Sapnuoju Slavikus. Veiksmas vyksta zakristijoje. Ten guli dvi gražios raudonos kapos. Esu zakristijonas. Tai vieną kapą uždedu Aleksandravičiui, o kitą tau, Arūnai. Nors žinau, kad tu ne kunigas. Ir jus abu einate patarnauti altoriui. Aukoti Šv. Mišių.

Sapnas. Yra naujų lentų. Aš perdėlioju jas taip, kad negalima būtų pro jas įsmukti. (Nauja malonė, kuri apsaugo nuo parpuolimų.)

Petro sapnas: Sapnuoju tave, Arūnai Slavikų bažnyčioje, laikai ant rankų kūdikėlį Jėzų. Ant tavo rankų jis nuogas. Tu jį guldai į mėlyną futliarą ir tada jis pavirsta į auksinį vaikelį. Jį saugo angelėlis. Po to vėl paimi ant rankų ir vėl jis pasidaro gyvas. Klausiu ar galiu tą angelėlį parsinešti namo? O tu atsakai, kad pats neturi ko valgyt, tai ką tam angelėliui duosi ir kas man Jėzų saugos?

Sapnas. Su draugu, kuris pardavinėja naujus „Volvo“ užeinu į bažnyčią. Aš jo klausiu ar sunkvežimius pardavinėja? Ne, sako, lengvąsias. Kažkas pripuolęs varto be jokios pagarbos mišiolą, kaip paprastą knygą, aš net pašiurpstu. Ten sektantų prisėdę, nugaras atsukę altoriui klavišiniais groja ir įsivaizduoja kad garbina Dievą. Aš pačiumpu mišiolą ir, išėjęs į bažnyčios vidurį, garsiai pradedu melstis atsiklaupęs lotyniškai poterius. Tačiau mano balsas neskamba. Kai tik pradėjau melstis - visi išsilakstė. Liko bažnyčia prišiukšlinta. Liko tik trys jų vyresnieji ir tie patys labai nepatenkinti. Kažkas klausia: „ar man balso negaila“? O aš klausiu: „o kur visi pasidėjo“? Tas draugas pardavinėjantis prašmatnius automobilius, buvo Jėzus.

Kitas epizodas. Padedu moteriai panešti tašes. Kai pasilenkiu jų paimti, aš tik žvilgt į jos iškirptę. (Dievas perspėja, kad saugočiau akis.)

Per sapnus keliauju į Ameriką. Pasikeičia mano požiūris į amerikiečius. Visumoje tai labai darbštūs žmonės. Darbas jiems kaip Dievas. Apžiūrinėju jų namus. Kai kurių gyvenimo sąlygos blogesnės nei europiečių. Būstai statyti tik kad būtų kur gyventi. Vėl sapnuoju Lesley Bunt. Tą pačią, su kuria keliavom iš Lurdo į Garbandalį, kaip aprašyta knygoje „Brolių Kelias“. Šiame epizode ji sužadėtinė.

Sapnuoju į medį įsilipusią juodą beždžionę. Ji skina graikiškus riešutus ir duoda man. (Tai piktasis bruka man savo mintis. Dievas perspėja apie pagundas.)

Sapnuoju, kad vaikai meškerioja varlytes, o aš jiems aiškinu, kad reikia saugoti bet kokią gyvybę.

Sapnuoju, kad Vilniaus aerouostas nusipirko juodą naudotą „Boingą“. Stebiu, kaip jis leidžiasi. Rūkas. Jis leidžiasi per stačiai ir sudūžta. Lyg sulėtintame kine stebiu kaip jis dūžta nuo nosies link uodegos. Ugnis apsupa jį. Išgirstu balsą, kad tai pirmas ir paskutinis tokio „Boingo“ nusileidimas Lietuvoje, o to sudužimo autorius Švč. M. Marija. (Juodas „Boingas“ - tai blogis, kuris bus tikėjimu nugalėtas, nes Lietuva - Marijos žemė.)

Sapnas. Kelias su daug juostų, tačiau tik viena iš jų veda į kalną, ten kur ir noriu važiuoti. Reikia įšokti į trečią juostą, jei nepataikysiu nuvažiuosiu į kairę, reikės apsukti didelį ratą, kad pakartočiau manevrą. Papuolęs dešinėn visai nebegalėsiu grįžti, o greitis labai didelis, bet man pasiseka, įšoku, kaip tik į tą juostą ir pervažiuoju sankryžą. Ir štai priekyje užtvaras ir užrašyta prancūziškai „pajage“ (mokomas). Suprantu, kad neturiu pinigų sumokėti, palieku mašiną, perlipu užtvarą ir lipu kalnan vienas. Prieinu didelį pastatą ir patenku  į vidų. Užlipu į antrą aukštą. Jis dar tuščias. Matyt, atsidarė sankryžos šviesoforas ir pastatą užpildo keleiviai. Aš pasislepiu už stiklinės atbrailos. Atbėga vaikai, apsivilkę geltonom striukėm ir spec. uniformom. Žiūriu tie vaikai lyg suaugę būtų. Viena mergaitė ir sako: „Anksčiau aš labai mėgau piligrimines keliones“. (Jei nepasidarysite kaip vaikai, neįeisit į Dievo karalystę, tokie Kristaus žodžiai. Apsivilkti geltoną rūbą - tai apsivilkti šventumu. Tas kalnas - tai kelias į Dievo karalystę. Piligriminės kelionės - tai tas kelias, kuris veda šventuman.)

Sapnas. Labai plati upė, padengta sniegu. Vagą galima tik nujausti. Reikia rasti šaltinį ar eketę ir pasisemti vandens. Žiūriu - vos įžiūrimas takas, aš einu juo ir randu neužšalusią properšą, bet netgi dar ten žolytės veši ir pasisemiu to vandens. (Reikia rasti siaurąjį takelį, o jis yra Eucharistija.)

Sapno epizodas. Žiūriu į telekomo suvestines. Iki privatizacijos telekomo pelnas - visi nuliai, auditas - visi nuliai. Po privatizacijos 100 000 000 Lt pelno.

Sapnuoju mažą „Carito“ mergaitę. Pačią mažiausią. Ji mane pažino ir sako: „broli Arūnai“. Aš ją paimu ant rankų, ja pasidžiaugęs nuleidžiu ant žemės, o ji nušoka į tokią duobę, bet nesusižeidžia. Po to ji tokia plytų siena lipa į viršų. Prilipa iki lango. Jį prastumia ir įlipa į kambarį, kuriame šviečia žiburiukas. (Čia apie jos likimą. Teks dar nupulti, bet ras tikėjimą ir po truputį atsivers.)

Petro sapnas. Sapnuoju, kad esame Kryžių Kalne. Šalia to kalno baltas namas. Užeinu į vidų ir tenai randu tave, Arūnai. Ir tame naujame name penki kambariai. Visas baltas, šviesus, tiesiog blizga. Sakai pagaliau ir aš turiu namą. Klausiu iš kur gavai. Atsakai, kad teleloto išlošei. Nepatinka man tik viena, kad tokios baltos sienos - greit išsiteps.

Vizija per sapną. Eina Kristus per žemę. Oras pilnas baltų rutuliukų. Jų tiek daug ir jie tarsi susigrūdę. Visi jie juda. Ir staiga lyg pagal komandą visi tie rutuliukai prisijungia prie žalio medžio. Ir išgirstu tokius žodžius: „Visi klauso“. (Ateis diena, kai visi atsivers, įtikės ir grįš į tikrąjį tikėjimą vienybėje su Kristumi.)

Sapnas. Br. V. turi plaustą. Ant to plausto mažas baltas laivelis. Tačiau visi tie daiktai telpa kambary. Tas mažas laivelis labai įmantrus ir su mikroschemomis. Jis valdomas br. V. balsu ir klauso jo komandų. Gali nušokti nuo plausto į vandenį plaukti ir vėl užšokti atgal. (Mažas laivelis – maldos būrelis.)

Petro sapnas. Sapnuoju, kad esu Klaipėdoje, geležinkelio stotyje. Atvažiuoja traukinys, sustoja, atsidaro durys. O tų laiptelių ne trys, o kokie septyni. Bandau įlipti - neįlipu. Traukinys tuoj pajudės. Tu esi tame traukinyje. Šaukiu tave: „Arūnai, padėk“. Tu ateini, ištiesi ranką ir įtrauki mane į vagoną. Įsivedi į kupė. O ji tokia prašmatni, tokie minkštasuoliai, kad bijau ir atsisėsti, kad nesutepčiau, nes aš visas šašuotas ir išsitepęs. Tu sakai nebijok, sėskis. Sakau, kad pasitiesiu rankšluostį ir tada atsisėsiu. Tu apsirengęs brangiu mėlynu kostiumu. Gal kokį tūkstantį litų kainuoja toks kostiumas. Nepatinka tik tas mėlynumas, neša į žydrą. Et galvoju, ko tik nebūna, kiti ir raudonai apsirengę vaikšto. (Nuvežiau Petrą pas kun. Algirdą į Raudėnus, kur atliko viso gyvenimo išpažintį. Jis yra aklas, todėl veduosi jį už parankės į bažnyčią ir prie Komunijos. Tai ir yra - ištiesiu ranką. Mėlynas kostiumas - dangaus spalva ir tai, kad esu Švč. M. Marijos kareivėlis.)

Sapnuoju, kad moteris prižiūri branduolines raketas. Man jos primena „Nursų“ paleidimo užtaisus, kaip į kokias kasetes jos sustatytos. Naujos, blizga ir auksinės. Sakau, kad taip jas į atomines elektrines, kiek galėtume apšviesti miestų.

Sapnas. Turiu autobusą „Neoplan“. Kartais aš važiuoju už jo vairo. Tas autobusas turi baltą lankelį. Aš už jo pasičiumpu ir jis, kad švystelės mane ant to autobuso stogo ir aš tenai šokinėju, kaip su šokdyne. Kaip nenukrentu nuo to autobuso, pats nesuprantu.

Vizija-perspėjimas. Lipu į labai aukštą bokštą. Esu užsimerkęs, todėl nematau aukščio. Jėgos mąžta, nebeišlaikau. Ir regiu geltonoj šviesoj portretas, dega žvakės. (Nupulti mirtinai pavojinga.)

Prieš kelionę į Vokietiją susapnuoju sapne savo Ata. pusbrolį Vidmantą. Jis prašo manęs, kad atiduočiau jam savo baltinius, nes jo tokie suplyšę, nusitepę. Sakau, kad mano irgi neplauti, kaip tau tokius duosiu, nešiotus. Aš dar jam sakau, kad tu miręs esi, o jis nieko nesako tik šypsosi ir sėdasi į mano automobilį. (Ką gi, kelionėje lydės mane ši siela kaip angelas sargas. O jam reikia mano maldos, kad užsivilktų naujus baltinius. Pasirodo Dievas gali išleisti iš skaistyklos sielą, kuri dar patarnautų gyvenantiems ir tokiu būdu užsidirbtų nuopelnų.) 

Sapnas. Koplyčia – mano koplyčia. Joje yra kažkas. Keletas kunigų, kabo paveikslai. Vienas kunigas aiškina kitam, kad tų paveikslų rėmai labai vertingi, prabangūs, auksu padabinti kampai. Kunigas nori pasiimti tą paveikslą. Tačiau aš pasakau, kad toje koplyčioje taip pat garbinamas Dievas ir, kad čia viskas yra tokiais kampais, ir viskas yra vientisa ir negalima ardyti kompozicijos. Jis tada apsisuka ir su tokia veido išraiška pažiūri į mane tarsi sakydamas: „Na, jei tu man neduodi, tai aš irgi tau nieko neduosiu ir nebeateisiu pas tave“. Apsisuka ir išeina.

Sapnas. Sapnuoju didžiulį medį ant kurio auga nepaprastai dideli ir gražūs, geltoni su rausvais obuoliai. Obuoliai arbūzo dydžio. Lapai lyg rudeninių klevų spalvos irgi tokie gražūs. Man leido, aš renku tuos obuolius ir valgau. Visi taip greit nukrito, tik ant vienos šakos beliko keletas. Aš nuskinu paskutinius, pora mažų pasiimu sau, o vieną kažkam padovanoju. (Tai pravažiuoti miestai, kuriuose melstasi. Vadinasi besimelsiu tik dviejuose nedideliuose miestuose ir vykstu namo.)

Kitame sapne matau konteineryje guli pora negyvų merginų. Viena dar juda. Uždedu rankas ir sukalbu „Pater Noster“ sapne. Ši atsigauna ir liepiu jai lįsti lauk iš konteinerio. Po dešine stovi minia baltais rūbais apsirengusių žmonių. (Reikia melstis už nusidėjelius.)

„Danguje nėra dulkių“ - tai dar viena Viešpaties ištarta frazė. (Viena aišku, dulkė neturi svorio, kur nori ten vėjas ir neša. Tas vėjas - tai aistros ir pagundos, norai valdo ir neša, kad juos įgyvendint, bet tai tėra tuštybė. Tai vanduo, tai upė srauni sudaryta iš lašelių, kurie yra žmonija, o teka ji laiku į nebūtį, o išlikimas pradžioje. Pakeisti ji tėkmės negali, nes neturi atramos. Atrama yra viena - tai Dievas, Tikėjimas, Viltis, Meilė, gailestingumas ir gerumas. Tik tas kuris tuo gyvena, tik tas iriasi prieš srovę.)

Dievas tarė žalčiui: „Tu būsi prakeiktas per visas dienas, šliaužiosi pilvu ir rysi dulkes“. (Šliaužiojimas pilvu - tai gašlingų aistrų realizavimas. Dulkių rijimas - tai tų, kurie tampa nuodėmės vergais užvaldymas.)

Kilo klausimas kas aš toks? Viešpaties atsakymas buvo toks: „Tu būtum didis jei nebūtų kitų“. (Ką tai reiškia iki šiol negaliu paaiškinti.)

Vakare, besimeldžiant, gaunu apreiškimą, dėl įstatymo draudžiančio elgetauti priėmimo. (Tai Viešpaties prakeikimo priminimas tiems, kurie „sukilo“ prieš elgetas. Jis parašytas knygoje „Antrasis Žiedas“. Laikas parodė, kad jis teisingas.)

2006.12. Sapnai prieš metų pabaigą. Dangiškasis Tėvas dalina vaikams dovanas. Berniukui davė kryželį su Dievo kančia. Mergytei davė Marijos Motinėlės skulptūrėlę su vaikeliu ant rankų. O man davė mažąjį šaukštelį. Aš nesuprasdamas stoviu, kas čia per dovana ir išgirstu žodžius: „Kristau pasotink - tai irgi be galo brangi dovana“.

Kitas. Matau demonstruoja madas. Ir vyrų ir moterų kelnaitės kaip iš tinklo žuvims gaudyti. (Vadinasi šiais metais paleistuvystės demonas viešpataus.)

Kitas. Kepykla. Vonia kokių penkių ant penkių metrų, joje dirba moterys ir kepa toje vonioje karštame aliejuje vištas. Žiūriu, kad dvi moterys plaukioja po tą aliejų ir varto tas vištas, veidai ir plaukai blizga lyg iš metalo. Sako, kad viena iš jų dar mažytė padėdavo mamai dirbti. Tačiau po darbo, kai jos nusiprausė, žiūriu jų veido oda graži, rausva, lygi. (Darbas irgi puošia sielą.)

Pirmasis mėn. penktadienis. Grabnyčios. Naktį atlikau naktinę adoraciją. Po jos vėl atsiguliau. Tačiau galinga energija patraukė žemyn. Tai nebuvo iš Dievo. Aš vėl: „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk, Viešpatie pasigailėk“! Tada mane paleidžia ir sapnuoju sapną. Važiuoju keliu lyg į Lurdą. Priekyje tiltas ir juo iš priekio atlekia motociklininkai. Tačiau iš dangaus pradeda kristi dideli, galvos dydžio akmenys. Vienas pataikė į motociklą ir išmušė variklį, kad šis pakilo aukšta trajektorija į orą. Po to aš žiūriu, kad jis atlekia, tas motociklo variklis ir tėškiasi į mano baltą glaistą, kad net pasitaško ir paskęsta. Važiuoju toliau. Kažkas klausia, kas ten. Sakau į glaistą įkrito. Pradedam graibyti, ištraukiam, tai naujas variklis, nikeliuotas, blizgantis. (Tai apie naudotą kompiuterį, kurį žadėjo man nupirkti ir vakar skambino Edvardui Leonas. Vadinasi ir daiktai pas Dievą gali būti paskirstomi. Kai ieškojau priežasčių, kaip galėjo šėtonas į mane įskristi, radau jame „kamasutros“ bylą. Paslėptą po „instal“ papkute. Padariau išvadą, kad piktasis gali veikti ir per uždarą bylą, svarbu jam būti kompiuteryje. Todėl patartina suformatuot diską ir iš naujo viską susiinstaliuoti jei nusiperki naudotą kompiuterį.)

Sapnas. Esu stovykloje lyg internate. Einu prie prausyklos. Iš krano teka silpna srove vanduo, apsiprausiu. Pasiimu sumuštinį. Grįžta po kelių dienų mano pažįstama, kurios gyvenime negaliu atsiminti, o sapne labai gerai pažįstu. Ji netgi mano vadovė. Ji nusiveda mane į mišką. O ten taip tankiai mėlynos uogos, kokių dešimties metrų pločio ilga juosta. Iš pašalių taip pat auga kažkokios uogos ir žydi raudonais žiedais. Po to ji mane pasiveda į šalį. Celofaniniame dėkle yra popieriai. Ji parodo juos man. Jie visi pasirašyti Švč. M. Marijos. Ji sako - tau yra užduotis. Ir dar perspėja, kad būčiau atsargus su tuo laišku. Turiu parašyti laišką dėl Afganistano. Įeiname į kažkokią įstaigą. Tenai gražina visus br. V. laiškus. Ant jų visų stovi vyresnybės „veto“ - iš užsieniečių laiškų nepriimame. Paskui kažkokia topografinė mašina, Afganistano sektorius. Kažkas ne taip, kažkokia sumaištis.

Pero sapnas. Sapnuoju Slavikų Mariją. Aplink ją baltos žibutės. Ir tave matau tenai, Arūnai. Noriu nueiti pas tave, tačiau bijau užlipti ir sumindžioti žibutes.

Sapnuoju, kad yra aukštas aukštas kalnas. Ir žmonės į jį lipa eilėmis, kaip procesijomis. Yra ir daugiau tų kalnų, tačiau žmonės lipa tik į šį. Buvau įlipęs į tą kalną ir aš. Tačiau nusileidau trečdalį kelio žemyn. Žiūriu, kad jis gyvenamas. Pilna visokių kambarių. Žiūriu, kad yra jame vietos ant grindų. Pasimetu ir aš savo čiužinuką ir miegmaišį. Dabar galėsiu ir kojas ištiesti. Ir pasigirsta balsas: „Su miegmaišiu visur atsiras vietos“. (Kalnas - Dievo tauta. Su miegmaišiu – būti piligrimu.)

Važiuojame autobuse atbuline eiga ir važiuojame prie kažkokio viešbučio. Vairuotojas patyręs, autobusas naujas. Vairuotojas sako, kad atidavė į remontą ir visos apdailos dangos dingo. Gatvelė siaura nėra kaip apsisukti ir vairuotojas dideliu greičiu stumia savo atbulą autobusą. Sustojame, vaikštome gatvelėmis. Stabtelim prie viešnamio ir man sako: „užeik“. Aš sakau, kad nevaikštau po tokias įstaigas. Tačiau man liepia primigtinai užeiti, nes čia vaikšto ir katalikų. Persižegnoju ir peržegnoju tą įstaigą. Užeinu. Durininkė sako, jei negeidi, tai dvylika litų. Įeinu, beveik tamsu, aplink daug lovų. Matosi per vidurį takas. Einu į gilumą. Greitai išeina kinietiškų veido bruožų moteris ir nešasi nukirstą vyro galvą. Galva tamsi, susivėlusi, gal dar erškėčiuota, negaliu tiksliai pasakyti. Tačiau ji, nešdama tą galvą, primena Veroniką iš šeštos Kryžiaus Kelio stoties. Ji pasideda tą galvą ant žemes, gulasi kniupščia ant grindų ir bučiuoja tą galvą, po to pradeda liežuviu išsidirbinėti, kaip žaistų su vyru. Apsisuku ir išeinu. (Pasileidę vyrai „praranda“ galvas. Net karaliams „suriša“ rankas moters plaukai.)

Kartą sapne mane angelas nusiveda į viešnamį ir vedasi per kambarius. Aš tik pradarau duris ir iškart uždarau, atsiprašydamas, kad ne ten pataikiau. Kas ten dedasi manau visi numano. Kai kurie vyrai dar atsitempę visokių „įrankių“ visą portfelį. Ant sienos tiksi laikrodinė bomba.

Kitas sapnas. Kažkoks narvas, o jame jauna moteris. Veido neįžiūriu. Tačiau tai ne šiaip narvas. Tai moderni medicininė įranga, filtruojanti kraują. Žiūriu į tą daugybę vamzdelių, siurblių. Ta moteris gyvena tik tos modernios įrangos dėka. Ji gali vaikščioti tik po tą narvą. Kai ateina laikas, ji klusniai jungiasi prie tos įrangos, susismaigsto sau adatas su vamzdeliais.

Sapnas. Išeinu į gatvę, atidarau duris. Priešais ant grindinio, debesėliai. Tokie gražūs, vaivorykštiniai, šviečiantys. Jie nusileidę lyg rūkas. Galvoju ar mes tiek aukštai, gal jau virš debesų ar čia debesys nusileidę? Visa gatvė žėri, švyti kur tik bepažvelgsi.

Sapnas buvo nuostabus ir iš Dievo: „Kyla saliutai į mėlyną dangų ir jo fone virsta baltais gėlių žiedais. Pirmiau žiedai susiformuoja į skaičių dvidešimt, o po to jie vėl persiformuoja ir padaro širdies formą. Iš tos širdies atsiskiria dvi dieviškos būtybės – vyras ir moteris. Jie leidžiasi. Laukiu kol ta moteris nusileis ant mano ištiestų rankų, tačiau ji nusileidžia gretimam kambary“. (Saliutai ir skaičius dvidešimt - kiek pamąstęs suprantu, kad tai jubiliejus. Dvidešimt metų, kai mano maldos ir Dievo garbinimas kyla į dangų. Gal tiek ir nėra, tačiau Dievas žvelgia į tai pagal sudėtos aukos kiekį. Ir dabar kaip tik ir yra toks jubiliejus, kai man užskaityta dvidešimt metų Dievo šlovinimo. Turiu pasakyti, kad šitoks nusižeminimas iki ubagystės yra labai nuopelningas sielai. Galiu daug iš Dievo išmelsti malonės sau ir kitiems.) /Ištrauka iš knygos „Antrasis Žiedas“./

Petro sapnas. Sapnuoju Slavikus. Tėvelis Aleksandravičius, pasipuošęs nepaprastai gražia balta Alba. Užsidėjęs piusą (vyskupo beretę), vaikšto šypsodamas po Bažnyčią. O Elenutė atvirkščiai, apsivilkusi vatinuką, pasenusi, susiraukšlėjusi. Aš (Petras) jai sakau: „Einam į bažnyčia, o ji sako: „Nenoriu, eisiu geriau namo“. O jos namai buvo netoli tuoj už kapų. Aš (Petras,) apsivilkęs paprastą Albą, patarnauju bažnyčiai. Bet man nesiseka. Uždegu žvakę, bet ji gęsta, kita vėl varva. (Šis sapnas paaiškina kokią dabar kun. Antanas Aleksandravičius užima vietą pas Dievą. O Elenutė pasikėlė į puikybę, nes žmonės ją jau garbino kaip šventąją ir ji išbarstė savo malones.)

Sapnuoju savo visus artimuosius, jie maudosi upėje. Aš irgi maudausi. Žiūriu prie manęs plaukia mano velionis brolis Albinas. Aš, kad spruksiu nuo jo, lyg su kateriu išplaukiau į krantą. (Dar nelaikas mirti.)

Petro sapnas. Sapnuoju spaudos rūmus. Eilės mišiolų ir tarybinės literatūros. Saugumas klausia ar jos vogtos? Petras sako, kad ne ir rodo, kad nėra antspaudo. Čia ir tu beesąs, Arūnai. Sakai pasiimsi tik mišiolus. Susikrauni į lagaminą aštuonis vienetus. Jų tarpe trys didžiuliai - senoviniai.

Sapnas. Matau žemę iš kažkur aukštai, joje vyksta kažkas tragiško. Sprogsta atomas. Susidaro per trečdalį žemės vandenynas ir viską šluojančios bangos. Tos bangos apvalančios, per kurias turi praeiti visi. Po to naujas miestas. Ateina vyras panašus į prezidentą Karterį. Jį lydi palyda, o apsupę jį - minių minios. Ten teismas. Jis sėdi. Jam tarnai skelbia pavardes. Praneša, kad sekantis fotografas O. Vyriausiasis atsako: (balsas grynai kaip mažeikiečio fotografo Romo N.) „Ne, šito nenoriu – tą į miesto pakraštį“. Po to paskelbia mano: „Fotografas Arūnas“. „A, - sako, tai mano draugas, veskite jį į centrą“. Paskiria man patalpas. Visi naudojasi bendru įėjimu iš salės, o aš gaunu atskirą kambarį su atskiru įėjimu. Įeinu. Jame stovi nauja, tačiau senai naudota skalbimo mašina. Atidarau dureles, o ten dar chemijos, kaip iš kokios ryškinimo mašinos užsilikę ir odinis baltas balandis. Aš jį išimu ir šis atgyja, išnešu į lauką ir paleidžiu prie kitų paukščių. Jis pavirsta į gražų paukštį, tviskantį vaivorykštės spalvomis ir ant jo auga gražios uogos. Ant gūžio pačios gražiausios uogos. Supuola kiti paukščiai ir lesa, tik lesa tas uogas. (Šiuo sapnu Viešpats nori pasakyti, kad Jo atėjimo dieną jis dosniai atsilygins, už tuos vargus ir dedamą auką. Skalbimo mašina – tai nauja Bažnyčia.)

Sapnuoju, kad atvažiuoju pas Amerikos fermerį. Atsivežu sumalti grūdų. Šis pradaro mano maišą, o ten grūdai nešvarūs, sumaišyti su pelais. Pasižiūri jis į mano maišą ir sako: „Ką daryti su tais tavo grūdais, įpilsiu tau gerų miltų“ ir kabina tokius baltus aukščiausios rūšies. Žiūriu, jo karvytės tokios gražios, rudos su baltom dėmėm. Tokios švarios. Duobutės iškastos ir tenai šiaudų pridėta. Pripilta visur vandens, gali gerti kiek nori. (Tai kitokia Amerika, kokios dar nesu matęs.)

Antras sapnas. Paskelbia, kad turi ateiti Jėzus. Ateinu į panašią kaip N. Akmenės bažnyčią. Ir tikrai Jis ateina. Vėl išgirstu pažįstamą balsą (kaip Romo N.) Jį nulydi palyda, o žmonių minios. Bažnyčia keliskart didesnė nei N. Akmenės. Pasižiūriu į savo kojas, o jos apmautos senais atgailautojo batais. Jie nusitepę. Einu arčiau prie altoriaus. Dešinėje altoriaus sėdi nuotakos. Atskirai sėdi ir Švč. M. Marija, Ji apsirengusi raudona ilga suknele. Rankoje laiko puokštę. Ji pažvelgia į mane, tačiau nieko nesako. Ant jos dešinio skruosto apgamas. Lygiai toks, kokį turėjo mano Ata. mama. Tas apgamas yra ir man, ir mano dukrelei mažajai, tikriausiai paveldimas. (Dievas primena savo pažadą, kad greit ateis ir aš jį tikrai išvysiu.)

Sapnuoju, kad lipu keliais į kalną. Sutinku Gintarą, pasišnekam. Sakau turiu miegmaišį, kuriame galiu miegoti komfortiškai ir prie dešimties laipsnių šilumos. O po to staigiai nušokuoju žemyn nuo to kalno laiptais. (Pasigyriau, nupuoliau.)

Kitas epizodas. Pasaulietiška demonstracija. Aš išeinu priešais ir ta minia nešte mane nuneša į valgyklą. Ten žiūriu padėtas televizorius įmantriausias. Pažvelgiu ką ten rodo. Vedėja vos ne apsinuoginusi. Pasižiūriu į tuos veidus, kurie mane čia supa. Pilni puikybės, dėmėti, nešvarūs, karjeros siekiantys. Išeinu iš ten ir einu į kitą valgyklą. Ten visi paprasti žmonės. Atsiprašau, kad buvau kitur ir sėduosi į paskutinę vietą prie stalo, šalia kareiviška uniforma vilkinčio vyriškio. Greta sėdi gerom manierom nepasižymintis vyrukas, kuris pašiepia mane prieš visus žmones. Atsikeliu ir išeinu. Lauke važiuoja vilkikai. Žiūriu, kad veža raketos paskutiniąją pakopą. Panaši į „Buran“, tačiau visa sulankstyta, tinka tik metalo laužui. (Valgykla – darbas, pareigos.)

Kitas. Vaikštau po darbo mugę. Visi siūlosi įsidarbinti. Ant lentelių surašyta ką gali dirbti, išsilavinimas. Galvoju, kodėl jie negali sau prasimanyti darbo? Žiūriu į jų sielas, visos susitepę, kojos žaizdotos. (Dievas duoda vargo, nes jie Jo neieško.)

Petro sapnas. Sapnuoju Saugus. Tenai dvi bažnyčios, sapnuoju tą, kuri nupirkta iš evangelikų. Joje tu, Arūnai, apsivilkęs raudona kapa ir kalbi atsiklaupęs rožančių. Rožančius auksinis. Aš lyg tarnaučiau Šv. Mišiom, tačiau jaunas. Galvoju iš kur tu gavai auksinį rožančių, gal iš Aušros vartų pavogei? Bažnyčia pilna šviesos. Aš galvoju, kad nekalbėsiu to rožančiaus ir išeinu iš bažnyčios į lauką. Lauke taip tamsu, žvarbu, drėgna.

Sapnuoju ilgą koridorių. Juo vaikšto žmonės ir vienas pradeda šviesti iš vidaus geltona šviesa, jis pradeda bėgti. Bėga lėtai, o greitis atrodo labai didelis.

Kitas. Didžiulis mėsos cechas. Daromos dešros ir pjaustomi lašiniai. Visur kiauliena. Viskas tvarkingai sudėliota, tiesiog krūvos mėsos. Jau laikas uždaryti cechą, tačiau kažkur aukštai vienas didelis, stambus paršas su nupjaustytom galūnėm, dar gyvas. Kvėpuoja nors ir sužeistas. Ir staiga vietoj to, kad jį papjautų, kažkas staigiai ištempia už galinių galūnių ir atbulą į kitą patalpą, kuri nebepriklauso tam cechui. (Juozas sako, kad tas paršas tai tu, o tas, kuris ištempia, esu aš, nuo tų netikrų katalikų, o nupjautos galūnės, tai prarasta rankų gydymo dovana.)

Naktį sapne iš dėžutės dalinu labai brangius įrankius br. V. Kai kurie jų demonstraciniai. Beliko tik vienas deimantas pagalandimui. (Supažindinau br. V su Dievo rinktinėmis sielomis.)

Sapnas. Sėdžiu ant geležinės lovos ir kalbuosi su kažkuo. Ta lova taip įmantriai pakabinta, tos galų konstrukcijos nematytos. Kažkas guli lovoje, aš kalbuosi su juo ir sakau: „Atėjus laikui Dievas duoda kitus mokytojus“.

Sapnuoju, kad ant manęs užsliuogia didelė juoda gyvatė. Aš sakau parduokime ją zoologijos sodui. Kažkas klausia, o kiek už ją gausime? Sakau po tris Lt. už kg. O kiek iš viso? Sakau, - šešis šimtus Lt. (Gaunasi, kad ta gyvatė poros šimtų kg. Na ir puls demonas.)

Sapnuoju, kad kalu juodą akmenį, trupinu su „meiceliu“ ir plaktuku. Jau iškalta kvadratinė duobė koks ketvirtis metro ant ketvirčio ir tiek pat gylio. (Dievas apreiškia - kantrybės.)

Kitas. Dangumi skrenda lėktuvai. Mes su sūnum leidžiam savąjį. Jis geležinis surūdijęs nedidelis. Mes jį paleidžiame, o jis nukrenta. (Tai apie bendrą maldą šeimoje.)

Sapnuoju, kad važiuoju su dviem jaunais žmonėmis autobusu. Jie neturi pinigų bilietui. Aš turiu rankoje lyg kelių eurų banknotą. Sakau - eisiu į keityklą. Veiksmas vyksta lyg Mažeikiuose, netoli internato, Laižuvos g. Čia eilė. Keitykloje paduodu banknotą. Atsiverčia knygą. Sako: „Tavo sąskaitoje yra trisdešimt litų ir keturiasdešimt keturi centai“. Įduoda tris popierinius po dešimt litų popierėlius. Ir po to dar mane palydi iš keityklos. Tada aš paklausiu ar savęs nenusiskriaudėte? Šypsosi, sako, kad ne, bet tuoj ištraukia ir ištiesia dar vieną dešimtinę. Lydi toliau, po to dar ir dar duoda banknotų. Tada ištiesia tamsiai rudos bronzos spalvos apvalų storą tokį gražų pinigą. Pagrindinėje pusėje kryžiaus kelio stotys. Tokiu giliu bareljefu lyg išgraviruotos. Sako gražesnių gavo tik ligoninė ir dabar visi bėga, kad galėtų juos pamatyti. (Ką gi tarnystė artimui ir ligonių slauga aukščiau už maldingumą. Taip pat nuoroda į tai, kokie pinigai bus Dievo Karalystėje.)

2004.04.21. Mirė mano geras draugas ir sapnuotojas Petras Žvirgždys.

Sapnuoju, kad plaukiu plačia upe prieš srovę. Ir taip lengvai, nes mane gena vėjas iš už nugaros. Upė tokia plati, tokia srauni. Ši upė išsišakoja į dvi dalis. Viena kyla į kalną su kriokliais, užtvankomis ir slenksčiais. Veikia kažkoks mechanizmas, kuris tai sustabdo, tai praleidžia vandenį. Vanduo tuo momentu sustingsta. (Vėjas – Dievo malonė.)

Sapnas. Kino demonstracija. Matau - tolimoje vienišas namelis. Ir pastatytas lyg iš kartono. Iš jo kyla raketa, ne civilinė, bet karinio pobūdžio. Namelis išsilaksto lyg kortų kaladė į šipulius. Matau kaip ta raketa skrodžia stratosferą, štai ji palieka ir skrieja kaip palydovas aplink žemę ir staiga ji neria žemyn. Radarai ją užpalenguoja, tačiau nieko negali padaryti ir ji įlekia į bažnyčią, blyksteli tiesiog prie manęs geltona šviesa. Kino demonstracija baigėsi, prasideda pamaldos. (Ta raketa - tai knyga „Brolių Kelias“.)

 Sapnas. Iš dangaus nusileidžia archangelas Mykolas. Iki kokių penkių metrų nuo manęs ir kybo ore. Po to jis vėl pakyla, kai pasilabinu su juo: „Garbė Jėzui Kristui“.

Kitas epizodas. Lenkijos pusėje per visą dangų pasirodo vaizdas lyg ekrane. Trys malūnsparniai, pasitelkę lazerius, projektuoja vaizdą. Vaizdas tūrinis, tik juodai baltas. Aiškiai pasirodo žmogaus galva, tik aš jo neatpažįstu. (Ruošiamas „šou“ antikristo atėjimui.)

Daug pamokantis sapnas. Kabau virš vandens, lengvabūdiškai įsitvėręs lentos. Galvoju, kas čia baisaus, paplaukiosiu. Bet kai pasileidau, tai kaip kirvis į dugną. Laikau sučiaupęs burną. Maniau, kad nebeišplauksiu. Viršus labai aukštai, o aš nebegaliu nekvėpuoti, pradedu šauktis Dievo: „Dieve gelbėk“. Ir tada įkvepiu vandenyje. Kvėpuoti taip lengva. Pradedu kilti į viršų. Ir iškelia mane virš vandens taip aukštai, iki pat bromo, ant kurio užrašas „Dangaus vartai“. (Kvėpuoti – tai melstis. Malda kelia.)

Sapnas. Visi kažką gelbsti ir aš jų tarpe. Galvoju kuo čia man užsiėmus. Matau po visų kojomis parkritusi jauna čigonėlė. Aš ją paimu ant rankų ir leisgyvę nešu gydytojui. Ten pasodinu ją į krėslą. Gydytojas be ceremonijų kažką išpeša jai iš akių vokų. Jai buvo sukabinta akis dviguba pertvarėle smeigtuku. Daktaras ištraukia tą smeigtuką ir smeigia jai į žandą. Aš nesusivaldau ir ištraukiu tą smeigtuką iš jos žando ir susmeigiu tam daktarui be jokio gailesčio į užpakalį. (Medicina neturi gailesčio, o ką bekalbėti apie tuos, kuriuos visi niekina.)

Kažkokie balti ledynai. Pro juos skuba pabėgėliai. Tokie suvargę, apsiskarmalavę. Ir štai skrenda saulėgrąžos. Ištisu srautu. Kažkas šaudo į jas ugnimi ir visas iššaudo. Nėra galimybių praskristi nei vienai. Bet kaip nekeista iš pašautų saulėgrąžų susiformuoja keistos dvasios ir paverčia tą ugnį į gyvą medį. Ir ji jau nebegali pakenkti saulėgrąžoms. (Nei viena Auka nebūna veltui.)

Baltas kruizinis laivas - labai brangus ir prabangus. Ir jis turi nuplaukti į tą jūrą kur ledynai. Toks stiprus vėjas nors ir palankus. Sakau, kaip toks didelis bangavimas neapvers to laivo. Bet laivas jau išplaukia ir aš jame. Jame visi specialistai. Praplaukiam įvairias pakrantes, karšta. Iš kažkur atsiradusios vapsvos, skaudžiai mane gelia. Aš gailiuosi, kad nepasiėmiau baltų pirštinių, tai dabar turiu kentėti.

Sapnas. Kažkas piktas ir baisus valdo aplink jį susispietusių pilkų galvijų bandą. Tie pilki galvijai tokie negražūs, lyg būtų be kailių. Kas pabando kovoti su tuo priešu - tas žūva. Atlekia pilkų galvijų būrys ir puls piktąjį, bet visi žūsta. (Pilki galvijai - tai žmonės nenuskaidrinę savo sielų. Jei nori kovoti su piktuoju, laikykis skaistybės.)

Sapnas. Aš stoviu kokiame dvyliktame namo aukšte. Ir štai lyg aitvarai praskrenda ant virvių pririšti žmonės. Jie skrenda taip pavojingai, kad atrodo ištiš į tą namą. Iš baimės jie užsidengia veidus, o kitas dar bando laviruoti rankomis. Kitas rodo dviem pirštais, atseit pergalė, bet tai nėra pergalė, nes juos tempia piktas malūnsparnis. Pabando pora merginų skristi nepririštos, bet jos krinta. Nubėgu žemyn ir sušunku, o Dieve! Jos ištižusios kaip blynai. Kitos pririštos skrenda net su lovomis, bet irgi dreba iš baimės. (Šiuo sapnu parodoma, kad piktasis ateina šviesos angelu ir tai nėra atsivertimo vaisiai.)

Sapnas. Ant denio mėlynu kostiumu stovi jūreivis ir pasigirsta žodžiai:

- Kam skirta plaukioti jūrom, tam neskirta skraidyti. Kam skirta skraidyti, tam nelemta plaukioti jūromis.

Sapnas. Šeimininkas nusipirko naudotą krovininį laivą. Įdėjo nemažai pinigų, suremontavo. Bus dabar keleivinis laivas žmonėms vežti. Parodo man labai talpų triumą. Ten tokie stori ventiliaciniai vamzdynai suvedžioti, o sujungimai ištekinti iš medžio, kad net nusistebiu, kur galima rasti tokio storo medžio. Ir dar ištekinti sulenkimus. Viršutiniame denyje eina laidai, kurie įtaisyti į tokius storus metalinius vamzdžius kaip vandentiekio. Laidai tokie stori, per pirštą storio... (Šeimininkas – Dangiškasis Tėvas. Laivas – Bažnyčia. Laidai ir vamzdžiai - Dievo malonės kanalai.)

Sapnas. Du daugiaaukščiai namai labai panašūs. Sako: „Kairėje gyvena valdininkai, dešinėje paprasti žmonės“. Žiūriu, kad jie tokie panašūs. Įsižiūriu - valdininkų balkonai truputį gražesni. (Visi prieš Dievą lygūs.)

Sapnas. Vaikštau po minią. Daug valdininkų. Sakau: „Žmonės - iš mūsų baigia Lietuvą pavogti“ - ir žadinu juos.

Sapnas. Esu dideliame, gerai ginkluotame laive, kuris gali plaukti net po vandeniu. Esu šio laivo kapitonas, tačiau to nejaučiu. Atvyksta aukšto rango vadovai. Prašo prisistatyti. Kažkam paploju per petį ir sakau, - vadovauk. Jis išeina sakyti kalbą ir parodo man, kad mano vieta tarp tų vadų. Vadai paprašo sugiedoti laivo giesmę. Pradedu giedoti giesmę. Giesmė būtų kaip „Kristau tu garbės karalius“, tačiau žodžiai kiti. Ginkluotė galinga ir pajungta. Sistemos veikia.

Naktinė adoracija. Po jos vėl sapnų karalystė. Aš lipu į didelį lėktuvą lainerį, tačiau žiūriu - visi žmonės susėdę kairėje su visa manta. Galvoju lėktuvas lygsvaros neišlaikys. Taip ir buvo lėktuvui praskrendant virš Baltijos jūros - pakilo audra ir, apsukusį lėktuvą, tėškė žemyn ant ledo. Lėktuvas sugniuždė sparną ir variklį, skrist daugiau negali, kad ir kaip bandė pakilti – neišeina. (Primena dabartinę Lietuvą. Susėsti kairėje – prisijungti prie ES.)

Mistinis sapnas. Matau spalvotą žemėlapį, tačiau Lietuvos neišskiriu. Iš kažkur atsiranda kanalas, apjuosia teritoriją ir joje įsikuria karalystė. Iš išorės lieka tokia pat, kaip ir buvusi. Paskui jau žvelgiu iš tolo. Kažkoks žvaigždynas. Įsižiūriu, - slibinas, jo papilvė sušvito ir tos žvaigždės subiro į žemę. Ir pradėjo griūti kalnai, akmenys skilinėti ir birti. Iš urvų pasipylė žmonės, bėgte su vaikais, visi gražūs. Matau pažįstamų veidų - savo klasiokę Romą, apsivilkusią balta palaidinuke.

Sapnas. Kažkas sukvietė mus pratyboms, lyg į karą. Visi stojasi į eilę ir liepia mums pasiimti savo sielas. Eilėje dalina numerėlius kur rasti sielas. Buvau eilės priekyje, nuėjau ir atsistojau į galą. Kai ateina mano eilė - išduoda man numerėlį. Žiūriu - 45. Einu prie laiptų - ant jų spardosi žuvytės. Kaip karosiukai. Vienų didesni, kitų mažesni, kitų visai kaip degtukų dėžutės. Savo numeriu pažymėtą karosiuką randu pačiame laiptų viršuje. Jis toks storas, kaip per tris pirštus. Aš jį paimu ir prisidedu prie širdies. Jis irgi plaka širdies ritmu. Aš taip sujaudintas.

Žvelgiu iš aukštai. Matau visą Europą. Stebiu kur prasideda kalnynai ir kur jie driekiasi. Taip viską ryškiai matau. (Vėl kelionė į Europą.)

Sapnas. Mudu su dukryte kopiame į senovinį Prancūzijos miestą, pamūrytą iš senovinių juodų skaldytų ir poliruotų akmenų. Ji rodo į tuos akmenis ir sako, kad jie nepatinka, jie labai seni. Aš atsakau, kad čia daug šimtmečių tame mieste nebuvo karo. Tas miestas kyla į kalną, o mes lipame pačioje apačioje. Kai užlipome į kalną, pasijutau vienas. Visi čiuožinėja nuo kalno aikštelės į pakalnę. Noriu prisimatuot pačiūžas, tačiau jų nebeliko. Liko tik šlepetės, o su jomis nepačiuožinėsi.

Sapnas. Žiūriu į dangų ir matau šviečiančią širdį. Ta širdis lyg iš debesiukų, tačiau jos dalį užstoja pilkas debesis. Ir staiga debesis dingo ir išvystu vertikaliai išrikiuotas tris širdis iš baltų debesiukų žydrame dangaus fone.

Sapnas. Esu ant aukšto lyg Tauro Rago kalno Vilniuje. Iš visų pusių teka vanduo. Pradeda riedėti akmenys, kurie užtvenkia ir vanduo veržiasi per juos, pradeda kilti, tuoj viską apsems. Reikia bėgti aplinkkeliu, kuris 13 km ilgio. Pasileidžia būrelis bėgti ir aš su jais. Paskui susėdam prie stalų. Kažkas man sako: „Kiek tu buvai pasiekęs, tu buvai tuo asilu ant kurio jojo pats Dievas. Kas atsitiko, kodėl tu sustojai“? Sakau - čia viską N. sugadino.

Sapnuoju šviesiais šviesiais plaukais senutę, kuri kviečia mane pabūti prie jos paskutinę naktį. Tai apie Eleną, kuri yra man kaip mama. (Kalbėjau telefonu su jos dukra, kuri taip pat sakė, kad mama sapnavusi, kad greit paliks šį pasaulį.)

Aš lyg palydovu skrendu aplink žemę. Čia nebeturėtų veikti žemės trauka, čia turėtų būti nesvarumas. Ir kai tik taip pagalvoju, su pagreičiu pradedu kristi. Tada pradedu šauktis Dievo: „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk, Viešpatie pasigailėk“. Kai tik taip ištariu, kritimas liaunasi ir skrieju toliau. Paskui kopėtėlėmis lipu į patį bažnyčios viršų. Kai užlipu, ten sėdi mano dukrelė. Aš tik žiūriu kaip čia nenukritus, kur įsikibus, o ji sėdi ir nieko.

Naktį sapnuoju savo pusbrolį Vidmantą G. Toks linksmas, gražus. Plaukai rusvi tiesiog žvilga. (Doras šeimos gyvenimas tiesiog papuošia sielą.)

Br. V. skaitė savo apreiškimus. Buvo gera frazė: „Nupulti užtenka akimirksnio, o pakilti prireikia visos amžinybės.

 Sapnas. Stoviu prie Juozo (Ata.) laboratorijos N. Akmenėje. Diena tokia graži. Dangus žydras, balsvi debesys. Žiūriu, - danguje vaikšto Dievas. Danguje taip pat atsispindi namų stogai. Šalia stovi uošvė. Aš jai sakau: „Matai Dievas panašus į žmogų“. Ši atsako: „Aš seniai tai žinojau“.

Penktadienis. Visiškai nebevalgau. Sapnuoju, kad apsičiupinėju savo pilvą - lašinių nei žymės. (Pas Dievą viskas tobulai surėdyta – laikykitės pasninko ir viršsvoris nebekamuos, nereikės visokių „Biocla“.)

Sapnas. Salė lyg teatro. Vyksta spektaklis su erotiniais elementais. Aš užsimerkiu, kad jo nematyčiau, tačiau išeiti negaliu. Raudonas dangus. Ir ten per visą dangų lekia kibirkštys lyg nuo galąstuvo, tarsi kortos. Įsižiūriu - pinigai. Ir kas juos svaido? Lyg Leninai, lyg Stalinai - ir tokių daug. (Demonai ir jų darbai.)

Sapnas. Ir manęs paklausia kažkas: „Kodėl tu anksčiau su tuo aukštu vyruku vaikščiojai?“ Aš atsakau: „Ar gali šėtonas laisvai leisti pranašui kalbėti“. (Dievas primena kokias pareigas pas Jį einu ir kas tam trukdo.)

Susapnuoju Ata. draugą Petrą, vaikštom kartu. Jis savo kambaryje turi įvairiausių staklių, kai kurios kompiuterizuotos. Jis simboliškai į mano kadetą įkišo kompiuterizuotą suvirinimo pusautomatį, simboline kaina, tik už dešimt litų. Po to dar šveicariškas laikrodis „Rolex“ guli ant žemės. Klausiu - ar nepametei? Sako kad ne. Tai sau pasiimsiu. Po to iš automobilio išrenku kas nereikalinga ir atiduodu čigonėlei. (Dešimt litų - tai sudėtinėms Šv. Mišioms už jo sielą.)

Sapnas. Didelė srauni plati upė. Vanduo juodas. Ant jos pastatyta galinga elektrinės užtvanka. Vanduo vos nesilieja per viršų. Įėjimo patalpos į elektrinę sumontuotos pačioje užtvankoje, iš abiejų galų įėjimai. Viduje žmonės sprendžia problemas. Elektrinė bet kuriuo momentu gali sustoti, reikia jungtis prie aukštos įtampos laidų. Inžinierius sako, kad jam suderinti dažnį reikia pusės valandos laiko. Atitempiamas labai storas super aukštos įtampos kabelis su galingais izoliatoriais. Tempia trys specialistai baltais chalatais. Pajungiama srovė. Elektros lemputės net nesumirksi, taip sutampa gerai dažniai. (Užtvanka - tai tikėjimas. Vanduo tai pasaulis. Kai savų jėgų neužtenka, reikia jungtis prie Dieviškosios galios. Suderinimas per maldą ir reikia tam bent pusės valandos.)

Nepažįstamas Europos miestas. Kažkur aukštai kalnuose. Labai daug saulės šviesos. Yra ir didelių pastatų. Visur per langus veržiasi suspaustas oras lyg garai. Kažkur apačioje su intervalais prasiveržia garai. Neturiu to miesto žemėlapio, bet lengvai orientuojuosi pagal saulę. (Tas miestas - tai Dievo tauta. Garai - tai maldos.) Tame mieste turiu draugų esame kaip šeima. Problemas sprendžiame drauge. Kažkuri mergina sako, kad išrinko man „Kadetą“ už 8000 Lt. Sakau: „Ką tu darai, juk aš pinigų net dviračiui neturiu“.

Sapnas. Man įduoda raudoną rožę. Aš ją pamerkiu į karštą vandenį ir ji tampa balta.

Kitas. Brangioji įduoda man namų raktus. Žiūriu - jie ne nuo mano namų. (Ji nori, kad gyvenčiau atskirai.)

Kitas. Šokių mokykla. Joje brangioji. Šalia vaikšto jaunas ponaitis. Klausiu - kas jis? Jis atsako, kad tas, kuris daro stebuklus. Sakau: „Tu - Liuciferis“ ir dar priduriu: „Eik šalin“, ir šis nueina.

Eucharistinis kongresas Švėkšnoje. Sapnuoju, kad susiruošiau dovanoti poniai keturias baltų gėlių puokštes. Ir nelauktai ta moteris mane karštai pabučiuoja į lūpas. Kaip mylimoji, tokį saldų bučinį, kad net prabundu. (Keturios puokštės - tai keturios savaitės be nuodėmės. Balti žiedai - tai maldos.)

Sapnas. Matau tris didžiules prisirpusias kriaušes. Jos kaip Baubliai. Prieinu arčiau, o jose koplytėlės Jėzui ir Marijai.

Kitas. Nešu didžiulį padėklą, pilną gardžių pyragaičių. Jame yra ir importinių papuoštų. Yra mūsiškių, kuklesnių. Mane apipuola žmonės, aš tik dalinu. Sako, kad mūsiškiai labiau patinka. (Čia apie Šv. Mišias. Lietuviškos labiau žmonėms patinka nei lotyniškos.)

Dar sapnuoju, kad ieškau darbo ir nueinu staliauti. (Šis sapnas išsipildė tik po kelių metų, kai įsidarbinau staliumi.)

Sapnas. Sapnuoju gulinčią ir šąlančią ant šaligatvio benamę. Prieinu, apkloju, apkamšau. Sakau, - jei turėčiau kur - tave priimčiau. Po to toks jaunuolis atneša man didelę kaip lėkštutė baltos duonos riekę ir laiko ją vertikaliai. Aš prieinu paimti ir sakau: „Jėzau, aš tave labai myliu“. Tas jaunuolis atsako: „Ir aš tave labai labai myliu“.

Sapnas. Lipu į statų kalną, apžėlusį žalia žole. Jo viršuje iš debesų suformuoti du balti rutuliai. Viename jų - balandžio formos properša.

Sapnas. Atūžia lyg ugnikalnio lavina. Ji artėja tarsi iš lėktuvo kulkosvaidžių varpoma žemė. Kyla dulkės. Tokia galybė viską šluoja savo kelyje. Ji atrodo balta, bet ne balta. Atrodo lyg iš avelių, bet tai ne avys. Visa ta lavina juda žemyn iki senovinio pastato su galingomis durimis. Aš įbėgu į tą pastatą ir uždarau už savęs duris. Visi supranta kad ilgai neišlaikys. Sulįs per langus, per plyšius. Pasirodo baisūs „longaljerai“ viską ryjantys kas gyva. Aš juos žegnoju kryžiaus ženklu ir kartoju formulę, nuo kurios jie iškrinta negyvi ir sustingsta. Visi kartoja tą formulę. Negyvi iškrenta ir mūsų tarpe buvę persirengę žvėrys. (Dar tą egzorcizmo formulę prabudęs kokį pusvalandį prisiminiau, bet vėliau pamiršau.)

Sapnuoju, kad esu pas br. V. Tenai pastatytas restauruojamas malūnas, pilnas staliaus staklių, įvesta trifazė elektra juodu kabeliu. Kviečia mane pas juos pavalgyti. Prisiminęs ką Viešpats liepė - atsisakau.

Sapnas. Eina žiurkėnas prisikimšęs pažandes, tačiau kai prieina matau, kad tai avis. (Tai apie turtinguosius, jie taip pat paklydusios Izraelio avys.)

Dieną trumpai priguliau ir iškart pro akis lekia lapai lyg bitės. Dievas rodo, kad dirbčiau prie knygos. (Regėjimas.)

Sapnas. Upėje įbridę briedžiai ir kiti laukiniai gyvūnai. Kai tik atsigeria vandens - išsižioja agonijoje. (Tai dėl katastrofos chemijos gamykloje Kinijoje.)

Pirmasis mėnesio penktadienis. Užvakar naktį pagriebė juoduma ir patraukė žemyn. Aš tik: „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk, Viešpatie pasigailėk“, - paleido. Dieną užplūdo geismai, tai juos ignoravau, tačiau vakare prie Komunijos nėjau. Naktį atsikėliau melstis. Garsiai sugiedojau psalmę, atlikau Šventąją Valandą. Po to, atsigulęs kryžiumi, pasimeldžiau Popiežiaus intencija ir tik po to egzortus. Tada nuėjau miegoti. Vos atsigulus, kad patrauks mano sielą, kaip su kokia raketa, tarsi tuneliu šviesiu aukštyn. Siela vėl tik: „Viešpatie pasigailėk“. Greitis buvo toks didelis, kad šulinio šonuose esantys taškai ištįsdavo ilgomis linijomis. Po to prabudau. (Tai reiškė - kol klūpėsi ant kelių ir melsies lotyniškai į dangų kilsi šviesos greičiu.)

Vėl užmiegu ir sapnuoju. Daug žmonių, suruoštos vaišės. Visi ruošiasi procesijai su vėliavomis. Aš rankoje laikau tik kotą be vėliavos. Po to visi susėda prie stalų, aš vaikštau aplink, neturėdamas vietos. Br. V. pradeda sukinėtis aplinkui. O aš jam ir sakau: „Nuo šiol tu gulėsi geležinėje lovoje“. Ir vėl, kad patraukė aukštyn mano sielą, kaip skrydis raketa. Aš taip pat, atsiklaupęs ant geležinės lovos krašto, melžiuosi „Pater Noster“ („Tėvę Mūsų“ lotyniškai.) Kol meldžiausi, tol kilau stulbinančiu greičiu aukštyn. Po to vėl sėdim prie stalų. Visi valgo silkę su svogūnais, o aš turiu dešros, tačiau aš savo lėkštėje turiu prilaužytos duonos. Kiti neturi, tačiau aš negailiu, duodu kaimynams po gabalėlį. (Štai kur „šuo pakastas“. Vadinasi per Adventą iki Kalėdų turi būti pasninkas be mėsos.)

Sapnas. Išvydau kelis labai aukštus kalnus. Kalno viršuje šventovės. Buvau ant aukšto kalno ir pamačiau dar aukštesnį. Nubėgau ant jo, o jis kinietiškas. Užsilipau ant jo ir pakabinau čia kryžių su Dievo kančia. (Tai dėl šiokios tokios pergalės prieš „drakoną“ - piktąjį.)

Sapnas. Merginos demonstruoja rūbus. Už nugaros stovi mano brangioji ir rodo, kad ir ji nori tokios geltonos siuvinėtos auksu medžiagos. Sakau - ji brangi, tris šimtus už kvadratinį metrą kainuoja. Jų yra kelių rūšių. (Geras sapnas. Geltona - tai brandaus Šventumo spalva. Gal patrauks ir ją Dievas prie savęs.)

Sapnas. Rodo iš toli žemę. Iš pradžių ji buvo žalia ir tik vienas raudonas taškas. Dabar ji visa raudona ir tik vienas kitas žalias taškas. Po to balsas: „Dabar pats laikas palikti žemę ir išskristi“.

Juozinių naktį sapne nuskambėjo prakeikimas gėjams, toks stiprus, kad net prabudau. (Tegu susimąsto „lygių galimybių“ atstovai, nes jiems pragaras rezervuotas.)

04.01. Sūnaus gimtadienis. Sapnas. Kažkoks vyriškis, laikantis rankoje ilgą lazdą, kurios gale žmogaus veidas, garsiai kalba, tiesiog barasi. Galop supyksta, triskart suduoda lazda į žemę ir garsiai triskart ištaria Jėzaus vardą. Pakyla du tornadai. Bėgu slėptis į kažkokį namelį.

04.03. Pirmadienį per žinias rodo Amerikoje tornado sugriautus namus, žuvusius žmones. Vadinasi sapnas buvo tiesiogiai pranašingas ir tai Dievo bausmė.

Įdomus sapnas. Gimė vandeny papūgiukas, visas baltas ir labai galingas. Daug rijo ir greit užaugo. Galingai išnėrė iš vandens ir ore buvo toks pat galingas ir vikrus. Nebuvo jam lygių.

Sapnas. Aukštas žalias pylimas. Aš turiu sparnus, tiesa ne ant nugaros, bet ant rankų. Noriu nusklęsti. Įtempiu visas jėgas ir atsispiriu. Atlaiko rankos. Prasklendžiu virš vandens. (Šiek tiek sutvirtėjau.)

Sapnuoju, kad N. Akmenės bažnyčios vikaras man klūpančiam duoda juodą Komuniją. Aš atsisakau tokią imti.

Sapnas. Kažkas atnešė pirkti rusų dailininko piešinių. Piešti labai ryškiai, gražūs. Juose daug apnuogintų kūnų, aktų ir t.t. (Ar begali būti aiškiau kur mano padaryta nuodėmė. Į „Maximą“ atvežė dailininkų knygų ir vieną pavarčiau. Buvo ten ir nuogybių.)

Tą vakarą neėmiau Komunijos, o sekančią dieną atlikau išpažintį. Einu Komunijos paskutinis, klūpomis. Kunigas paima Ostiją. Dvi sulipusios. Bando jas atskirti - nepavyksta. Įduoda abi. (Kaip simboliškai - už dvi dienas.)

Sapnuoju dar vieną epizodą. To paties dailininko pieštą nuogybę. Bet toks ryškus paveikslas kaip kokia Brunovskio grafika.

Didysis Ketvirtadienis. Sapnuoju karą. Br. V. vokiečių pusėje. Bėgam, slepiamės, mus apsupa vokiečių tankai. Br. V. su vokiška karininko uniforma. Tačiau jis padaro gerą darbą. Kažkam užmeta savo kitelį – karininko švarkelį ir išveda jį iš apsupties. Kažkas taikosi šauti į mane. Žinau - neišaus. Paimu už vamzdžio tą surūdijusį ginklą ir numetu į šalį.

Išvystu sapne geltoną šviesą, besileidžiančią iš dangaus lyg prožektoriaus šviesa. Ji greit leidžiasi ir priartėjusi pasidaro tokia stora kaip autobusas. Aš neišsigąstu, ją peržegnoju, ji transformuojasi į dvasinį pavidalą ir nutolsta.

Nori Dievo malonės - rodyk Jam maksimalią pagarbą.

S. Plaukiu milžinišku laivu pasilipęs ant denio. Laivas kruizinis. Kažkas šokinėja į vandenį lydekų gaudyti. Vanduo tamsus, priaugęs žalumos. Ir staiga laivas metasi tai į vieną pusę, tai į kitą, „stojasi“. Aš apsikabinu priekinę laivo dalį - toks jausmas lyg lėktuvas „rautų“ į dangų su perkrovomis. Na galvoju - dabar tai krisime. Bet jis nesusvyravęs ramiai nusileidžia ir sustoja uoste.

Sapne gaunu supratimą, kad visos kompiuterinės programos turi būti tvarkingai išpirktos - tada jas galima naudoti Dievo garbei.

Sapnas. Stoviu eilėje prie Komunijos. Priekyje stovėjęs žmogus ištiesia ranką komunijai. Patarnautojas suduoda per ranką, o kun. Komunijos neduoda. Aš klūpomis priimu, man duoda. (Dievas pataria, kad dalinti Komuniją tik klūpantiems žmonėms.)

Sapnuoju, kad skrendu lėktuvu virš miesto. Kažkur matosi dangoraižiai. Lėktuvas nusileidžia ant laukų, akmenuotų kelių. (Tai atsakymas į užklausimą ar reikia man su piligrimais keliauti į Jeruzalę su Gintaro komanda.)

Išlydėjau piligrimus iš Kryžių Kalno į Golgotą. Padariau žygį į Panų Kalną iš Mažeikių basomis su nepertraukiama malda. Tai jau rašiau knygoje „Kryžiaus Kvailystė“, skyrelyje „Pragaras krito“.

2006.06.14. Tai data kai prasidėjo Šventosios Dvasios Epocha pagal Dangaus sprendimą. Tai data, kai duoti apreiškimai vysk. Rimantui Norvilai prieš jam išvykstant į Vatikaną su vizitu „Adlininum“. Taip pat apreiškimas kun. Bronislovui. Toliau nusprendžiau neberašyti dienoraščio.

Sapnelis. Dumia, lekia labai aukštas elektrinis traukinys. Neša jis mane žemyn į Europą. Toks ankštas, nepatogus. Vos galva nesiekia lubų ir atrodo, kad ji tuoj už kažko užklius. Labai saulėta Prancūzija ir vartai didžiuliai. Bet aš čia ne vienas. Mes truputį ant kalno. Pakalnėje skendi miestas. Aš su kursioku. Jis man pasakoja koks čia gyvenimas, rodo darbo jėgos turgų. Čia dažniausiai dirbama plantacijose. Po to vėl aš to kalno papėdėje. Stebiu keistą reiškinį – lėktuvą su užriestais sparnais, kaip jis išdarinėja visokias mirties kilpas prie pat žemės, kad net plaukai šiaušiasi. Ir staiga iš dangaus nusileidžia lyg koks kosminis laivas – statulos dvi. Būtų panašios į Kristaus ir moters. Moteris apsikabinusi per pečius tą Kristaus statulą. Statulų spalva vienoda, nei tai bronza, nei tai auksas. Truputį prigesinta, bet pilkai gelsva. Tarsi iš kažkokio keisto metalo. Staiga atsiranda vyras - jaunas, gražus, lengvai šypsosi. Pasitikėjimas, ramybė ir jėga sklinda iš jo veido. Moters skulptūra atsiskiria nuo Kristaus skulptūros ir ji pavirsta į paprastą moterį. Viskas vyksta labai greit. Ji rankose laiko paklodę ir ją išvynioja priešais mane. Joje suvyniotas nukryžiuotasis Kristus su savo žaizdomis. Aš bučiuoju tas žaizdas, bučiuoju kojų žaizdas.

Sapnas Vokietijoje. Tada važiavome į Hanoverį pirkti automobilių. Bevartant laikraščius praeina staiga energija, užmigdo mane ir vizijoje išvystu moterį, gal moters dvasią. Visa išsipuošusi brangakmeniais ir besėsdama į savo sostą ji nepalankiai žvilgtelėjo į mane. (Tai gal truko kokias penkiolika minučių. Pavadinau ją ponia Europa arba Vokietijos dvasinė valdovė. Supratau, kad kelionė bus nepalanki. Taip ir buvo. Nupirkom Algiui autobusiuką „Mersą“. Pasirodo, kad grindys prarūdijusios ir baigiasi technikinės patikros galiojimo laikas – reikia staigiai, kol ji dar galioja, išvaryti iš Vokietijos. Bet tai dar pusė bėdos. Kai autobusiuką truputį aptvarkė, tai jį Mažeikiuose ir pavogė. Nesisekė ir kitiems keleiviams šioje kelionėje. Aloyzas išvažiavo nepasiėmęs dokumentų. Mašina buvo areštuota ir prastovėjo muitinėje du mėnesius, kol parvežiau dokumentus. Taksistas gavo šimto dolerių baudą, o aš dar paėmiau grįždamas porą keleivių, kuriuos nuvežiau į Prancūziją. Paryžiuje sugedo benzino pompa ir praradau viską, ką buvau uždirbęs, o apie tą vargą, kurį patyriau, galima būtų parašyti atskirą apsakymą.)

 Begrįždamas vėl Vokietijoje susapnuoju sapną iš Dievo. Žali medžiai staiga pradeda virsti į auksinius medžius. (Buvo gyvi žmonės ir visi tapo pinigų vergais.)

2007.03.19. Jau mėnuo praėjo nuo to laiko kai save sužalojau – išsilupau sau akį. Pagal Evangeliją jei tave gundo dešinė akis - išsilupk ją, jau geriau tau be vieno sąnario įeiti į Gyvenimą. Deja, tai buvo ne taip. Išsilupau, nes šėtonas įskrido į mane. Tą dieną neatsimeldžiau egzortų, nes jau nebesugebėjau. Piktasis taip susuko protą, kad nebemačiau išeities. Atrodė, kad sprogo atominė bomba, kuri nubloškė mane pora tūkstančių metų atgal į praeitį. Paskendau juodumoj. Atrodė, kad į akį šėtonas būtų savo mikroschemą įkišęs. Neberadau išeities, todėl taip ir įvyko. Tai buvo nepataisoma klaida, po kurios tiesiog išgyvenau viziją kaip prasmegau į gilią kapo duobę. Ir ta būsena truko ilgai. Galvojau, kad teks mirti ir Dievas jau nebepasigailės.

Lurdas. Čia meldžiuosi ir rašau laisvu laiku knygą „Antrasis Žiedas“. Lurde buvo dar vienas sapnas, kurio negaliu pamiršti. Tai sapnavau savo gimtąjį miestą Mažeikius, fantastiškai išsipuošusius, nežemiškai gražius. (Gal čia ir bus ateityje Mistinis Dievo miestas? Nežinau. Bet tai ką sapne išvydau - tai fantastiška.)

Galų gale vieta atmelsta ir prasidėjo gražūs sapneliai. Laukiau to meto. Sapnuoju, kad kažkas mane vedasi ir rodo numuštos skraidančios lėkštės dalis ir daugybę negyvų mažučių ufonautų. Ten yra visokių ženklų, netikrų dievukų, Budų statulėlių. (Vadinasi egzortai veikia.)

Kitas. Apačioje vežimas. Esame trise. Vienas šoka į apačią per porą šokimų ir sėdi vežimuke tokiame kaip rikšos, kitas taip pat atsisėdo. Aš pašokau ir lieku palubėje kaboti. (Nebenupuoliau nei mintimis, nei jausmais.)

Sapnuoju, kad esu vaikų darželyje, išpieštame gražiais paveikslais. Paprašau, kad pakviestų auklėtoją Reginą. Ateina vyriškis, pagiriu dailininką, bet taip su ta auklėtoja nebepasikalbu, tik pasižiūrim ir per atstumą atsisveikinam.

Sapnuoju naujai uždengtus auksine plonute skarda rusų cerkvės kupolus. Viduryje kupolo medis, kamienas toks pietietiškas, kaip Zagrebe ar Taškente, Jam nepalikta vietos storėti ir gauti vandens. Klausiu: „Kodėl taip“? Sako, kad prieš tai šis medis buvo visai atviras, galėjo augti, storėti, gauti lietaus. (Vadinasi rusų tikėjimas vis dėlto gyvas, tik stagnacija ir nieko naujo.)

Kitas sapnas. Kambaryje stovi moderni raudona gaisrinė mašina. Praeina vamzdžiai. Gaisrinė vamzdžiais prijungta prie sistemos. Sistemoje yra stiklinių dalių. Vamzdžiais teka ne vanduo, o šviesa. Suprantu, kad gaisras užgesintas, sistemą galima atjungti. (Tai po atgailos kelionės aprašytos knygoje „Kryžiaus Kvailystė“. Vadinasi išpildėm Dievo valią.)

Sapnas. Krioklys iš kurio eina laiptai ir bėga rudas vanduo. Nuo jo šokinėja žmonės. Elektronika registruoja. Prieinu arčiau - žiūriu, kad tie, kurie šoko ir pasiekė apačią - visi mirę. (Tai apie pasaulį ir jo malonumus, internetą.)

Sapne mėtau peilį į mažą paukštelį, grojantį ir dainuojantį roko muziką. Pataikau, atrodo kad persmeigiau, tačiau jis vėl išlenda iš po to peilio ir vėl dainuoja. (Tai irgi piktojo darbas. Egzortai veikia visais frontais pragaro galybes. Tačiau aš vienas, o jų daug.)

Sapne davė suprasti, kad pasninko diena ir nevalgyčiau saldumynų. (Išvis reiktų jų atsisakyti, nes jie uždaro dvasines akis. Sapnų saldumynai neuždaro, tačiau gali pablogėti savybė prisiminti juos ir pablogintį jų ryškumą.)

Šilinių vizija-sapnas. Balta Marijos šventovė. Ekranas. Prabėga skaičiai 200, paskutinio skaičiaus nebeparodo. Po to karo vaizdai ir pasigirsta žodžiai: „Tikras skausmas, tikros tremtys, tikros našlės“.

Leidžiasi du panašūs lėktuvai į „Čelendžer“ ir „Buraną“. Sapne buvau sapnavęs, kad vienas suduš (sapnas sapne). Pirmasis padaro manevrą ir stačiai „rauna“ į dangų. Antrajam pritrūko aukščio ir jis pradėjo čiuožti žeme. Kadangi buvau jau sapnavęs, taigi žinojau, kad jis sudegs. Bėgu slėptis kur saugu, net nežiūrėdamas į jo pusę. Taip ir įvyko – ugnis, nuolaužos ir dūmai pralekia virš galvos.

Mane mašinoje besėdintį prie „kompo“ ir besiruošiantį peržiūrėti renkamą knygą „Antrasis Žiedas“, aplanko Dievo dvasia ir gaunu ryškų ženklą. (Tai Dievas patvirtina, kad tą knygą rašau pagal Jo valią.)

Gaunu garsinį ženklą iš Dievo ir nueinu į Šv. Mišias Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje Mažeikiuose. Skaitinys buvo atsakymas į mano išgyvenimus, gautus per Šilines: „Jei klausysi angelo, kurį tau atsiųsiu, o jis kalbės ne iš savęs, bet perduos Mano žodžius - tai tavo priešai bus ir mano priešai...“

2008.03.18. Sapne išvystu Dangumi praskrendantį angelą, apsivilkusį mėlyna tunika. Rankose laikė triūbą. (Dievo ženklas epochos pabaigai.)

Lurdas. Vakar įjungiau galingiausias dvasines priemones, kad apsaugočiau tą vietą nuo piktojo, kad gaučiau teisingą informaciją iš Dievo, nes man jau neramu dėl ateities. Ką galiu padaryt, kaip padėt kitiems? Sapnas toks: žiūriu į veidrodį ir matau save iš nugaros. Esu ilgais juodais plaukais, krentančiais ant pečių. Tik dalis plaukų lyg kokios kaselės yra baltos - pražilusios. Po to žiūriu ir barzda tokia pat. Kažkam norėjau parodyti, nusivynioju skepetą kuria buvau užsidengęs, mano barzda absoliučiai balta. (Nereikia jaudintis - Dievo malonė eina aplinkui visą tavo galvą ir ją saugo.)

Sapnai iš Dievo. Daug epizoduose pažįstamų veidų. Šiąnakt tokios gražios šviesos krenta ant katalikų bažnyčios. Reikėtų nufotografuoti, tačiau kolega sako, kad nesimatys ir pakiša žiūroną su vienu objektyvu. (Net sapne Dievas žino, kad jau esu vienakis.) Sakau - užsuk žalią filtrą. Bažnyčioj mane palaimina kunigas ir pasirodo dangaus vartai. Jie po baltu cementiniu Kristaus Kryžiumi, tarpe Kančios sukryžiuotų kojų, ten net galva nepralenda. Kažkas bando prakišti - neina. Aš priklaupiu, pabučiuoju Kančiai kojos pirštelį. Išlenda iš jo baltas liežuvio galelis, prasiveria durelės tarpe sukryžiuotų kojų ir visai normaliai pralendu. (Skaistybė yra Dangaus vartai, tai simbolizuoja sukryžiuotos Jėzaus kojos ant Kryžiaus.) Kitame epizode gatvės valkatos kepa savo veido atvaizdus-blynus ir juos pardavinėja. Vienų dideli, kitų visai mažučiai, trečių net su krauju išsitepusios kaukės, tačiau aš jų neperku ir nevalgau. (Lurde visi buvome labai draugiški, būčiau galėjęs būti visą vasarą, tačiau, deja, laikas – suskaičiuotos dienos.)

Kitame epizode, krašto apsaugoje vadas Juozapas K. – piršlys. Jis mane praleidžia pro kulkosvaidžius mašinoje. Tenai ruošiam saliutus iš žvakių.

Sapnas. Norėčiau mašina važiuoti, tačiau įsėdu - nėra stiklo, jo vietoje tapetais apklijuota siena. (Vadinasi teks ne mašinoje dirbti, o pasiieškoti kambario.)

 Sapnas. Žiūriu lyg bičių spiečius virš galvos. Paskui pamatau, kad tai kulkos krenta. Aš užsidengiu galvą krosnies durelėmis ir taip išsisaugau. (Reiks gyvent kaime, krosnelę kūrent ir tenai praleist blogus laikus.)

Kitas: Laukiam eilėje įteikti dovanas Popiežiui. Aš rankose turiu paveikslą, kurio matau tik rėmą. Jis truputį išsitepęs. (Reikia išpažinties.) Po to atsiranda Popiežius. Aš jam ištiesiu ritinį balto popieriaus.

Kitas. Moteris nusileidžia laiptais į apačią. Aš iš paskos. Stovim lauke, kalbamės. Staiga netoliese sprogsta atominė bomba. Smūgio banga, karštis tokia baisia galybe perplėšia erdvę lyg sieną, saugančią mus. Ir viskas.

2008-11-30 Užvakar, t.y. penktadienį palaidojom mūsų buvusį vyskupą Antaną Vaičių. Nuo to laiko, kaip sužinojau apie jo mirtį, meldžiausi vakarais už jo sielą. Ketvirtadienio vakarą buvau grįžęs į Mažeikius ir instaliavau dukrelės kompiuterį. Jau visai vakare, besėdint, pradėjo mane glostyti ir kitaip veikti energija. Supratau, kad tai vyskupo Antano siela aplankė mane atsisveikinti. Negalėjau jo nei girdėti, nei matyti – tik jaučiau. Tai mintimis atsisveikinau su šiuo brangiu ganytoju, kuris jau sekančią dieną susitiks su amžinybe. Jis pasiliko mano atmintyj ir širdy. Jo pamokslo, pasakyto per mano vaikų dermavonę, Mažeikiuose, nepamiršiu: „Vaikai, ar esat matę girtą vyrą“? Visi: „Esam, esam“. „O girtą moterį“? Vieni: „Esam“, kiti: „Nesam“. Antanas Vaičius: „Vaikai, jei esat matę girtą moterį, jūs jau esate matę viską“. Taip pat buvo visų mylimo ir gerbiamo Popiežiaus Jono Pauliaus II mirties dieną. Kai tik buvo pranešta apie jo mirtį, meldžiausi už jo sielą rožančių lotyniškai. Pajuntu, kad jo siela šalia ir jis meldžiasi kartu su manimi. Manau, kad tokiu būdu Dievas parodė jo sielai, kokios maldos jis norėjo Bažnyčiai.

Padariau internetinę svetainę, į ją įkėliau Šv. paveikslėlių, sudėjau savo knygas. Išvydau viziją. Į juodumą veržiasi šviesa ir toje tamsybėje atsiranda šviesos pavidalai, kaip formuotųsi nauja erdvė, naujas dangus. Jame iškilo Šventi reginiai. (Mano kompiuteris kunigo pašventintas ir signalai siunčiami erdve. Gal kas ir vyksta.)

Epizodas sapne. Einu per dulkiantį lietų. Ranka braukiu lašus nuo baltos, odinės blizgančios striukės. Galvojau, kad nuvalysiu nešvarumus, tačiau ši buvo švari. (Išpažinties dar nereikia. Baltas drabužis – tai gerai.)

2008-12-06. Šiąnakt prabudau anksčiau nei pradėtų skambėti žadintuvas telefone. Jį buvau nustatęs „Šventajai valandai“ - naktinei adoracijai. Po to vėl nuėjau miegoti. Sapnas. Jame važiuojame lyg autobusiuku. Tiksliau važiuoja Meškienė (berods Eugenija), neseniai mirusi N. Akmenės merė. Ji padėjo man galvą ant peties, prisiglaudė. Tačiau nerodo nei veido, net neprataria nė žodžio. Nesuprantu ko ji nori. Pagalvojau - gal meilės? Tačiau ne. Ji atsisėda priešais mane, lyg kupė, galvos nepakeldama. Po to apžiūrinėju išdėliotus kompaktinius diskus su įvairiais atlikėjais, dainininkais. Gal tai tie, kuriuos ji parėmė būdama valdžioje ir turėdama galimybes? Taip galvos ji ir nepakėlė, tylėjo. (Manau, kad tokiu būdu ji paprašė manęs maldos, nors asmeniškai nebuvome nei artimi, nei pažįstami. Gal, kaip parapijos tikinčiojo, gal neturėjo ji ko bepaprašyti. Arba Dievas ar angelas jai pasiūlė tą padaryti. Apie jos mirtį buvau išgirdęs per Marijos radiją per intencijų valandėlę gal prieš kokią savaitę. Iš svetimų - tai pirmas aplankymas sapne. Pasimeldžiau ir sekmadienį paaukojau už jos sielą Komuniją.)

Sapnas. Kelionė, pietų šalis. Kažkas prekiauja šviežiais vafliais su purpuriniu įdaru. Turiu nežinomos šalies popierinių pinigų. Tačiau, kai atskaičiuoju už vaflius, žiūriu, ne tiek įdavė kiek maniau ir jei pirksiu vaflių, neliks pinigų. Sakau - nepirksiu. Bet mane gėdina pardavėjas, sakydamas, kad pažadėjai, - tai ir privalai pirkti, tačiau aš nepakimbu ant jo „kabliuko“.

Kitas epizodas. Kelias pajūriu, staiga jis baigiasi, vietoje jo - siena. Bandau įbridęs į jūrą, pažvelgti kodėl jis baigėsi ir kas toliau. Ogi tik vanduo, olos tolumoje kyšančios ir prietemos. Grįžtu atgal. Štai aš bažnyčioje ir kažkas pradeda šaudyti, kulkos varpo kiaurai patręšusias sienas. Bėgu slėptis, tačiau visur nesaugu. (Reikia atsisakyti skanėstų dėl finansinių priežasčių. Baigiasi kelias – laikas baigiasi. Kas toliau – kulkos?)

Šiąnakt sapnuoju, kad esu lyg bažnyčioje. Ji aukštai jungiasi su kokiu tai kupolu. Ir iš viršaus krenta ant žemės lyg kregždutės – vaikai. Aš juos gaudau, kad neužsimuštų. Išgirstu Švč. M. Marijos žodžius: „Ne kristi, o skristi!“ - ir rodo kad kažkam ant nugaros lyg angelui suskleisti sparnai ir kaip juos išskleisti. Tiesa jie išsiskleidžia ne kaip paukščių iškart, bet po poros veiksmų, kaip kokie mechaniniai. Ką tai galėtų reikšti? „Ne kristi, o skristi“. (Nepasiduot pagundai, kovoti, o už tai atlygis turėtų būti Dievo malonė paskraidyti sielai. Gali būti ir tai, kad atėjo laikas tokiai Dievo malonei. Deja, tik vieną sielos skrydį tesu turėjęs, tai skrydis į dangus, pas dangiškąjį Tėvą. Deja, tai nebuvo mano valia ar noru ir tada jokių pastangų tam nereikėjo. O čia moko, kaip išskleist sparnus. Gali tai būti susieta su gundymu, o atsilaikius malda prieš jį gali būti sielos skrydis. Taip kartą vyko, atsilaikius prieš paleistuvystės demoną, aplankė po to Išmintis. Kitą sykį, rugsėjo pirmą, atsilaikius prieš marinimą, pagriebė sapnas ir dariau skrydį - „mirties kilpą“. Tada išgyvenau tokį jausmą lyg iš tiesų skrisčiau lėktuvu ir su visais išgyvenimais. Gal jau tada buvo sielos skrydis savo sparnais? Keliaujant iš Garbandalio, leido Dievas pamatyti savo aurą. Gal augo ne tik aura, tačiau ir sparnai? Yra toks pasakojimas, berods iš Šv. Antano laikų, kai buvęs nusidėjėlis buvo nešamas, padėtas ant rąsto ir liepta jam angelo pačiam skristi į Dievo Karalystę. Kaip šis malda augino sparnus ir kaip jo trečias bandymas buvo sėkmingas. Gal iš tiesų malda turime užsiauginti sparnus? Gal sieloje ir dvasioje pokyčiai vyksta ne tik auroje, bet ir auga sparnai? Serafiškasis kelias – Pranciškonų Mažesniųjų brolių kelias. Kol jie buvo keliauninkai ir vargdieniai, tada tai galėjo vykti. Ko gero taip ir yra! Mistika yra tiesiausias kelias į Dangų. Išeina taip, kad lieka dar vienas uždavinys – nuskristi į tą Dievo karalystę ir tai reikia padaryti jau pačiam.)

Ką galėtų reikšti toks sapnas? Peržiūrėjau atsiliepimus tų, kurie išeina iš kūno ir skraido. Peržvelgiau jų praktikas. Manau, kad ne man tokios praktikos, nes jos reikalauja daug laiko ir įgūdžių. Manau, kad tie, kurie be tikėjimo panyra į ezoterinius dalykus yra Dievo akyse panašūs į varliukus. Su tikėjimu tai darantys - į paukštelius. Tačiau visos ezoterinės praktikos susideda iš etapų. Pirmas - tai visiškai nurimti, kitas - išeiti iš kūno ir tada jau gali mokytis skristi. Kiek esi tobulas, tiek aukštai ir gali pakilti. Jei priaugęs dangus, tai ir pasieksi tas sferas ir bendrausi su tos sferos dvasiomis. Jei dar be sparnų ir auros, kuri yra ir proto apsauga, tai ir tasysies po tą astralą kol visai paklysi. Net Tibeto Lamos mokyme radau esminių klaidų apie dvasinius dalykus. Taigi darau išvadą, kad budistai tiesos nepažino ir negali jos atrasti. Jie nėra blogi, todėl neprasmenga į ugnies gilybes ir netiki pragaru, tačiau neturi Kristaus, todėl nepakyla į šviesos aukštybes ir neturi pilno pažinimo. Taip, kad jie tebėra dar Dievo kūryboje paauglio vietoje ir tebėra tamsos vaikai, nežiūrint į tai, kad yra tobulai įvaldę ezoterinius dalykus, kaip akimirksniu išeiti iš kūno ir pasiekti tas sferas iki kurių jie priaugę. Peržvelgiau Budos pagrindinius principus, pasirodo, kad aš ir taip savo gyvenime laikausi tų pačių principų. Jie įrašyti mano širdyje ir yra dalis Dieviško pažinimo ir gyvenimo nuostatų. Tiesa, tik pagrindiniai principai. Satja Sai Babos mokyme radau vieną teiginį, kuris yra priešingas Dievo Kristaus principams ir įstatymui, visa kita buvo, kaip nekeista, teisinga. Tai kaip šaukštas deguto medaus statinėje. Kai skaičiau Satja Sai Babos pamokymus naktį susapnavau, kad valgau juodus avinėlius.

Trijų Karalių diena. Šioks toks įdomumas per sapną. Sapnuoju, kad ant kelio tupi didelė varlė. Nežinau kokį veiksmą atlikau, gal paspyriau, kad ji nulėkė vos ne iki horizonto ir dar pašokinėjo lyg futbolo kamuolys. Po to žiūriu - žolėje geltonai žalias kamuoliukas lyg balandžio kiaušinis, tik minkštas, kaip iš medžiagos. Aš suprantu, kad iš jo turi kažkas išsiristi. Kas išsiris, gal varliukas? Žiūriu išsirita mažas nematytas gražus paukščiukas. Vaje, galvoju, toks mažas, toks gležnas jis pražus, kaip jį išmaitinti? Tačiau tik spėjęs apsidairyti, jis pradeda snapeliu čiupinėti viską – žolytę, ieškodamas mažų vabalėlių, po to praryja visą tą apvalkalą iš kurio išsirito. Nepražus galvoju, nes toks rajus.

Vakar vakare dar gaunu ženklą iš Dievo, gal dėl tos meditacijos, kurią atlikau su maldos praktika. Meldžiausi į Šventąją Dvasią, o po to siunčiau visiems meilės spindulėlį į jų širdis, neaplenkiant ir dangaus gyventojų, ir kad Dievas atgaliniame veiksme pripildytų mūsų širdis meilės ir šviesos.

Sapnas. Įkalnėje susikerta geležinkelio bėgiai. Jie sudaro trikampį. To trikampio viršūnė į kalniuką. Staiga pravažioja visais trimis bėgiais trys traukiniai - sidabrinės spalvos su raudonų detalių papuošimais. Jie tokie dideli, didesni nei įprasta. (Traukiniai simbolizuoja tris epochas, o tie kurie jais važiuoja įeis į Gyvenimą.)

Ilgas sapnas, bet jame apreikštas toks dalykas, kad turim bendrą sūnų su mano pirmąją meile S. Sapnuoju, kad S. yra darželyje lyg auklėtoja ir sėdi lovoje ir sako man tokius žodžius: „Mano sūnui tavęs nereikia“. Buvo dar vienas sapnas šia tema. Prieina S. sūnus prie manęs. Sapne suprantu, kad tai mūsų bendras sūnus. Jis taip išdidžiai prisiartina. Aš jam ir sakau: „Tu esi meilės vaisius, aš tavo mamą labai mylėjau“. Tada jis mane apkabina.

Naktis labai sapninga. Sapnai tokie malonūs. Su darželių auklėtojomis ir būriais vaikų traukiame kur saugu. Staiga dangumi pajuda saulė lyg koks permatomas diskas, virš galvų ji sustoja ir joje sutviska keturi šviesos liežuviai. Tada ji staigiai leidžiasi ir dingsta. Judame toliau. Pribręsta kovos momentas, vieni pasiruošę gintis, kiti pulti. Gynybos pusėje tik vaikai ir tos auklėtojos. Aš kalbu su priešo vyriausiuoju. Sakau - tarkimės. „Esu gyvas Dievas gyvenantis žemėje, įleisiu tave į Dangų“. Ištiesiu jam ranką ir sakau - taika. Jis ją paspaudžia ir lieka taika. Kažkas norėtų imti interviu, tačiau aš nesutinku. Po to reikia pereiti per pavojingą statybos ruožą, per siaurą siją. O apačioje tarsi bedugnė. Sakau: „tie kurie galvoja ir daro piktą - nukris, pereis tik tie kurie geri“. Pereiname. Mane supa būrys jaunų moterų. Guliu ant žolės, galvą padėjęs vienai ant kelių, kitą blondinę švelniai pabučiuoju. Kai ši nepatikliai žiūri - aš sakau: „Jei turėtumėte širdį, jūs mane pažintumėte“. Kažkuri ištaria: „Jėzus“. Aš atsakau: „Du viename“. (Čia tik gražus sapnas ir tiek.)

Sapnas. Meldžiuosi kaip ubagėlis, turiu pinigų, tačiau Dievas taip nori. Ant kibiro pasidedu kepurę. Tame kibire plaukioja balti centai. Kažkas priėjęs paaukoja pora naujų monetų po penkis litus. Daugiau niekas neaukoja. Žiūriu - kepurė dingo, gal nuskendo. Pagraibau po vandenį - nėra. Einu išpilti kibiro. Vandens iki pusės ir tas pats juodas. (Aiškinimas. Išpilu iš kibiro juodą vandenį. Pradėjau melsti privatų egzorcizmą, kuris leidžia iš savęs išsivaryti piktąsias dvasias. Atsimeldžiau pirmąją dieną, tačiau nepajutau, kad kas išeitų, todėl vakar ir nebesimeldžiau, galvodamas, kad nereikia daugiau. Sapne rodo, kad efektas yra – reikia procedūras tęsti. Kai pirmą kartą atlikau šį devindienį jaučiau, kaip kasdien po vieną jų išsivarau. Jį įdėjau knygos gale.)

Sapnuoju, kad esu bažnyčioje. Kunigas Bronislovas įduoda dėžę, o tenai jo ir dar vieno kunigo raštas pasirašytas. Tame rašte užrašyta mano pavardė, vardas.

2009.07.10. Sapnuoju, kad lipu į kalniuką ir nešuosi baltą kibiriuką. Jame šiek tiek baltų grybų. Užlipu į saulės nušviestą aikštelę. Tokia plokštuma kaip stalas. Čia yra daugiau žmonių. Ruošiamės valgyti, bet stalas kuklus, vos ne tuščios lėkštės. Mūsų Prezidentė taip pat čia. Ji švariai skudurėliu trina didelę gražią, tuščią lėkštę. Toliau matosi aukštas, žalias kalnas, o jo viršūnės net nematyti - rūke paskendusi. Tą kalną iki pat jo viršaus puošia baltų žiedų girliandos. (Tie grybai - tai maldos. Kuklus stalas – sunkmetis tęsis, Kalnas - tai periodas, kuris nežinia kiek tęsis. Baltų gėlių girliandos - tai atsimelsti rožančiai.)

Šią naktį sapnuoju, kad esu bažnyčios gale, o bažnyčia tokia didelė, vos ne kaip Šiluvos aikštė. Ir tokia pat plokščia, apšviesta baltos šviesos. Priekyje toli altorius. Aš turiu rankose knygą. Ji tokio didumo kaip senasis Mišiolas, tik plonesnė, gal kokių poros cm. Nueinu į priekį ir paduodu, tą savo knygą kunigui stovinčiam ant pakilos prie altoriaus. (Įdomu tai, kad aš pats buvau su kunigo rūbu.)

Spausdinu knygas. Per Marijos radiją transliuoja Šv. Mišias. Pakylėjimas. Priklaupiu ir nusilenkiu pagarbinti Dievą. Ir staiga aplink mane prasideda suktis energija. Pasijuntu centru, apie kurį viskas sukasi. Gavau pasiremti alkūnėmis į grindis, kad neparkrisčiau.

Sapnas. Einu ir pamatau pavargėlį, pasidėjusį kepurę išmaldai. Žinau, kad piniginėj turiu kelis litus ir vienas pinigėlis yra penkiasdešimties centų moneta. Galvoju - prieisiu ir paaukosiu. Pasilenkiu dėti pinigėlį į kepurę, tik pažiūriu - Kristaus veidas, kaip iš Tiurino drobulės. Tuoj parpuolu prieš jį ant kelių ir pradedu garbinti.

Petro sapnas. Sapnuoju tave, Arūnai. Tu turi labai brangią lazdos didumo knygą. „F“ foliantą – šventraštį, parašytą aramėjų ar chaldėjų kalba. Man ta knyga taip patinka. Galvoju, kaip ją iš tavęs iškaulijus ar pavogus, ar nupirkus. Ji be galo brangi, kokius penkiasdešimt tūkstančių litų kainuoja dabar. Juk tu vistiek nesupranti tos knygos vertės. Klausiu: „Ar supranti ką skaitai“? Atsakai, kad supranti - išmokai labai greit. Po to sakau: „Tu paslėpk tą knygą po septyniais užraktais ir niekam jos neatiduok“.

Sapnas. Minia žmonių, kažkam pasakau, kad galiu padėt apsėstiesiems. Ir nuveda mane į kambarį kur užrakinti apsėsti vaikai. Jų keletas, veidai perkreipti. Bet atmosfera tame kambaryje nepakeliama. Toks spaudimas, kad iškart parkrintu ant kelių ir pradedu melstis lotyniškai „Pater Noster“ malda. Melstis taip sunku. Per didžiulę jėgą vos ištariu žodžius. Kai tik pasakau maldos žodį - pakylu. Ir taip kol atsimeldžiau per didžiausią vargą šią maldą, pakilau iki lubų. Ir tada iš kažkur išlindo nelabasis, o apsirengęs kaip žmogus su kostiumu. Jis pasišalina iš šio kambario per duris.

 Sapnuoju, kad turiu gražų didelį rankinį, auksinį laikrodį piniginėje. Sekundininkas tiksi. Minučių rodyklė rodo, bet valandinė rodyklė nukritusi. Galvoju, kaip reikės ją uždėti? (Laikas skaičiuojamas minutėmis, net nebe valandomis. Iki ko?)

Ši knyga dar tik rašoma. Autorius pasilieka teisę papildymams, pakeitimams ir pataisymams.

GARBĖ JĖZUI KRISTUI!

 

Privatus egzorcizmas

(Kalbėti 9 dienas, pradedant nuo devynių kartų per dieną ir baigiant, paskutinę devyndienio dieną, vieną kartą. Šis egzorcizmas kalbamas ypač sunkių išbandymų metu, pagundų atveju, apsėdimų ir demoniškų varginimų atvejais, galima melsti už kitus. Taip pat padeda ir iš savęs išvaryti piktąsias dvasias, pabaigiamas devyndienis 67 (68) psl. sugiedojimu. Psalmė giedama garsiai! Jei negalite melstis kartokite Jėzaus ir Marijos vardus, prašykite jų pasigailėjimo. Sustiprėjus prašykite (šventos gyvensenos) kunigo palaiminimo su rankų uždėjimu ant galvos, o po to, ištyrę sąžinę atlikit gerą išpažintį.)

Pradžia: Ateikite angelai ir archangelai, angele sarge, Šv. Globėjai (Ona, Marija, Petrai...). Saugokite mane (vardas), globokite mane, gelbėkit nuo piktųjų dvasių. (7 kartus).

Jėzaus Nazariečio ir Švč. M. Marijos vardu įsakau jums, pragaro dvasios, pasišalinkite nuo mūsų (nuo....) ir iš šios (anos) vietos, nedrįskite sugrįžti (pas mus) gundyti ir kenkti!

Jėzau, Marija! Jėzau, Marija! Jėzau, Marija!

Šventasis archangele Mykolai, kovok už mus! Šventasis angele sarge, saugok mus nuo visų piktojo priešo žabangų!

Dievo atmestoji dvasia, drauge su visais šalininkais, Jėzaus Nazariečio ir Švč. M. Marijos vardu įsakau tau, kad akimirksniu dingtum, sunaikintum bei pašalintum visus nuodus, kurios man (jums, jiems) kokiu nors būdu teiki, daugiau nebegrįžtum ir jokios galios man (mums, jiems) nebeturėtum!

Gerk, šėtone, pats savo nuodus!

Žiūrėkite, štai Viešpaties Kryžius! + Bėkite pragaro galybės! Tai aš jums įsakau, kaip Šventosios Katalikų Bažnyčios vaikas!+ Amen.

Ištraukos iš 67 (68) psalmės

 

VIEŠPATIES TRIUMFO ŽYGIS

Kaip žmonės pasitinka ateinantį Dievą

Vos Dievas galingai pakyla,

Jo priešai pakrinka,

nekentėjai bėga šalin nuo Jo veido.

Kaip sklaidūs dūmai pradingsta,

kaip vaškas sutirpsta prieš ugnį,

taip Dievo akivaizdoj nusidėjėliai žūva.

Ogi teisieji Dievo akyse krykštauja, žavis,

šokinėja iš džiaugsmo.  

Dievas vaduoja užpultuosius

Viešpatį garbinkit kiekvieną dieną!

Dievas naštas mūsų neša – Jis vaduotojas mūsų.

Mūs Dievas – tai gelbintis Dievas,

padeda iš giltinės Viešpats Dievas ištrūkti.

Tačiau savo priešams Dievas trupina galvas,

jų išdidžias gauruotąsias galvas,

kuriose gimsta piktybės.

Viešpats juk sakė:

„Iš Bašano kalnų juos atvesiu,

net jūrų gilybėj surasiu.

Tu priešo krauju kojas nusimazgosi,

ir tavo šunims dar bus ko laižyti“.