MISTINIS DIEVO VEIKIMAS

 

MISTINIS DIEVO VEIKIMAS

 

 

2009 m.

 

 

UDK xxx(xxx,x)

 Ar – 005

 

Panaikinus Popiežiui Paulių VI. Kanonų teisės Senojo Kodekso 1399 ir kt. kanonus {A. A. S. 58 (16)} 1966 m. Nėra draudžiama publikuoti, skelbti ir platinti be Bažnyčios „IMPRIMATUR“ naujų apreiškimų, vizijų, pranašysčių, stebuklų ir t.t.

O. A. M. D. G.

 Mistinis Dievo veikimas

 

 Mistika šis žodis apima tai kas antgamtiška ir jo veikimas yra neįrodoma tiesa, kurią gali liudyti tiktai tie, kurie su ja susidūrė ir išgyveno. Mistinis Kristus – Bažnyčia, o tikintieji šito Kristaus Kūno nariai. Antgamtinis veikimas būna dvejopas. Šviesos arba tamsybių veikimas. Dievo arba Jo pasiuntinių, arba piktųjų dvasių veikimas. Jėzus palaimintais pavadino tuos kurie įtikėjo tikėjimu, o ne regėjimu. Keičiasi laikai, keičiasi epochos, keičiasi kartos. Koks bus naujosios epochos tikėjimas? Gal bus duotas tikėjimui „regėjimas“? Slėpiningoji Mana – kas tai?

 

Prašymas: be autoriaus sutikimo teksto nekeisti, informacijos apie autorių neteikti, ir jo atvaizdo neplatinti! Knygos „Brolių Kelias“, „Draugai“, „Kryžiaus Kvailystė“, „Antrasis Žiedas“, „Mistinis Dievo veikimas“ patikrintos per Dievo priskirtą kunigą-vienuolį-Marijoną Bronislovą Paltanavičių.

 

 

Šias knygas galite rasti adresu internete:

http://brolisarunas.mylivepage.com

http://brolisarunasa.mylivepage.com

 

 

Knygas (knygų pavidalu) galima užsisakyti elektroniniu paštu. Adresas: arunasmil@gmail.com

VAIKYSTĖJE

Kažkur giliai atmintyje, ar tai pasąmonėje, ar tai sieloje, gludi atsakymas į visus klausymus susijusius su sutverimu ir amžinybe. Tie Dangiški prisiminimai ir Dieviški vaizdai kartais išnyra iš atminties lyg bevandenėj dykumoj miražai, ir primena, kas tu žmogau esi ir kurlink eini. Žinau, kad tikrai kūdikystėje buvo toks laikotarpis, kada galėjau regėti atvirą Dangų ir su Dievu bendrauti mintimis kaip su Tėvu. Apie bendravimą kalba dar nesuvoki, nes ji nėra reikalinga, tai yra širdies kalba. Tačiau, kai atsiveria akytės žemiškiems vaizdams ir garsams, užsidaro Dangiškoji paguoda. Gal tai buvo iki gimimo, nežinau tik žinau, kad tai buvo. Dar kartą Dievas tai kartais primena ir po kelių dešimčių metų, kaip malonės dovaną, kaip Šventosios Dvasios paguoda. Primena ir parodo, kada Jam tai patinka, o ne tada kada aš to norėčiau. Vaikystėje kartais būdavo vakarais atsigulus staiga apimdavo keistas jausmas, rankos, krūtinė kažkaip persikeisdavo ir pasijusdavo tokios storos, kaip kažko pripumpuotos, o aš pats tarsi būčiau visas į geltoną rutulį patalpintas ir visas labai suspaustas, ir pats esu visas geltonas. Tai trukdavo po keletą ar keliolika minučių. Tada apie tokius dalykus net nesusimąstydavau, kas tai ir kodėl, tačiau ir paklausti nebuvo ko, nei man kas tokiais patyrimais kas nors pasidalindavo, nei aš kam sakiausi, buvo ir tiek. Taip pat būdavo sapnuosiu tokius ryškius spalvotus sapnus, kurie buvo tokie tikroviški, kad ir po šią dieną juos prisimenu. Turiu, kai kuriuos iš jų papasakoti, nes manau, kad jie yra sapnai-vizijos ir yra svarbūs ne tik man pačiam, bet ir kitiems. Kad ir šitas, pats pirmasis kurį atsimenu:

Saulėta, graži diena, dangus toks mėlynas ir mes vaikai žaidžiame pievoje netoli nuo namų. Staiga iš rytų pusės per visą dangų atskrenda nematytų skraidančių laivų, dabar juos aiškiai vadina: NSO. Kokių ten tik nebuvo, vieni, kaip tos „lėkštės“, kiti kaip „cigarai“ tokie ilgi su langeliais, kaip debesys jie užtraukė visą ritinę dangaus pusę. Aš persigandęs nubėgau į kanalą slėptis ir parkritęs stebiu juos. Po keturiasdešimties metų, turiu versiją šitos vizijos. Ji nukreipia į šios epochos paskutines dienas, kai Viešpats atsiūs dangaus kareivijas susirinkti savo išrinktųjų ir pakels juos nuo Žemės, kad galėtų juos sugrąžinti į perkeistą ir apvalytą Žemė nuo visokio blogio. Tikrai taip gali įvykti, nes žmonija labiau kas dieną „genda“, nei taisosi ir tai gali įvykti, bet kurią diena, nes žmogus pasikėsino į gyvybės paslaptis, o to Dievas tikrai to netoleruos!

Nepamirštamas sapnas kurio taip pat nepamiršiu savo gyvenime taip pat buvo dar vaikui esant sapnuotas internate. Tada prisisapnavo Švenčiausioji Mergelė Marija, tik aišku niekas man negalėjo pasakyt, kas ši gražioji ponia. Man tai buvo nepaprasto grožio jauna moteris ir tiek, kuri man pasakė žodžius kurių negaliu pamiršti visą gyvenimą.

Mažeikių kapinėse, kai dar buvau vaiku, buvo tokia kripta gal būt taip vadinama, ten buvo du maži kūdikėliai karstely padėti. Tai buvo matyti pro stiklinį langelį ir mes vaikai, dažnai beslampinėdami prilysdavom pro tą stiklelį pažiūrėti į tą koplytėlę, bet ten daugiau nieko ir nebuvo. Štai, sapnuoju vieną naktį, kad aš esu tos koplytėlės viduje, sienos tokios akmeninės, niūrios iš vidaus. Kažkur aukštai tiktai langelis matosi, pro jį šviesa sklinda, apsidairau, o čia pilna tokių  geležinių lovų, kaip tada internate pas mus būdavo. Jose guli daugybė žmonių ir visi vaitoja:

- Oi kaip mums sunku, kaip mums skauda, kaip mums negerą. Ir aš galvoju ką čia, aš,  toks vaikas, veikiu tarp jų visų. Daugiau čia vaikų nėra, tik aš vienas. Staiga nušvinta visas tas požeminis kambarys ir pasirodo tokia šviesi šviesi nepaprasto grožio moteris, jaunutė tokia. Ji pažiūrėjo į mane ir sako man:

- Jeigu nori žmonėms padaryti gera, tu turi atiduoti save. Ji pasirodė gal kokį metro nuo žemės. Man tada vaikui pasirodė, kad ji lig ant kokios krosnies stovi, tokiam aukštį, bet ten nebuvo jokios krosnies ir štai ji nusileido į apačią, priėjo prie vieno žmogaus, apkabino jį ir sako jam:

- Ar dabar tau geriau?

- Taip, kaip man gera dabar. Priėjo ji prie kito žmogaus, vėl apkabino, pradėjo glostyti ir klausia:

- Ar dabar tau gera?

- Dabar gera sako tas žmogus. Taip ji ėjo per žmones juos apkabindama ir paglostydama. po to apsisuka ir vėl pažvelgia į mane. Žiūriu, jau nebėra jau tos jaunystės, dingo jos grožis, jau suvargusi prieš mane moteris tačiau tapati. Žiūriu, jai skruostais ašaros byra ir ji dar trečią kartą man sako:

- Jei nori žmonėms padaryti gera, tu turi atiduoti save.

Man buvo trisdešimt kokie penkeri. Meldžiausi atsiklaupęs prie Jėzaus ir Marijos abrozdėlių žvakių šviesoje. Ir mintimis paklausiau dėl to regėto sapno vaikystėje, kai buvo pasakyta:

- Jei nori žmones padaryti laimingus tu turi atiduoti save. Labai stipri energija apgaubė mane, kad net pasimečiau.

Dabar jau suprantu tuos žodžius, kai praėjau Dievo mokyklą čia, žemėje ir tuos kelius kuriais mane pravedė Dievas. Šitame plane, Jo plane, Jo mokyklą. Viskas yra susiję, viskas turi prasme ir jame aš tik Jo įrankis. Visa labo, tik kareivėlis. Ne, ne, ne taip kaip kariuomenėje, Dievo kareivėlis tai menkas žmogelis, kuriam Dievas patikėjo misiją.

Buvo dar toks ypatingas Dievo malonės būvimas kurio nesupratau ir nevertinau, kaip gyvenimo džiaugsmas ir nemokėjimas pykti, tik kai šią malonę praradau, tik tada suvokiau, kokia brangi ji man buvo. Visados taip yra, tik kai prarandi kažką brangaus, tik tada supranti ką tai tau reiškia: Kas yra Taika, suvokiau, kai tarnavau Sovietinėje Armijoje Afganistane, regėdamas karą savo akimis. Tada suvokiau, ką man reiškia žodžiai: Taika ir Tėvynė.

Prisimenu tokią viziją. Dievo karalystė, tarsi apsupta šviečiančiu žiedu. Į ją niekas iš pašalinių patekti negali. Už jos minia žmonių. Aš išeinu už žiedo ir įduodu žmonėms knygą.

PRADŽIA

Mistikos pradžia savo gyvenime laikyčiau 33 savo gyvenimo metus. Tada visiškai nelauktai, eilinę diena, belaukiant vakarienei kepamų blynų, priguliau keliolikai minučių nusnausti. Netikėtai atsidaro kaktos viduje lyg ekranas, kine jis būna baltas ir ant jo projektuojamas vaizdas, o čia man atvirkščiai, juodas ekranas ir spalvoti, ryškūs vaizdai. Tai buvo šventi paveikslai, tokie gražūs, kokių žemėj vargu ar pamatysi. Tai ir Jėzaus, ir Dievo Motinos, ir daug kitokių, kai kurie jų inkrustuoti brangakmeniais. Fantastiškas grožis, troškau tik vieno, kad galėčiau ilgiau į juos žiūrėti, tačiau juos man rodė gal tik po kokią sekundę ir ritmingai vienus keitė kiti. Kiek truko šis seansas negaliu pasakyti, gal kelias minutes. Po to per vakarienę tą regėjimą papasakojau brangiausiajai, ji tik kreivai pasižiūrėjo ir pasijuokė, matyt pamanė, kad apsisapnavau ir tiek. Tiesa, dar ir po šią dieną nesutikau žmogaus kuris nepasišaipytų iš tų mano mistinių pasakojimų, todėl Dievas ilgai ir skausmingai mokino prisikąsti liežuvį ir išmokti patylėti. Iš tiesų jie galvoja, kad šaiposi iš manęs, ne jie iš tiesų šaiposi iš savęs, demonstruodami savo netikėjimą ir nesupratimą tokių dalykų kurie reikalingi pamąstyti ir pakilti virš savo kasdienybės ir žemiškų dalykų. Savo karta nepriėmė ir atmetė Kristaus mokymą, nenustebsiu jei ir ši, mūsiškė, karta atmes ir „Mistinį Dievo veikimą“. Nes iš tiesų jame nieko naujo, o tiktai kas buvo duota iš Dievo žmonėms ir Bažnyčiai per amžius, tačiau žmogus nebūtų žmogumi, jei nesistengtų tai kas tobula ir iš Dievo dar patobulinti. Taip jam betobulinant iš Dangiškų dalykų gaunasi žemiški, o iš Dieviškų - velniški, ir tada net ir matydamas kokius vaisius atneša tie patobulinimai, jis bevelėja geriau užsimerkti ir suranda šimtus būdų apsiginti savo modernizacijom, nei atitaisyti klaidas...

Mistinis Dievo vedimas prasidėjo kartu su Lietuvos Atgimimu, su Sąjūdžio banga. Tuo metu griuvo sena sistema ir užuomazga naujos. Buvo leista laisvai kurti, steigti firmas, visokių „UAB“-ų metas. Tada nebuvo problemų užsidirbti pinigų, aš irgi bandžiau daryti tai, kas man atrodė suteikia galimybę daugiau užsidirbti. Man tai atrodė paprasčiausiai suktis automobilių pirkimu, remontu ir pardavimu. Negaliu skustis, man tada neblogai sekėsi, turtingu netapau, bet pragyvenimui užteko.

VIEŠPATIES PAKVIETIMAS

Diena ėjo vakarop. Aš triūsiau garaže, ruošiau automobilį suvirinimui, elektrine šlifavimo mašina šalinau rūdis. Galit įsivaizduoti, kaip tuomet atrodžiau. Ant akių uždėti dideli darbo akiniai, ant nosies ir burnos respiratorius apsaugantis nuo dulkių kvėpavimo takus, o dulkių garaže tiek nuo rudžių, kad vos šviečianti elektros lemputė matosi. Darau pertrauką, reikia įkvėpti gryno oro. Nusiimu akinius, respiratorių ir einu prie durų. Buvau toks murzinas, kad ir nuėmus akinius ir respiratorių, vis tiek atrodžiau, kaip negras su jais, baltavo tik akys ir burna. Žvelgiant iš šiandienio supratimo, manau, kad tokia buvo ir mano siela: tamsi, dėmėta ir murzina. Tada apie jokius dvasinius dalykus negalvojau, rūpėjo verslas, pinigai, o netvarkingi jausmai lyg pavasario patvinusi upė, nešte nešė. Vos tiktai priėjęs prie durų išeiti laukan pajuntu lyg kažkas gyvas ant krūtinės vaikščiotų, tokia deginanti energija labai judri ir išgirstu ne ausim, o širdim aiškius žodžius:

- Tu turi vyresnį brolį, kuris tave labai mylį, eik ir ieškok jo! Iškart suvokiu, kad tai ne apie žemiškąjį brolį, o apie Jėzų, esantį Bažnyčioje. Taip tikrai sekmadienį būčiau nuėjęs, tačiau nelabasis, kaip visados užbėgo už akių Dievui ir man. Nepamenu, ar tik ne tą patį vakarą, jis atsiuntė sektantus iš „Meilės Žodžio“ irgi prie to paties garažo. Gavęs mistinį Dievo pakvietimą, pagalvojau, kad tai irgi Dievas juos siunčia. Gražiai jie mokėjo pamokslauti, gražiai mokėjo privilioti, taip ir atsidūriau aš pas Liuba ir Ženia, ir jos bute susirinkimuose, ir jų maldos namuose. Ne nesakau, kad taip neturėjo įvykti, sakau taip turėjo įvykti, nes Dievas panorėjo mane pravesti pro tas „galgotas“, kad pažinčiau juos visus netikrus ir tikrus pranašus. Tik kartais pagalvoju, kokia būtų buvusi laimė jų nesutikus, tačiau be jų ar būčiau paėmęs į rankas Šventą Raštą, ar nebūčiau „drungnu kataliku“, kaip ir daugelis. Tačiau mane pro juos pravedė Dievas, jei ne Jis, ar būčiau iš jų tinklų ištrukęs, vargu. Ar tik nebūtų ištikęs manęs, toks pat likimas kaip ata. Antano Daščioro ir ata. Vaclovo ir kitų, kurie beprotnamiuos pro langus iššokinėjo, ar kitokiais būdais galą pasidarė. Buvo visos prielaidos į tą sektą pakliūti, buvau atšalęs, nuo Dievo ir Bažnyčios mokymo nutolęs, tai kur man tai atskirti, kas nuo Dievo, o kas nuo piktojo arba tiesiai sakant, kas nuo velnio. Pradžioje pas juos gražu, visi vadina vienas kitą broliais, seserimis, gražiai šlovina Dievą gitarom pritariant. Visi atrodo tokie draugiški, bendraujantis, o ir duonos laužymas, vyno dalijimasis, visa tai atrodo, kaip tikroj Bažnyčioj. Tačiau tik atrodo, o tiesa yra visai kitokia. Tačiau apie viską iš eilės. Jau paties pirmojo susirinkimo metu Ženia pamokslaudamas pasakė:

- Jūs gimėte velnio šeimoje, kas nori pas Dievą, ateikit uždėsiu rankas. Suprantama, aš pas Dievą noriu ir nuėjau, kad uždėtų rankas. Tas jo rankų uždėjimas įnešė į mano sielą sumaištį ir nerimą, nes iš tiesų tuo metu į mane įleido piktąją dvasią. Ne ji negalėjo manęs priversti tiesiogiai daryti blogį, jai užteko, kad aš pradėčiau eit klaidingu keliu, o po to net pradėčiau piktžodžiaut Dievui, kas yra dar didesnis blogis savo sielai, nei šiaip įprastos žmogaus daromos klaidos ir nuodėmės. Taip kartą ir piktojo įkvėptas supiktžodžiavau Jėzui. Vakare tik atsigulus pajuntu, kad esu sudarytas iš žvaigždžių. Ir staiga ta visa didinga struktūra subyra  ir pasijuntu menkas, tuščias. Rankos kojos lankstos, tačiau manęs nebėra. Tą būsena buvo tragiška. Nelinkėčiau nei vienam jos išgyventi. Tačiau ieškojau būdų vėl atgauti savo sielai. Ir tik kai atradau formulę: „Jėzus Kristus yra Viešpats, garbė Dievui Tėvui ir Sūnui ir Šventajai Dvasiai, kaip buvo pradžioje taip ir visados ir per amžius amen“. Tik tai prikėlė mane iš dvasinės mirties ir vėl pajutau savy nors ir gležnutį, bet Jėzaus dieviškosios širdies plakimą.

Manau, todėl į mano gyvenimą taip audringai įsiveržė Dievas, nes įsėdau ne į tą „laivą“. Turiu papasakot keletą momentų, kurie gali būt svarbūs ir naudingi, tiems kas ieško Dievo ne ten kur derėtų, ir tiems kurie įleido šaknis toje „bevandenėje žemėje“. Jeigu bent vienas žmogus sugrįžtų į gerą kelią ir tai laikyčiau, kad mano pastangos nebuvo bergždžios, neveltui buvo kentėta, nes niekas negali nusakyti žmogaus sielos kainos, juk sprendžiasi žmogau tavo klausymas, hamletiškas - būti tau amžinybėje ar nebūti. Jei būti, tai su kuo būti, su Dievu, ar su tuo kuris tiktai apsimeta Dievu, ir ateina, kaip šviesos angelas savo dantis, ragus ir nagus pridengęs „avies kailiu“.

Prisimenu rinkomės tą vakarą pas Liubą melstis į butą. Kaip įprasta pasivaišinom kava, sumuštiniais. Grįžo iš mokyklos evangelizavusi dar viena „sesuo“ ir prasidėjo tarp jų barnis dėl to kad mažai kažko suevangelizavo. Galvoju, kaip gali būt iš Dievo tokie barniai, matyt piktasis prie jų prisisuko. Kai visi, kas turėjo ateiti susirinko, prasidėjo malda. Ten jie pradėjo melstis „kalbom“, nesuprasi ką, atseit angelų kalba, ar tai iš Šventosios Dvasios vargu? Dabar nediskutuosim ar taip ir yra, sekanti sykį, vienu žodžiu nieko nesuprasi, kas ko prašą ar ką meldžią. Tada ir aš atsistojęs tarp jų sakau Dievui:

- Dieve duok mums meilės! Tikrai nesitikėjau, kad Dievas išgirs mano prašymą, tačiau Jis ir buvo tą prašymą į mano lūpas įdėjęs. Ir staiga visą kambarį užliejo geltona šviesa, nežinau, nepaklausiau, ar visi ją matė, ar tik aš vienas, neatėjo net į galvą tokia mintis. Toje šviesoje iškart visi pasikeitė. Liuba su ta kita, kuria prieš tai barėsi apsikabino, atsiprašė viena kitos net su ašaromis. Peržvelgiau visus priešais mane sėdinčius ir išvydau juos perkeistus, mačiau prieš mane sėdinčius nebe žmones, bet sudievintus. Geltonoji Šviesa staiga dingo, kaip ir atsirado, vėl priešais mane sėdėjo eiliniai žmonės. Tą vakarą aš supratau, norint, kad žmonės taptu geresni, reikia iš Dievo išmelsti malonę, kad nužengtų Šventoji Dvasia - Meilės dvasia. Tada žmonės pradės mylėti vieni kitus. Nors ir kiek pas juos vaikščiojau, tačiau jokiom kalbom svetimom nepradėjau nei melstis, nei kalbėti. Tada galvoju reikia mintim klausti Dievo, kodėl aš tos malonės tom svetimom kalbom negaunu. Atsakė man tada Dievas:

- Tu kalbėsi Meilės kalba! Suvokiau, jog tai daug geriau, nei tos nesuprantamos kalbos.

Dvasinių ausų atvėrimas

Tą vakarą nesitikėjau nieko tokio ypatingo. Kaip visados atsiguliau ir permąstau dienos patyrimus. Ir staiga išgirstu, kaip ant sekcijos pradeda tiksėti laikrodis. Jis visą laiką tiksėdavo ir prie jo tiksėjimo buvome pripratę. Tačiau dabar visas dėmesys susitelkė į tą tiksėjimą, kuris pradėjo tiksėti vis greičiau ir greičiau. Ir staiga sprogsta mano ausyse kažkas ir pasipila karštas vanduo. Po to išgirstu visatoje plakančią Dievo Tėvo širdį. Ir su kiekvienu jos dūžiu tarsi viskas būtų sutveriama ir pasibaigia. Ir mano krūtinėje pradeda plakti Jėzaus Širdis. Pačiame centre saulės rezginyje. Tai neapsakomas jausmas. Jis pats brangiausias dalykas kokį gali išgyventi mistikas. Po kurio laiko kairėje kažkur žemai išgirstu plakant trečia širdį. Ji kaip kokio naujagimio plaka tyliau ir dažniau. Ir ta mažoji širdis pradeda kiltį į viršų. Ir ji pakyla iki saulės rezginio ir po to jos dažnis retėja, susilygina su Jėzaus širdies plakimu ir jos plaka jau vienu ritmu, bet vis tiek plaka dar dažniau nei Dievo Tėvo širdis. Ir šios širdys pradeda lėtinti savo ritmą ir prisitaiko prie Dievo Tėvo širdies ir visos širdys vienu metu plaka vienu ritmu mano krūtinėje. Po to viskas vėl dingsta ir pasijuntu vėl įprastai.

Apreiškimas baigėsi, vėl stovintis laikrodis ant sekcijos ciksėjo įprastu tempu. Tokiu būdu Dievas atvėrė dvasines ausis, kad nebūčiau kurčias Jo paliepimams.

 Buvo dar vienas labai svarbus įvykis man būnant pas juos. Kad jie kokie sektantai, ar jie veikia  pagal Dievo valią, man tada klausymų nekilo. Turiu prisipažinti tada buvau eilinė jų pagauta „žuvelė“. Tikėjimo dalykuose visiškai nesigaudžiau, tačiau Dievu tikėjau, kaip dabar daugelis, savo širdyje, tačiau galvojau, kad velnią yra patys žmonės įsigalvoję. Tai ir buvo didžiausia klaida. Todėl ir teko paragauti jo geluonies nuodų. Apie tai, kad jis tose sektose šeimininkas, net minties tokios neturėjau. Laimė, kad Dievas vedė mane, teikė savo malonės.

Tą vakarą vėl rinkomės pas Liubą į butą. Prisirinko daug žmonių, vos sutilpom. Jau praėjusi kartą kai meldėmės jaučiau virš savęs pravirą erdvę. Šį vakarą buvo kalbėta, apie tai, kad tiktai Jėzaus kraujas nuplauna nuodėmes ir jos yra atleidžiamos tikėjimu. Kas man užėjo ant liežuvio tą besimeldžiant pasakiau:

- Tikiu, kad Šventas Jėzaus kraujas nuplovė mano nuodėmes ir mano kaltės atleistos, ir esu šventas. Joks protaujantis žmogus neišdrįstų pasakyti tokių žodžių, nebūčiau išdrįsęs nei aš, tik daug vėliau supratau, kad dvasios gali kalbėti per žmogų, o žmogus yra viso labo tik įrankis, Dievo ar piktojo rankose. Net jei ir būtų koks iš tiesų švento gyvenimo žmogus, tai jis net kankinamas neišdrįstų save palaikyt šventu, kad jam nebūtų užskaityta kaipo didžiausia puikybė. Nes iš puikybės kyla pačios didžiausios klaidos ir ji yra visų nuodėmių motina! Viešpaties keliai nežinomi, tik po daugelio metų suvoki ką Dievas su žmogum darė, arba per jį, tam, kad įvykdytų savo numatytą planą. Vos tik ištariau tuos žodžius, iškart siela išskrido iš mano kūno, kas su juo dėjosi aš nežinau. Aš akimirksniu atsidūriau kažkur aukštybėse, šviesoje. Buvo toks jausmas, lyg būčiau uždarytas pašto dėžutėje ir tada pajutau, kad ant manęs užpylė lyg visą kibirą to kraujo. Staiga atsidūriau žmogaus formos inde, pilname šviesos ir ta šviesa perėmė mane visą, lyg visa Saulė būtų suėjusi į mane. Tai buvo stipriau ir už pačią mirtį. Tada toks pilnas šviesos nugarmėjau žemyn ir akimirksniu atsidūriau savo kūne.

Gerklėje įstringa tarsi kamuoliukas ir prabyla Viešpats pro mane tokiais žodžiais:

- Tėve, parodyk, kaip tu juos myli. Teištirpsta širdyje ledai. Tenuskęsta gėris tavo meilėje, o blogis teišplaukia į viršų.

Stovėjau kambaryje išskėtęs rankas ir drebėjau agonijoje. Ta šviesa ėjo per mano rankas ir jaučiu, kaip ji sueina į kiekvieną žemėj gyvenančio žmogaus širdį. Aš vis purtausi toj agonijoj ir šaukiu:

- Įvyko, įvyko, įvyko… (Свершылось). Šaukiau rusiškai, gal todėl ta kalba, kad ten esantieji suprastų. Tačiau ne kartą, esu šia kalba išgirdęs Dievo Tėvo, sakomą frazę - apreiškimą. Gerai apmastęs, suvokiu, kad būtent rusiškai, ta frazė turi savyje daugiausia „druskos“. Šviesai baigiant išeiti pro mano rankas ištariau frazę:

- Aš užverčiau Biblija!

Didysis mistinis įvykis mano gyvenime baigėsi. Visi stovėjo ir žiūrėjo į mane netardami nei žodžio, dar kažką su jais kalbėtis ar aiškintis nebebuvo prasmės. Tą dieną į mane pirmąkart įžengė Saulė - Jėzus. Tai buvo tarkim taip - krikštas ugnimi.

Parėjus namo atverčiu Bibliją kur papuola ir iškart akys nukrypsta į pastraipą: „Ir uždėjo jam ant galvos vainiką iš gryno aukso“. Ir vėl išvystu save regėjime, savo senąjį aš apsupta moterų draugijos apraizgomą lenciūgais ir nugramzdinama žemyn, o naujasis aš stovi kambaryje su Biblija rankose ir viduje galvos per visą kakta, kokiu 180 laipsniu atsiranda ekranas. Jame pilname dangiškos šviesos prabėga užrašas, šviečiančiom raidėmis. Tada žalio supratimo neturėjau kas tai ir ką galėtų reikšti. Tomis dienomis mistiniai įvykiai liejosi lyg iš gausybės rago.

Vieną vakarą pas Liubą vienai moteriškei Dievas parodo regėjimą. Vis dėlto ji prasitarė:

- Kokią taurę Dievas man parodė - senovinę, labai prabangią. Norėjau daugiau išklausinėti, tačiau ji tik žvilgtelėjo į mane ir sako, kad tai paslaptis.

Sapnas dar tebelankantis pas Evangelikus-liuteronus. Sapnuoju, kad esu jų susirinkime lyg stebėtojas. Pas juos scena. Joje paprastas medinis kryžius be kančios. Sapnuoju viską taip kaip yra. Tačiau ant scenos užsilipęs velnias su uodega. Apsivilkęs kareiviškais rūbais, apsimovęs kirzinius kareiviškus batus, o rankoje jo galingas bizūnas, kad muštruoja tuos maldininkus. Visi tik laksto, darbuojasi, šveičia. Žiūriu mano maža mašinytė „Austin mini metro“ areštuota, uždaryta į aptvarą. Ir štai vienas iš tenai esančių maldininkų prieina prie manęs. Jo rankoje laikraštis. Jis rodo tenai esantį straipsnį su nuotrauka ir sako tenai apie tave parašyta. Parodo taip greit, nespėju perskaityti. Sakau duok paskaityti, tačiau šis sako, kad negalima. Dar ne iškart lioviausi pas juos lankytis.

Vieną rytmetį toks vaizdinys mane pažadina. Žalia pieva. Aplink mano galvą sukasi kažkokia dvasia. Ir ta dvasia nusiurbia visą mano intelektą ir aš pasidarau, kaip koks idiotas. Galva tuščia, nebegaliu mąstyti.

Su manim pradeda darytis keisti dalykai. Iš tiesų man pradeda atjungti protą. Vaikštau po kambarius namie, kaip koks idiotas ir nieko negaliu su savimi padaryti.

Ir vieną rytmetį ant manęs užengia velniška dvasia. Ant galvos atsiranda galinga energija ir ji sukasi. Atrodo, kaip mašinos ratas, kad suktųsi pro ausis. Taip užeina noras susikeikti, kad neįmanoma to nupasakoti. Įtempiu visą valią, priešinuosi tam norui iš visų jėgų. Vaikai buvo dar visai mažiukai. Matau, kaip jie persikeitė, išblyško ir persigandę sulindo po foteliu. Tikriausiai jie savo nekaltom akelėm matė ant manęs užlėkusį patį nelabąjį. Tada ištariu žodį „Rožė“ ratas dingo. Tik paskui supratau, kad pasakiau vieną iš Dievo Motinos sakralinių vardų „Paslaptingoji Rožė“. Tokiu būdu Dievas parodė, kad Švč. M. Marija gali išgelbėti nuo piktojo. Jaučiu, jei būčiau susikeikęs, tai jis būtų sulindęs į mane. Tada nuvedu vaikus į darželį. Dar kieme pasikalbu su auklėtoja. Suprantama, kad nesakau kas su manimi vyksta. Aplinkui žaidę vaikai sako, auklėtoja, mes ant dangaus matome Dievą. Ir tai mato keli vaikai, tačiau nei auklėtoja, nei aš nematau. Tačiau aš suprantu, kad jie sako tiesą, nes vaikai dar nepadarę nuodėmės. Tiktai auklėtoja negali net suvokti, jog tokie dalykai galimi.

Kartą mano dvasią sapne Viešpats paima ir kelia į aukštybes. Atrodo, kad jis mane kelia su savim. Tačiau juo aukščiau pakylame, tuo galingesnės energijos ima mane veikti, galva nebeišneša tų įtampų. Tada mane po šios pamokos Viešpats nuleidžia ant žemės ir pasodina vaikų darželyje ant supynės. Pabundu ir suvokiu, kad tai buvo daugiau nei sapnas. Kad skrist į aukštybes reikia pasiruošti, dvasiška paaugti, sustiprėti, apsivalyti.

Kitą kartą Viešpats vėl rodo vizija. Pro mane praeina energija lyg vaivorykštė, suprantu, kad ji apvalo, o tada mane lengvai Viešpats iškelia. Padarau išvada, kad Dievas galėtų pakelti reikia, kad jis apvalytų. Tačiau dar nesuvokiu, kaip tai padaryti.

Ankščiau nesupratęs religinių dalykų peripetijų buvau nusipirkęs „Bhagavat Gitą“ knygą apie indų dievaičio Krišnos mokymą. Tik atsiverčiu ir lyg kibirkštys aukštos įtampos, lyg žaibai čirškėdami pro akis sulindo į mane. Po to naktį vėl išvystu regėjimą. Lyg matyčiau, kad kažkas iš aukštybių mane stebi. Matau save, kad esu ant žemės, o kažkas aukštybėse. Aš lyg žąsinas būčiau ir paniręs į kūdrą, tik ryju žalius lapus ir dumblą. Taip tada Dievas parodė šio mokymo esmę ir vertę. Tačiau skaityti nesilioviau. Sugiedojau tą mantrą ir kažkokia energija nupurino mane ir kažkas įlindo į mane. Pasijutau labai nekaip, o to neprašyto „svečio“ išprašyti laukan dar nemokėjau. Kai perskaičiau tą knygą, kada aštuoniais atvejais galima žudyti kitą žmogų, tai supratau, kad tai šėtono mokymas. Užverčiau tą knygą nebeskaičiau ir nunešiau tiems evangelikams sudeginti.

Vakarais, dar bandydavau nueiti ten kur rinkosi tie Evangelikai- Baptistai, taip jie save vadino, tačiau durys buvo man uždarytos, atseit nieko namie nėra. Taip norėjosi pasidalinti tuo kas su manimi vyksta, juk jie „broliai-seserys“.

Mistiniai įvykiai tapo vos ne kasdienybe, tai žemiškai kažkas panašaus, lyg į kompiuterį įstatytų naujas plokštes ir programuotojas atsisėdęs prie jo, pasidėjęs visą kalną kompaktų, kasdien į jį krautų vis naujas programas. Staiga bežiūrint televizorių vaizdas pasikeisdavo, namiškiai matydavo ir toliau įprastinę programą, o mano akys matydavo ateities laikų vizijas. Prisiėmiau sau nuostatą, kad nieko su manim nevyksta, ko nebūtų Dievas leidęs, save stiprinau žodžiais: „Dievą mylinčiam viskas į gerą“. Atsisėdau ir galvoju, kas tas per sutvėrimas žmogus, savyje turi tobuliausia televizija, tobuliausias ryšio priemones, užtenka tik pagalvoti, o jau gauni atsakymą į tau rūpimą dalyką. Tada galvojau, kad taip visuomet bus, deja, kaip ir kiekvieną gimusį vaiką globoja tėvai, taip ir iš Dievo gimusi pradžioj rūpestingai Dievas apsiautęs savo malone ir apsauga. Augant vaikui, tėvų dėmesys susilpnėja, paliekant jam pažinimo erdvę. Taip pat ir iš Dievo. Pradžioj gimimo iš aukšto, grynos mintis ir teisingi atsakymai, kol užvedamas ant teisingo supratimo ir mąstymo. Vėliau jau leidžiama ir piktajam prilysti, ir klaidingų minčių pakišti, o Dievas lyg per mikroskopą, stebi netik kiekvieną tavo žingsnį, bet ir kiekvieną tavo mintį, ar tu jau skiri kas iš Dievo, o kas iš piktojo - melo tėvo. Ar tu sugebėsi atsispirt pagundai, nesvarbu kokios ji padermės bebūtų. Taip pat ir už kiekvieną ištartą žodį jau neši atsakomybę. Dar vėliau Dievas atitraukia savo ranką ir leidžia nelabajam prie tavęs tiek prilysti, ne tik su gundymais ir klaidingom jo siunčiamoms mintim, tačiau, leidžia jam net fiziškai tave apsėsti ir kankinti tol, kol nebeapsikentęs išbandai visas priemones, kad tik išvengtum jo nuodų. Kai panaudoji teisingą veiksmą, tarkim maldą kuria Dievas nori tave apginkluoti, tai iškart jauti palengvėjimą ir kartu eina Dievo malonė. Dievas dar ir dar kartą leis tam pasikartoti, kol galų gale tau tai įaugs į kraują ir nebeįsivaizduosi savęs be šių dvasinių ginklų ir praktikų. Tačiau ir tai dar nėra viskas, daeinama iki to: kovoji - laimi, nekovoji - pralaimi. Ta kova vyksta kiekvieną mielą dieną, nuo ryto, vos akis  pramerki ir ligi vakaro, kolei  sapnų karalystė tavęs nepasiima. Tačiau ir ten ne visada bus ramybė, dar ir užmigus gali tave nelabasis taip pakankinti, kad net miegodamas išmoksi Dievo šauktis. Ne veltui Kristaus mokyme - Evangelijoje pasakyta: „Įtikėjusieji Dievą garbins Dvasia ir Tiesa“, o kitoj vietoj randame Dvasia ir galia. Dievas tada ištarė:

- Nepasiduoti jokiam demonui! Trumpa Viešpaties pasakyta frazė, tačiau kiek ji daug savyje talpina, juk kiek nuodėmių rūšių, tiek ir žmogų puolančių nelabųjų veislių.

APREIŠKIMAS LIETUVAI

Viena vakarą, esant namuose vienam, pasiimu paskaitinėt Evangeliją. Vos tik ją atverčiau tuoj kambarį užliejo „geltonoji šviesa“ ir vėl į mane įžengė Viešpats. Visą mane akimirksniu perkeitė, pasijutau lyg būčiau Kristus, tačiau suvokiau, jog visiškai neturiu savo valios. Negaliu pasakyti, jog tai buvau aš pats, nes dariau tai ką Jis norėjo, be Jo valios negalėjau net piršto pajudinti. Todėl sakau, kad mano ranka paėmė ant stalo gulėjusi tušinuką ir ant to atversto Evangelijos lapo išvedžiojo Lietuvos kontūrus ir lūpos ištarė žodžius:

- Reikia Lietuvą apjuosti kančios žiedu! Po to turėjau regėjimą. Išvydau lyg iš paukščio skrydžio Lietuvą visą apstatytą Kryžiais. Kryžius vienas prie kito. Ant kiekvieno iš jo kabojo po prikaltą gyvą Kristų. Visi jie buvo susikabinę rankomis, jų širdys degė ir iš širdžių sklido šviesa. Ta šviesa ėjo ir per jų rankas. Visa tai sudarė šviečiantį žiedą. Man buvo liūdna, nes trūko Kristų, kad užsidarytų žiedas. Tačiau Kristų vis daugėjo ir šviečiantis žiedas susijungė, kada tik taip įvyko, atsivėrė Dangus ir lyg prožektoriaus spindulys geltona šviesa krito ant visos Lietuvos. Visų toje šviesoje buvusių žmonių sielos, ta šviesa pradėjo kilti ir pakilo į Dangų, regėjimas baigėsi, tačiau Dievo dvasia vis tebebuvo ant manęs. Atsistojau ir žengęs kelis žingsnius priklaupiau ant dešinio kelio, o iš mano burnos vėl išsiveržė žodžiai:

- Aš pašlovinau tave, Tėve, ir dar kartą pašlovinsiu!  Po to Dievo dvasia dingo ir aš vėl grįžau į savo įprastinę būsena. Abejonių neliko, tai buvo Jėzus. Tokiu būdu Jis apreiškė savo valią. Dar išgirdau sakant:

- Aš veikiai ateisiu, kaip tu mane sutiksi? Tada jau ne aš, o mano vidinis „advokatas“ už mane atsakė:

- Su meile! Ir gaunu supratimą vizija, kad į kambarį įeina Jėzus, o aš jį apkabinu ir priglaudžiu galvą prie jo krūtinės

Kai perdaug apkrauni kompiuterį, jis užlūžta, man taip pat viso to buvo per daug, tačiau Dievas manė kitaip, kas jau kas, tačiau Jis geriau žino kam kiek duoti ir kada, ir ką duoti. Švelniai tariant nespėjau tų dalykų „suvirškinti“, jau seka nauji.

GYVENIMO VIZIJA

Per radiją sklindantys šaukiniai vedė prie minties, kad kažkas tuoj įvyks. Jau pabodo, kaip idiotui slampinėti po troba, nesuprantančiam kas vyksta. Artimieji manė, kad pavažiavo man „stogas“. Tačiau ar buvo žmogus kuriam papasakojus tai, patikėtų? Prisipažinsiu, praėjus penkiolikai metų dar tokio nesutikau. Buvo apie 11-ta valanda dienos, priguliau. Vos kelioms minutėms praėjus atsivėrė lyg ekranas kaktoje, tačiau tai buvo ne ekranas, o „skylė“, po šią dieną nesuprantu, kodėl ji buvo ne apvali, o kvadratinė. Kai tik tai atsivėrė, aš iškart išskridau iš savo kūno. Savęs nemačiau, tik mačiau kur skrendu. Greitis buvo stulbinantis. Iškart atsidūriau virš savo penkiaaukščio namo stogo, lyg sekundės dalį ir stabtelėjau. Kažkas panašaus lyg valdoma raketa, kuriai baigėsi programa, o naujos komandos dar negavo. Iškart paėmiau kryptį Pietų pusėn. Akimirksniu praskridau virš kelio einančio iš miesto. Tuo momentu kaip tik keliu link miesto kapinių važiavo laidotuvių procesija. Praskridęs virš jos, stulbinančiu greičiu roviau į aukštybes. Taip tai buvo Dangaus kelias, tačiau jame nebuvo nei žvaigždžių, nei galaktikų, vietomis stovėjo dėl grožio auksu tviskantis medžiai. Priekyje, jau pasirodė pirmasis dangus, o kelias persikeitė į Šlovės Kelią, viskas nutvieksta šviesos. Po kelio kaire visur nepaprastai gražūs namai, kažkas panašaus tarp pasakiškų rūmų ir bažnyčių. Ir vienas greta kito, lyg ištisai viena kompozicija su nesikartojančiais elementais. Per didelis buvo greitis, kad džiaugčiaus tuo grožiu. Po dešine stovėjo palei visą kelią minia žmonių, visi baltais rūbais, džiaugsmingai, mojavo rankom sveikino. Su kuo palyginčiau jų veido išraiškas ir jų džiaugsmą? Nebent su džiaugsmu mylimosios, kai ji išsiilgusi sulaukia savo mylimojo. Praskridęs virš jų nelėtėdamas kilau į sekantį dangų. Apačioje kiek akys užmato stovėjo eilės aukso taurių. Jos savo forma priminė Bažnyčiose esančias taures kuriose konsekruojamas ir laikomas Švenčiausias Sakramentas didžiųjų švenčių dienomis. Tų aukso taurių eilės buvo tokios ilgos, kaip burokų vagos socializmo laikais. Prisimenu, kol vagą nuravi, priekyje jos jau būna vėl apžėlusios žole. Skridau virš tų taurių kokiu kilometru aukščiau, tačiau jas mačiau tiek ryškiai lyg žvelgčiau iš arti ir dar pro akinius. Ir išvis viskas buvo matoma taip ryškiai, ryškiau nei žemiškomis akimis. Kirtau sekančią sferą. Priekyje pasirodė Saulė, kuri buvo tiesiai prieš mane. Apie tą saulę skriejo ne planetos, o erdviniai rūmai padaryti iš brangakmenių. Vieni didesni, kiti mažesni, vieni arčiau, kiti toliau nuo tos Saulės. Rūmų bokštai augo į visas puses, nes tie brangakmenių rūmai labiau priminė brangakmenių planetas, nei buveines. Čia buvo jau nebe žydras dangus, o vaiskiai mėlynas. Kai priartėjau tiek prie tos Saulės tiek, kad ji man atrodė kaip penkiaaukštis namas žvelgiant iš šimto metrų, akimirksniu atsidūriau kambaryje. Kambario kairiosios pusės priekiniame kampe aukštai kabojo Jėzaus portretas-bareljefas. Žvelgiau į Jį, jame Jis taip meiliai šypsosi. Palyginus su tuo žemiškuoju, kuriame iš Tiurino drobulės, (Kompiuterio technologijom atmerktos akys), yra panašumo, tik tenai dieviškai gražesnis. Priekyje manęs stovėjo didelis stalas. Nugara į mane, už jo sėdėjo vyras, nespėjau net įsižiūrėti, atsidūriau virš to stalo. Galėjau matyti ne tai ką norėjau matyti, o tai kas man buvo rodoma. Iš arti žvelgiau į Amžintojo Tėvo rankas, kurios laikė atverstą Gyvenimo Knygą. Jo rankos buvo tokios gražios, pirštai tokie putlūs, rankų odos spalva, kaip ir mūsų rausva, šešėliuose netgi gal į žalsvumą, tačiau ant jų nebuvo jokių žiedų. Sprendžiant iš rankogalių, Jis vilkėjo baltą kunigišką tunika. Atsidūriau kokį pusmetri virš tos knygos, o joje kaip kompiuterio monitoriuje žemiškas gyvenimas. Žalios pievos, gyvulėliai vaikšto ir tada taip grakščiai dešine ranka Aukščiausiasis atvertė sekanti lapą. Šis lapas buvo visiškai baltas. Ir akimirksniu nuskridau prie kito stalo, tokio dydžio, kaip žurnalinis staliukas. Virš jo krepšinio kamuolio dydžio sprindžio aukštyje kabojo visa visata, su visom galaktikom ir žvaigždynais. Ji buvo tamsi, tik spindėjo lyg dulkelės mažos žvaigždutės. Tada nejučiom mintyse sušukau nustebęs:

- Dieve, kaip tu tą Žemę ten randi? Nusistebėjau. Po to akimirksniu grįžau į savo kūną. Sugrįžęs išgirdau Viešpaties viso to kas įvyko reziumė:

- Po mirties! Po šios kelionės žvelgiau į aplinkinius žmones ir visur man taip purvina atrodė. Žinojau, kad žmonės tvarkingai, gražiai apsirengę, tačiau jie man tada atrodė tokie murzini, susitepę savo rūbus. Tada dar nesupratau, kad dvasiniai regėjimai turi inertiškumą, po jų dar ilgai regi žmones ne išoriškai, o kokios jų sielos.

AMŽINOJO TĖVO PALAIMINIMAS

Tomis dienomis įvyko dar vienas svarbus dvasinis išgyvenimas mano gyvenime. Vėl nuaidėjo muzikiniai šaukiniai per grojantį kambarį įjungtą radijo „tašką“, Tada trumpųjų radijo stočių buvo tik kelios ir mums pilnai užtekdavo respublikinės radijo programos transliuojamos per radiją. Be to, buvo pats „Atgimimo metas“ Lietuvoje, tai radijas buvo labai svarbus dalykas mūsų kasdieniniame gyvenime. Kaip minėjau, tada dar maldos, kaipo tokios nebuvau atradęs. Mano visa malda buvo mąstyti apie Dievą ir kelti į Jį savo mintis, arba perskaičius Evangelijos kokia pastraipą bandyti suprasti, kodėl būtent taip, o ne kitaip? Ką tuo norėjo Dievas pasakyti, ko pamokyti? Kadangi atsimerkus nieko antgamtinio nepamatysi, nors būna ir išimčių ir netgi atvirkščiai, tai vėl prigulu. Kai tik taip padarau, išvystu „dangaus šulinį“, - atvirus dangus, Matau, kaip ranka leidžiasi besukinėdama delną pro dangus. Štai ji perskrodžia aukščiausiąjį Dangų ir vis tysta artėdama link sekančio, leidžiasi žemyn. Taip ji vis praskrodžia kelerius dangus ir sustoja akimirkai prieš mano akis. Vėl, kaip aną kartą, kai siela svečiavosi pas Dangiškąjį Tėvą, žvelgiu vėl į tą pačią ranką tik iš delno pusės, tie patys, putlus pirštai, ta pati odos spalva. Vos spėjus įsidėmėti, ta ranka pamojusi prieš akis, delnu į nosį, pirštais į plaukus paliečia mano kaktą. Ranka buvo karštesnė, nei įprastai žmonių. Kai palietė kaktą, tokia, maloni, palaiminga energija perbėgo visu kūnu, net iki kojų pirštų galiukų nubangavo. Po to ranka akimirksniu atsitraukė ir lyg kas uždarytų objektyvo diafragmą, dangus užsivėrė. Regėjimas baigėsi, tačiau palaiminga būsena dar ilgai išliko. Taip, tikrai tai buvo Dievo Tėvo ranka. Daugelis bando įsivaizduoti Dievą Tėvą, kaip Kalėdų senį. Nieko panašaus, geriau įsivaizduokit 35 - 40-asdešimties metų gražų, nuostabiai panašu į savo sūnų Kristų, kuris vaikščiojo po žemę, savo tobulai gražiu ir vyriškai švelniu veidu. Akys žvelgia taip meiliai, tik iš lūpų gali spręsti, kad jis nelinkęs juokauti. Jis meilus, kai elgies teisingai, ir griežtas kaip kalavijo ašmenys, kai prasikalsti. Nuo jo sklinda galia - šventumo vėjas, kuris neleidžia priartėti arčiau Jo, nei esi to vertas. Kuo labiau prie Jo artėji, tuo labiau jauti savo menkystę, nuodėmingumą ir nevertumą, ir širdyje darosi liūdna, kad jauti, kad tavyje dar taip maža meilės. Tą nevertumą gali pašalinti tik darbai, atlikti nesavanaudiškai, Dievui ir žmonėms ir ne iš profesijos, todėl ir pasakyta: „Tikėjimas be darbų miręs“. Tas sklindantys vėjas nuo Jo, tai šventumo vėjas, sklindantys, kaip spinduliai nuo Saulės. Jis išlaiko sielą tokiu atstumu nuo savęs, kokiu ji yra verta. Tai ir yra tikrasis šventumo matas, kiek arti Dievo yra tavo siela tiek esi ir šventas ir visi tai mato.

Troškau pasikalbėti su kuo nors, išsipasakoti, galu gale išsiryškinti kas čia vyksta. Todėl sekanti rytą nuėjau vėl pas tą Liuba į tą patį butą, kuriame ji gyveno ir vykdavo tie susirinkimai. Tą kartą ji atidarė duris. Bandžiau išsiaiškinti, kodėl manęs neįsileidžia, ji atsakė man, taip:

- Mes tavęs bijome, į tave įėjo antikristo dvasia. Sakau, tada, kad išvarytų. Ji uždėjusi rankas man vėl meldėsi savo nesuprantama „angelų“ kalba. Išėjau iš jos tada tikrai pasijutau, kad kažkas čia ne taip, tačiau nesupratau priežasties viso to, kodėl taip yra. Po to aš apsilankiau pas tikrą mūsų miesto katalikų bažnyčios kunigą. Jis pasikalbėjo su manim, tačiau konkrečiai jokių veiksmų ar pagalbos nesuteikė. Kaip aš tada buvau arti tos pagalbos tada tik po daugelio metų tai supratau, ir tai supratau tiktai Dievo malonės išmokintas. Tada man būtų užtekę jo palaiminimo, kad jis uždėjęs rankas pasimelstų už mane. Man tokio dalyko niekas nebuvo sakęs, ir aš neturėjau supratimo apie tai, kaip piktosios dvasios patenka į žmogų. Rankų uždėjimu jos suėjo, rankų uždėjimu jas galima ir išvaryti. Nekaltinu jo, nes ir jo manau tokių dalykų nemokino, nors kunigystės sakramentas įpareigoja juos išlaisvinti žmones nuo piktosios dvasios. Pasiųsdamas apaštalus, Kristus tiesiai pasakė: „Eikite į pasaulį, žmones gydykite, velnius išvarinėkite“. /Ev./

Brangiosios įkalbėtas sutikau, kad paguldytų į psichiatrinę gydyklą, nes galvojau, kad man reikia ramybės ir atgausiu dvasinę pusiausvyrą. Deja, aš smarkiai klydau, suklydo ir artimieji pasiūlydami tokia išeitį. Man reikėjo kunigo, geros išpažinties, gydyti sielą, o ne protą. Ne psichiatrinio gydimo, o dvasinio. To ir gydimu nepavadinčiau, o nuodijimu psichotropiniais vaistais, kurie savo prigimtimi yra narkotikai ir nuo jų darosi žmogus priklausomas. Kodėl Dievas taip surėdė, kad ten patekčiau? Visų pirma aš turėjau pamatyti kas ten dedasi. Suprasti, kad ten taip pat žmonės, kuriems reikia pagalbos. Aš tai supratau, kad ten tikrų psichinių ligonių vos vienas kitas. Visų jų sunegalavimų priežastis jų sieloje. Pagrindinė priežastis dėl kurios čia papuolė yra nuodėmė, o sunegalavimas kuris pasireiškė per ligą yra tiktai to pasekmė. Jokie vaistai, jokios medicininės priemonės negali padėti, jos nešalina pagrindinės priežasties dėl kurios sunegalavo ir siela ir kūnas. Laikiną palengvėjimą, kai kam ir gali suteikti vaistai, bet tik nepagydyti. Ten invalidų gaminimo fabrikas, netgi per prievartą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokiose gydyklose gydytojai gali elgtis kaip fašistai koncentracijos stovykloje: nepatikusi žmogų nugydyti negyvai, taikyti pirmo skyriaus terapija uždarant jį su kaliniais, po kurios, jeigu nepasikars, tai mažiausiai be dantų išeis. Taip pat pririšus prie lovos suleisti vaistų, kad jis žiauriai kentėtų. Suleisti eksperimentinių vaistų ir stebėti kaip jie veikia. Parsivesti ligonius galų gale į savo namus darbams prie ūkio. Visos tos priemonės buvo taikytos mano draugui Ata. Antanui Daščiorui. Nuo ko gydo galit spręsti iš tokio daktarės atsakymo į mano artimo žmogaus užklausimą, kaip sekasi gydyti mane:

- Darau viska ką galiu, tačiau jis meldžiasi, kaip meldėsi.

- Daktare, - noriu tau atsakyti netiesiogiai, - Nuo tavo gydimo aš jau būčiau po velėna jei nesimelsčiau! Nuo šitiek vaistų sugirdytų per prievartą joks žmogus protaujantis neišliktų.

Su manim ir tenai buvo Dievas, mokino, ir saugojo. Žaidė jis su manim, kaip su mažu vaiku. Palieps, kad prieičiau prie lango. Prieinu ir pasižiūriu. Saulėtas, giedras dangus, be jokio debesėlio. Liepia užsimerkti. Užsimerkiu, tada liepia vėl atsimerkti. Atsimerkiu, dangus kiek akys užmato pilnas baltų, kaip vatos gabaliukai debesiukų. Vėl liepia užsimerkti. Užsimerkiu. Vėl atsimerkti, atsimerkiu, vėl danguj nei vieno debesėlio. Taip Jis ugdė tikėjimo Juo, Jo visagalybe. Čia Dievas priminė man katekizmo pirmąsias praktikos pamokas, ne tik katekizmo, bet ir demonologijos. Vėl pristojo nelabasis su savo blogom mintim, kaip nuo jo atsikratyti, tiesiog gulte užgulė. Kol galų gale susiprotėjau persižegnoti. Vos tik tai padariau iškart jo nebeliko. Tačiau to Dievui neužteko, vėl leido nelabajam prie manęs lysti, o jis gundyti moka:

- Nusižudyk, nusižudyk, jei to nepadarysi pasaulis pražus...

Ir jis pradeda rodyti savo vizijas. Tikrai baisu kai prisimenu tuos apsėdimus. Jie tęsiasi po kelias kartais paras ar net savaitėmis. Viskas vyksta viduje, sieloje. Ata. Antanas D., nugydytas Švėkšnoje, kartą pasakė, kad dvasinės kančios baisesnės ir už fizines. Turiu prisipažinti, kad buvo toks momentas, kada nelabasis vos neįtikino galo pasidaryti, galvoju tuoj paimsiu rankšluostį, tačiau nelabajam neleisiu manim pasinaudoti, kad pasaulį pražudytų. Vos tik taip pagalvojau, kad jį pūtė Dievas nuo manęs ir vėl Jį išvydęs supratau, kad taip Dievas mane bandė. Nebuvau tiek kvailas, kad nematyčiau, ką vaistai iš tų atvežamų žmonių padaro. Todėl paslapčiai juos išspjaudavau, tačiau greit buvo pastebėtas toks mano gudravimas, nes buvau per daug sveikas, palyginus su tais, kurie per trumpesnį laiką jau „kinkavo“. Tai tokia būsena, kai kausto tavo centrinę nervų sistemą vaistai, žudo atmintį, nes gydimo esmė, kad neprisimintum ir nepergyventum. Tai savaiminė reakcija į vaistus. Tada daktarė „užsisėdo“ buvau tikrinamas, ir neleisdavo paeit nuo stalelio, kol neįsitikindavo, kad tikrai vaistus išgėriau. Po mėnesio artėjau prie ribos, už kurios būčiau tapęs tokiu, kaip herojus iš kino filmo „Skrydis virš gegutės lizdo“. Tada atvažiavusi „brangioji“ daktarei įdavė 100-tinę. Pinigus ši paėmė ir pažadėjo sukviesti gydytojų komisiją, kad nuspręstų ar galima išleisti namo? Žodį ji ištesėjo, sukvietė. Susirinko trys gydytojai ir paklausė: „ar aš prisimenu, apie tą „skraidančią akį“? Aš ir pradėjau pasakoti, tik žiūriu palingavo sutartinai galva ir tarė:

- Prirašysim dar vaistukų.

Tokia klaidą padariau, taip susimoviau, tik dabar supratau nuo ko jie mane gydo, kad neprisiminčiau, tų mistinių dalykų. Tada spaudimas gydytojos dar sustiprėjo, prirašė dar stipriau veikiančių vaistų, dar griežtesnė kontrolė, jau „nebekinkavau“, o gulėjau paslikas, kaip maišas nejudėdamas rankas užsikišęs po nugara. Matau bus „šakės“, palūšiu. Tada tariau:

- Jėzaus Širdie, ar tu nori, kad aš kentėčiau iki galo, kaip Evangelijoj parašyta ir čia galą gaučiau, ar nori, kad iš čia pabėgčiau? Aiškiai išgirstu atsakymą:

 - Noriu, kad pabėgtum! Ligoninėje buvo irgi „atgimimo vėjų“. Sekmadieniais tikinčius ligonius išleisdavo nueiti į Bažnyčią. Išduodavo leidimą, galėdavai pasiimti savo rūbus, nes tuo metu ligoninės koplyčios dar nebuvo. Tik paskui, po mano pabėgimo ją įrengė, ne todėl, kad rūpėtų ligonių dvasinis stovis, jų sielos reikalai, bet todėl, kad tokių pabėgimų nebūtų. Kadangi, po aplankymo seselės iškraustydavo kišenes, net kojines patikrindavo ir radusios pinigų juo paimdavo. Tai turėdamas omenyje, dėl visa ko, buvau penkis rublius užslėpęs ypatingai, jų nerado. Paprašiau, kad Sekmadienį išleistų į Bažnyčią. Nieko daktarė nepasakė, ramiai leidimą išrašė, net nesitikėjau. Šeštadienio rytas, noriu išlipti iš lovos negaliu, uždavė tokių vaistų, kad į tualetą negaliu nueiti, negaliu net iš lovos atsikelti. Visom valios pastangom išsiritinau iš lovos, nukritau ant žemės ir nušliaužiau koridoriumi iki seselių. Laimei tie vaistai neveikė proto. Suprasdamas, jeigu pakvies gydytoją, tai ras kitokių būdų, kai manęs niekur neišleisti ir be tokių vaistų. Todėl ramiai, sakau:

- Sesutėlės, jūs matote, kad man tie vaistai netinka, nebeduokit man jų. Pirmadieni ateis gydytoja ir suderins, kas ne taip.

Matydamos, kad tikrai man blogai, o aš ramiai paprašiau, jos tuos naujai prirašytus vaistus nuėmė. Per šeštadienį, tų „nuodų“ veikimas baigėsi, sekmadieni jau vėl galėjau vaikščioti. Sekmadieni, jau buvo kitos seselės, o aš turėjau išrašytą leidimą pasiimt rūbus ir nueiti į Bažnyčią, ir dar penkis rublius užsislėpęs. Į Bažnyčią aš tikrai nuėjau, priklaupiau, Dievulį pagarbinau ir supratau, kad būtent kol vyksta pamaldos aš turiu laiko pabėgimui. Nebuvau pagalvojęs, kad tokiam mažam miestelyje kaip Švėkšna, praktiškai, visi gyventojai susiję vienaip ar kitaip su ta ligonine. Užėjęs į vienus prie Bažnyčios esančius namus paprašiau, kad leistų pasiskambinti telefonu. Padėjau ant stalo tuos taip saugotus penkis rublius, tai leido. Paskambinau visai ne namo, o priešingoj pusėj gyvenančiam draugui. Jeigu gaudys, tai pirmiausia važiuos į namų pusę. Jiems nieko nereiškia ir iš namų išsivežti. Dievui padedant sklandžiai pavyko pasprukti, nors tie žmonės iš kurių skambinau telefonu tuoj pranešė ligoninei, kad jų pacientas pabėgo. Jie galvojo, kad gerą darbą daro. Tačiau netiesiogiai, jei būtų mane sugavę, jie būtų sudalyvavę daktarės iš 7-to skyriaus šėtoniškam plane. Ir kaip negali žinoti žmogau, kam pasitarnaus tavo uolumas Dievui ar velniui. Kaip lengva patapti Judais. Tik už savaitės paskambinau namo ir sužinojęs, kad tikrai nebegaudys per prievartą, grįžau namo. Ligoninė parodė, kad tie save vadinantis broliais ir seserimis yra viso labo ne tokie, tikėjausi, kad atvažiuos aplankyti. Deja, labai klydau, jie tikriausiai apie artimo meilę nėra net girdėję.

RANKŲ DOVANA

Būdamas Klaipėdoje dar kartą nuėjau į tą „Meilės žodžio“ susirinkimą, kuris tą vakarą vyko prie pašto. Buvo atvažiavęs pastorius. Buvęs dailininkas. Labai gražiai jis piešė žodžiais savo regėjimą:

- Matau Dievo rankas, jos apžiūrinėja obuolius pintinėje, visi tokie apipuvę. Štai Dievas rado vieną sveiką obuolį ir labai džiaugiasi, tai tu Artūrai, tas obuolys. O man širdyje gaila, kad tai ne aš. Staiga, liepia tas pastorius melstis, nes Dievas nori dovanoti dovaną žmonijai, tai „rankas“ ir duos jas tau Artūrai. Visi meldžiasi, kaip bičių avily iš šalies atrodo, meldžiuosi ir aš, tai kaip moku savais žodžiais. Po to susirinkimo ėjau pėsčias iki mažojo kaimelio. Buvo nuostabus vakaras. Mėnulis ir žvaigždės tokios ryškios, kad galėtum žiūrėti ir žiūrėti. Parėjus draugo dar nebuvo, todėl galvoju prigulęs pasiklausysiu muzikos, jo palauksiu. Vos tik išsitiesiau ant sofutės ir iškart pagavo mane kaista būsena. Staiga pajuntu, kad mažėju, traukiuosi vis mažyn ir mažyn. Susitraukiau iki mažo taškelio ir staiga lyg kas į mane suspausto oro pripūstų, rankos ir krūtinė išsipūtė, paliko storos storos, lyg džinas pasijutau. Panašiai, kaip vaikystėje, tačiau tai buvo nepalyginamai stipriau. Tai gal truko kokia 15-ką minučių. Po to vėl grįžau į normalią būseną. Nieko nesupratau tą vakarą kas su manim įvyko. Ryte pažadino perbėgusi energija. Buvo, gal 6-ta valanda ir iškart išgirdau žodžius:

- Tau, Dievas davė „rankas“!

 Dabar supratau, ką vakar vakare reiškė tas pajautimas. Dievas davė gydančias rankas man, o ne kažkokiam Artūrui. Juk Anglų kalboje nėra tokio vardo kaip mano, o kaip pastorius girdėjo, tai pasakė vertėjui, o pastarasis išvertė taip kaip jam tas pastorius pasakė. Žinau viena, jei gauni Dievo dovaną, ją reikia naudoti. Dieną, besėdinčiam žmogui su skaudama koja uždėjau rankas. Suprantama jo atsiklausęs. Jis pasakė, kad skausmas iškart praėjo. Tai sustiprino mano tikėjimą. Buvo, kaip tik Sekmadienis, todėl aš vėl nuėjau, pas tuos pačius „išpažinėjus“, tik šiandien jų susirinkimas jau vyko Pempininkuose. Taip vadinasi tas rajonas prie klinikų. Susirinkimas jų vyko 11-tą valandą. Kai jie meldėsi ir jaučiau, kad mano malda tiesiai eina pas Dievą. Suprantu dabar, ta ligoninės kančia labai nuskaistino mano siela, tačiau, seni įpročiai ir norai dar tebegyveno manyje. Po jų pamaldų, tebejausdamas tą ryšį su Dievu, atsistojau ir garsiai visiems ten susirinkusiems pasakiau:

- Žmonės, ateikit ir prisilieskit prie mano rankų ir Dievas jus išgydys! Tie paprasti žmogeliai, kurie galbūt iš smalsumo ten atėjo, jie iškart patikėjo ir tuoj būtų prie manęs priėję. Tačiau, prie kiekvieno suolo galo sėdėjo po tvarkdarį iš pačių „Tikėjimo Žodžio“ tarpo. Šitie buvo greitesni, prišoko, sugriebė, užsuko rankas, išvadino mane bepročiu ir išmetė mane laukan. Dar tik vakar jie meldėsi už tą Dievo dovaną - „rankas“, o šiandien jas užsukę meta laukan iš savo bažnyčios.

Jėzaus Širdies bažnyčioje

Sekmadieni nueinu į miesto didžiąją bažnyčią. Tik įėjus pajuntu amžinybės dvasią ir taip gera palieka ant širdies, lyg kas nuo jos akmenį nuristų. Ir išgirstu Jėzaus balsą: „Aš esu Dievas“. Po to naktį per sapną jis pasiima mane parodyti savo sutvėrimo paslaptys.

Klūpau prie kolonos Jėzaus Širdies Bažnyčioje pačiam gale. Viešpats paima mane už rankos ir perveda į kitą pusę. Matau bažnyčioje tikrą geležinį tanką. Viešpats parodo pirštu į tą tanką ir sako:

- Tu esi to tanko varžtelis.

Po to jis paima mane už rankos. Dabar mes esame kur gyvybės paslaptys. Matau susijungusias ir susivijusias DNR grandines. Jos turi vieną skirtumą nuo tų kurias vaizduoja mokslas. Jose greta tų spalvotų rutulėlių dar yra apsivijusios saulutės. Jėzus sako:

- Aš nesukūriau tokio pasaulio. Aš sukūriau Meilę.

 Po to paima mane ir iškylame. Priešais mus lyg vandenynas. Virš jo tolumoje plaka auksine mašina panaši į širdį. Su kiekvienu suplakimu ji pasemia vandens ir suplakusi atsidaro ir išpila atgal į vandenyną akmenis ir druską. Ir taip ji kartoja tą veiksmą visą laiką. Gamina druską ir akmenis. Tiesiog šiurpu. Jėzus liūdnai ištaria:

- Šito jau niekas nebesustabdys.

Kiek pamąstęs suprantu, kad tai turėjo būti gyva žmonijos širdis ir tai yra Šventoji Bažnyčia.

Kitą kartą per sapną aš vėl pasijuntu esąs Dievo šventovėje. Tačiau šį kartą aš pasijuntu, kad būčiau pats prikaltas ant kryžiaus ir iš praviro dangaus krenta toks storas šviesos srautas ant manęs ir ta šviesa persmelkia mane. Matau savo vidų, matau savo širdies vidų. Man baugu. Matau, kaip mano viduje vaikšto Kristus – Dievo Žodis. Iš jo burnos išeina šviesa lyg kalavijas. Tenai daug visokių indiškų padarų. Kai tik ta šviesa išeinanti iš Kristaus burnos pasiekia tą padarą jo nebelieka, jis išnyksta. Man šiurpu nuo šio vaizdo.

 Vieną vakarą man užeina keista mirties baimė. Tiek bijau mirties, kad negaliu apsakyti. Atsigulu į lovą ir širdis pradeda plakti vis greičiau ir greičiau, jau atrodo tvinksi kokius porą šimtų kartų per minutę. Dabar galvoju ji neatlaikys ir aš mirsiu. Išvystu regėjimą, lyg būčiau danguje lyg kokiame amfiteatre. Vidury jo aukštas bokštas, o tame bokšte lyg aukos avinėlis. Aplinkui visą amfiteatrą sėdi minios žiūrovų. Tik aš jaučiuosi to avinėlio vietoje ir jaučiu, kad peilis pridėtas prie gerklės, jaučiu ašmenis, metalo šaltį. Tik staiga viskas nurimsta. Išvystu ranką ir lyg lėktuvo kabinoje daug mygtukų. Ir išgirstu balsą: „Mano rankoje tavo gyvybė“.

Ir vėl kitokie pojūčiai. Tarsi nebelieka bažnyčios sienų, tarsi matyčiau visatoje einantį Kristų. Ir matau jo atvertą širdį. Į tą širdį įskrenda iš kažkur maža saulutė. O tai saulutei šalta, nes ta širdis šalta. Ir Kristus skundžiasi, kad šąla širdį, tu nemyli manęs.

DYDYSIS PERSPĖJIMAS

Pačioje pradžioje vėl savyje pajuntu plakančią Jėzaus širdį, tai vėl nudžiungu tokia malonę išgyvendamas. Staiga Jėzaus širdis plakti nustoja mano krūtinėje ir pasigirsta ištisinis spengiantis garsas. Išvystu iš toli Žemę, kaip gaublį. Iš kažkur atūžia dangaus kareivija. Nuskamba šios kareivijos įvardijimas. Jį išgirstu Rusiškai: ”ГРЯДУЩЫЙ”- (Griaudžiantysis). Visa armija skraidančių „lėkščių“. Ir kad pradės savo lazeriais bombarduoti viską iš eilės. Per tris valandas Žemėje neliko akmens ant akmens. Pašokau iš lovos vidury nakties nesuprasdamas ar tai jau įvyko, ar dar tik įvyks. Man tai buvo rimtas perspėjimas, kad vykdyčiau Dievo valią. Kas iš to mano asmeninio gyvenimo jei žūsim visi. Tai suvokiau labai aiškiai, todėl pasiryžau padaryti tai ko Dievas pareikalaus iš manęs, kad jis mūsų pasigailėtų. Visas viltis sudėjau į Dievą, nes tik Jis gali nuo tokios pražūties apsaugoti. Mistinis Dievo mokymas ir toliau tęsėsi. Pradėjau gauti ženklus per šviesa. Jei degs elektros lemputės, tai prieš aplankant Dvasiai visąlaik pirma eis perspėjimas. Tai pradės mirksėti viena iš lempų, jei ir abi sujungtos ant vienos grandinės, Svarbu, kad aš suprasčiau ir pagalvočiau, kad būčiau dėmesingas. Jei diena, tai ženklai aplinkui saulę, dažniausiai jais Dievas primindavo apie savo dėmesį man, kaip savo vaikui. Tą vakarą vėl gaunu perspėjimą su lempų mirksėjimu. Viena pradėjo ritmiškai mirgėti, lyg kas į ją paduotų gerokai aukštesnę įtampą. Iškart supratau, kad tai Dievo ženklas, tik Jis tokius stebuklus moka daryti. Tai buvo tas periodas, kurį pavadinčiau kritimu, nes dar tebevaikščiojau pas tuos „Evangelikus“. Visa mano malda buvo galvoti, apie tai ką Dievas vienu ar kitu atveju apreiškė. Analizuoti, sulyginti su Kristaus mokymu Evangelijoje , ar bandyti suprasti kas Šventame Rašte parašyta ir kaip tai atsiliepia mūsų laikais, mano ir kitų gyvenime. Vos atsigulus pajuntu, kad Dievas prie manęs. Prasideda viskas nuo regėjimo: Išvystu Mistinį Dievo Miestą Naująją Jeruzalę. Apšviesta fantastiška šviesa. Viešpats būtų, lyg man tėvas, oš kaip kokių 4-ių metukų vaikas. Jis laiko mane už rankos. Aplinkui visur į visas puses juda įvairiausių dydžių, įvairiausių spalvų, permatomi energetiniai rutuliai. Šis paveikslas persikeičia į kitą paveikslą: Dabar matau ugnyje, panašiai judančias mažas švieseles. Išgirstu aiškiai žodžius švelniai griežtus ir įtaigius: „Viską užrašyk!“ Supratau šį regėjimą iškart. Dievas parodė pirma kur veda, o antrą, kur dabar randuosi, kas atitiktų tą būtį, jei tektų dabar pereiti pro mirties slenkstį. Trumpai tariant dabar randuosi pragaro, ar skaistyklos liepsnose, jeigu numirčiau, tai ten ir pakliūčiau. Dėl to, kad paliepė viską, kas su manimi vyksta užrašyti, tai pradėjau tai daryti. Ateidavo ir labai gerų minčių. Tai nebuvo girdėjimas balso, tai buvo lyg apšvietimas. Tačiau stiprėjo ir piktojo varginimai ir apsėdimai. Kovoti su ta pragaro galybe dar nemokėjau, todėl turėjau visa tai iškentėti. Ką tas nelabasis, kai tik prilys, ar net įlys, tai jis atjungdavo smegenis. Tada sudraskau viską ką buvau užrašęs, o jei būčiau taip nedaręs, kiek lengviau būtų buvę dabar man rašyti. Ir nesuvokiu, kas čia su manim darosi. Jis negali manęs priversti ką nors padaryti pikta, tačiau turiu kentėti.

NEGIMUSI GYVYBĖ

Šį kartą Dievas buvo numatęs savo scenarijų, pagal Jo planus, ten man būti ir išgyventi tai, buvo pati tinkamiausia vieta. Tada buvo ne koks regėjimas, tada buvo išgyvenimas tų jausmų ir baimių, kurias patiria negimęs kūdikis, kai jo motina susigalvoja pasidaryti abortą. Tai truko ištisą dieną. Išgyvenau tai nuo pat sutvėrimo iki to, kai ji nusprendė atsikratyti manim, visą tą procedūrą iki pat, kaip sudraskytą kūnelį išmeta į kibirą su vandeniu, kaip suyra ląstelės, kaip lieka tik maža dvasytė. Žmogaus sutvėrimas prasideda motinos įsčiose, kaip tai didinga. Gieda angelai, tu sukiesi, aplinkui Dievą, Dievas tau pasakoja, kaip kuria tau kūną. Palaiminta būsena, džiaugsmas, tu gausi gyvenimą. Dieviška galybė pradeda formuoti tau širdelę ir visa kitą. Viskas jungiasi, širdelė pradeda plakti. Tavo dvasytė susilieja su kūneliu. Džiaugsmu garbini Dievą. Ir kaip perkūnija trenkia žinia, motina tavęs nenori, ji priėmė nuosprendį, tu šauki mama, mamyte nežudyk. Tačiau jos širdy įlindusi gyvatė, jai pučia savo dūmus: Atsikratyk jo, jis tau gyvenimą apsunkins, kam tau tas vargas, tu jauna, graži, suvargsi su tuo vaiku...Dievas nieko padėt tau negali, nes ji klauso gyvatės šnabždėjimo... Po tokio išgyvenimo jau visą gyvenimą melsi už negimusią gyvybę.

KRIKŠTAS

Krikšto metu ant krikštijamo ėjo tokia energija, tarsi judančios mažos adatukės, tokios smulkios, tokios aštrios, lyg spaliai kristų iš dangaus. Jos perėjo per visą krikštijamojo kūną ir jis tapo tyras, tyras. Tikrai krikštas apvalo sielą. Pagalvojau, jei jis dabar mirtų, tai keliautų stačiai į dangų. Todėl tikslinga būtų tiems kurie krikštijasi vyresnio amžiaus priimti tą dieną ir Švenčiausiąjį. Tai būtų vertas priėmimas, nes Eucharistinis Jėzus ateitų į absoliučiai tyrą sielą.

KONSEKRACIJA

Kartais nebepastebiu, kaip tais atvejais vyksta, ar užsimerkęs, ar atsimerkęs, ar akimirkai įpuolu į „transą“. Tiesa yra tame, kad tai nuo manęs nepriklauso. Kartais tai įvyksta nepastebimai, išeini iš Bažnyčios ir tada prisimeni, kad kažką tau parodė. Mačiau ištiestas kunigo rankas virš patenos, tačiau iš kur nemačiau, ar prasivėrė erdvė ir krito pro kunigo rankas toks storas srautas šviečiančių mažyčių rutuliukų, mažyčių saulučių ant Ostijos. Jų buvo tiek daug, kad prasirito pro visą stalą ant kurio buvo aukojama Šventų Mišių Auka ir pasklido, kaip maži gyvi šratukai po visą Bažnyčią. Jie ritinėjosi ant grindų. Ostija buvo jau kitokia perkeista tų mažų saulučių. Tas saulutes aš pavadinau „malonėmis“, nes nesugalvojau joms tinkamesnio pavadinimo. Išeinant iš Bažnyčios, priklaupus pagarbinti Švenčiausiąjį Sakramentą Dievas sako:

- Pabučiuok grindis. Apsidairau, lyg niekas nemato, pabučiuoju. Visos tos „saulutės“, gulėjusios ant grindų iš visos Bažnyčios, akimirksniu subėgo pro lūpas į mano krūtinę ir atsidūrė saulės rezginyje. Žinau, kur jas mačiau, tai tos pačios saulutės, kurios buvo tvarkingai susijungusios į DNR grandinę, kai ją man parodė Viešpats ir tada jis į ją rodydamas ištarė, kad sukūręs Meilę. Truputi užbėgsiu pasakojimui už akių, ta pačia tema. Kai žmogus netenka Dievo malonės, tas saulutes išstumia „juodosios saulutės“ ir užima jų vietą. Po išpažinties prie klausyklos, per „išrišimą“ kunigui žegnojant dalis tų „juodų saulučių“ dingsta ir po Šventos Komunijos vėl vakuojančias vietas užima „baltosios saulutės“. Visiškai apvalytas nuo „juodųjų saulučių“ būna tik po krikšto. Labai skaudžiai apsirinka tie, kurie atmeta išpažintį per kunigą, motyvuodami tuo, kad gali tiesiai Dievui išpažinti nuodėmes. Visų pirma Dievas nenori girdėti ką mes esame padarę blogo, jam mieliau patinka kai Jo vaikai garbina Jį. Jeigu galėtume matyti tai per mikroskopą, kokia tai būtų laimė, žinotume savo sielos stovį, galbūt tada tikėjimas būtų nebetikėjimu, o sekimu savo sielos stovio.

BAŽNYČIA - SIELŲ BOKŠTAS

Buvau nustebęs nuo tokio matyto vaizdo. Išvydau bažnyčioje žmonių sielas tarsi surikiuotas ir sudėliotas į lentynas. Viena eilė žemutinė, kitos virš jų. Ir vėl nei sienų, nei lubų nematyti, viskas tarsi išnyko ir baigiasi kažkur aukštybėse. Kas stebėtino ir keisto buvo tame regėjime, kad tos sielos, bent jau arčiausiai, pirmoje eilėje buvo švelniai tariant - negražios. Kodėl negražios, atsakymas į tą klausymą ir supratimas atėjo tik po kelių metų, kai pažinau tikinčius žmones, jų tikėjimą ir gyvenseną. Tikėti tiki daug žmonių, tačiau, tai daugiau daro iš įpratimo ar tradicijos, tačiau, kad keistų savo gyvenimą ir kovotų su savo silpnybėmis ir ydomis, kad stengtųsi savo sielas padaryt gražias, apie tai net nemąstomą. Nemąstoma ir apie tai, kad savo elgesiu dažnai papiktinam žmones, ypatingai tuos kurie dar tik pradeda ieškoti Dievo. Visų pirma jie žvelgia į aplinkui juos supančią bendruomenę ir daro išvadą apie tikėjimą apie jų elgesį. Ne paslaptis, kad dažnai nusivilia žmogus kreipęsis į kitą tikintį žmogų ar dvasiški. Tada pabando supratimą atrasti pas kitokius tikinčiuosius, kurie dažniausiai būna jau sekta. Jie ten randą bendravimą ir kas ypatingai paveikia juos tai yra pakylėta euforinė būsena. Tačiau neturėdami patirties jie negali suprasti, jog ši būsena yra ne iš Dievo. Atrodo, kad esi tiek Dievo malonės pripildytas tarsi išpūstas balionas, tačiau užtenka tik vieno žodelyčio nepalankiai prasitarti prieš piktąją dvasią-velnią ir lyg, kas būtų pradūręs tą „malonės balioną“. Lieki tuščias. Tačiau ta euforija užtemdo protą suvokti, jog tai ne iš Dievo. Norėčiau iškart tiems pasakyti, kurie daro išvadas apie tikėjimą iš tikinčiųjų elgesio, kad suprastų, kad kiekvieną iš šitų Bažnyčioje esančių žmogelių ypatingai veikia piktoji dvasia, nes jie eina prie Dievo. Dievas leidžia piktajai dvasiai iškelti jų blogąsias savybes į jų išorę, nes tikėjimas ir yra skirtas tam, kad taisytumeisi, pamatytum savyje neigiamas puses, kad gaudytum save pasakius kažką ne taip, pamąsčius kažką ne taip, o ką bekalbėti apie tai, kad darai kažką prieš Dievo įstatymą. Ir užbėgdamas už akių pasakysiu tiems kurie atrado „laimę“ sektoje. Jūs radote bendravimą, tačiau Dievą iškeitėt į paprastą duonos kąsnelį ir vyno gurkšnį, nuodėmės anuliavimą iškeitėt į paprastą išsipasakojimą savo nuodėmių kitam nuodėmingam žmogui, nes tas pastorius ant savo pečių dar tebeneša ir savo nuodėmių naštą. Tačiau apie tai plačiau apžvelgsim kartu su kitomis temomis. Tokie regėjimai duoda daug peno apmąstymams ir yra tobuliausia Dievo mokykla. Niekaip nesuprantu tų atvejų, kai šventieji prašydavo Viešpaties, kad neduotų jiems regėjimų, tai kaip gali susidaryti teisingą supratimą apie amžinybę, apie tuos dalykus kurie Dievui rūpi, kaip be jų atsekti Tiesą, kada visi kažkuo klysta. Suprantama, regėjimai gali ateiti ir iš piktojo, sielų priešo. Tačiau Dievas davė Šventąjį Raštą, Evangeliją, galop protą, Bažnyčią, kunigus ir mokymą. Juk bandydamas suprasti ir atskirti dalykus, kurie galbūt kitiems visai nerūpi, augi pažinimu, tobulėji. Ko dar trūksta, kad laimėtum išganymą ir pelnytum dangų? Trūksta kovos su savimi, su savo ydomis, kovos, kai priešinamasi silpnybei, norams ir pagundoms. Juk kaip sunku už piktą neatsakyt piktu, kaip sunku įveikti savo žmoniškąjį „aš“, kaip sunku sutramdyti savyje tūnantį „žvėrį“, kuris trokšta atsiduot savo jausmams ir tenkint aistras. Situacija aplinkui yra tiesiog priešinga ir daroma viskas, kad tik žmogau tave nutempt žemyn, kad tik tu nesusimąstytum apie amžinybę, kad tik nerastum ir nepažintum Tiesos. Žmogus nėra robotas, kuriam pajungta mechanika, įdėta programa, pajungtas valdymas ir pirmyn. Tačiau pasitelkiant tuos pačius žmones piktosios dvasios to siekia ir link to ne einama, o stulbinančiu greičiu lekiama. Užtenka pasklaidyt „Kompiuterijos“ žurnalus ir supranti, kad tai gali įvykti anksčiau nei to tikimės. Viskas šioje Žemėje taip surėdyta, kad nesistengdamas pažinti Tiesos, nori ar nenori pasitarnauji nuodėmei skatinti, arba siekdamas pažinti tiesą, turi kovoti tą kovą, bėgti tą bėgimą kuri aprašytas Evangelijoje, turi save „pažaboti“ Dievo baime. Kuri yra supratimas, kad tavo silpnybės liūdina Dievą, kad tu jau turi išaugti iš to, kad pasiduotum pagundai.

Grįžus apsėdimai ir piktojo varginimai nesiliauja. Darbe vieną dieną atėjęs pamatau jaučio akį priešais save gal kokio metro didumo. Ji buvo liūdna. Daug kartų esu regėjime matęs šį mistinį sutvėrimą. Kartais per jo ragus einančią vaivorykštę. Tačiau tuose regėjimuose jis milžiniškas padaras. Matau, kaip į tą vaivorykštės žiedą lekia sielos. Pasisukusios tame šviesos žiede jos išlekia iš jo lyg angelai ir įsitvirtina ant dangaus lyg žvaigždės. Po daugelio metų supratau, kad šis simbolinis regėjimas simbolizuoja mūsų kūniškąjį pradą. Tas žiedas ir diadema einanti per jo galvą tai atgailos kelionės. Kurios sielą pakelia iki dangaus gyventojų lygio.

Reikia dirbti, tačiau negaliu. Rankos pasidarė švelniai tariant kaip radioaktyvios. Tik paimu fotopopierių ryškinti ir išryškinus matosi lyg rentgeno nuotraukos tik atvirkštine tvarka. Pirštai apšvietė foto medžiagas. Dirbti nebeįmanoma. Aš visai sukrėstas. Nebežinau ką daryti. Stoviu prie lango. Žvelgiu kaip renkasi žmonės. Seni ir jauni. Man atrodo renkasi tie kurie turi mirti. Ant manęs nusileidžia kažkoks energetinis kamuolys. Tūkstančiai adatų pradeda smigti į galvą. Matau, kaip ši energija ištysta į netoliese, už kelių metru, stovintį žmogų. Matau, kaip jis pradeda mirtį, kaip išeina jos siela. Lyg, kas nuo to žmogaus mautų maišą pilną šviečiančių žvaigždučių. Matau, kaip tas žmogus pradeda mirtį, kaip išleidžia kvapą. Staiga aš susigriebiu rankomis už galvos pritupiu ir mintyse sakau: „Na jau ne,  aš mirčiai netarnausiu, neleisiu, kad per mane žudytų žmones“. Tada ta energetika dingsta, o žmogus vėl įkvepia ir siela vėl į jį sugrįžta. Kas buvo tame ypatingo. Tai kad pamačiau žmogaus sielą. Ji buvo tokia judri, lyg žirgas ištrūkęs iš aptvaro. Visai ne tokia kaip rodo filmuose, kad rūkelis atsiskiria nuo kūno.

Juodos rankos

 Kartą į mūsų miestą atvyko Abelė, vedė ji „sveikatingumo kursus“. Už įėjimą dešimt litų, tada tai nebuvo brangu. Vėl tas smalsumas, nuėjau, įdomu. Ji kalbėjo apie auras, čakras, energetinius laukus ir netgi apie tai, kad informaciją apie žmogų galima nuskaityti net nuo kėdės ant kurios jis sėdėjo. Bendrumoj ji propagavo indų filosofiją ir teologiją. Ten į tuo kvėpavimo pratimus aš nesijungiau, man tai pasirodė nepriimtina, tačiau per pertrauką, priėjęs prie jos paklausiau, kodėl man kartais skaudą širdį, o daktarai nieko neranda. Nebeprisimenu, ką ji pasakė, tačiau savo ranka ji man pavedžiojo per nugarkaulį. To man ir užteko. Grįžus namo vėl man pasidarė bloga, vėl nebesuprantu, kas čia su manim darosi, jog tai „velniškas apsėdimas“, neturėjau dar žalio supratimo. Tada atguliau dviem savaitėms ant lovos. Paskui jau aš pradėjau iš regėti tą priežastį, kuri ir buvo mano negalavimo priežastis. Tai buvo juoda kaip smala indų „dievaitė“ su savo vaivorykštine aura, gal kokio pusės metro didumo. Aš guliu lovoj, kaip idiotas, o ši sukryžiavusi kojas nuogutėlė, atkišusi savo stačias krūtines, tupi galvūgalyje ir tyrinėja mano smegeninę, supratau, kas ją domino, ji mano smegeninėj norėjo rasti kažkokią Dievo paslaptį. Kai jau prisikentėjau, kad trūko man kantrybė, šovė išganinga mintis. Kai buvau vienas namuose, spintoj susiradau šventintą žvakę, užsidegiau ją, pasistačiau ant kambario grindų, atsiklaupiau ir paėmęs maldaknygę atskaičiau keturias litanijas garsiai. Tai „Jėzaus Širdies“, „Švč. Mergelės Marijos“, „Šventosios Dvasios“ ir „Visų Šventų“ litanijos. Kai baigiau skaityti tik atsistojau ir virš galvos išvydau šviečiantį baltą žiedą besileidžiantį ant manęs. Jis buvo tokio diametro, kad aš galėjau pratilpti su pečiais. Ir jis leidosi per mane žemyn. Iš to žiedo ėjo lyg traškėdamos iškrovos ir lyg žaibai atakavo ištisa serija mane. Skausmo ar baimės nejaučiau, tik jaučiau, kaip visos piktosios dvasios pro kojų pėdų nykščius bėga iš manęs. Žiedas perėjo nuo galvos iki kojų. Tai truko kelias sekundes, tačiau, vėl buvau Dievo Šventosios Dvasios apvalytas ir akimirksniu išgydytas. Daugiau tos indiškos juodos šėtonės nebemačiau.

Dar buvo vienas įvykis. Kai išvydau iš televizoriaus išlendančius demonus. Jų buvo keturi. Tiesiai per ekraną išlindo. Visi juodais pločiais su gaubtuvais, kaip kokie vienuoliai. Vietoje jų veidų auksinės kaukės, panašios į žvėrių. Vienas sustojo priešais mane. Tokio paties ūgio kaip ir aš. Nusiėmė savo kauke. Žiūriu veido nėra tik tuščia juoduma, o po to jie pasišalino iš kambario.

Sekmadienį nueinu į bažnyčia. Dievas man kažką kalba, tačiau negaliu suprasti ką, nelabasis trukdo. Suprantu tik tiek, kad turiu susitvarkyti gyvenimą.

MISTINIAI DALYKAI ATVEDĘ MANE PRIE MALDOS

Dievas moka ypatingu būdu atvesti žmogų prie maldos. Jis taip nė karto nepasakė man tiesiogiai, kad melskis, tačiau surėdė taip situacijas, kad malda atrodė esanti vienintelė išeitis iš situacijos. Į mano gyvenimą atėjo litanijos. Kuriu galybę aš jau turėjau progą pajausti. Tačiau mano maldų praktika buvo nereguliari. Rengiau sau darbo vietą kitame mieste. Ilgai vakarodavau dirbdamas ir pradėjau po darbų sukalbėti vieną poterėlį ir pajusdavau, kad esu kažkur aukštai pakilęs. Supratau, gal vėliau, kad malda sielą kelia aukštyn. O viena pavakarę sėdžiu prie mašinos, spaudžiu nuotraukas, ir išvystu regėjimą. Ir kaip ne keista jis netrukdo man nei kiek dirbti. Regiu aukštybėse sėdintį Viešpatį ir žiūrinti per mikroskopą. Po to išgirstu frazę:

- Dievas myli savo vaikus!

Tai buvo man pamąstymui penas. Supratau, kad Dievas stebi kiekvieną savo vaikų žingsnį, pasakyta žodį, praleistą mintį, kad siunčia išbandymus ir registruoja viską, kaip mes elgiamės kiekviename išbandyme. Jei susitvarkėme su šiuo išbandymu, Dievo malone esame pakelti aukščiau savo dvasioje, jei ne, tai smuktelėjame žemyn. Netrukus Dievas pakartos savo išbandymus, ir tai tęsis kol nenusigalėsi.

Vieną sekmadienio rytmetį turėjau vestuvininkams nuvežti nuotraukas. Važiuot reikėjo berods į Žarėnus, et galvoju, kaimas tolimas, nedings niekur tie vestuvininkai, atvešiu valandą vėliau, nueisiu pirma į bažnyčią. Įėjau į gražutėlaitę Plungės bažnyčią. Priklaupiau ir pradėjo kaip tik choras giedoti „Kyrie eleison..“ Ir kas tada pradėjo dėtis mano širdyje sunku apsakyti, lyg kas krutinę visą draskytų. Tai nebuvo skausmas, tai buvo dvasinė kančia. Supratau, kad Kristus davė man pajaust, kiek jis yra už mane kentėjęs. Niekados, kol gyvas neužmiršiu to išgyvenimo patirto Šventų Mišių metu Plungės bažnyčioj giedant „Kyrie...“.Tada atradau frazę „Kyrie eleison, Kriste eleison“. Ką reiškia „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk“. Tuos žodžius dar ne kartą Dievas mokins, priimant lemtingiausius gyvenimo momentus, kaip artinantis mirčiai ir pan. Būtent šie žodžiai yra tikėjimo pagrindas ant kurio stovi Kristaus Bažnyčia.

Velnias pakišo koja ir teko tą darbelį uždaryti. Buvo vasara, tada pradėjau fotografuot pliaže prie upės. Sekėsi gerai, vėl pasidariau, kaip fotografas savo kokybišku darbu reklamą, vėl pradėjau gaut užsakymų fotografuot vestuves. Bevaikštinėjant paupiu, atbėga brangioji, sako vaikas nuskendo, tuo pagalvojau, kad tai mano sūnelis. Šokas tik perbėgo, laimei fotoaparatas ant kaklo kabėjo, būčiau jį išmetęs ant žemės. Kai pribėgau prie jau gaivinamo, tokio pat vaiko, kaip ir mano sūnus, puoliau padėti jį gaivinti. Gaivinome dviese. Vaikas jau ilgai buvo išbuvęs vandenyje, jo kūnelis visiškai atšalęs. Gaivinome kartu su moterimi, kuri yra medicinos sesuo, buvau ją pastebėjęs ne kartą Bažnyčioje Sekmadieniais. Kartu gaivinome, darėm širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą ir meldėmės. Ilgai, mes jį gaivinom ir lyg išvystu, lyg pajuntu kaip jo siela staiga iš kažkur atlekia ir su jėga sugrįžta į kūną siela. Jo kūnelis iškart sušilo, tik sugargaliavo ir pradėjo atsigauti. Labai apsidžiaugėm ir kaip tik atvažiavo greitoji pagalba, ir jį išsivežė. Po to jį išvežė į Šiaulių reanimaciją. Kaip tik tom dienom mirė klasiokės mama ir po laidotuvių parvežiau ją namo, kur ji gyveno prie Šiaulių. Grįždamas užvažiavau aplankyti to skendusio berniuko kurio vardas buvo berods Manfredas. Jis vis dar gulėjo reanimacijoje, jo smegenys buvo mirę, nes per ilgai išbuvo vandenyje. Tada labai gailėjausi, kad praradau gydymo dovaną, nes mano supratimu tik Dievas begalėjo išgelbėti šią gęstančią būtybę. Deja, iš mano rankų šiluma nebėjo ir niekas daugiau tam berniukui padėt nebegalėjo. Tada supratau, kad turi būti koks nors būdas susigrąžinti prarastą Dievo dovaną, kad reikalingas susitaikymas su Dievu ir reikės atrasti kelius kaip tai padaryti. Sekmadieni truputį pavėlavau į Bažnyčią, gal kelias minutes. Vos tik įėjus ir persižegnojus išgirstu Viešpaties balsą:

- Ar nori, kad tau atiduočiau tą vaiką?

Supratau, kad kalba eina apie tą berniuką gydoma Šiaulių reanimacijoje. Sutikau mintyse su tokiu Dievo siūlymu. Galvojau, kad Dievas nori, kad jį parsivesčiau namo, gal paskui padarys tą stebuklą. Tomis dienomis brangioji pasisakė, kad pradėjo lauktis. Štai kokiu būdu atiduoda tą vaiką Dievas man. Aš pabandžiau jai papasakoti, kad tai to vaikelio siela naujai įsikūnijo... gerai, kad dar su mazgote negavau... Uošvė susapnuoja sapną, kad iš avių kaimenės atsiskyrė viena avelė.

Taip išėjo, kad teko man parpulti ant kelių maldai. Kai pirmą kartą parpuoliau ant kelių ir pradėjau melstis užsidegęs žvakę. Kai tik pradėjau melstis, krito tokia energija ant manęs, atsidūriau geltonoj šviesoje ir per visą kūną pradėjo ristis lyg bangos ir tokie dygliukai lyg adatos šuorais smigt į mane. Pasimečiau, nieko panašaus nesitikėjau. Žvakė toje geltonoje šviesoje sudegė tiesiog akyse, gal per kokią minutę. Ši šviesa mane aplankydavo beveik kaskart, kai tik suklupdavau maldai. Pradėjau atskirti, kad tos energijos yra dviejų rūšių. Vienos dažnis retesnis, tačiau dygliukai sminga gyliau, kitos energijos dažnis tankesnis ir ji švelnesnė. Laikui bėgant suvokiau, jog ta energija, tai Jėzaus aplankymas, o kita Marijos - Dievo Motinos. Malda davė stulbinantį efektą. Ji buvo išklausyta. Štai kaip Dievas moka, vienu šūviu kelis kiškius nupilti: Ir maldos išmokyti, ir jos galybę ir būtinumą apreikšti. Nuo tos dienos, jau kaip parpuoliau maldai, taip ir meldžiuosi, nes kitaip jau nebeišeina. Gimė mergaitė, šis vaikas labai skiriasi nuo pirmesniųjų. Nuo mažų dienų ji dalindavosi gavusi saldainį su broliuku ir sesute net neliepiama. Į ją mažą žiūrėdavau ir taip ji man priminė mažą Jėzulį ir elgesys jos su manim buvo ypatingas. Jei padarydavau kažką ne taip, kas Dievui nepatinka, jos negalėdavau paimti į rankas. Ji verkdavo vos tik mane pamačiusi ir negalėdavau jos verksmo numaldyti. Kai būdavau malonės stovyje, ji tiesiog spinduliuodavo ir krykštaudavo iš laimės. Taigi ji buvo mano mokytoju ir indikatoriumi mano dvasinio stovio nuo pat mažų dienų. Gavau iš Dievo atsakymą, kodėl tą vaikutį Jis pasiėmė. Nes tas vaikas Jo prašėsi paimamas, nes jautėsi nemylimas, o Dievas negali neišklausyti, nekalto vaiko prašymo!

Lietuvoje tuo metu prasidėjo prezidento rinkimų kompanija. Bažnyčioje ant staliuko prie įėjimo buvo padėtas staliukas ant kurio buvo išdėstyti lapukai su intencija už prezidentą. Tuo metu bažnyčia buvo linkusi paremti kandidatą V. Lansbergį. Nors tiesiogiai ir nebuvo kalbama, bet jautėsi, kad remiamas tas kandidatas. Paėmiau ir aš vieną lapuką. Žodį reikia tesėti, todėl radęs tinkamo laiko, man tai nebuvo taip paprasta, kadangi jį kalbėsiu pirmą kartą, tai tam ruošiausi. Suprantama, man reikėjo susitelkti ir rasti laiko. Buvo vėlyvas vakaras, ir susiruošiau maldai. Kadangi niekas nebuvo mokinęs, tai užteko man paslapčiai vieno „Tėve mūsų“ ir dešimties „Sveika Marija“ ir „Garbė Dievui Tėvui“. Ir kaip nekeista, pradėjus melstis prasivėrė dvasinės akys ir išvydau lyg per storą stiklą Dangų. Mačiau iš toli Švč. M. Mariją sėdinčią savo soste pačiam vidury Dangaus. Ak štai kodėl tos moterėlės kas vakarą pitlija tuos rožančius, jos mato dangų, todėl ir meldžiasi pagalvojau. Bet kodėl nei viena man to nesakė, jaučiau joms nebylu priekaištą. Baigus kalbėti mano rožančių, kuris man tada savo ilgumu maldos prilygo žygdarbiui, įvyko dar gražiau. Iš mano lūpų išsiveržė žodžiai:

- Šį maldų vainiką užkabinu Adamkui ant kaklo. Supratau, jog tokia Dievo valia: Prezidentu bus V. Adamkus. O tada dar tik pirmasis turas vyko rinkimų. Kaip tik, tom dienom, lankiausi Ventos vaikų pensionate ir sakiau, jau kas bus Dievo valia prezidentu. Suprantama manim niekas netikėjo. Tenai kaip tik sutikau vargšę mergaitę nepaprastai geros širdies Raselę, berods toks jos vardas, kuriai iš stuburo galo tekėjo skysčiai. Ji labai norėjo piešti, o aš labai norėjau jai padėti nors mažyti suteikti džiaugsmą. Todėl sekantį vakarą nutariau už ją kalbėti rožančiaus maldą. Prisipažinsiu, kad vėl norėjau išvysti dangų. Lygiai, taip pat kaip vakar vėl kalbu rožančių. Ir vėl regiu dangų tik žymiai aiškiau ir iš arčiau, jau skiriu ir Marijos karūnos aukso spalvą ir auksinius  ją supančius angelų chorų instrumentus, o baigiant maldą, kai tik pasakiau tos vargšės mergaitės vardą, kad pro mano nugarą praeis tokia energija, kad aš persigandau ir ypatingai toj vietoj, kur Raselės liga. Įsigandau, nesuprasdamas kas vyksta, toks jausmas lyg uodega pradėtų dygti. Uodega, ačiū Dievui, neišaugo, tačiau supratau, kad būtent Dievas nori, kad aš už tokius nelaimingus vaikus ir žmones melsčiaus ir norėčiau jiems padėti. Trečio vakaro jau laukte laukiau, kad galėčiau maldos metu gerėtis atvertu dangumi. Šio vakaro regėjimas pranoko bet kokius lūkesčius, jau save patį išvydau besanti danguje ir lyg nuo stogo žvelgiau į dangaus ir Marijos grožį, šalia manęs stovėjo mano angelas sargas ir kaip nekeista, jis man atrodė didžiulis, kokiu penkių metrų aukščio, o gal aš buvau toks mažas sunku suprasti, nes nebuvo palyginimui nieko tokio, kad galėčiau suprasti tikruosius dydžius. Buvau toks naivus, kad galvojau, kad taip vyksta su visais ir visada. Tačiau rytojaus vakaras pastatė mane į vietą. Jau įpusėjau rožančių, o kaip dangus neprasiveria, taip neprasiveria, lyg būtų kas juodą „štorą“ užtempęs. Sustabdžiau maldą, pradėjau ieškoti priežasties, kodėl neprasiveria dangus? Prisiminiau, kad šiandien darbe susikirtau su kolega, apsižodžiavom, jam padariau grubių priekaištų, galėjau ir aš pats būti neteisus. Kai tik tai suvokiau ir mintyse atsiprašiau Dievo, už tokį poelgį, iškart lyg teatro scenoj kas būtų užuolaidą atitraukęs, vėl prasivėrė regėjime Dangus. Šį kartą tai buvo dangaus šviesos pripildyta žydrynė ir nieko daugiau. Negalima sakyti, kad žydrynė, nes iš tiesų jis dangaus spalva dvasinėm akim žvelgiant žymiai mėlynesnė, juo arčiau Dievo juo jis mėlynesnis ir labiau panašus į tą mėlyną labai brangų dažą, kuri gamina iš kažkokio brangakmenio. Taip Dievas įvedė mane į rožančiaus maldą, suprantama, kad dangaus daugiau neberodo. Tačiau asmeniškai gaunu atsakymą iš Dievo per mintis būtent, kai meldžiu Rožančių. Pasitaiko ir regėjimų, tačiau žinau, jog jie nepriklauso nuo mano norų, valios ar susitelkimo, jie priklauso tik nuo Dievo ir tik nuo Jo! Rožančiaus maldoj praleistas laikas yra būtina sąlyga jungtis su Dievu, jos metu Dievas suderina besiblaškančias mintis, nukreipia jas teisinga linkme, primena, kas ne taip padaryta, pasielgtą, ateina mintis tolimesniems veiksmams.

NEPASTEBIMAS DIEVO VEDIMAS

Tą rytmetį, kai į Mažeikių naftos kultūros rūmus turėjo atvažiuoti kandidatas į prezidentus V. Adamkus išgirstu Viešpaties Žodį:

- Šiandien pro tave kalbės Dievas! Tik tiek tepasakė. Man veikiausiai atrodė, kad reikės būtent sudalyvauti susitikimo metu su kandidatu V. Adamkumi. Supratau, tai taip, kai bus proga iš salės paklausti, tai ta proga turėsiu ir pasinaudoti, o ką pasakyti, tai nesirūpinau, žinojau, kad žodžius į lūpas įdės pats Dievas. Atėjus vakaro susitikimui, taip ir padariau, esant progai paklausti, atsistojęs paklausiau kodėl negyvenam pagal Dievo Įstatymus ir pasakiau, kad meldžiamės už jus. Tačiau Dievas toliau uždarė visas mintis ir atsisėdau vėl į savo vietą. Galvojau, keista, kodėl nieko nekalbėjo Dievas, o iš ryto tai sakė, kad kalbės?

Vakare buvau pakviestas į vaikų darželyje „Delfinas“ vykstantį susitikimą su rašytoją Birute Žemaityte pafotografuoti. Dalyvavo ir parapijos kunigas. Birutė pasakojo savo įspūdžius iš susitikimų lankantis kalėjimuose, skaitė kalinių laiškus ir pristatė savo naują knygą. Po to kalbėjo kunigas. Po jo pasisakymo pajuntu, kaip manyje ima kilti Dievo dvasia. Tai nėra malonus jausmas, tai sunku išreikšti žodžiais, kas su manim tada vyksta, tačiau negali nieko pakeisti ar tam pasipriešinti, tai yra stipriau už mane. Tada žengęs porą žingsnių pradedu savo liudijimą:

- Ilgai šėtonas jojo ant manęs... Prisimenu, kaip šiandien tuos ištartus pirmuosius žodžius, toliau ką kalbėjau nežinau nieko, nes suėjau į save, tarsi būčiau pasinėręs į tamsą, nieko negirdėjau ir nieko nebemačiau. Dievas naudojosi mano kūnu, ar manimi, taip kaip Jam to reikėjo. Po kurio laiko išnyru vėl į save, salė nuščiuvusi, nieks dar kokias penkias minutes po to nepratarė nei žodžio. Rezultatas buvo toks, kad darželio vedėja pradėjo lankyti Bažnyčią, o darželio auklėtojas su vaikų grupėmis ir pavieniui dažnai regėjau ateinančias į Šv. Mišias. Tačiau ką tuomet kalbėjo Dievas, taip ir likau nesužinojęs po šią dieną.

Dievo vedimas buvo spontaniškas, šauna į galvą paskutinę akimirka mintis ir nuo jos neatsikratysi, kol neįvykdysi. Darbo naujoje vietoje buvo daug, tačiau Dievas tęsė savo mokyklą man toliau. Jis norėjo mane įvesdinti į Dievo tautos pažinimą. Čia susipažįstu su Petru Žvirgždžiu, žmogumi jau metuose, kuris gerai išmanė tikėjimo dalykus, senąsias tikėjimo tradicijas. Buvo baigęs du ar tris seminarijos kursus. Nors ir buvo priklausomas nuo alkoholio, tačiau tikėjimo neprarado iki pat paskutinės gyvenimo akimirkos. Esu dėkingas jam, kad jis išmokė kitom akim žvelgti į šiuos nelaimingus žmones. Jis buvo mano mokytoju, nes mačiau praktikoje, kaip piktoji dvasia veikia jį ir per jį. Jis buvo taip pat ir Dievo veikimo per mano rankas objektu. Tiesa, susigrąžinti Dievo malonę tą charizmą nebuvo lengva. Ir reikėtų plačiau apžvelgti tą visą nueitą kelią kuriuo Dievas mane pravedė, kad būtų grąžinta Dievo dovana rankomis gydyti žmones. Tiesa yra tame, kad ne aš gydžiau, o Dievas, aš viso labo buvau tik tas Jo įrankis ir tarnas, kuriuo jis naudojosi. Tik pradžioje nesupratau Dievo plano ir tikslo, kodėl jis taip veikia. Dievui svarbu buvo man parodyti tą veikimą, kaip kokią pamoką, kad ją išmokęs užrašyčiau savo dienoraščiuose ir eičiau toliau. Man norėjosi padėti žmonėms, toks buvo mano „moto“, Dievas norėjo daugiau, - apreikšti savo valią ir priminti mokymą, kurį jis užrašė savo gyvenimu čia Žemėje ir paliko per apaštalus. Jis per mane panorėjo priminti Tiesą ir parodyt klaidas, kad nekaltintume Dievo, kad neišsipildo Evangelija, o kaltintume save, kad sekame Jį užrištomis akimis. Patys einame į duobę ir kitus tempiam paskui save. Kad paruoštų mane Dievas įdėjo man tokį stiprų patraukimą Grigališkam choralui. Kad pradėjau šio giedojimo ieškoti visose parduotuvėse tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje, tačiau ilgai paieškos nedavė vaisių, kol atėjo ta ilgai lauktoji diena ir radau juos Šiaulių miesto muzikos įrašais prekiaujančioje parduotuvėje. Atėjo diena kai vis labiau ir labiau jaučiau, kad reikalinga išpažintis, kad galima būtų susitaikyti su Dievu. Nebuvo man patogu savo mieste tai padaryti, jaučiau didelį „barjerą“, todėl nusprendžiau tai padaryti kaimyniniam miestelyje, galvoju, bus mažiau žmonių, o ir manęs niekas nepažįsta, bus paprasčiau. Deja, labai suklydau, kunigas nepriėmė manęs išpažinties. Paklausė ar gyvenu su žmona bažnytinėj santuokoj, ar ne? Atsakiau neigiamai, nes kas nuo manęs priklauso, tą aš buvau padaręs.

- Susitvarkyk savo gyvenimą ir tada ateik! Kunigo atsakymas buvo kategoriškas. Tačiau santuoka yra toks dalykas kuris nepriklauso nuo vienos pusės, turi būti abipusis geranoriškas sutikimas, kitu atveju santuoka yra negaliojanti. Mano antrosios pusės atsakymas buvo kategoriškas:

- Na jau ne, reikėjo tai daryti kol jauna buvau, tada būčiau sutikusi, dabar tai jau tik ne su tavim... Kalbos apie Dievą su ja taip pat nedavė jokios naudos, ją tik dar labiau pyktino, todėl buvo protingiau patylėti. Laimei Dievas nėra biurokratas, Jis visados parodys išeitį, parodė ją ir man. Kartą nunešiau į radijo taisyklą muzikinį centrą, pasikrapštęs kiek meistras tarė:

- Neturiu laiko su juo žaisti, ieškok meistro! Panašiai ir man Dievas davė mintį:

- Ieškok kunigo! Ir atradau jį, besėdintį klausykloje „Aušros Vartuose“, per atlaidus. Nors čia buvo žmonių minios, tačiau šis jaunas kunigas buvo visiškai priešingybė anam. Jis pasakė:

- Palengvink savo naštą, nors tau suteikt išrišimo ir negaliu, tačiau aš tave palaiminsiu. Atlikau išpažintį. Naktį per sapną matau save lyg vaikštau Žeme kentauro kojomis, ant pečių didžiulė pintinė pripilta ligi viršaus akmenų. Ir štai prieinu prie klausyklos, priklaupiu ir su tokiu griausmu pasipila žemėn akmenys, lyg iš tikro kas būtų kokį savivartį „Kamazą“ akmenų šalia išvertęs. Nors vaikystėje ir buvau pakrikštytas ir prie pirmos Komunijos privestas, tačiau, kad galėčiau eiti prie Komunijos Šv. Mišių metu, dar reikėjo nueiti ilgą kelią.

Ir taip nusipirkęs Grigalinio giedojimo įrašų aplankiau giminaitę, choro vadove, kuri save laiko laisva krikščione. Pasikalbėjome, pas ją į kompaktų grotuvą įdėjome pasiklausyti Grigališko giedojimo. Giesmės metu išvydau regėjimą, kaip ramiai šviečia Dievo Saulė, kaip ramiai veržiasi liepsnų liežuviai, lyg iš Saulės, lyg iš širdies. Po ilgų apmąstymų supratau šį regėjimą: kai Dievas bus garbinamas Grigaliniu giedojimu, tada švies Jo Saulė! Atsirado poreikis lotyniškoms Šventoms Mišioms. Galvoju, o gal yra kokiam kaimely, kur nors kokiam užkampy dar koks kunigas, kuris taip aukotų. Deja, neradau, tačiau Vilniuje aptikau Pijaus 10-tojo Broliją, kuri bute, netoli pašto, buvo įsirengę maldų kambarėlį ir jame Sekmadieniais aukoja Šv. Mišių auką lotyniškai, pagal seną. Atvažiavus į Vilnių, kartu su atgailautoja Genute nuo Tauro kalno apsilankėme „Pijaus 10-o Brolijos“ aukojamose Mišiose. Prie Komunijos, kaip sakiau dar buvo tolimas kelias, nes Viešpats buvo pasakęs, kad atėjus laikui Jis pats mane pakvies. Kai Viešpats kartą parodė regėjime, kad turėjimas kūniškų santykių mano atveju yra „pragaro vartai“, tai lovytės tarp manęs ir brangiosios buvo atskirtos. Suprantama toks mano žingsnis buvo „antrosios pusės“ įvertintas kaip iššūkis ir tai dar labiau paaštrino situaciją šeimyniniuose santykiuose. Išsipildė Dievo žodis iš Evangelijos: „Atnešiau jums ne ramybę, o nesantaiką. Žmona sukils prieš vyrą, sūnus prieš tėvą“. Kadangi jau išpažinčiai galiojo išrišimas, tačiau laukiau asmeninio Dievo pakvietimo prie Šv. Komunijos. Per Šv. Velykų Bernelių mišias išgirstu paliepimą:

- Eik Komunijos! Dievas niekados nekalba įsakančiu ar tiesioginiais paliepimais, jis tai padaro ar alegoriniais vaizdiniais, arba įdeda į mintis ar širdį Savo norą ar valią ir tu juos įvykdai. Dievas akylai stebi kas su tavim vyksta, taip buvo ir šį kartą. Vos tik nelabasis man pasakė tuos žodžius, Viešpats taip man susuko vidurius, kad per kelias sekundes išlėkiau iš bažnyčios su viena mintim, kad tik suspėčiau ir į kelnes nepridėčiau.

Pijaus 10-o Brolijoje apsilankiau ne kartą, neblogi ten žmonės, jie visi trokšta didesnės Dievo garbės, tikresnio tikėjimo ir Jo pažinimo, tačiau būtent tam reikalinga Dievo Malonė, o būnant klaidoje ji neteka. Lieka viena - ieškoti Dievo protu, o kaip žinom piktoji dvasia yra žymiai protingesnė ir gudresnė už bet kurį žmogų, tai tuo ir pasinaudoja. Tada ilgai sukau galvą: tokios tobulos Mišios, o neregiu prasiveriant „Šventosios Erdvės“. Vasarą gavau pakvietimą nuo jų piligriminiam žygiui iš Kauno iki Kryžių Kalno. Neatsisakiau. Kai atvykau juos lydėjusiems Brolijos kunigams prisistačiau, kad esu Dievo pasiuntinys - apaštalas. Kartais pirma kažką pasakau, o paskui tik galvoju kas čia išsprūdo man iš burnos. Tik paskui supratau, kad Dievas mane pasiuntė su jais paėjėti dėl kelių priežasčių: Pirma, turėjau atlikti atgailą. Antra, turėjau pažinti šią Broliją ir senąją tradiciją. Trečią, turėjau išmokti melstis lotyniškai, kas buvo man reikalinga, tolimesniame Dievo vedime. Ir aplamai, ši piligriminė atgailos kelionė buvo pirmasis etapas Dievo mokyklos, pirmoji klasė. Esu dėkingas jiems, nežiūrint į tai , kad jiems nepriklausiau. Nors jų piligriminė kelionė palyginus su Kryžiaus nešimu aplinkui Lietuvą ar „Kryžiaus ženklu per Lietuvą, tebuvo tik „vaikų žaidimas“, tačiau čia buvo tai ko kitur niekur nėra: Čia per Lietuvos laukus, kaimus ir upių slėnius praėjo lotyniška rožančiaus malda palikdama ypatingą dvasią. Kuri lyg rūkas liko tvyroti piligrimų kelyje. Smagi buvo kelionė, buvo gražūs orai, malonūs žmonės supo mus. Šv. Mišias kunigai pasikeisdami aukojo du kartus per dieną. Kaip minėjau prie Šv. Komunijos dar nejau, nes tikėjausi, kad atėjus metui būsiu pakviestas paties Dievo. Pas juos taip pat nėjau ir išpažinties, kadangi viską ką prisiminiau, jau buvau katalikų kunigams išpažinęs. Jie turėjo pagal visus dešimt Dievo įsakymus sudarę lentelę ir joje išvardinę pagrindinių nuodėmių rūšis. Nors ji ir nevisaapimanti ir jai reikėjo dar papildymo, tačiau tai buvo pažangus metodas išsitirti savo sąžinei, nes dabar akcentas yra daromas ant to, kaip tobuliau ir kas gražiau pagarbins Dievą, o ne ant to kas yra nuodėmė, ir jos pažinimas. Iš tiesų gali garbint Dievą gražiau ir už lakštingalą, tačiau, nei Dievas, nei angelas sargas tavo garbinimo net nepriims, vien tik todėl, kad nesi malonės stovyje, nors tu to ir nejauti. Rezultate viso to tu neini geryn, o atvirkščiai, tavyje puikybė auga lyg ant mielių ir vietoj to, kad širdis prisipildytų meilės, ji dar labiau atšąla. Ne pats nepajunti, kad jau esi užkietėjęs nuodėmėje. Kitas net balso neturi, o Dievas ne tik priima jo garbinimą ar maldą, bet visados ir atsako jos išklausymu, suteikdamas prašomą malonę. Todėl ir pasakyta: „Dievas žvelgia į širdį“.

Keliavome upės pakrantėm, graži ta mūsų Lietuva! Tada prisiminiau vaikystę, internato laikus, kaip nukalęs spyną, kažkam nuplukdžiau valtelę. Tą nuodėmę dar neišpažinau, paprasčiausiai ją buvau užmiršęs, jei ne ta kelionė vargu ar būčiau prisiminęs. Suprasčiau, jei būčiau adatą pamiršęs, o čia didelis daiktas. Ilgainiui atgailaudamas supratau mechanizmą, kam reikalinga atgaila? Ogi tam, kad prisimintum nuodėmes ir galėtum per išpažintį nusimesti jas nuo savo pečių. Šėtonas laiko užrakinęs mūsų atmintį, jo tikslas atvirkštinis, kad tik neprisimintum ir neišpažintum. Nes kol nesi visų nuodėmių išpažinęs, tol tavyje neveikia Dievo malonė pilna galia. Tu pats esi stabdys ir trukdai Dievui veikti. Juk jo tikslas, kuo labiau tave atitolint nuo Dievo, kad tik daugiau turėtum neišpažintų nuodėmių ir to jis tave galėtų labiau įtakoti. Jo tikslas sunaikinti tave, mane, ir kiekvieną žmogų, nusitemt į gylybes, kad tik nerastum Tiesos ir ja negyventum. Vėl užbėgsiu pasakojimui už akių. Kiek kartų girdėjau tokį pasakymą, kodėl aš turiu išpažinti nuodėmes kažkokiam kunigui, žiūrėk jis taip gyvena, vienu žodžiu yra didžiausias nenaudėlis ir nusidėjėlis, sako: „Aš išpažįstu nuodėmes tiesiai Dievui“. Aš dažniausiai sakau, kad ne mano reikalas žiūrėti kunigo nuodėmių, mano reikalas mano nuodėmės, ir kas man darbo, juk kai numirsiu, tai galėsiu ir Dievui ir velniui atrėžti, kad aš išpažinau nuodėmes kunigui ir tikiu, kad man jos atleistos. Tada atmintis bus nereikalinga, viskas yra surašyta gyvenimo knygoj. Tačiau kas užrašys tuos mano išpažinties žodžius kai atliksiu išpažintį tiesiogiai Dievui, kur liudininkas mano išpažinties? Sakysit angelas sargas, jus tikras, kad jis užrašys? Aš būčiau labiau tikras, kad jis neužrašys, vien todėl, kad nuodėmes Žemėj Kristus suteikė galią atleisti Jo Bažnyčios kunigams, tardamas žodžius: „Imkite Šventąją Dvasią, kam atleisite nuodėmes, tam jos bus atleistos čia žemėje ir Danguje, kam sulaikysite, tam jos bus sulaikytos ir danguje“.

Artėjome prie Tytuvėnų. Išgirstu vidinį balsą, kad eičiau basas. Iš širdies išsiveržia atsakymas, kad kentėsiu už savo nuodėmes. Ir kaip tyčia prasideda toks aštrių akmenų kelias, kad kur tik bedėčiau koją visur aštrūs akmenys. Kenčiu ir einu. Kažkaip kojų pėdos išmoksta apkabinti tuos aštrumus ir nesusižeidžia. Prieiname Tytuvėnų vienuolyno kompleksą. Bažnyčioje ką tik prasidėjusios Šv. Mišios. Aš kaip tik buvau paskutinysis kuris nešiau kryžių, taip ir liko jis mano rankose. Klausiu, kodėl neinate į Šv. Mišias? Atsako: „Mes protestuojame, kad buvo pakeistas Šv. Mišių Kanonas, mums negalima“. Sakau: „O aš nepriklausau Pijaus 10-to Brolijai“. Taip atšoviau, kad net pats nustebau savo atsakymu. Matyt Dievas įdėjo tuos žodžius į lūpas ir įėjau į Bažnyčią su visu kryžiumi, basas.  Pasidėjęs prie suolo kryžių, nuėjęs priklaupiau prie klausyklos išpažinčiai. Koks tėviškai malonus buvo kunigo pamokymas ir koks šiltas. Seniai išmokau prie klausyklos išgirsti būtent paties Dievo atsakymą kunigo lūpomis, būna ir išimčių, tačiau dažniausiai visados išgirsi kas tavo sielai svarbu. Jeigu netenkina tavo parapijos kunigas, važiuok, keliauk, visur pilna bažnyčių, tik kunigai skirtingi. Sugrįžęs į suolą bėdavojus Dievui mintimis:

- Dieve, sakau, ką man reik daryti, mane tie kunigai spaudžia, kad priimčiau pas juos Komuniją, o aš jaučiu, kad ji nekonsekruota, nes nei karto nemačiau prasiveriant Šventosios Erdvės? Kas jie tokie, ar geras jų tikėjimas? Žmonės pradėjo rinktis prie grotelių Komunijai gražiai suklaupdami. Aš, kaip visados, klūpau suole ir kad užlies visą Bažnyčia Dievo Dvasia ir taip stipriai, kaip niekada. Supratau, dabar, Dievas kviečia ir mane prie Jo, priimti Jį į savo širdį. Nuėjės priklaupiu pačiam kamputy, paskutinis prie sienos, basas, visai ne toks kaip visi. Išgirstu iš šalies piktojo gąsdinimą:

- Jei priimsi mirsi! Nekreipiu dėmesio. Priimu Švenčiausiąjį. Grįžtant į vietą lyg griausmas nuaidi sieloje Viešpaties žodis:

- Niekas atsiskyręs likt gyvas negali! Tokiu garsumu jis nuaidėjo mano sieloje, jei tai galėtų pervesti į ausim girdimą garsą, tai kaip koncerto salėj per mikrofoną su galinga stiprinimo aparatūra. Tačiau čia ne viskas, Ostija burnoje staiga persikeičia ir pavirsta į dulkes, pensilino kvapo ir skonio. Tada, kad pasipiktinęs sušuks nelabasis:

- Ką čia man tokio uždavei?! Ir kaip jis išlėkė iš manęs, raketiniu greičiu padarė zigzagą per visą bažnyčią ir palikdamas ugninę trajektoriją išrūko iš bažnyčios per zakristiją. Tada Ostija vėl stebuklingu būdu burnoje antrą kartą transformavosi į gryną kraują ir nurijau jo gurkšnį. Iš širdies pakilo malda:

- Viešpatie išmokink mane taip garbinti tavo Kūno ir Kraujo šventąsias paslaptis, kaip jas garbina Šventieji danguje!

Sugrįžau į suolą, tik užmerkiau akis ir išvydau regėjime aukso taurę, dangaus fone kaip saulę, aplinkui ją debesų šulinys. Kažkur buvau jau matęs paveikslėlį panašų, supratau, kad dailininkai ne šiaip piešia šventą simboliką, o būtent iš regėjimų, arba iš pasakojimų tų kurie tai regėjo. Pasibaigus Šv. Mišioms dar priklaupiau pagarbinti Jėzaus esančio Švenčiausiame Sakramente altoriaus tabernakulyje. Širdis taip susigraudino, kad verkiau, verkiau pasikūkčiodamas, nors ir be garso. Tada suėjo po Šventų Mišių Brolijos kunigai ir kelionės dalyviai. Aš vis dar parkritęs prieš altorių krūpčiojau, tačiau jų širdies Dievas nepalietė. Jiems buvo skirti žodžiai: „Niekas atsiskyręs likt gyvas negali“. Tą vakarą miegojau daržinėj ant šieno. Nepripratęs prie svetimų žmonių visą naktį lojo šeimininkų šuo, o aš vis dar verkiau ir verkiau, taip giliai Dievas palietė mano širdį. Kažkur po vidurnakčio vėl išgirstu Viešpaties balsą:

- O dabar jau gali ir numirti! Kartais ypatingai sunkiais gyvenimo momentais pagalvoju, o kaip būtų gerai buvę, jei būčiau po tokio Komunijos priėmimo ir neatsibudęs, tada tikrai būčiau patekęs į dangų. Tai viso labo buvo tik įžanga, tos atgailos, kurią Dievas yra numatęs atsiteisti už nuodėmes

Maršrutas mūsų vedė pro Šiluvą, Žemaičių Kalvariją, kur vyko didieji Žemaičių Kalvarijos atlaidai Sedos miestelyje į bažnytėlę atėjom vidurdieni, laukėm kol ją atidarys. Kai atidarė į ją užėjau pirmasis. Jauki bažnytėlė, paprasta ir graži Priėmiau Komuniją per Šv. Mišias, tačiau buvau pamiršęs, kad jau buvau padaręs lengvą nuodėmę, nes susiginčijau ryte su vienu žygeiviu. Priėmus Komuniją sugrįžtu į suolą, tuoj mano veidą perkreipia pašaipi grimasa, kurią pergali širdies gailestis už nuodėmes. Nors tai truko tik akimirka iškart supratau priežastį dėl ko taip įvyko, tai, todėl, kad pamiršau rytinį incidentą. Apgailiu, kad taip neatsakingai pasielgiau ir vėl išvystu regėjime „debesų šulinį“ ir jame dangiškos šviesybės pripildytos žydrynės fone aukso taurę ir virš jos Ostiją.

Kryžių kalne vyko naktinė Vigilija. Visą naktį meldžiausi kalne prie Marijos. Prašvito, paryčiais ateina daugiau maldingų moterų tautiniais rūbais ir kartu pasimeldę nutariam praeiti Kryžiaus kelią. Nusileidžiam nuo kalno į apačią, o čia vyksta tikras „bardakas“. Apie Popiežiaus dovanotą Kryžių jaunimas šoką nespėsit ką, ogi Rokenrolą. Kraujas užvirė. Palipu ant tribūnos ir paėmęs mikrofoną sakau:

- Žmonės, apginkim Šventąjį tikėjimą. Laikas užbaigti tą „bardaką“! Išjungė kažkas mikrofoną, pripuolė vienuoliai Pranciškonai, vieną jų net peržegnojau. Prisistatė policininkė. Aš jos ir paklausiau, kam ji tarnauja, gal jai tie „broliai Pranciškonai“ jai moka, ar iš mokėtojų mokesčių algą gauna? Ji mane paleidžia, o aš priklaupiu po Kristaus Kryžiumi ir garsiai Jį pradedu garbinti. Aplink mane jaunimas vis dar tebešoka Rokenrolą. Ar tai nuo Dievo?! Begarbinant taip kryžių, pajuntu lyg smūgį į širdį, tokį stiprų lyg sprogimą, kažkas mano sieloje atsitinka. Ateina supratimas: „Aš tau duodu naują širdį“! Še tau, jaunimėlis ką tik vakare dainavo: „Jėzau, tu man duodi savo širdį, aš tavim tikiu“, o štai Dievas, ją įdeda man, visai to neprašant. Tai atlygis, už nusižeminimą žmonių akivaizdoj, už tą Tikėjimo kovą, kuri tęsis dar visą gyvenimą. Tačiau, kas per sprogimas įvyko širdyje, tiesą sužinosiu tik Amžinybėje.

Grįžęs Šv. Mišias išklausiau Akmenės bažnyčioje, priėjau prie išpažinties. Pamokslą sakė ir Šv. Mišias aukojo kunigas iš Naujos Akmenės. Pamokslas tiesiai sakant buvo vangus. Tada tariau sau:

- Dieve, jis tavo išrinktas vaikas, tik piktasis jam uždaręs priėjimą Šventosios Dvasios apšvietimui, aš už jį pasimelsiu, o tu padėk jam, kad jis mums galėtų padėti. Mano tokia mėgstama malda yra, dažnai kartoju: „Dieve padėk man, kad aš galėčiau tau padėti. Amen“. Pradėjau maldą už kunigą prieš piktąją dvasią. Suveikė. Gavau dar pritarimą iš Dievo šviesomis. Kunigas baigė pamokslą šauniai. Darau išvadą, patys esam kalti, ne kunigai. Mes jiems nepadedame, o tik kritikuojam, teisiam ir smerkiam. Melstis už juos reikia. Ėjau prie Komunijos atsiklaupęs, kaip tik Lietuva išgyveno tą laikotarpį, kai kunigai kėlė dalindami Švenčiausiąjį parklupusius žmones. Kas nesigilina į tikėjimo paslaptys tam gerai, tačiau, ką palietė Dievo malonė, tas supranta, kad nuodėmingas žmogus nėra vertas priimti Dievo į savo širdį stačias, nes pati siela šaukiasi dėl savo nevertumo prieš Dievą. Pati siela suvokia, kad tik sutrintos ir nužemintos širdies Dievas neatmes. Grįžau į suolą priėmęs Švenčiausiąjį, manyje nebebuvo nieko tokio, kas negarbintų Dievo. Manyje gyveno Meilė Dievui ir žmonėms.

Reikia įterpti vieną mistinį išgyvenimą šia tema. Kartą ir aš priėmiau Komuniją stačias. Vakare tik atsigulus prasideda „kritimas“. Tai toks jausmas, kad krenti žemyn. Taip Viešpats mane pažemino ir davė pamoką visam gyvenimui, kad taip nebesielgčiau.

ŠVENTOJI ERDVĖ

Šis dalykas yra pats tikriausias vykstantis Šventų Mišių metu. Dabar žinau jau, kad tai Dievo Dvasia užpildanti erdvę prie altoriaus, kartais ši erdvė užpildo ir visą Bažnyčia. Gal ji ne tik užpildo, o prasiveria. Dažniausiai tokiu būdu, Dievas atkreipia mano dėmesį, kad būčiau atidus ar per skaitinius, ar per Evangelijos skaitymą, ar per pamokslą. Tada jis ypatingai užlieja tą erdvę, ar perkeičia matymą, kad aš išgirsčiau kažką svarbaus. Kartais ji būna tokia stipri, kad atrodo išnyksta net Bažnyčios sienos. Tada sakykloje regiu tik kunigą ir tai, kad galėčiau jį matyti, neištirptų toj gelsvoj judančioj šviesoj, turiu užsimerkti ir vėl atsimerkti, tada tas regėjimas susilpnėja. Jis labai priklauso nuo kunigo, sakykim paprastai nuo jo tikėjimo /šventumo/. Taip pat nuo Šventų Mišių aukojimo būdo, nuo Šventų Mišių Kanono. Teko stebėti Šv. Mišias Prie Aušros Vartų esančioje Teresės bažnyčioje per lotynišką kanoną ir Kudirkos Naumiestyje kiekvieną mėnesį vykstančias aukojamas lotyniškai Šv. Mišias. Šv. Erdvė Kudirkos Naumiesčio bažnyčioje prasivėrė taip galingai, per visą bažnyčią. Kartais išėjus kokiam jaunuoliui giedoti psalmės daugiau prasiveria ši Šventoji Erdvė nei aukojančiam Šventų Mišių Auką kunigui. Ją regiu tik Katalikų Bažnyčiose. Nei Liuteronu, nei Baptistų, nei Jehovos liudytojų kunigai ar pastoriai šitos erdvės nepraveria. Netgi Pijaus 10-ojo Brolijos kunigai, kurie, atrodo taip šventai, aukoja lotyniškas Šv. Mišias nepraverdavo Šventosios Erdvės. (Tai buvo iki to kol nebuvo nuimta nuo jų ekskomunika) Ją regiu tik Katalikų bažnyčiose.

Kai Popiežius nuėmė ekskomuniką šiai Brolijai susapnuoju sapną. Jame į medį nuogom šakom nusileidžia paukštė iš dangaus. Manau, kad dabar misterija vyksta ir šios Brolijos Mišiose.

SĖKMINIŲ DIENA

Tą dieną, kaip įprasta, nuėjau į Bažnyčią. Kai kunigas pradėjo sakyti pamokslą Šventoji Dvasia taip pripildė bažnyčia, kad atrodė viskas toje šviesoje lyg kokioje ugnyje ištirpo. Visi, man pasirodė, jog tapo viena. Dingo bažnyčioje lubos, sienos, visa taip judėjo, keitėsi, atrodė, kad bažnyčios stogas baigėsi kažkur aukštai danguje. Grįžęs namo pažvelgiau pro langą. Pakėlęs akis į saulę išvydau iš jos tiesiog srautu besileidžiančius baltus burbulus, jie sruvo lyg iš gausybės rago, nejučia ištariau:

- Šventoji Dvasia Žengia į Žemę! Buvo atėję svečių, tarp jų vyrukas palaidos gyvensenos, propaguojantis rytų filosofiją, apsikabinėjęs indiškais akmeniniais rožančiais. Jam taip paliko bloga, kad tupėjo kampe susiėmęs galvą rankomis nepratardamas nė žodžio. Kai nebegalėjo ištverti skausmo, paprašė, kad uždėjęs rankas jam ant galvos pasimelsčiau. Uždėjęs rankas jam ant galvos sukalbėjau „Tėve mūsų“ maldą, skausmas aprimo. Sakau nusiimk tuos akmeninius rožančius, nepaklausė, skausmas vėl atsinaujino. Vėl pakartojau tą pačią procedūrą, vėl rezultatas toks pat. Atsisėdu ant sofos. Priešais įjungtas televizorius, rodo „Gelbėtojų“ seriją. Ir išgirstu Dievo Tėvo balsą:

- Apie ką dabar galvoji? Tai buvo taip netikėta. Nežinojau ką ir atsakyti.

- Kaip išgelbėti žmoniją ir gyvybę Žemėje, atsakiau.

- Dabar tu man sūnus, o Aš tau Tėvas! O juos, palik Man, Aš žinau, ką su jais reikia daryti! Paskutiniai žodžiai buvo skirti „Gelbėtojams“ ir tokiems, kaip jie, kurie nerūpestingai pramogauja. Tai aš iškart supratau. Nebūčiau sumąstęs, kaip būtų reikėję atsakyti Amžinąjam Tėvui, kokia laimė pagalvojau turėti advokatą - Jėzų savo širdyje.

Turiu pakomentuoti Amžinojo Tėvo žodžius. Mes visi galvojam, kad jau pakrikštytas, tai jau Dievo vaikas. Kaip matome Dievas pradeda tave savo vaiku laikyti tada, kai išaugi iš savojo egoizmo ir pradedi rūpintis Jo reikalais, bendražmogiškais, globaliniais. Kas rūpi Dievui, tas turi ir tau rūpėti. Pasaulis ant pražūties krašto. Šventoji Kristaus Bažnyčia „aukso mašina“ išvirtusi, kaip ją pataisyti, kaip išgelbėti žmoniją, kaip išganyti sielas, štai kas turi rūpėti. Supratau, kad Dievas „šluos“, nuo Žemės paviršiaus pramogautojus. Savo perspėjimą Jis išpildė per 2005-tųjų Kalėdas. Labai liūdna, kad tokios akivaizdžios Dievo bausmės akivaizdoje oficiali Bažnyčios išvada, buvo, kad tai gamtos reiškinys, o ne Dievo bausmė. Argi ne aiškiai Kristus Evangelijoj pasakė: „Plaukas, be Dievo valios nenukrenta nuo galvos..“ Kam klaidinti žmones, ar ne geriau skambinti visais varpais žadinant žmones, kad atsigręžtų nuo savo nedorybių, o ne raminti, kad toliau miegotų ir „naktiniam traukiny“, pragaran važiuotų. Būtent po šios bausmės gavau dar ir patvirtinimą iš Dievo, kad tai buvo Jo perspėjimas-bausmė. Argi Kalėdas reikia švęsti pramogaujant?!

ŠEŠTINĖS - KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ

Buvo vėlyvas vakaras, gulėjau lovoje, tačiau kažkodėl nesimiegojo. Prasivėrė dvasinės akys ir išvydau iš toli Kristaus žengimą į dangų. Tada išlipau iš lovos ir atsiklaupiau ir stebėjau Jo žengimą toliau, mintyse meldžiausi Jėzaus Širdies litaniją. Jis kilo lėtai ir lengvai tarsi balionas prileistas karšto oro. Man atrodė, kad jis buvo apsisiautęs apsiaustu ar vilkėjo tuniką, sunku pasakyti, matyt ne tai buvo svarbiausia. Jis kilo stačias, rankos buvo nuleistos, tačiau delnai truputi pakelti per riešus, lyg per juos laimintų žemę, taip man užsifiksavo vaizduotėje. Kai Kristus pasiekė Dangų Jo kilimas nesustojo. Iš kažkur atsirado kryžius ir jis dabar jau kilo gulomis ant kryžiaus. Kryžius lėtai sukosi ir kilo aukštyn pro visus dangus iki pat Dievo Tėvo. Regėjimas baigėsi, dvasinės akys užsidarė lyg objektyvo diafragma. Ilgai mąsčiau apie tą regėjimą, supratau, kad tame yra daugiau nei vizija. Kryžius kelia, štai kur visa prasmė! Jeigu Dangų gali pasiekti tikėjimu, gerais darbais pelnyti atlygį amžinybėje, tai dar aukščiau tave gali pakelti gyvenime nešamas kryžius, nesvarbu kokį Dievas Tėvas skirs tau jį šiame gyvenime, svarbu, kad suprastum, jog jis tavo sielą artina prie Dievo. Ir jį reikia priimti, taip kaip priėmė Kristus Jam uždėta kryžių, su nuolankumu, kaip alyvų sodo maldoj prieš savo kančią, tardamas:

- Tepraeina ta taurė pro mane, tačiau tebūnie Tėve Tavo valia, ne taip, kaip aš noriu, bet kaip Tu! Prie tos pačios temos noriu pridėti dar vieną regėjimą, kuris buvo parodytas Dievo vedimo pradžioje. Prasivėrė vėl regėjime dangus ir pasirodė per visą regėjimo lauką Kristus ant kryžiaus ir vėl užsivėrė. Tai buvo lyg vartai į dangų. Apmąstęs ką regėjau, suvokiau, kad yra tik vieni vartai į dangų - per Kristaus kryžių! Jo kryžiumi pelnytas išganymas, Jo kančia, pelnytas nuodėmių atleidimas, Jo nekalčiausiu pralietu krauju pelnytas mums antgamtinis gyvenimas ir pergalė prieš piktąją dvasią. Kodėl Kristus pasirinko išganymo ženklu kryžių, o ne ką nors kita? Kryžiuje gludi visos išganymo paslaptys! Tai supratau praėjęs Dievo mokyklą per Jo malonę, čia žemėje. Visa laiką mes grįšime prie tų didingų Dieviškų slėpinių Jo Kryžiaus.

O, būk pasveikintas , Šventasis Kryžiau, vienintelė gyvenimo viltie!

Kentėt prie Jėzaus kojų pasiryžau,- čia jis man ranką pervertą išties...

Visa viltis, palaima ir ramybė iš Jėzaus Kryžiaus trykšta mums visiems.

O Kryžiau, Kryžiau! Tu mana stiprybė! Ir niekas tavo turtų neišsems!

Glaudžiu tave, kai ašaros man byra, kai širdį plėšo skausmo vanagai...

Tavy randu paguodos srovę tyrą, kurios ieškojau klysdamas ilgai...

Lydėk mane, lydėk ligi mirties, būk man šviesa išganymo vilties!

                           / Iš maldyno./

Dar vienas mistinis įvykis kurį turiu papasakoti. Tai buvo pradžioje tarp sielos kelionės į dangų ir Dievo Tėvo ranka palaiminimo. Tada jau buvo labai stiprus piktosios dvasios varginimas, tik tada nesupratau priežasties. Vakare, bežiūrint televizorių įvyksta programos „perėmimas“. Tokį terminą pavartosiu, nes jis geriausiai tinka, kai Dievas panorėjęs gali įvesti intarpą į transliuojamą programą, taip pat kaip ir per transliuojamą radijo programą. Tai irgi savotiška vizija tik matoma per televizorių, nepriklausomai nuo programos. Tada toks savotiškai keistas siužetas: Parodo vyriškis stovi ir ant jo užpila visa kibirą, kaip kraujas raudonų dažų, staiga to vyro rankoj atsiranda skėtis ir dar kažkas nebepamenu. Tačiau išgirstu jau dvasinėm ausim žodžius. Pirmiausia buvo sprendžiant iš pavartoto vardo tai buvo Dievo Tėvo žodis:

- Nauja žvaigždė sužibo, jos vardas Svetlana..! (Šviesuolė). Po to kitas balsas:

- Aš tave nuploviau Savo Krauju ir Aš tave saugau. Uždek savo žvaigždę, savąją Aš uždegiau! Ir lyg nutoldamas dar priduria tokius žodžius:

- Tai labai sunku padaryti! Tą siužetą galėjo matyti visi, tačiau tuos žodžius girdėjau tik aš vienas.

Patyrimas Plungės bažnyčioje

Vieną sekmadienio rytmeti turėjau vestuvininkams nuvežti nuotraukas. Važiuot reikėjo berods į Žarėnus, et galvoju, kaimas tolimas, nedings niekur tie vestuvininkai, atvešiu valandą vėliau, nueisiu pirma į bažnyčią. Įėjau į gražutėlaitę Plungės bažnyčią. Priklaupiau ir pradėjo kaip tik choras giedoti „Kyrie eleison..“ Ir kas tada pradėjo dėtis mano širdyje sunku apsakyti, lyg kas krutinę visą draskytų. Tai nebuvo skausmas, tai buvo dvasinė kančia. Supratau, kad Kristus davė man pajaust, kiek jis yra už mane kentėjęs. Niekados, kol gyvas neužmiršiu to išgyvenimo patirto Šventų Mišių metu Plungės bažnyčioj giedant „Kyrie...“.Tada atradau frazę „Kyrie eleison, Kriste eleison“. Ką reiškia „Viešpatie pasigailėk, Kristau pasigailėk“. Tuos žodžius dar ne kartą Dievas mokins, priimant lemtingiausius gyvenimo momentus, kaip artinantis mirčiai ir pan. Būtent šie žodžiai yra tikėjimo pagrindas ant kurio stovi Kristaus Bažnyčia.

VĖLYVĄ NAKTĮ

Nesimiega, paimu parkelį, o ką parašysiu – nežinau. Gal sukursiu maldą nuo savęs? Aš žinau, kad joje nebus nieko naujo, tačiau jei ją rašysiu, tai, kad ji būtų iš pačios širdies gilumos ir šiek tiek iš minčių.

Viešpatie, aš šiandien pažiūrėjau į Tavo portretą. Nors aš žinau, kad jis skiriasi nuo to kurį man apreiškei per regėjimus. Tai buvo eilinis turgaus kičas, tačiau aš žiūrėjau į jį ir lyg būtų kas pravėręs mano akis ir išvystu nežemiško grožio veidą. Dvasios ramybė ir teisingumas sklido iš Tavęs. Tavo amžina jaunystė ir branda tilpo tavo akyse. Tu tarsi norėjai man pasakyti: „Pažiūrėk į Mane, išsklaidyk savo abejones. Ar aš galiu tave apgauti, ar galiu būti žiaurus? Tikėk manim“.

O, jeigu tai būtų taip paprasta pakilti virš tų žemiškų problemų? Atverti savo širdį, protą, jausmus. Pajusti visatos pulsą ir išgirsti Amžinosios Širdies plakimą. Tarsi pasislėpti nuo kepinančios saulės pavėsyje, glaustis prie tyro ir gaivinančio vandens.

Kaip man suvokti savo sielos kaitrą? Kaip man suvokti tavo dvasią, kurios dėka mes gyvi. Kaip suvokti tą išskirtinybę tarp dvasios ir kūno? Kaip suvaldyti savo mintis, geismus?

Prisimenu tą sapną. Kai žiūriu pas visus rankose knygos. Turiu ir aš taip pat knygą - gyvenimo knygą. Atverčiu. Joje aiškiai parašytas mano vardas, pavardė. Verčiu toliau, o siaubas – lapai sudraskyti, išplėšyti... Taip yra jaunystės puslapių kurie tarsi knygos sudraskyti lapai. Ir jei dabar būtų mano gyvenimo filmo peržiūra, tai tektų užsidengti veidą rankomis, nes būtų gėda. Ar galėčiau prieš Tave pasiteisint? Žinoma ne. Liktų tik viena – tikėtis tik Tavo malonės ir Gailestingumo. Visa viltis tik Tavyje, kad tu teisi pagal širdį.

Ir žemė, ir oras, ir medis, ir paukštis, ir dangus, ir žvaigždės tai tavo rankų darbas, tai Tavo kūrinija. Kaip didinga! Aš tikiu, kad tai atsirado ir egzistuoja iš meilės, bet kodėl tiek blogio žemėje? Kaip suderinti meilę su neprisirišimu?

Grįžtu į Naująją Akmenę. Su mano „Carito“ vaikų maitinimu problemos. Šeimininkė Onutė nebeateina. Kita šeimininkė Janina susirgo, jos dukra išgerianti, ir dabar kaip tik užgėrusi ruošia vaikams vakarienę. Supratau, kad teks pačiam jais pasirūpint, teks pačiam būt už virėją, nes to nori Dievas. Gal Dievas ir to nenori, tačiau piktasis veikia su tuo susijusių žmonių širdis ir silpnybės ima viršų. Bekepant žuvį gaunu pamoką: peržegnoju dar tebekepamą žuvį ir kad blyksteli akinanti šviesa, kaip ženklas, kaip perspėjimas. Suvokiu, neparuošto maisto negalima laiminti, maistą reikia laiminti sustojus, pasimeldus, tada peržegnoti, kad Dievas jį palaimintų.

Sugrįžome, jaučiu labai stiprų piktojo puolimą. Atėjo pora, aš rankų uždėjimu juos laiminu, kad gydytųsi nuo priklausomybės. Uždedu rankas ir meldžiuosi. Moteriai viskas normaliai, po palaiminimų ji kelias dienas ištveria negėrusi. Jos vyras priklaupia maldai visas drebėdamas su baime. Klausiu: „Kodėl jis taip bijo?“ Sako: „Ar nebus, kaip praėjusį kartą“. Paprašau pasakyti kas buvo praėjusi kartą? Jis ir sako, kad praėjusi kartą iš mano rankų į jo galvą trenkė keturi smūgiai, lyg žaibai. Jis iš tiesų bijo, sugriebia mano rankas. Vos pradėjus melstis staigiai pašoka ir keikdamasis išeina iš kambario. Nenuostabu, kad Dievas jį baudžia. Jie ne tik geria, bet ir „samane“ platina.

Sapnas: Gražus upelis su tokiu tyru vandeniu, aplink taip šviesu. Visi ant kranto kažką veikia, tačiau niekas neplaukia. Paneriu ir nuplaukiu upės viduryje esančią salą. Ji maža ir čia stovi maža trobelė ir šalia jos guli kelios negyvos merginos, saulė kepina. Manau, kad jos nuo kaitros numirusios. Tada aš rieškučiomis imu ant jų taškyti vandenį. Jos pradeda atsigauti. Aš tada dar daugiau taškau ant jų. (Nuo kaitros numirusios merginos tai sielos, kurios per nuodėmę yra dvasiškai mirusios. Taškau vandenį ant jų, tai yra meldžiuosi už juos ir Dievas suteikia malonę ir jie atgyja. Tas sapnas tam, kad sustiprintų tikėjimą, kad ir toliau melsčiaus už juos. Neveltui yra ir tos aukos, ir tos maldos, jos neša vaisiaus.)

Sapnas. Esu didžiulėje konferencijų salėje, kažkas panašaus į Vilniaus sporto rūmus. Vyksta konferencija susijusi su tikėjimu. Mane kažkas priveda prie sienos, uždeda kažkokį gobtuvą ir aš išvystu kiaurai kas už jos dedasi. Ten už tos sienos tarsi gimdymo namai. Visi vaikai kaip čia Žemėje, guli ant stalų. Tokie dručkiai lyg būtų ketverių metų. Guli su „pempersais“ spardosi, o jau tokie žavūs. Vaizdas labai mielas. (Pas mane susirenka apie trisdešimt vaikų vakarienės, mes visų pirma einame į Bažnyčią, po to susirenkam, pasimeldžiam ir pavakarieniaujam. Tie vaikai gimsta „iš Aukšto“. Tai ir buvo man parodyta.)

Sapnas: Stoviu šalia baseino, kažkas atbėgęs praneša, kad vienas vaikas nuskendo. (Prasmę šio parodyto sapno supratau dieną, kai išvydau Petrą vėl girtą. Jis vėl skęsta realiai, dvasioje.)

Šoku sapne su man nepažystama moterimi. Priešais mane veidrodis. Jame matau save. Ant mano veido yra dėmių ir žaizda ant kaktos. (Šokis - malda, meldžiamės penktadieniais pas s. J. Akmenėje. Iš tiesų aš jos nepažįstu. Veidrodyje rodo Dievas mano sielą. Dėmės ir žaizdos ant veido, tai dar neišpažintos nuodėmės. Žaizda ant kaktos, konkreti nuodėmė iš vaikystės, kai apsistumdę vaikai valgykloj susimušėm, o aš pagriebęs samti tvojau vienam į kaktą. Pas Dievą ir yra taip sutvarkyta. Kitą užgaudamas užgauni jo kūną, bet žaizdą padarai pats sau savo sielai. Sapnų malonė padeda apsivalyti sielą, nes pas Dievą yra viso gyvenimo knygą. Kiekvienas žmogus savo gyvenimu parašo savąją knygą. Išpažinta nuodėmė yra suprasta nuodėmė, tai raktas leidžiantis ateityj išvengti panašių klaidų. Argi nereikėjo tokios svarbios nuodėmės išpažinti? Būtinai reikėjo, todėl ir per sapną dažnai man primena Viešpats alegorine kalba, kas svarbiausia man tikėjimo kelyje. Už tą malonę moku kainą, aš ją išmeldžiu iš Dievo, nors ir neprašau būtent sapnų malonės, tačiau tai ne nuo manęs priklauso. Sapnas sapnui nelygus. Šventam Rašte daug pavyzdžių, kaip Viešpaties Angelas kalbėjo per sapną. Kaip Danielius aiškino karaliui Nabuhanedzarui jo sapną. Kaip Juozapui buvo liepta nebijoti į savo namus parsivesti savo žmonos Marijos, nes jos kūdikis iš Šventosios Dvasios. Kas būtų jei Juozapas nebūtų paklausęs Viešpaties Angelo per sapną liepusiam paimti kūdikį ir žmoną ir nepabėgęs į Egiptą? Reik visados pamastyti, ką sapnavai, ar tas sapnas nuo Dievo? Jei taip, ką Dievas nori man tuo pasakyti, gal perspėti ar pamokyti? Ar Dievas galėtų tokį sapną duoti, ar nėra jame peržengtos padorumo ribos, jei taip, tai jis nuo piktosios dvasios? (Rodo sapne ir Dievas pav. nuogus kūnus, tačiau niekada nėra peržengtos padorumo ribos) Tada kyla klausymas, gal aš blogam kely, ar elgiuosi netinkamai, kad piktoji dvasia užvaldė šį sielos informacinį kanalą. Dievas visados per sapną kalbės ta kalba, kurią supranta konkretus asmuo, tokiu lygiu, koks jo dvasinis stovis. Per sapnus Dievas primena nuodėmes ar pasako sielos stovį ar perspėja ir pan. Išimtis gali būti tuo atveju jei tai skirta ne vien tam asmeniui, o pav. bendruomenei ar tautai. Evangelijoje apie Dievo antgamtinę malonę Kristus yra taip užsiminęs: „Nugalėtojui Aš duosiu slėpingosios manos..“ Tikėjimo kelyje mes skiname pergalę po pergalės. Kiekviena išpažinta nuodėmė yra laimėjimas prieš save, prieš savo puikybę, supratimas savo žmogiško silpnumo. Nesvarbu, kad kartais vėl neišvengiam tų pačių klaidų, svarbu, kad vėl kartojame savo išpažinti, stengiamės pasitaisyti. Juk pasakyta, kad šventaisiais tampa ne tie kurie neklysta, o tie kurie parklupę vėl keliasi ir eina. Evangelija smerkia tuos kurie tiki sapnais, burtais ir t.t. Tačiau, kai jau tampama Dievo vaiku, po atsivertimo, siela pereina į naują aukštesnį lygmenį. Viskas įgauna naują prasmę, netgi gėdingieji kūno sąnariai gali pasitarnauti, kaip nuodėmės indikatoriai. Viskas yra gera, kas duoda sielai naudą. Viskas yra gera, kas kelia siela aukštyn, kas ją skaidrina, grūdina, moko ir auklėja. Būti Dievo vaiku jau reiškia, kad nebepriklausai jau sau vienam, tu priklausai bendruomenei, Dievo tautai ir Dievui. Uždavinys yra tai suvokti ir įsijausti. Savo „mažąjį aš“ aukoti vardan Dievo tikslo ir Dievo reikalai turi pergalėti savo asmeninius norus ir troškimus. Tai pasiekus ir yra pergalė, pergalė prieš save patį. Amžinybės pergalė prieš savo laikinumą. Amžinosios sielos pergalė prieš laikinąjį kūną.

Naktį mane aplanko Viešpats. Buvo taip: Vakare meldžiausi į Šventąją Dvasią. Kaip ir visada nakvojau darbe koridoriui išsitiesęs sulankstomą lovelę. Karštos dienos, karšti vakarai. Labai puolė uodai, kai tik nutupia tai aš juos ir stengiuosi pritvoti, kai tik atsitupia. Užmiegu. Per sapną atskrenda uodas ir labai mandagiai, ramiu, švelniu, inteligentišku balsu paprašo:

- Duok vieną lašelį kraujo. Kai taip mandagiai prašo, aš atlenkiu ranką ir sakau:

- Imk jau imk tą lašą kraujo. Ir tada, kai nugriaudės balsas:

- Aš tau, už tą kraujo lašą atsilyginsiu ligi ketvirtosios kartos!

 Pasidarė taip karšta ir aš nubudau. Paskui mąstau kas įvyko. Ar tai į gerą, ar į bloga? Situacija linksma, tiesiog juokinga, moka Viešpats pašposauti. Kita vertus neramu sieloj. Ką sako Viešpats apie save: „Aš esu maloningas ir gailestingas Dievas, teikiantis savo malonę iki tūkstantosios kartos, ir nepaliekantis be bausmės už neapgailėtas kaltes iki ketvirtosios kartos“. Tie žodžiai, kad atsiligins iki ketvirtosios kartos mane labai suneramino. Vadinasi, kažką Viešpats turi prieš mane susijusi su Jo Švč. Krauju. Dar prireiks kelėtos metų, kol visiškai suprasiu savo kaltę ir atsiprašysiu Jo už piktžodžiavimą prieš Švenčiausiąjį Jėzaus Kraują, kuris įvyko, kai evangeliškieji „Tikėjimo Žodžio“ tarnai uždėję rankas ant galvos įleido į mane piktąją dvasią. Religiniai demonai veikiantis šioje sferoje yra labai pavojingi, nes jie įlindę į žmogų pradeda jo lūpomis piktžodžiauti Dievui. Žmogus nežino, kas neša jam prapultį, o nelaboji dvasia žino, kad viskas bus atleista žmogui, tačiau piktžodžiavimai Šventajai Dvasiai nebus atleisti. Evangelijoj yra dvi vietos kurios sudrebina sielą ir priverčia sunerimti dėl išganymo. Viena, kurią ką tik įvardijau, antroji Judo istorija. Ir vienu ir kitu atveju, gresia pasmerkimas, prakeikimas ir atmetimas, o tai yra ne kas kitas, kaip pražūtis. Per Dievo malonę, išgyvenau tokio pasmerkimo būseną. Šitokios sielos būsenos nelinkėčiau net pikčiausiam priešui, todėl ir noriu perspėt visus, kodėl tos sektos tokios pavojingos. Jos, kaip ledkalnis, kyšantis iš vandens ir spindintis saulėje, ai kaip gražu, o po vandeniu milžiniškas ledo luitas galintis paskandinti bet kurį „Titanika“ ir jame esančią meilę. Kaip minėjau, buvo aiškiai pasakyta: Už laša (vieną žodį) gali būti nubausta visa giminė iki ketvirtosios kartos!

Šventos Onos atlaidai. Tituliniai atlaidai Akmenės bažnyčioje. Į juos nuvažiavom kartu su Petru. Jis beveik apakęs, todėl jį reikia vedžiotis. Atlikom išpažinti kartu, priėjom prie Komunijos. Grįžę į Naująją išsikepėm blynų. Bepietaujant kyla mintis aplankyti veisėjuose dirbantį Petro pažystamą kunigą G. Kelias tolimas, už Marijampolės. Mintis stipri užvaldanti. Tuoj kyla noras aplankyti sergančią vėžiu Eleną, Marijampolėje užsukti pas pažįstamą G., sužinoti ar jai pavyko išsivaduoti iš įlindusio į ją demono. Trečia Vilniuj susitikti su Genute - atgailautoja gyvenančia vagonėlyje ant Tauro kalno.

Šiauliuose mama Elena buvo nesenai grįžusi iš ligoninės, ten jai atliko chemijos procedūras. Pasikalbėjome, kiek galėjau, tiek žodžiu ją stiprinau, o ji mane stiprino savo noru gyventi ir jos kantrybė iškęsti kančias buvo tiesiog stebinanti. Tarp mūsų užsimezgęs nuoširdus bendravimas perauga į gilią draugystę, dabar ji mane jau vadina tiesiog sūnum, o aš ją - mama. Marijampolėje aplankiau G., kai ji atidariusi duris mus pamatė tai tiesiog vėl jas užtrenkė, pamatęs jai nebudingą raudoną veido spalvą viską supratau. Ji nesugebėjo išsivaduoti iš įlindusio piktojo į ją ir jis joje jau pasidarbavo, iš spindinčios dangiškos G. priešais mane stovėjo eilinė mergina iš kūno ir kraujo. Kartais Dievo pamokos kainuoja labai didelę kainą, mes esame viso labo tik įrankiai su kuriais tai vyksta, tarsi bandomieji triušiai, kuriems tenka išbandyti nuodus ir priešnuodžius. Istorija tokia: Susipažinom su ja pas Genutę, ji gyveno pas ją kaip nuomininkė. Tuo metu ji negalavo su stuburu, skaudėjo galvą. Kadangi turėjau Dievo malonės rankų dovaną, tai padėdavau visiems, kas tik paprašydavo ir tuo tikėdavo. Gydimas rankom nėra vien rankų uždėjimas, pirma tai yra sudarymas galimybės prisiartinti Dievui ir suteikimas jam galimybės pasinaudoti mūsų rankomis, kaip instrumentu. Todėl turi būti ir sudaryta ir tinkama atmosfera priartėti Dievo Dvasiai, kas be ko yra malda. Naudojamos pašventintos priemonės, kaip švęstas vanduo, deganti šventinta žvakė. Jei yra galimybė, geriau, kad ligonis gulėtų, arba sėdėtų, dar geriau, kai jis gali klūpėti ir melstis kartu. Vyksta maldos apaštalavimas. Taip tą kartą gydžiau G., jai labai padėjo. Tada Genutė važiavo į Vilnių, važiavo kartu ir G. Buvo sekmadienis ir Tada Genutė nusivedė mus į Pijaus 10-Brolijos pamaldas vykstančias viename iš namų bute prie centrinio pašto. Jos per aukojamas šventas Mišias abi priėmė Komuniją. Aš tada dar tebelaukiau Dievo pakvietimo, kaip man ir buvo Dievo pasakyta. Genutė pasiliko Vilniuje, savo atgailautojos vagonėlyje, o mes su G. grįžome kartu. Kadangi ji sėdėjo greta, aš vairavau, jai vėl suskaudo nugarą, o aš pasisiūliau vėl seansą pakartoti. Ji pasilenkė, o aš uždėjau jai dešinę ranką ant nugaros. Aplamai kelionė buvo labai puiki, nuotaika gera, mes buvome nuo kalbų išsiblaškę. Gydant meldėmės kartu. Viskas gal būtų gerai baigęsi, tačiau nelabasis pergudravo mus abu, kadangi, mes jau buvome padarę klaidą ar nuodėmę, vadinkit kaip tinkami. Mes buvome apsilankę Pijaus 10-jo Brolijoj, nors patys to nežinojom, jog Dievo akyse jie atskalūnai. (Tada dar buvo) Taip pat tą sekmadienį išklausėm tik jų Šv. Mišias. Gydant viena momentą nelabasis mane patraukia už liežuvio ir aš tariau:

- Kai gydau, turiu būti angelu, o ne vyru. Tik pastebėjau, kaip ji nuščiuvo, lyg šešėlis perbėgo jos veidu ir suveikė jos vaizduotė. Tik pajuntu, kad išorinė energija lyg šiurpas nukrato mano ranką ir jos nugarą ir sueina į ją. Iškart supratau, kad įlindo šėtonas į ją. Čia pat buvo ir Marijampolė, jos namai. Pasakiau tiesa, kad įlindo į ją piktasis, patariau atsikalbėt egzotus, atlikti išpažintį. Tik vėliau supratau kokiu būdu tai įvyko. Pirma, buvo padaryta jos sieloj žaizda, kai priėmė Brolijos pamaldose Komunija (Tada ji pas juos buvo nekonsekruota). Kaip minėjau per duonos pavidalą sudaroma niša įlysti piktajai dvasiai, tačiau tam dar reikėjo nuodėmės mintimis ir uždėtų rankų. Rankų, kurios turėtų galią praverti sielą. Štai visas mechanizmas, sąlygos ir priemonės įlysti piktajai dvasiai. Tada tai man buvo pamoka, meldžiausi už ją, deja, niekas nepagelbėjo. Žinau, jog ji jos neišsivarys, kol ji neišpažins kunigui šių nuodėmių. Piktoji dvasia lyg kabliukais laikosi įsitvirtinusi į sielą žmogaus padaryta nuodėme. Dėl G. tapau blogiausiu žmogumi pasaulyje.

Veisėjuose aplankėm kunigą, apie kurį tiek daug Petras kalbėjo. Paliko gerą įspūdį, šviesus žmogus. Nakvojom miške, po pušelėm automobilyje, o anksti ryte pasiekėm Vilnių. Buvo kaip tik „Parcinkulės“ atlaidai. Šv. Mišias išklausėm bažnyčioje prie universalinės parduotuvės, prie tilto. Atvažiuojant Dievas vėl davė ženklą danguje - vaivorykštinius pusmėnulius abiejuose Saulės pusėse. Seniai mane tie ženklai lydi. Važiuojant pas tėvą Stanislovą buvo saulė tiesiog apsiausta vaivorykšte, taip pat tokius ženklus Dievas rodė, kai važiavau pas Viekšniškę Oną, kai aplankiau AA grupę Mažeikiuose ir kt.

Aplankėm ant Tauro kalno sesę Genutę. Išsikalbėjome. Ji buvo labai gerą įspūdį susidariusi dėl Pijaus 10-to Brolijos. Pasakiau priežastis dėl kurių taip nerimauju ir pasakiau, kad būtinai per kunigą išpažintų šiuos apsilankymus.

Vidurdieni ėjom audiencijos pas vyskupą Juozą Tunaitį. Kol jos sulaukėm spėjom atkalbėti porą rožančiaus paslapčių. Pasisveikinant Petras iškart priklaupė prieš vyskupą ir pabučiavo ranką, gal būtų žiedą pabučiavęs, tačiau nematė. Aš irgi taip pat pasielgiau ir pajutau tokį susijaudinimą, ir savyje plakančias dvi širdis. Centre krūtinės plakė Jėzaus širdis. (Taip tai buvo lyg patvirtinimas, kad Kryžių Kalne gavau dvasinę antrą širdį ir patvirtinimas, kad Dievas mane čia atvedė.) Pradėjau lyg pajuokaudamas:

- Štai atsivedžiau aklą žmogų su lazda, jau geriau jūsų ekscelencija paimkit tą jo lazdą ir iškart iškarškit man kailį, nes ką jums pasakysiu, tai vistiek jį man iškaršit tik po to. Pasakiau, kad labai liūdna kas dedasi mūsų Bažnyčiose. Kad apvažiavau virš šimto Bažnyčių ir tik kokiose penkiose regėjau Dievo Šventąją Dvasią, kad jau netgi Žemaičių Kalvarijos Bažnyčioje atsiklaupusiam žmogui kunigai nebenori Komunijos duoti. Kad Bažnyčiose Švenčiausiąjį į šonus nustūmė ir, kad kunigai jau tose vietose kėdes pasidėjo, ir patys atsisėdo Dievo vietoje. Jis tik lingavo pritariamai galva sutikdamas, kad tai tiesa, o pabaigus man kalbėti, pridūrė Švč. M. Marijos žodžiais pasakytais Medžiugorėje:

- Galiausiai Mano Nekalčiausioji Širdis laimės. Aš dar pataisiau jo žodžius - triumfuos! Sakau, norėčiau aptarti su jumis savo situaciją. Su žmona buvom susituokę tik civilinėj santuokoje, kadangi ji kategoriškai atsisakė tuoktis Bažnyčioje, pareiškusi, kad su kunigu negyvens, tai gyvenu vienas, dievotą gyvenimą ir norėčiau siekti kunigystės. Pasakė jis, kad tokių nešventina į kunigus. Seniau, kažkur užsieny, dar ruošdavo, tačiau tik iki 35 m. Nebent Rytų apeigų ir tai nėra tau jokių šansų. (Man tada buvo 38 m.) Juk, sako įstatymus Bažnyčioje ruošia žmonės Šventosios Dvasios įkvėpti. (Kažkaip jau pamiršta Šv. Augustino istorija. Kai jis buvo vedęs ir tapo vyskupu ir buvo tokiu pat nusidėjėliu, o po to tapo atsivertėliu arba, kaip priimta dabar sakyti - konvertitu. Be to, visi apaštalai išskyrus Joną buvo vedę ir pašaukti iš šeimų. Neseniai dar tokius šventindavo ir dėl to Bažnyčia nesugriuvo, o atvirkščiai. Kai Bažnyčiai tiek trūksta kunigų tai yra rezervas kunigystei.)

- Gerb. Vyskupe, tariau, aš turiu Šventąją Dvasią, ar ne geriau vienas toks kunigas turintis Šventąją Dvasią, nei penki be jos? Jis tik pasakė, kad Šv. Pranciškus nuveikė daugiau Bažnyčioje už bet kurį kunigą net nebūdamas kunigu. Po to jam papasakojau, kaip Dievo Dvasios įkvėptas apaštalavau Bažnyčiose, kaip buvau iš jų išvarytas, po to paprašiau palaiminimo, Jis mane palaimino sukalbėdamas maldas uždėjęs ant mano galvos rankas. Po to pabučiavau jo rankas ir išėjome, Jo ekscelencija Petrui padovanojo naująjį Šventą Raštą.

Išvažiuojant iš Vilniaus, pažeidžiau eismo taisykles, nors tai eismui įtakos ir neturėjo, tačiau tai sudarė galimybę prilysti ir gundyti šėtonui.

- Dabar tu esi dar nedermavotas, kai tave dermavos, tai trečias vyskupas uždės ant tavo galvos rankas ir tu būsi taip pat vyskupas...

Pirmasis vyskupiškas palaiminimas uždedant rankas man ant galvos ir vysk. meldžiantis buvo Telšiuose vyskupo Antano Vaičiaus. Kalbantis su Petru jam priminiau eilėraštį, jame buvo pavartotas liaudiškas žodis, gana vulgarus. Kai tik aš jį pavartojau, pradėjau iškart kaisti. Supratau, kad kažkas manyje pasikeitė, ir turiu apvaldyti savo liežuvį ir kalbą. Kas dera eiliniam žmogui, tas nedera Dievo vaikui ir nedera daryti, kad ir smulkių nuodėmių. „Būkite šventi, nes Aš jūsų Viešpats esu šventas“/Ev./

Sekmadienis. Su Petru važiuojam į bažnyčią. Jau važiuojant Dievas rodo ženklą danguje: Baltą ratą aplink Saulę panašų į vaivorykštę, tačiau kitokį nei važiuojant pas tėvą Stanislovą į Dotnuvą. Šitam rate nėra spalvų. Atlikom išpažintį ir pradėjau maldoj prašyti Dievo valios supratimo. Kai užgrojo vargonai, iškart toks baisus skausmas pradėjo raižyti krutinę, vidurius. Tik po Šventų Mišių lipant žemyn laiptais panelėms choristėms, išvydau priekyje jų, kartu su jomis besileidžiantį laiptais paleistuvystės dvasią. Suvokiau, kas man buvo apreikšta. Visa tai paskui „Atsiteisimo litanijoje Dievui Tėvui už Bažnyčios klaidas“ pavirs eilute:

- Kai Tave garbina choristai nenuskaidrinę savo sielų!

Šiąnakt miegu kambarėlyje, kur mūsų valgyklėlė, bendrabutyje. Girdisi, kad aplink vyksta „bardakai“. Kas keikiasi, kas garsiai muzika leidžia, šoka. Tikras skruzdėlynas. Prieš miegą pasimeldžiu ir palieku degti šventintą žvakę ta intencija, kad sudegtu visas blogis. Per miegą paskendau kažkokioj ypatingoj euforijoje. Girdėjau viską kas dedasi aplink, tačiau buvo taip gera ir buvau pats tarsi šviesoje. Kai tik žvakė baigė degti iškart nubudau. Tada uždegu kitą, vėl paima mane sapnų karalystė. Šį kartą sapnuoju manevrus, daug kareivių, sapnuoju latvius, daugelis iš jų nuogi ir lavonai, kuriuos reikia nešti su neštuvais... (Senai supratau, kad Liuteronų tikėjime maža gyvybės ir daugelis iš jų jau mirę dvasioje. Gaila, kad Šventoji Bažnyčia nepasako tiesos, juk M. Liuteris buvo ekskomunikuotas, tai po ekskomunika tebėra ir Liuteronai. „Nieks atsiskyręs likt gyvas negali“. Nežiūrint į jų bendruomenės dydį, po jų bažnyčias Šventoji Dvasia nevaikšto.)

Labai gražus sapnas. Važiuoju mašina labai labai ilgai. Sustoju žalioj pievoj prie namuko, Dangus melsvas, saulėtas. Jame kabo lyg oro baliono dydžio plonyte metaliuko spalvos audeklo kamuolys. Kažkas sako, tai rusai pagamino dirbtinį palydovą-planetą. Ir staiga šis daiktas ima keistai sukiotis, vartytis ir pradeda kristi tiesiai į mus. Sprogimas, parpuolu ant žemės. Kažkur pradeda formuotis tornado ir atplūsta labai daug vandens, kuris nugriauna namuką, aš su labai daug vaikų susikimbam už pluduriojančių rastų, lentų ir atlaikom visas bangas. Debesys išsisklaido ir vėl skaisčiai šviečia saulė. (Blogis ateina ir praeina, o kas su Dievu išlieka per amžius.)

Besimeldžiant Dievulis parodė Dangų, tačiau šį paveikslą užtraukė debesys. Bepietaujant regėjimas pasikartojo. Dabar dar Dievas pasakė: „Įsižiūrėk iš ko tie debesys“. Kai įsižiūrėjau, ogi jie iš visokių saldumynų, tortų, pyragaičių. (Supratau. Jei nori regėti Dangų arba išvis turėti regėjimų susilaikyk nuo saldumynų, tortų. Evangelijoje tai įvardinta, kad yra saldumynus mėgstantis labiau nei Dievą)

Sapnas: Ateinu į kažkur tai. Ant stalo dubenėlis kažko prikrautas. Aš netyčia alkūne jį užkliudau. Jis nukrinta nuo stalo. Pakeliu, pastatau vėl ant stalo. Rankomis renku nuo grindų mažyčius grūdelius. O jie tokie gležnučiai ir gyvi, skleidžia nepaprastą energiją. Aš susigraudenu. Renku gyvus Kristaus Kūno grūdelius ir vėl dedu juos į lėkštutę. Po to visokie išbandymai, ugnis, vanduo ir net neaišku kas? Ir aš pereinu per juos ir išsinešu gyvą, gerą, mylinčią širdį.

1999.08.22. Šiandien mano 38-tas gimtadienis. Jį dar iš vakaro paskyriau Dievo garbei. Vakare, tik atsigulus, apturėjau viziją. Joje sakau bažnyčioje iš sakyklos pamokslą ir tai darau tokia galia, kad atrodo subyrės bažnyčios sienos ir baldakimas nukris. Jame žadinu apsnūdusius žmones. Dar vizijoj mačiau Dangų ir Dangaus chorą, kuris buvo išdėstytas keliais aukštais. Sustoję berniukai ir mergaitės su tokiais ilgais auksiniais klarnetais.

Dievo Dvasios vedamas per Žemaičių Kalvariją pasiekiau Rubikus, kur vyko Šv. Roko atlaidai. Šv. Mišias tiesiog išgyvenau, o neišklausiau. Choras taip iškilmingai giedojo „Gloriją“, kad buvau sužavėtas ir pakylėtas. Per Šv. Mišias skaitė skaitinį iš pranašo Elijo, kaip jam kalbėjo Viešpats:

- Aš įkalsiu tave, kaip vinį savo Bažnyčioje ir būsi tu, kaip tėvas visiems Judo ir Izraelio namams. Apjuosiu tave savo diržu ir duosiu tarnui savajam savo Dvasios... Taip mane paveikė tie žodžiai lyg būtų man jie skirti. Ir jie buvo man kaip atsakymas, kas aš ir ko Dievas nori iš manęs. Vakare, kaip to patvirtinimą, Dievas danguje aplink Saulė apjuosė vaivorykštę ir dar dvigubą.

Važiuojant iš Šiluvos gaunu ženklą, labai aukšto garso spengimą galvoje. Žinau, ką jis reiškia, sąlyginai jį vadinu „Šventieji aplankė“. Tai gali būti ir priartėjusi Jėzaus ar Švč. M. Marijos dvasia. Jis mane jau lydi nuo vaikystės. Dabar pasveikinimui tik persižegnoju ir pagarbinu mintimis Dievą ir Jo Švč. Motiną. Nutylu, įsiklausau į vidinį balsą, nieko nesako, todėl grįžtu namo.

Sapnas: Name daug vaikų. Aš iš kibiro pilu ant akmenų alyvos, noriu uždegti žvakutę, ar mažą ugnelę. Tačiau įpilu alyvos per daug. Kai užžiebiu ugnelę, kai ji šoktels didžiule liepsna. Aš persigandęs tuoj imu šauktis Šv. Florijono ir Šv. Agotos pagalbos. Tuoj į kiemą atvažiuoja gaisrininkai ir užgesina liepsnas. (Per sapną primena Viešpats ko šauktis gaisro atveju, kokių Šventųjų užtarimo ir, kad žemiškieji ugniagesiai gesina gaisrą. Dievas taip pat veikia ir per juos)

Sapnas-vizija po kurio prabundu, kad užrašyčiau. Sapnuoju, kad visi mes miegame. Dangus toks gražus, žydras, žydras. Per visą dangaus plotį ima leistis mirgėdamos vaivorykštės. Spalvos tokios ryškios, ryškios. Aš pirmas nubundu ir pašokęs šaukiu. Pranašystė išsipildė, mes visi Danguje. Tada visi greit sukylame ir džiugiai, džiugiai uždainuojame: „Kristus laimi, Kristus valdo, Kristus viešpatauja! (Šią naktį vyko linksmybės. Miesto stadione buvo švenčiama Miesto Penkiasdešimtmečio šventė. Kas linksminosi, kas darė Dievo darbus. Aš ėjau ratu aplinkui darydamas didelį ratą žegnodamas ir melsdamasis, kad juos apjuosčiau maldos žiedu. Pradėjau nuo Kryžiaus ir baigiu prie to paties Kryžiaus, lyg juos visus būčiau sukišęs į „maišą“. Todėl Dievas atlygino už atlikta darbą, nepaprasta vizija.)

Sapnas. Didelis didelis kirmėlynas, o Dusios net po kelias viena ant kitos sulipusios. (Tai apie bendrą padėtį bendrabutyje ar net mieste.)

Kaune prie klinikų mane pradeda evangelizuoti dvi Jehovos liudytojos. Jehovos liudytojoms Kristus tiktai Dievo sekretorius. Pasiūlau atsisėsti į mašiną ir pasikalbėti. Atvertus jų pačių atsinešta Bibliją, kur Viešpaties išmokyta malda pasiūliau ja garsiai kartu ir pasimelsti. Kad būtumėt matę jų veidus, tai būtumėt nustebę, nuo jų veido išraiškų, kaip nenoriai jos meldėsi. O kadaise ir krikštytos buvo ir prie pirmos Komunijos buvo privestos. Kai pasakiau, kad tie 144 000 kurie su Kristumi visatą valdys, bus tik katalikai, tai jos atsakė, kad ten tik Šventąja Dvasia pateptieji. Tada aš ir leptelėjau, kad aš taip pat esu Dievo išrinktasis ir Šventąja Dvasia pateptasis. Kad būtumėt matę, kas dėjosi, kaip jos kūrė iš mano mašinos, net nelaukė kol sėdynę automobiliui atlenksiu ir jas išleisiu, tiesiog kūliais persivertė ir spruko tekinom iš mašinos. Jau maniau, kad su visom sėdynėm išeis. Taip ir likau nesupratęs ko jos taip išsigando?

Šiluvos atlaidai buvo mano Dieviškųjų mokslų pradžia. Net nenujaučiau, kam mane Dievas ruošia. Tik kieti buvo Jo mokslai. Pradėdavau atlaidų dieną ratų apeidamas keliais su maldom prieš piktąsias dvasias ir apžegnodavau koplyčią, po to Šv. Mišios, Komunija. Atsiklaupęs prie angelo garsiai priklaupęs meldžiausi Rožančių lietuviškai, o po to lotyniškai. Dar supratau, kad turiu laiminti ir gydyti tuos žmones kurie tuo tiki ir nepraeina pro vargšą. Dievas davė mintį, kad visi tie žmonės kurios palaiminsiu ir pabučiuos Kryžiaus kančią visi bus Danguje. Dievas teikė malonės ir veikė žmonių širdis per mano rankas. Daugelis susigraudendavo ir akyse pasirodydavo ašaros, šventoji Dvasia veikė jų širdis. Supratau, kad toks maldos apaštalavimo būdas yra priimtinas Dievui. Viena mergaitė po palaiminimo padovanojo medalikėlį. Tai mane taip sugraudeno, kad persikeitė mano balsas. Meldžiausi nebe aš, per mane meldėsi Jėzaus dvasia. Ateis diena, kai visi turintys Dievo Šv. Dvasią atpažins jo balsą. Nusižeminti iki ubagystės Dievo ir žmonių akivaizdoj, toks buvo tikslas. Paskui supratau ir tai kam mane Viešpats ruošia. Tada užsirašiau ant lentelės: „Rožančiaus maldom apjuosiu Europą“. Prakiuro keliai, tačiau žvelgdamas į erškėčiuotą Jėzų, kantriai priėmiau, visus skausmus. Nusižemint padėjo Jėzaus pasakyti žodžiai „Kristaus Sekime“.

- Dulke tu, negi negali nusižeminti dėl žmonių, kai Aš iš nieko viską sutvėriau ir dėl tavęs pasidaviau žmonėms.

Teko sutikti daug gerų kunigų, tačiau tik vienintelis iš jų paaukojo maldingam vargšui. Tikiuosi tai jam bus užskaityta teisumu. Net apsirikęs nepriėjo prie manęs nei vienas vienuolis, nei viena vienuolė nors ir girdėjo kaip meldžiausi sakraline Bažnyčios kalba.

Atlaidų pabaigoje kunigas suteikė palaiminimą, jam laiminant jaučiau, kad laimina mane visas Dangus. Supratau, kad taip turėsiu pagarbinti Dievą ir Europos miestuose, kaip jį, kad garbinau čia Šiluvoje.

Po Šilinių dar Dievas mane pavedžioja po bažnyčias Lietuvoje, kad suprasčiau tikrąją padėtį, kas jam nepatinka ir kas jį neramina

Gaunu supratimą, kad turiu apsilankyti pas jo eminenciją Kardinolą V. Sladkevičių ir gauti jo palaiminimą kelionei. Pas jį patekti negalėjau, nes jis sirgo. Tačiau jis mane vistiek priėmė naujoviškai - telefonu. Paaiškinau, kad tokia Dievo valia, kad atgailaudamas apkeliaučiau Europą. Jis suprato, kad tai didelė auka ir dar liepė įsitikinti, kad tai tikrai Dievo valia, gal nereikia tokių atgailų? Jausdamas mano tokį įsitikinimą jis suteikė palaiminimą telefonu, šiai kelionei, kurį priėmiau klūpodamas.

Kaip sekėsi kelionėje visa tai aprašiau knygoje „Brolių Kelias“. Štai keletas ištraukų iš jos.

Važiuodamas galvoju, kaip pildosi sapnai. Sapnas buvo toks: Perku pigiai seną „BMW“ automobilį. Kai išvystu jį ir išsigąstu. Jis visas sumaigytas ir be ratų. Jau norėjau atsiimti pinigus ir išgirstu balsą: „O aš tą automobilį parduosiu už 15 tūkstančių dolerių“. Balsas būtų kaip Viešpaties. Tada geriau apžiūriu tą „BMW“. Žiūriu, kad jis ne toks jau senas tik purvinas, lempos tokios galingos susuktos ne automobilinės, o elektrinės po 250 W. Spalva tamsiai mėlynas perlamutras ir labai jis jau panašus į autobusiuką. Aš į jį įlipu, pradedu dėlioti savo kryželius, šventus paveikslus Jėzaus ir Marijos. Autobusiukas pradeda kilti aukštyn ir pakelia mane. (Dabar jau ir pildosi tai. Malda kelia, vargai ir nepritekliai – taip pat kelia.)

Sapnavau gana įdomų sapną: Sapnuoju savo ubago kepurę prikrauta pilna pinigėlių su kaupu ir, kad ją „nušvilpė“ kažkas su visais pinigais. Paskui draugiškai susitarėme, ją gražina ir aš jiems už tai duodu 10 Fr. Taip ir buvo vakar, kai tie hipiai išstūmė mane iš „rinkliavos“ prie bažnyčios.

Prisimenu, kad dar neaprašiau stebuklo Vilniuje „Visų Šventų“ bažnyčioje prieš kelionę. Tada užėjau į šią bažnyčią ir žiūriu nesuprasdamas, kaip čia yra? Visi angelėliai verkia. Ten jų labai daug, ant visų altorėlių tiesiog aplipę. „Na ir skulptoriai, – tariau, nejaugi negalėjo normaliais veidais tų angelėlių padaryti?“ Tačiau, kai grįžau po šios kelionės ir vėl užėjau į tą bažnyčia, tada buvau apstulbintas, – dabar visi angelėliai juokėsi. Jau seniai, žvelgdamas į šventas statulas, aš matydavau kaip veidrodyje tų Šventųjų būsenas, ar tai liūdesį, ar tai džiaugsmą, matydavau tiesiog jų charakterį, arba net tai ką jie norėtų pasakyti. Iš tiesų aš regėdavau galbūt jų sielas, arba dvasią atsispindinčias skulptūroje ir tai man jau tapo įprasta, nes manau šią malonę turiu nuo gimimo. Ji prasmę įgavo, kai grįžau prie Dievo, tada viskas man tarsi gyvu tampa, tik tiek, kad nejuda. Tačiau padaryti, kad akmeniniai veidai natūraliai, kaip skulptoriaus būtų išlieti iš betono vieną kartą taip, kitą kartą kitaip, tai nesuvokiama.

Bažnyčios pavadinimas yra – Mistinis Kristaus Kūnas! Vien tai jau pasako, kad viskas bažnyčioje yra mistika. Kaip lengvai dėl vienos Šventosios paprašymo Viešpaties, kad jai nerodytų vizijų Bažnyčia išsižadėjo mistikos. Šventieji taip pat daro klaidų ir kartais gana rimtų, Dievo malonė padeda tai suprasti. Būtent mistika ir padeda jų išvengti. Jei taip nebūtų Viešpats nebūtų pasakęs dar tik paties vedimo pradžioje: „Nebebus jau klaidų...“ Mistika – paslaptys, antgamtiška. Argi neatrodo keista, kad Bažnyčia mielai priima išorines ryšio priemones kaip televiziją, radiją internetą, mobilius telefonus, atmesdama vidines kaip regėjimus, vizijas ir informaciją perduodamą, kaip mokomąją priemonę – sapnus. Išorinės ryšio priemonės reikalingos pasaulio vaikams, tačiau Dievo Tautai vidinės ryšio priemonės yra tikėjimo paseka. Supraskite, kad Dievas nori sutekti šias charizmatines dovanas, o vaikai neima. Dievas ne žmogus – Jis primygtinai nesiūlo ir neįkalbinėja. Neimi, tai negausi! Daug aukos tenka sudėti, kad jas gautum, dar daugiau, kad jas ištobulintum. Jos taip pat tarnauja Dievo ir savęs pažinimui. Jų netekimas parodo ir Dievo malonės susilpnėjimą ir netekimą, jei pradedi daryti klaidas (nuodėmes)! Šitie dalykai yra numatyti žmogui ir jų troškimas yra natūralus, kaip kūno troškimas pratęsti save. Tai sielos troškimas. Dėl šios priežasties trokštama tai atverti dirbtinu būdu arba narkotinėmis priemonėmis, ar kitokiomis praktikomis. Taip, tai irgi atveria dvasines akis ir klausą, tačiau į demoniškas sferas. Todėl tiek daug narkomanų, nes tas troškimas patirti mistinius išgyvenimus yra toks stiprus. Tačiau, kad tai vyktų natūraliai ir tai vyktų iš Dievo, būtina gyventi doroje, lavintis dorybėje ir ugdyti save Dievo ir artimo meilėje! Dėl sapnų, vizijų ir pan. Taip, būtina įjungti protą, pažinimą ir apmastyti iš ko tai ateina. Ar tai iš Dievo, ar tai iš piktojo, ar tai mano paties pasąmonės atspindžiai? Argi galėtume naudotis internetu, jeigu nebūtų įjungta antivirusinė programa? Labai trumpai ir kompiuteris būtų sugadintas. Taip ir su mistiniais dalykais antivirusinę programą atstoja Dievo Įstatymo pažinimas ir laikymasis. Iškart iškeli klausimą ar tai neprieštarauja Kristaus mokymui, Evangelijai, dorai, moralei ir Bažnyčios mokymui? Kaip tai susiję su mano sielos augimu Dievuje, kokias pasekmes tai gali duoti sielai ir t.t.? Kažkodėl nesiginčijame ar gerai pasielgė Šv. Juozapas per sapną gavęs paliepimą nebijoti parsivesti savo sužadėtinės Marijos, nes jos vaisius iš Šventosios Dvasios, arba paimti Kūdikį ir bėgti į Egiptą, ar trims Rytų išminčiams negrįžti pas Erodą... Ar tas atvejis, kada Jėzus pasakė: „Štai tikras izraelitas kuriame nėra klastos..., dar prieš tau ateinant aš tave mačiau sėdinti po medžiu“. Todėl iškart Petras suprato, kad jis kalbasi su Mesiju, nes ten kur buvo atsisėdęs Petras, niekas nebūtų galėjęs iš paprastų žmonių jo matyti. Jei tikroji mistika būtų ištobulinta, ištirta ir aptariama pačios Bažnyčios ir to mokomi žmonės. Tai kelias į Dangų, tai tas nematomas baltas siūlelis kuris ištemptas per Bažnyčią, kurį labai sunku atrasti ir pamatyti, tačiau jis veda į išganymą, o tai visų svarbiausia!

Po kiek laiko pradėjo lynoti. Gavau lysti giliau po stogeliu. Po to pradėjo ir smarkiai lyti. Dievulis Mėnuliu davė ženklą, kad yra su manim. Išsitraukiau lietpaltį kurį buvau pasitiesęs ant betono ir užsiklojau jau iš viršaus, ant miegmaišio. Gulėjau tik po plonu miegmaišiu ant gryno cemento švarką sulankstytą po galva pasikišęs. Kur ten pamiegosi? Gulėjau ir tyliai mintyse meldžiausi. Širdyje jaučiau labai didelę malonę, o vienu momentu regėjime mačiau net Dangaus Tėvynės vaizdus. Jaučiau, kad šalia manęs stovi Viešpats ir šildo mane savo energijų srautais. Paskui taip gražiai išsisklaidė debesys, paliko visai gražus dangus. Tai buvo nepamirštama naktis ir pertekusi Dievo malone, kitos tokios daugiau gyvenime nebuvo.

Sapnavau, kaip draugai virsta priešais, kaip jie keliasi į puikybę. Paskui jie virsta gauja šunų, kurių reikia saugotis, kad nesudraskytų! Tai tiesa, Dievas ištyrė mano draugus ir bičiulius – jų sumažėjo dešimteriopai ir beliko tik keli. Tada nežinojau, tačiau tai ateityje išsipildys.

Po išpažinties nuėjau prie bažnyčios priekinės dalies kur buvo aukojamos Šv. Mišios. Iškart mane vėl aplankė Dievulis. Švelniai jo energijos, kaip virpuliukai bėgo visu kūnu. Prie Švenčiausiojo atėjau keliais. Kunigas atlaužė mažą, baltą gabalėlį, nago dydžio Ostijos. Ji buvo tokia balta, tviskanti, baltesnė už sniegą ir atrodė tokia šventa, ir visai be skonio. Visa širdim jaučiau, kad tai Švenčiausiasis! Begarbinant priimtą Švenčiausiąjį vėl išvydau labai brangius širdžiai dangiškus regėjimus.

Suprantu, kad čia jau nebe „optika“, čia jau mistika. Kokia siela tokie ir komuninkantai. Vertai priimsiu – Ji tviskės kaip sniegas. Turėsiu neišpažintų nuodėmių – Ostijoje regėsiu tamsių dėmelių. Nesusitvarkysiu su aistromis – Ji bus gelsva ar net pilkšva. Rausva Ostija – neik prie Komunijos! Žalsva – viskas O.K.! Ateik sūnau, (dukra) palaidūne prie Viešpaties stalo, mėgaukis Angelų Duona, dalyvauk Skaisčiausioje Puotoje už dyką! Neturiu ką pridurti, žinau, kad reikia apsivalyti sielą. Nuo tada jau man ir prasidėjo, ir spalvas ant komunikatų rodyti. Jau Paryžiaus Katedroje galvojau: „ką čia tie kunigai prisigalvojo, spalvotas Ostijas dalinti, tai žalios, tai raudonos“. Pasirodo Dievulis mane kilstelėjo laipteliu aukščiau, o čia didesni reikalavimai, tačiau ir didesnė Dievo malonė.

Dabar sielos indikatorius – tai Švenčiausiojo spalva. Šiandien ji buvo sausainių spalvos. Kadangi Komunijos neinu, daugiau nuodėmių nepadarau, tai jaučiu, kad per rankas vėl teka Šventosios Dvasios galia.

Dieną buvo toks nutikimas, beeinant, kad susuks radikulitas. Pridedu ranką, meldžiuosi, nepraeina. Tada atsiklaupiu ir taip pat pridėjęs ranką meldžiuosi – skausmas dingo. Suprantu tokią Dievo pamoką, kurią galėtų išreikšti žodžiais:         

– Aš tau duodu gydymo galią, tačiau tai turi daryti atsiklaupęs!

Melsdamasis nuėjau link bažnyčios. Bažnyčia gerai sutvarkyta. Viduje ji moderniai išdažyta. Tik įėjus pasitinka „Čestakavos Dievo Motinos“ paveikslas, labai gražiai inkrustuotas. Išstatytas adoracijai buvo Švenčiausias Sakramentas. Altorėlis atrodė nepaprastai gražus. Pagarbinau Dievulį, po to išsakiau jam savo prašymus už brangiausiąją, vaikus. Taip skaudu buvo girdėti, kai Viešpats pasakė, kad dukrelė turės išlikti kurčia, kol mama jos neatsivers, kitaip jos neteksim amžiams. Visą laiką buvo atverta Šventoji Erdvė ir apie Švenčiausiąjį visą laiką buvo šviesos vainikas. Panašiai, kaip Saulė, kad turi savo vainiką. Nesupratau pradžioje, galvojau, kad tai dirbtinė šviesa, tačiau jokio dirbtinės šviesos šaltinio niekur nebuvo. Nors daugiau Dievulis manęs klausėsi, tačiau jaučiau Jo tokią didelę malonę. Paskutinis miestas iki ratui užsidarant. Tikrai nesitikėjau, kad taip mane Dievas sutiks išstatytas monstrancijoje. Apie tai net nepagalvojau. Pirma pasitiko Dievo Motina, o paskui Jos Sūnus. Išėjau laukan, nutariau apeiti aplink bažnyčią ratu besimeldžiant. Pakėliau akis į dangų. Viešpatie, to dar nėra buvę! Senai galvodavau, kodėl Dievas iš debesų nepadaro kokio paveikslo. Suprantu, saulėlydžiai ir saulėtekiai gali būti labai gražūs, tačiau jie natūraliai gražūs. Vaikystėje stengdavausi debesyse įžiūrėti pažįstamus pavidalus, tačiau tai buvo tik debesų panašumas. Dabar Dievulis iš debesiukų, lyg vatos daugybės kąsnelių sudėliojo ištisą paveikslą per visą dangų. Vakarėjančios Saulės spinduliai debesėlius nudažė rausvai, tai vietomis gelsvai, tai pereinantys į raudonus. Per visą dangų iš debesiukų, kaip vatos gumulėlių, sudėliotas paveikslas – ištiesęs į priekį milžiniškus sparnus balandis – Dievas Šventoji Dvasia. Tai reiškė: Dievas Šventoji Dvasia išskėtė sparnus virš Europos! Tai neapsakoma. Taip pasigailėjau, kad į kelionę nepasiėmiau jokio fotoaparato, būčiau nors fragmentais tą stebuklą nufotografavęs, o juk aš fotografas.

Po kelionės aplink Europą

Po išpažinties ir Komunijos išgirstu Viešpaties žodžius, kad jis toliau mane ves Tiesos, maldos ir meilės keliu.

Sapnas. Sėdžiu prie upelio, kaip ubagėlis ir skaičiuoju. Tik ne pinigėlius, o rožančiukus. Yra visokių. Daug medalikėlių yra su Marija, yra auksinių ir labai gražių. Staiga atsiranda berniukas ir gudraudamas ima mano rožančius ir kabinasi juos ant kaklo. Atseit parneš ir padalins kitiems. Aš galvoju kaip atsiimti man tuos rožančius ir klausiu to berniuko ar jis moka „Tėve Mūsų“, jei sukalbėsi gausi rožančių. Tik pakeliu akis į dangų ir žiūriu greit leidžiasi saulė balta kaip Ostija pro debesis. Ir ji sparčiai nusileidžia prieš mane. Žiūriu, kad nusileido toje vietoje kur stovėjo tas berniukas, tačiau to berniuko nebėra tik jo aura likusi toje vietoje. (Jėzus ima mano maldas.)

Dieną bažnyčioje ant Ostijos išvydau šviečiantį Popiežiaus ženklą. Galvojau, kad tai lėkštutės atspindžiai, tačiau besimeldžiant pas Genutę vagonėlyje atėjo visai kitas supratimas. O vakare tik atsigulus piktasis pradėjo rodyti visokius tamsybių paveikslus. Tada atsiprašau Dievo už visus Jo garbės įžeidimus ir tada tamsybių paveikslai dingsta ir išvystu garbėje tviskantį vaikelį – Jėzų ir Jis mane palaimina. O naktį vienas iš sapnų buvo toks. Staiga prieš mane atsiranda priešais mane toks pat kaip aš – sakyčiau mano antrininkas. Aš iškart supratau, kad tai Kristus tik apsirengęs manimi. Aš praskleidžiu jo širdies žaizdą ir bučiuoju ją.

Sapnas: Įeinam su Petru į pastatą su baltom sienom. Ir atsiduriu baltame siaurame kambarėlyje. Noriu išeiti – išėjimo nėra. Petras liko kažkur kitur. Sienos baltos ir labai storos. Jokių langų, jokių durų. Tik vienoje sienoje ties lubomis lyg skylė, o pro ją dar veržiasi stipresnė šviesa. Tai lyg ano sapno tęsinys, kai sapnavau, kad uždaro mane į dėžę su karščio nepraleidžiančiais storais baltais stiklais, tačiau tada truko dar dviejų baltų stiklų.

Viešpats pažadina labai anksti, kad pasimelsčiau. Po to dar užmiegu ir sapnuoju gražius sapnus: Turiu seną didelį namą, kuriame būnu labai retai. Senai jame nebuvau. Atvažiuoju, o į jį įsikraustę benamiai. Išvažiuodamas buvau palikęs netvarką, o jie viską gražiai sutvarkę, gražiai sustatę savo dviračius kairėje prie sienos. Galvoju nevarysiu jų laukan, o gydysiu juos malda. Kažkada čia gyveno Jonas V. ir tapė paveikslus. Aš ieškau tarpe tų paveikslų Jėzaus ir Marijos paveikslų, kad galėtume prie jų pasimelsti. Randu tik nuogos Valės labai gražiai nutapytą, lengvai pridengta šydu paveikslą. Kitame namo gale daug žmonių, atvažiavusi greitoji pagalba, dirba reanimuotojai. Jaunam vaikinui sustojusi širdis. Nors aš tik pašalinis, tačiau žinau, kad turiu galia gavęs iš Dievo padėti ligoniams. To jaunuolio krūtinėje maža skilutė. Šalia stovi Kristus ir dar vienas jaunuolis. Kristus rodo į tą skylutę krūtinėje ir sako tam jaunuoliui: „Lendam“. Tačiau šis suabejoja, kad galima pralysti pro tokią mažą skylutę.

- Tavo bandymai tęsis, kadangi tu suabejojai, sako Kristus. Jis pasilenkia rankos prasmenga į krūtinę ir tenai jis greit sutvarko širdį. Tada pacientas ir klausia Jėzaus, kaip šis žino ką daryti? Aš, nors ir sapne žinau, kad tai Dievas Sutvėrėjas, kaip Jis nežinos. Vaikinukas nieko neatsako ir Jėzus toliau jau jam daro akių operaciją. Pirštai susmenga ir išima lyg kokius popieriaus segtukus ir tyliai jam sako tokius žodžius:

- Nuo šiandien tu antrasis Kristus. Tavo vaikai bus šventi ir eis į mokyklą. Aš esu šalia ir žinau, kad kiekvienas žmogus gali būti Antrasis Kristus, tiktai reikia dviejų dalykų: Sutvarkyti širdį (kad ji mylėtų) ir, kad Dievas jam atvertų akis.

Prabundu. Jau septinta ryto. Bado kojų padus ir atrodo, kad juos lyg kažkas degintų. Tai priimu kaip Dievo ženklą, kad sapnas iš Jo ir skirtas man pamokyti.

Trečią val. nakties vėl prižadina Dievulis, kad melsčiausi. Po maldos vėl užmiegu ir sapnuoju, kad esu kažkur lyg Latvijoje prie kažkokios upės. Daugiaaukštis viešbutis, netoli kažkokia atominė elektrinė. Ir tokia nuojauta, kad kažkas įvyks. Ir įvyksta, blyksteli galinga šviesa. Visi sukrentame ant grindų. Kažkokie raudoni dūmai tvyro ore, kaip kokie debesys. Prie grindų jų nėra. Kažkas nori atidaryti langus, kažkas šaukia, kad nedarytų, tačiau juos atidaro ir kambarys prisirenka pilnas dūmų. Čiut neįvyksta atominės elektrinės grandininė reakcija, vos nesusprogdina elektrinę vien dėl to, kad bando daryti biznį ant urano. Liepė darbuotojams keisti dar neišnaudotus urano strypus.

Sapnas – apreiškimas. Pasaulis, žalios pievos, miškai. Staiga viskas subanguoja, suraibuliuoja ir ištysta į horizontalią juosta, nebelieka vaizdo, kaip televizoriuje dingus signalui viskas raibuliuoja. Ir aš krentu į kitą pasaulį. Leidžiuosi ant žemės. Čia yra šeimininkas – raumeningas, uniformuotas policininkas. Dar nespėjus man pasiekti žemės jis rodo į mane ir sako:

- Tu čia savo tvarkos neįvedinėk. Aš čia šeimininkas! Kai pasiekiu žemę mane pasitinka brangiosios pusseserė. Ji iki pusės beveik nuoga. Tik užsimetusi marškinėlių vietoje lyg tinklą, per kurį viskas kiaurai matosi (Liuteronė, jos tikėjimas ir krikštas nesuteikia rūbo). Atvažiuoja nauju raudonu kabrioletu su atlenktu stogu. Nusileidžiu tiesiai į jos automobilį ir ji mane veža į bažnyčią. Bažnyčia didžiulė, įeiname. Ji parodo man pirštu į kairę pusę, tardama, kad aš turiu tenai eiti, o man į dešinę eiti negalima. Ji pati nueina į dešinę. Mane pasitinka lyg žydai ginkluoti su ietimis. Prie manęs prieina kunigas ginkluotas taip pat su ietimi ir įduoda man į rankas auksinį kardą, ir auksinį žibintuvą.

Po to einu per požemius. Tenai daug baltaplaukių merginų. Visos jos vienodos. Kai pasiekiu jų vyresniąją klausiu, kodėl jos tokios visos vienodos? Atsako: „kad niekas neįpila mums šviežio kraujo“. Tada aš jai ištiesiu knygą auksiniais viršeliais.

Virš visatos bedugnės pakibo kryžius begalinis. Ant jo Viešpats savo kančioje. Jame gyvename visi, visi pasauliai dideli ir maži. (Vizija)

Sapnas. Paima mane už rankos Jėzus ir sako: Aš pravesiu tave pro visas savo bažnyčias ir nei viena iš jų tavęs nepriims.

Kitas. Saulėje tolumoje spindi bažnyčios bokštai. Baltuoja sienos. Praeinu pro kaltas metalines tvoreles ir vartus. Įeinu į vidų. Klauptose sėdi giedoriai ir giedorkos. Tame tarpe kunigas. Žiūriu iš po skverno kunigėlis išsitraukia buteliuką ir įsipila taurelę. Pasveikina į sekantį. Išgeria vėl įpila, pasiunčia toliau. Vėl išgeria ir gieda toliau. Išeinu iš bažnyčios. Žiūriu į tvorelę įsikibę žmonės su ašaromis akyse meldžiasi. Ir suprantu, kad tie paprasti žmonės nuoširdžiausiai tiki. (Padarau išvadą, kad daugelis pirmųjų bus paskutiniais, o paskutinių – pirmaisiais.)

2000 m. Šilinės. Išgirstu Marijos paraginimą. „Pavaikščiok basas“. Naktinė adoracija. Meldžiamės kryžiaus kelią, einame klūpomis aplink bažnyčią. Dvylikta stotis. Kalbami penki poterėliai. Ir kažkaip prasiveria kelias į sielą ir siela prabyla: „Viešpatie, jau geriau numirti nei ši ugnelė širdyje užgestų“.

Adoracija. Kalvarijos kalnai. Viešpats miršta ant kryžiaus. Vėl penki poteriai. Meldžiuosi malda „Tėve mūsų“ pakėlęs rakas į viršų. Mane persmelkia Viešpaties dvasia ir apšviečia Jo valią, kad pagarbinčiau Šventąjį Kryžių. Net suprakaitavau nuo to, kad net rankos pasidarė šlapios. Ir taip persmelkė mintis, kad sukalbėčiau dar lotyniškai poterius. Baigus kalnus prieinu prie Gintaro ir sakau: „Dievulio valia, turiu pagarbinti Kryžių“ Ir pradėjau garbinti Kryžių. Bet čia jau ne aš garbinau, bet pati Dievo dvasia mano lūpomis. Kai garbinau jutau krūtinėje plakančias dvi širdis. Savo ir saulės rezginyje plakančią didelę Jėzaus širdį.

Švč. M. Marijos koplyčioje buvo pravertos man akys regėjau aukštai atvira dangų. Regėjau greta sėdinčius šalia Viešpaties apaštalus. Ir įstrigo tai, kad viena kėdė palikta tuščia ir sakyte sakė, kad ji skirta man. (Regėjimas)

Po Šilinių bevalgant pietus namuose, kad suėmė toks aštrus skausmas, ties kepenimis, kad net susiriečiau iš to skausmo. Pridedu ranką, meldžiuosi poterį, skausmas nepraeina. Nuslimpenu į saloną ir parpuolu ant kelių. Toliau meldžiuosi pridėjęs ranką prie skaudamos vietos. Skausmas iškart praeina. Dievas gydo tik tada kada meldiesi klūpomis.

Telšių Katedroje pro mane prabilo Viešpats susirinkusiems žmonėms. Užsidegė saulės rezginyje šviesa. Viešpats prabilo tokia taisyklinga greitakalbe kalba: „Pažiūrėkite savo bažnytėlėje aukštai turite Šv. Antaną su Švenčiausiuoju. Asilas ir tas buvo tris dienas neėdęs, bet ir tai priklaupė prieš Švenčiausiąjį Sakramentą...“. Žmonės pradėjo replikuot. Šviesa krūtinėje užgeso, Viešpats nutilo.

Petro sapnas. Sapnuoja, kad jis ateina į mano kambarį, į tą kurį banke nuomavom. Tenai stovi dvi statulos. Viena Mikelandželo „Pieta“, kita Švč. M. Marijos statula. Paskui stalas. Ant jo daug piniginių. Tos piniginės gražios, paauksuotos. Ir galvoja Petras ką čia jam vogti ar tą statulą, ar tas pinigines. (Dievas rodo, kad jo sielai yra nepriteklius. Kadangi jo gyvenime buvo laikotarpis, kai jis vogė knygas iš darbovietės, tai Dievas dažnai primena tą jo ydą per sapnus.)

Šviekšnos ligoninėje susapnavau Švč. M. Marijos statulą. Po ją stalčiukai pridėti pilni popierinių pinigų. (Sudėta daug aukos.)

Petro sapnas: Vyksta Šv. Mišios Kryžių kalne. Altorius kaip ir įprasta bažnyčiose ilgas baltas stalas. Apačioje lygus raudonas kilimas. Gale altoriaus du gyvi angelai. Matau tave Arūnai, laikantį Šv. Mišias su vyskupo kepure ir vyskupiškais rūbais su asistentais diakonais. Aiškiai matau kieliką, pateną, taurę. Mišios buvo skaitomos iš didžiojo senojo mišiolo. Skaitai kanoną lotyniškai „Te igitur...“ Aš laukiu kol nuims tau mitrą, kad tikrai įsitikinčiau, kad tai tu. Mišias aukoji labai tiksliai. Prieinu paglostyti tuos angelus, o jaučiu, kad glostyčiau žąsinus.

Lapkričio pirmos sapnas. Tolumoje sprogo atomas. Susidarė trys dideli juodi stulpai viską griaunantys pakely kaip cunamiai. Supratau, kad reikia bėgti nuo tų stulpų, kad nepražūtume. Pribėgame ežerą, ką daryti, reikia plaukti, bet jis negilus perbėgome. Su manim dar bėgo Mažeikiškė Staselė Pribėgome daugiaaukštį pastatą. Įbėgame į vidų, o tenai pilna asilų ir didelių ir mažų, kiti vos leisgyviai, kiti visai iškritę, kiti maži stripalioja ir tarp tų mažų negyvų taip pat yra. Užlipu į antrą aukštą, o tenai žmonių yra. Stogas skylėtas, sienos skylėtos, o naikinanti juoda banga čia pat. Visi sustoję garsiai kalbame „Tėve Mūsų“. Aš atstatęs delnus į skyles. Jos užsitraukė, tarsi rankos užgydė. Skylės užsilopė ir juodoji banga nepakenkė. Radau dar tame pastate vaikų ir pasilikau su jais. (Trys bangos tai trys demonai. Puikybės, pasileidimo ir godulystės. Vanduo tai atgaila. Pastatas tai bažnyčia. Ir tie pirmam aukšte tai drungni katalikai. Kurie nesupranta ir nemąsto apie Šventus dalykus.)

2000.12.15. Besimeldžiant pas br. V. vizijoje išvystu Šventąją Trejybę. Šventoji Dvasia balandžio pavidalu išskėtusi sparnus kaip saulė švietė kaip visatos centras. Žemiau jos sėdėjo Tėvas ir Sūnus.

Vizija. Tik atsigulus prasideda regėjimas. Laikas pradeda eiti atgal ir prasivynioja lyg magnetofono juosta vizijoje iki pasaulio sutvėrimo pradžios. Žemė dar karštas rutulys. Ant jos šokinėja dinozauriukas, gal krokodilas. Šokinėja letenėles dega. Ant Dangaus vaikšto didingos dvasios pasipuošusios lankeliais su brangakmeniais galvas. Vėliau atėjo supratimas, ką Dievas norėjo pasakyti tuo regėjimu: „Grįžkite maldomis į Bažnyčios pradžią ir tada šėtonui kojos degs“.

Sapnas. Kažkur daug žmonių. Visi jauni. Ko tik nėra ir su gitaromis, o tų gitarų kokia dvidešimt pridėta. Laukas. Ant jo stalai. Ruošiamės Šv. Mišioms. Aš žiūriu į savo kelnes. Kairios kojos kelis taip išplyšęs, kaip su tokiom eiti. Atneša man kostiumą. Nei šiokį nei tokį. Vietomis pilkas, vietomis tamsiai mėlynas. Vietomis tamsiai dryžuotas. Apsivelku švarką, spaudžia. Išpučiu pilvą, rodau, kad jis man nelabai tetinka. Sako kito nebėra, tas paskutinis. Įduoda į rankas lapelį. Ten surašytos Šv. Mišios kurias reikia ataukoti. (Dievas nori, kad būčiau kunigu. Tiktai bažnyčia tokių nešventina. Kunigu padaro šventimai, o ne mokslai.)

Sapnas. Kažkur Azijoje vaikštau po nepažystamą miestą, po turgų. Esu vargšas, alkanas, noriu gerti, pinigų neturiu. Kiti geria koka kola iš automatų.

Sapnas-vizija. Ant dangaus žydrame fone pasirodo baltas ciferblatas. Jis tiesa ne su skaičiais, bet baltas apskritimas kuriam užsidaryti betrūksta penkių minučių. Ir po to pasirodo rusiškai užrašas ant dangaus baltomis raidėmis: „Aš sušalęs, alkanas ir neturiu nei vieno degtuko, kad uždegčiau širdis“. (Tada meldžiausi maldos būrelyje Akmenėje. Jis buvo sustabdęs per mane bet kokius Dievo darbus. Nors buvau sapnavęs tokį perspėjantį sapną, kai į mano „Kadetą“ atsisėda s. J. Ir šviesos mano „Kadetui“ užgeso. Tada į tai nekreipiau dėmesio. Dabar Dievas Tėvas duoda suprasti, kad laiko visai mažai belieka, bet jis neturi žmogaus per kurį galėtų uždegti širdis.)

Išminties brangakmenis. Priešistorija tokia: kada Danguje prasidėjo maištas, Liuciferis gundė Dievą ir sėjo abejones Dievo visagalybe angelų širdyse tokiais žodžiais:

- Jeigu Dievas tikrai toks visagalis, tegu sukuria tokį akmenį, kurio pats negalėtų pakelti ir jeigu, jis negali sukurti tokio akmens, arba jei ir gali sukurti, tačiau negali pakelti tai koks Jis visagalis...

Ši pasakojimo dalis yra žinoma, tačiau paaiškinimą šios istorijos atskleidė man pats Dievas tardamas:

- Aš sukūriau tokį akmenį, tai tavo žmogau širdis. Aš pasilenkiau tiek žemai plaudamas apaštalams kojas, tačiau nepajėgiau pakelti ir miriau baisia kankinio mirtimi ant kryžiaus, tačiau Mano ašaros ir Mano Motinos ašaros ištirpdys ledus jūsų širdyse ir Aš jus iškelsiu. Tada visi matys, kad Aš Visagalis! (Avantiūra, pamastęs pasakytų žmogus, tokį Viešpaties žingsnį, kai nuo savo kurinio rankos teks šitiek iškęsti kančių, būti pažemintam ir nukankintam. Žinojo klastą sumąstęs senovinis žaltys, kad tik per žmogų jis gali atkeršyti Dievui, išlieti visą savo pavydo užaugintą neapykantą. Ir taip Dievas padarė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, suteikdamas jam protą, ir laisvą valią. Sutverdamas jį su nemirtinga siela. Turėdamas laisvą valią žmogus gali gyventi kaip tinkamas, gali rinktis, ar gyvent kūniškai, tenkinti savo norus, ar siekti aukštesnio tikslo, kurį galima pavadinti Amžinuoju gyvenimu, kuris bus realizuotas tikėjimu ir tik po mirties.)

 Ir dar grįžtant prie dangiškojo Liuciferio gundymo. Liuciferis gundė Dievą sakydamas, kad Dievas negali numirti, nes yra nemirtingas... Todėl priimdamas mirtingo žmogaus kūną Jėzus sugriovė ir šią klastą. Į šėtono gundymus Dievas tik tiek tepasakė:

- Šėtone, tu busi nugalėtas dviem pirštais. (Čia gili prasmė. Piktąjį nugali Dievo pirštas per žmogų ir nugali žegnojimu kryžiaus ženklu. Du pirštai, tai žmogus-kunigas ir Jo širdyje veikiantis Dievas - Jėzus.)

Užtemo saulė. Tamsybės užgulė žemę. Jėzus merdėja ant kryžiaus: „Tėve, kam mane apleidai“? Tėvas: „Sūnau, aš kenčiu kartu su tavimi“.

2001.10.11. Kelios dienos apšvietimo. Tai nėra šiaip sau būsena, kai girdi Dievą kalbant, tai yra Šventosios Dvasios užžengimas ant žmogaus. Galvoje tampa taip šviesu, kaip, kad kas būtų įjungę elektros lemputę ir nušvinta visas vidus. Tuo momentu yra absoliutus pažinimas ir visako žinojimas. Rašau apreiškimus, „Atsiteisimo litaniją Dievui Tėvui už Bažnyčios klaidas“. Galop pagalvoju, kad tai iš piktojo. Viską suplėšau ir išmetu į šiukšlinę ir nueinu į bažnyčią. Tačiau per kunigą prašneka Jėzus: „Mano žodį meti šalin. Aš tave mokysiu, vesiu“. Grįžtu vėl išdėlioju skiautes ir perrašau tai ką suplėšiau. Visa tai ką užrašiau patikrinau per kun. Bronislovą ir patalpinau knygoje „Draugai“. Knyga pavadinta „Draugai“, todėl, kad Viešpaties valia yra, kad žmonija atgailautų ratu aplink Lietuvą. Ši atgailos kelionė sutaikys su Dievu, todėl ir pavadinta draugais. Viešpaties paklausiau: „Kada viskas prasidės“? Atsakė: „Kai pradėsit atgailauti aplink Lietuvą“.

KALBA JŪSŲ VIEŠPATS IR DIEVAS JĖZUS KRISTUS

Aš Kareivių Viešpats! Mano Bažnyčia – kovojanti Bažnyčia! Mano vaikai neša savo kryžių ir kovoja kovas šiame pasaulyje Mano ginklais: Šv. Mišiomis, procesijomis, maldomis ir giesmėmis!

Imkite savo kryžių ir sekite Mane Mano kruvinomis pėdomis – eikite Atgailos Keliu! Vykdykite Mano Šv. Valią ir būsite pagerbti ir išaukštinti. Amen.

Pakilk Manoji liaudie! Išeikite į Atgailos Kelią aplinkui Lietuvą, kurį jums duodu kaip Dieviškų malonių laidą. Keliaukite aplinkui Lietuvą visi kaip tik galite: kas pėsčias, kas važiuotas. Kas važiuotas, tepaima pagal galimybes pėsčiuosius. Melskitės ir atgailaukite kartu. Dalykitės viskuo kaip broliai ir seserys, padėkite tam, kas stokoja. Laikas trumpas ir dienos piktos – „miegančioji Bažnyčia“ seniai piktojo tempiama į pragarą!

Nei vienas turtingas į Dievo Karalystę neįeis!

Nei vienas neatgailavęs į Dievo Karalystę neįeis!

Nei vienas nenuskaidrinęs savo sielos į Dievo Karalystę neįeis!

Nei vienas netikintis į Dievo Karalystę neįeis! Amen. Apjuoskite Lietuvą Kančios Žiedu! Vykdykite Mano valią! Visa Lietuva turi eiti „Atgailos Keliu“. Jokių demonstracijų, jokių mitingų – tiktai procesijos, maldos ir giesmės. Kai atgailaujančių bus tiek, kad galima būtų rankomis apkabinti visą Lietuvą, kaip „Baltijos Kelyje“, tada atversiu dangų ir nužengsiu. Tada laimės ašarų jums niekas nesulaikys! Amen.

Daugiau apreiškimų knygoje „Draugai“

Dar turėjau tokią viziją. Užsižiebia ratu aplink Lietuvą šviesos. Kai šviesos susijungia ir prasideda naujas ratas kuris yra aukščiau pirmojo prasideda grandininė reakcija ir keliasi Kristus ant Lietuvos. Keldamasis Jis perauga visus Dangus ir iškelia mus net per visus Dangus. Kokia didybė. Viskas nušvinta, Mistinis Kristus dvasinė būtybė stovi išskėtęs laiminančias rankas ant Lietuvos. Jis toks didelis per visus Dangus.

Sapnas. Įeinu į kambarį kuriame daug priešiškai nusiteikusių žmonių. Aš greit juos peržegnoju. Man padeda žegnoti dar ir kiti. Ginklus nuleidžia pradeda šypsotis. (Reikia laiminti priešus kryžiaus ženklu.)

Petro sapnas. Sėdžiu aš, ubagėlis, prie bažnyčios kepurėlę pasidėjęs, susistatęs Šv. paveikslus. Kepurėlė pilna monetų po litą. Aš prašau tavęs Arūnai pora litų. Tu sakai imk, bet ką nupirksi už du litus, imk kiek reikia.

Žygiuojam per Lietuvą kryžiaus ženklu. Aš tiek prigąsdintas dėl to, kad kalbėti apie Dievo malones yra nuostolinga sielai. Semeliškėse, Šventas kunigas sako: „Tai jei gavai tai ir pasidžiauk tomis Dievo malonėmis su draugais, būk drąsus“. Dėl šio kunigo pasakytų žodžių ir apsisprendžiau visa tai surašyti į knygą ir padovanoti visiems.

Saulė šviečia visiems /Jėzus./

Sapnai išminties mokykla.

Išsiaiškinau, kad tablo puslankiu per visą kaktą, tai Dievo Žodžio kanalas. Ir prabėgo užrašas visai ne „Glorija ir exselsis Deo“, o „Sveikas mano sūnau“.

Išpažintos nuodėmės atveria akį. Jei tavo akis šviesi, tavo visas kūnas bus šviesus.

Vakar begulint kryžiumi turėjau regėjimą. Mačiau šviesybėje baltu rūbu Kristų.

Sapnas. Po tiltu kažkokia niša, tenai įsikūręs garažas. Jame su spec. rūbais pamatau Jėzų. Pripuolu, išbučiuoju rankas ir klausiu: „Kaip tu taip greit suspėji sukurt garažą su tiek įrangos“? Jėzus tik mirkt ir viskas dingo. Vėl mirkt ir vėl viskas atsirado. Iš kišenės išsitraukia nulaužtą sriegiklį ir rodo man. Sako: „Tai tu jį man padovanojai, jis man labai brangus“. (Perlaužtas įrankis esu aš pats, kai meldžiuos, kaip ubagas gatvėje.)

Vizija tokia, kad grįžtu į vaikystę, bet ta vaikystė greičiau dieviška nei žmogiška.

Jau trečią naktį puola piktasis, suka galvelę ir varo baimės. Bet ryte nušvito paguoda. Išvydau aukštai virš visatos Švč. Dievo Motiną Mariją baltą, spindinčią kaip saulę. O aš toks mažas vaikutis repečkojuos prie jos kojelių ir kalbu Marija Motinėle, mieloji, brangiausioji, gražiausioji, geriausioji... Ir kaip pasakau malonybinį žodelį taip užsirepečkoju ant kito aukštesnio debesiuko.

Sapnas. Aš kareiviukas „Salaga“. Kažkur aukštai sprogsta atominė bomba, tačiau neduoda ji laukiamo efekto. Padidėja radiacija, jos gaunu ir aš, nes nebuvau užsivilkęs spec. aprangos. Ir pasigirsta tokie žodžiai:

- O norėjo viską nušluoti, o išėjo tik blyksnis. (Dievas apsaugojo) Po to matau žemę tarsi iš kitos planetos, tarsi dovaną supakuotą spindinčiom juostom. Tokia graži ji dabar ir dar užrašu papuošta. Po to autobusai pilni keleivių, sukomplektuoti. Tenai yra kareivėlių, merginų, vaikinų. Vieni jauni, madingai apsirengę modeliai. Kiti susikabinę pozose dar besibučiuodami, bet nejuda. Kiti su kareiviškomis uniformomis, moderniais ginklais ir video kameromis. Bet nejuda. Tai piktojo grobis – autobusai į pragarą. Ir atveda rusą į autobusą. Jo mylimoji išskėtusi rankas jį apkabina, bet jis išsiplėšia iš jos glėbio ir tyliai rusiškai susikeikęs išlipa lauk. Jį lydi du karininkai ir jis nueina tiek prisikentėjęs. Kruvini lašai didelėm dėmėm lieka ant žemės po jo žingsnių. (Rusija atsivers per dideles kančias.)

Sapnas. Gaunu suvokimą, kad tuoj gausim ženklą iš dangaus. Garsiai sušunku ir bėgam visas būrys stebėti to. Viskas vyksta labai greit. Išvystu ore gal dešimties cm violetinę rodyklę rodančią į viršų. Pakeliam galvas į viršų. Po to išvystam dar antrą rodyklę. Pasukame galvas ta kryptimi ir išvystame tris debesiukus. Debesėliai pilni „dangiškų saldainių“ t.y. eina per juos visų spalvų vaivorykštės drūžės. Debesėliai prapuola ir prieš mus atsiranda jaunas Jėzus ir Marija. Marija balta suknele, o Jėzus juodu kostiumu. Jie nekalba. Jie susikabina ir šoka, kaip per balinius šokius. Muzikos nėra, bet šokis primena ugnies degimą. Tas šokis tai „Saulės šokis“. Visa laiką didžiulė dinamika. Jaučiu, kad jie negali sustoti. Marija dingsta lieka vienas Jėzus. Jam pasidaro labai blogai, Jis susiriečia, o mes pripuolam ir nežinom, kaip Jėzui padėti? (Sapnas parodo Švč. Trejybės vienybę su Marija ir, kad Marija dalyvauja visame tame Dieviškajame išganyme ir be jos Jėzui būtų bloga. Labai klysta tie kas nepripažįsta Marijos, kaip Bendraatpirkėjos.)

Sapnas. Mes kažkokiame darželyje su daug vaikų. Su mumis yra Švč. M. Marija. Ji sėdi ant lovos ir atkiša batuką, o aš pripuolu ir jį pabučiuoju. Po to ji dingsta. Mes visi jos ieškome ir vėl ji pasirodo tik kitoje miegamojo pusėje.

Meldžiuosi ir ateina mintis, kad visus dangiškus paveikslus galima būtų išreikšti skaičiais ir tuos skaičius suvesti į kompiuterį, tačiau, kaip tai padaryti ir kas padiktuos tuos skaičius aš nežinau. (Gal tai žvaigždės-pulsarai?) Tačiau tokios kokybės dar kompiuterija negali perduoti, kaip vidiniai regėjimai. Dar toks dailininkas negimė, kuris galėtų pakartoti tą grožį. Lieka viena, kiekvienam atsiverti savo dieviškosios informacijos kanalus. Užmerkti akis pasaulio vaizdams ir visai tai informacijai ir surasti būdus Dievo malonei veikti mumyse. Dieviškos informacijos kanalų žmoguje yra bent keli. Vienas iš jų kai regi vaizdus be jokio ekrano vidinėje kaktos srityje tamsiame fone. Vaizdai ryškūs, tačiau prigesintoje lyg žvakių šviesoje. Šitie vaizdai kartais kyla maldos metu. Tai yra Jėzaus kanalas. Kitas yra, kai ekranas prasiveria per visą galvą kokiu 180 laipsniu kampu arba mažiau. Gali vaizdas užimti ir visa regimąją dalį. Žydrame ekrane ar fone judantys vaizdai dangaus šviesoje. Dievo Žodžio kanalas. Čia vaizdas ir spalvos ryškesnės nei žvelgiant akimis. Manau jį turėjo Dievo pateptieji ir karaliai nuo Dievo. Trečias tai regėjimai vidury dienos esant atmerktoms akims, ar šiaip nuo nieko nepriklausą. Labai ryškūs spalvoti ir jie rodosi prieš akis ir keičiasi lyg paveikslai. Tai pavadinčiau Dievo valios apreiškimo regėjimais. Yra ir piktojo transliacijos. Tai dinamiškos protui nepavaldžios spalvotos transliacijos be jokios projekcijos trunkančios po kelias paras. Jose atrodo lyg pats dalyvautum. Dažniausiai nevilties ir pasmerkimo transliacijos. Jos taip pat nepamirštamos. Dažniausiai tenka išgyventi paties piktojo pasmerkimo būseną ir atmetimą. Paskui jau eina vizijos per sapnus. Tai lyg vizijos tik tiek, kad sapno metu. Po to siužetiniai sapnai lyg trumpametražiai filmai visi spalvoti labai ryškus. Po to paprasti sapnai, kuriuos permąstai ir atmeti kaip nereikšmingus. Gali per juos Dievas alegorine prasme priminti klaidas, nuodėmes, perspėti ir paauklėti. Sapnai tik kaip sielos dvasinio stovio rodiklis. Yra Evangelijoje pasakyta, kad seniai sapnuos sapnus. Kaip tai vyksta ir rašau. Po to Dievo malonės ir sapnų praradimas. Atsiminkite, kad pasmerktieji nesapnuoja visai. Tačiau tai nereiškia, kad jau pražuvę amžinai. Kol gyvi kelias visiems paliktas susitaikyti su Dievu per išpažintį. Pirmas dalykas einantiems tikėjimo keliu, o tai yra skaistinant savo sielą yra sapnų kokybės kitimas. Sapnų atėmimas gali būti laikomas švelnia Dievo bausme. „Akies užmetimas“ tai jau visai kas kita. Tam reikalinga koncentracija ir dėmesio, ir valios pastangų sutelkimas, ir praktika. Tačiau tai vyksta taip pat su Dievo valia. Vaizdas regimas ir girdimas garsas toks pat kaip Jėzaus kanalu. Jei žmonija būtų tobulėjusi šia kryptimi šiandien nebūtų nei mobilaus telefono, nei televizijos. Visa tai yra Kūrėjo įdėta mumyse. „Media“ pramogavimas yra tiktai brangaus laiko, iš kurio susideda gyvenimas, švaistymas. Norint „regėti“ reikia pamiršti aistras, priklausomybes ir saldumynus. „Jei jūsų akis šviesi, tai ir visas kūnas bus šviesus“ /Ev. Kristaus žodis./

Sapnas-vizija. Aplink Šv. statulą eina keliais daug Jėzų-Nazariečių. Ant pečių pas visus po medinį kryžių be kančios. Aplink piktumo dvasios- indiški dievaičiai sėdi padangėse. Aplink jų galvas didelės vaivorykštės. Bet Nazariečių auros auga šiems beatgailaujant, o piktumo dvasių vaivorykštės mažėja. (Atgaila, trupina šėtonų galybes.)

Darbe labai stiprus piktosios dvasios puolimas. Parpuolu melstis ir po kažkurio laiko pasigirsta tolygus spengiantis Dievo garsinis ženklas ir išvystu danguose sėdinčio Kristaus galvą su erškėčiu karūna. Ji buvo visa balta lyg saulė. (Tai buvo irgi kaip ženklas, nes buvo apvaliame rėme ar fone.)

Vedžioju šuniuką, rytas. Pamatau benamį atstumiančios išvaizdos. Ateina mintis, kad jį palaiminčiau. Prieinu, atsiklausiu ar galiu jį palaiminti? Šis neprieštarauja ir jį palaiminu. Buvau jau benueinąs, tačiau kita mintis, kad reikia jam įduoti litą. Atsisuku, o jo nei pėdsako. Dingo ir tiek. Per tą akimirką jis negalėjo niekur nueiti. Tada pamąstęs suprantu, kad taip mane išbandė pats Jėzus. Antanui Aleksandravičiui, Slavikų Šventajam, taip pat pasirodė Jėzus visas sumuštas, kaip koks girtuoklis. (Jeigu taip buvo, tai palaiminau patį Dievą.)

Buvo ir kitas atvejis. Parduotuvėje vienas vyrukas paprašė centų buteliui. Aš pagalvojau, kodėl aš turėčiau duoti. Sakau, jei prašai pinigų tai atsiklaupk prie įėjimo į parduotuvę, tada gausi litą. Jis atsiklaupė. Tada aš jo paklausiu ar jis moka maldą „Tėve Mūsų“? Šis sako:

- Tepadeda mums Dievas. Tada jo klausiu ar bent persižegnoti moka. Šis sako:

- Tepadeda mums Dievas. Tada aš jam sakau. Jei nemoki, tai nieko tau Dievas neduos ir aš neduosiu, ir apsisukęs nuėjau nieko nedavęs. Paskui labai gailėjaus, kad nieko neįdaviau. Juk parklupdžiau jį ant kelių. (Paskui man teko išmąstyti, kad tai taip pat galėjo būti Dievo išbandymas ir, kad tikras fariziejus esu supratau aš, man dar toli iki artimo meilės. Pažanga įmanoma tiktai kai į kiekvieną vargšą žmogų žvelgsim kaip į Jėzų ir į kiekvieną vargšę merginą ar moterį žvelgsim kaip į Mariją.)

Kartą Švč. M. Marijos paklausiau ar man galima kalbėti egzortus?

- Tau galima kalbėt egzortus. Tokiu griausmu nuskambėjo mano sieloj, kaip per galingą stiprinimo aparatūrą. Nors paprastai Dievo Motina man nekalba. Matyt, tai buvo išimtis. Paskui gavau ir per Bažnyčią leidimą ir palaiminimą kalbėti šią maldą.)

Atėjęs Petras pasakoja savo sapną, kad sapnuoja mane su nei šiokiu, nei tokiu rūbu. Butų balta tunika, tik ji visa nusėta žaliais rūtų lapeliais.

Kitas Petro sapnas. Sapnuoju, kad tu Arūnai, turi auksinį laikrodį su auksine apyranke. Man labiau patiktų, kad ta apyrankė būtų juoda. Ir tiek aiškiai matau skaičius, net sekundininką. Laikrodis rodo 12 val. 05 min. (Manau tai Dievas rodo, kad viena epocha baigėsi ir jau yra pratesimo laikas.)

Kitas Petro sapnas. Važiuoji tu autobusu. Aš noriu įlipti pro galines duris, nors tu liepi lipti per priekį. Aš vistiek puolu prie galinių durų, o ten tokios didžiulės siloso duobės. Bijau, kad neprasmegčiau. Ir tu paduodi man ranką ir aš įlipu į tą autobusą. Prisimenu, kad neturiu pinigų. Tu sakai, kad nesijaudink, nupirksiu tau bilietą.

Kartą darydamas nuotraukas mintyse ištariu:

- Jėzau myliu tave labiau nei savo gyvybę. Išvystu savyje Kristų. Kažkaip apatinė dalis Jo skendi liepsnose. Jis atsako:

- Pagaliau ištirpo širdyje ledai. Ir išvystu tada Dangaus Tėvą tiesiantį ir dedantį ant manęs kryžių. Manau Petras ir buvo tas kryžius, kuriam ištiesiau ranką. Jėzus priduria:

- Klausykis angelų.

Vizija. Kuri vyksta su tokia dinamika. Jėzus rodo, kaip Jis apeina greit visą žemę. Visi žmonės sueina į naująją Jeruzalę, kuri yra Lietuva. Kai visi sueina jis su tokia galybe praveria dangų ir lyg šampano kamštį iki pat žemės centro, išplėšia visą Lietuvą ir pakelia ją į Dangų, nes kas šventa privalo būti danguje. Viskas greit užsiveria. Vizija baigiasi taip pat. (Kad taip įvyktų žmonija privalo atgailauti aplink Lietuvą. Galima išgelbėti ir visą žemę, bet ją reikia visą pašventinti.)

Sukalbėjau maldą į Šventąją Dvasią ir leidau laisvai tekėti mintims. Pradžioje mintyse rašau dukrelei laišką, po to šį pakeičia dangaus prisiminimai ir vaizdai keičia vaizdus. Taip gera, ramu. Suvokiu šventumo paslaptį. Tai Dievo malonė ir Jo mistinis veikimas gimdo šventuosius. Su kuo galima būtų palyginti dangų? Nebent su Meile. Visas žemiškas grožis, tai tik popierinės gėlės prieš dangaus grožį. Visi regėjimai yra tik Šventosios Dvasios paguoda.

Petras pasakoja savo sapną. Sapnuoju, kad esu Šv. Jurgio bažnyčioje ir stoviu presbiterijoje su knygų rūmų Ata. direktoriumi. Jis apsirengęs rudu kostiumu ir stovi greta manęs. Apsirengęs tu baltu kostiumu biškį į geltonumą su mėlynu kaklaraiščiu. Prieini ir trenki man delnu į žandą. Aš nustėrau, o tu vėl kita ranka, kad trenksi į kitą žandą. Klausiu, Arūnai, ko mušies? O aš jam atsakau:

- Kitaip iš tavęs velnio neišvarysi. (Kai žmogus alkanas jį pamaitink, bet nekankink ilgomis maldomis.)

Išmintis, kiek ji bėgioja aukštai. Ji gudruolė, bet ne klastūnė. Ji visų svajonių svajonė. Kaip nerupestinga kregždutė. Kas ją gali pagauti, kas ją gali sulaikyti, kas ją gali prisijaukinti? Kad ji ant jo galvelės sau susisuktų lizdą. Jai patinka sutrintos širdelės, palenktos galvelės, iš širdies išrautas „aš“, maldai sudėtos rankelės. Jai patinka nutilusios širdys pasiruošusios įsiklausyti į Dangiškąją harmoniją. Ji atpildas pasiekusiems tobulybę.

Šv. Mišių metu. Po Šv. Komunijos regiu tokį paveikslą. Dangaus žydrynės fone angelai neša taurę į dangų.

Paryčiui bevaikštant „Kryžiaus kelią“ ateina supratimas, kad Dievas parodė man „Tylą“.

Prisimenu, kaip vieną sekmadienį prasibroviau prie apžėlusio dilgelėms seno, sukrypusio pakelės kryžiaus. Pasigirsta balsas iš Aukštybių:

- Taip karaliai žemėje gyvena. Kiek pamąstęs supratau - Dangaus Karaliai žemėje neša kryžių. Ir aš paklausiau:

- Dangaus Karaliau, ar aš tavo sūnus? Ir atsakė man Viešpats:

- Visi jūs mano vaikai, tačiau ne visi karaliais būsite. (Yra apie ką pamąstyti.)

Išpuikėliams Dievas malonę atima, o nuolankiesiems ją sugražina.

Šį vakarą bandžiau nutildyti mintis ir ramiai pagulėti kryžiumi. Ir išgirdau many plakančią Jėzaus širdį. Girdėjau ir savo. Jos dar neplakė vienu ritmu. Vadinasi dar reikia save tobulinti ir derinti savo valią ir norus su Dievo valia.

- Ar per visus žmones gali kalbėti Dievas? – paklausiau mintimis ir štai ką po to užrašiau:

- Per visus, net ir pačius pačiausius, nes tai Jo sutvėrimai taip pat, tik atiduoti šėtonui išbandyti, kad sudėtų kančią, auką. Juk Liuba Evangelikė – sektantė tau kalbėjo: „Su Dievu tu visą pasaulį nugalėsi“. Ir pasakė dar vieną tiesą ji tau pasakė durdama pirštu tau į krutinę: „Tu neturi jėgos“. Jėga ateina iš Dievo. Jei ji būtų duota nesuformuotam žmogui. Tai jis pats pražūtų ir daugybę sielų pražudytų. Jėga – meilės galia. Dievo jėga skirta kelti žmogui, atvesti jį į gėrį, tiesą. Padėti jam eiti teisingu, dorovingu keliu. Žmogus nemąsto. Jeigu jis tik pamąstytų ką jis turi savyje? Jis savyje turi Dievą, visagalį. Kuris viską gali, bet žmogus dabar randasi tokioje stadijoje, kad žmogus turi pasiekti dorovingumą ir ištobulėti. Kol šito jis nepasieks niekas jam negali duoti nei jėgos, nei galios, nei ypatingų malonių. Dievas yra Visavaldis ir Jo reikia klausyti. Čia žemė yra tik pavyzdys kas atsitinka, kai žmogus neklauso Dievo ir kuo pavirsta gyvenimas – tikru pragaru. Nieko tikra – viskas laikina. O Dievo klausyti Jo valią vykdyti sielai yra didelis džiaugsmas ir palaima. Nes Jo paliepimus lydi ir malonė. Jo paliepimus vykdyti tai dalyvauti Dievo kūryboje, Jo sutvėrimų tobulinimui žemėje. Žemėje lipa vienas kitam per galvas. O kas Dievo klauso lipa tik aukštyn ir aukštyn. Juo aukščiau palipi juo viskas tobuliau. Juo didesnės galimybės, galios ir galybės. Juo didesnis grožis. Nėra nei vieno sutvėrimo kuris būtų nereikalingas. Kiekvienas atlieka tą vaidmenį ir tą paskirtį kuris reikalingas tame sielos formavimo etape. Nežiūrėk, kad žmogus su šake mėšlą kabina. Šiandien jis tai daro, o ryt gali Dievo darbininku būti. Jūs tik indai į kuriuos galima įpilti proto, išminties, gėrio ir kt. dorybių, bet žmogus turi įdėti savo pastangų ir maksimaliai išmokti branginti gyvendamas žemėje kiekvieną minutę. Ją tobulai išnaudoti. Kai pasieks jis amžinybę, tai veltui išvaistytas laikas bus didelio gailesčio priežastimi. Juk Dievas davė jam gyvenimą, o jis pasidavė vilionėms. O galėjo taip save ištobulinti, taip išsilavinti pagal savo gabumus ir talentus. Kiek galėjo padaryti gero. Juk kur daug blogio, be galo gali padaryti daug gėrio. Laimingas esi žmogus tiktai duodamas, o ne imdamas. Esi sutvertas pagal Dievo panašumą ir paveikslą. Dievas visiems viską duoda ir tu žmogau turi dalinti ir dalintis. Tobulas gyvenimas nereikalauja nieko nereikalingo. Būtina tiktai be ko gyvent negali ir atlikti tiktai savo darbo ir paskirties misiją. Nėra negabių žmonių. Yra tik šėtono apgadinti žmonės. Kiekvienas turi savo paskirtį. Kiekvienas turi savo kelią. Ir tiktai gyvenimas suspindės, sutviskės, visom vaivorykštės spalvom, kada kiekvienas suras Dievą ir pradės vykdyti Jo valią. Ir tada buvusi netvarkingai, chaotiškai paberti žmogeliai susijungs į Dievo paveikslą, Dievo žmoniją. Kaip mozaika sudaryta iš atskirų šukelių džiugina akį. Taip ir žmonija džiugins Sutverėjo širdį. Nėra nei vieno nereikalingo, nei vieno pasmerkto. Visiems yra numatytas Dievo planas tiek pagal bendrą Dievo planą, tiek individualiai. Ir pagal jo paskirtį jam suteikti gabumai ir net tokie kokių jis nenutuokia turintis savyje. Tu irgi galvojai, kad balso neturi Pavarinėjo tave Dievas atgailos keliais, paklūpojai besimelsdamas bebandydamas perrėkti mašinų triukšmą, kad tave išgirstų, kad tau monetą įmestų ir prasilavino. Taip ir su kiekvienu kai grįš prie Dievo, atsiduos Jo vedimui. Tai Dievas praves jį taip, kaip Jam reikalinga. Juk ne veltui pasakyta, kad vienam jis davė talentą, kitam du, trečiam penkis, ketvirtam dešimt. Ir iš kiekvieno bus pareikalauta atsakomybės, pagal tai ką jam Dievas davė. Pirmiausia eina Dora. Be Doros kaip be proto. Pats gerai žinai, kad nuodėmės aptemdo protą. Protas šviesus gražioje, skaisčioje sieloje. Dievas duoda, bet Dievas gali ir atimti, o jei žmogus susipranta, gailisi, tai Dievas vėl jam sugražina ir su kaupu. Tavo atveju buvo taip: nusidėjai kaip Dovydas, atgailavai kaip Dovydas ir grįžo pas tave Dievo malonė kaip Dovydui. Amen. (Dėkojame Dievui ir Švč. M. Marijai)

- Kaip man dar toliau tobulėti?

Pirma; Susivaldyti ir nemokinti kitų. (Dar ne laikas, tam turi dar paaugti gerame)

Antra; Prieš atsakant padaryti pauzę, pamąstyti. Visi protingi ir išmintingi žmonės taip daro. Jie pamąsto ir suvokia teisingai. O tu turi išsilavinti ir klausti Jėzaus ir Marijos pagalbos.

Trečia; Be reikalo nešnekėti. Geriau mąstyti arba melstis. Tavo žodžiai turi tapti preke – grynu auksu.

Ketvirta; Baigti su šposais ir juokais – surimtėti. Laikas suaugti. Amen. - Dangiškasis Tėvas.

- Tu turi būti mažiausias ir tarnauti visiems, visų klausyti ir iš visų pasimokinti. Viską priimk į savo ausis, viską apmastyk ką išgirsti. Gera pasilaikyk, blogą atmesk. – Jėzus.

- Ačiū tau Jėzau.

- Jėzau kodėl leidai man nupulti ir į nuodėmes įkristi?

- Aš visiems daviau laisvą valią ir tai pramačiau, kad nei vienas negalėtų puikuotis prieš Dievą. Noriu tau plačiau praplėsti ir sujungti tuos palyginimus kuriais Aš mokinau žmones.

„Mano Tėvas Vynininkas tai yra visų tikėjimų ir mokymų davėjas. Jis duoda teisingą pažinimą reikalinga tai epochai. Tačiau pranašai arba dvasiškiai įmiešia į šį vyną savo raugo. Tai kaip šaukštas deguto į medaus statinę ir tas šaukštas viską sugadina. Visi dvasininkai yra tik nuomininkai, o šeimininkas Dangiškasis Tėvas. Jis reikalauja vaisių – kad sielos būtų subrandintos pažinime Dievo ir pakeltos iki tai epochai skirto lygmens – priartintos prie Dievo. /Toliau dienoraštis nutrūksta išplėšti lapai/

Dar vienas klausymas Jėzui:

 - Jėzau Kristau. Tavo Bažnyčia tobula. Evangelija - tobulas mokymas. Viskas yra kas reikalingas išganymui. Tai kodėl reikalingas naujas mokymas, o, be to, mokytojas esi Tu tiktai vienas. Apie šėtoną nekalbu, nes jo darbai ir jis pasmerkti ir atmesti?

- Vaikeli, iki Evangelijos išpildymo kiekvieno žmogaus gyvenime tai dar ilgas žmonijos paruošimo kelias. Kaip matai manoji Bažnyčia nesugeba atvesti į Dangų sielas, o ką bekalbėti apie tai, kad uždegtų širdis, tikėjimo ugnį žemėje. Kai jau ją užgulusios tamsybės. Ir tik maži žiburėliai, kaip mažos žvaigždutės danguje bešviečia Mano bažnyčios šioje žemėje. Priemonės seniai duotos, bet tikslas dar nepasiektas. Tikslas yra subrandinti sielas, paruošti, ištobulinti dorybėse. Žemė, tai mokykla. Tai kelio pradžia, o ne pabaiga. Jei tokiems, kokie esate jūs būtų duota galia, žinojimas. Jūs sukurtumėte pasaulius ir kaip Erodas juos valdytumėte. Kas norėtų tokiuose pasauliuose gyventi be meilės, be gėrio? Ar laimingi žmonės po priespauda valdžių ir karalių šio laikmečio? Ar atiduoda „vynininkai“ derlių Dangiškajam Tėvui? O jis juk visako Sutvėrėjas. Visų tikslas vienas – Jį pasiekti, išsitobulinti, išsilavinti save, savo dorybėse ir talentus iki aukščiausiojo lygio ir šventumo. Amen. – Jėzus.

- Kaip peršokti „griovį“ už kurio prasideda šventumas?

- Ta praraja – nuolankumas savo tiesioginiam (darbdaviui) viršininkui. Ir kaip paprasta ir kaip sunku save perlaužti. Ir dar sunkiau kai supranti, kad žinai darbą geriau nei jis. Jei kantriai nukenti jo klaidas ar net netobulumus ir įvertini tai ką jisai tikrai turi gero, ir sugeba gerai padaryti. Kad tą griovį peršokti, tai reikia ir tą griovį dar išsikasti. Kad jis galėtų atsirasti turėjai šiais sunkiais laikais perleisti savo darbą ir pinigus pravalgyti kartu su vaikais. Patapti darbininku, o ne ponu. Išmokti gerbti tą, kuris ką tik buvo tavo darbininku, jo klausyti ir pataikauti jam gerame, ir tai daryti su meile be išskaičiavimo.

Jei nesekčiau Kristumi ir nebūčiau jo vedamas, tai atsakyčiau, kad tai beprotybė. Pasmerkimas savęs, savo vaikų. Bet aš tvirtai pasitikiu Dievu, nes žinau Dievą mylintiems viskas išeina į gerą: „Eik parduok viską ką turi ir išdalink vargšams ir sek mane ir turėsi lobį danguje“ – moko Kristus. Mano atveju buvo paprasčiau. Tada berods grįžus iš Šiluvos Jėzus prašneko nuo pakabinto kryžiaus:

- Pagarbink Mane. Parklupau, pagarbinau. O šeštadieni pagarbinus vėl išgirdau žodžius:

- Eik pas vaikus. Taip atidariau oratoriją ir su vaikais pravalgėm mano darbą. Man smagu buvo būti su jais, nes aš vaikus labai myliu.

„Nemokinti kitų“ ar tai yra lengva jei tau yra duota gyslelė, tas talentas būti mokytoju? Kai tau taip įaugę į kraują mokyti ir mokyti. Klauso ar neklauso, bet vistiek mokini ir štai nemokinti. Vėl reikia laužti save. Viena laimė, kad tai buvo susiję su liežuvio apvaldymu, nes mokini tai liežuviu, o jei jis tabaluojas ir plakas tai kur ten besupaisysi ar nepamokinai ko nors.

„Nejuokauti, surimtėti“. Ar tai lengva jei esi šmaikštus nuo prigimimo? Visa kalba ir buvo tik pajuokauti, pralinksminti kitus. Esant nuodėmėje tai anekdotai. (Ir čia skaičiau egzortus variau iš savęs tą velnią linksmintojėlį ir nekartą.)

„Išmokti klausytis visų“. Nesvarbu kas tai bebūtų ar kunigas ar dar kažkas. Kad ir paprasčiausia moterėlė, o gal ji tiesą sako? Gal pro ją Marija ar Dangiškasis Tėvas šneka? Paika būtų sau neprisitaikyti. Sakysi, kad jis ar ji nusidėjėlis. Ar pro mane kai buvau nusidėjėlis ar nekalbėjo Dievas? Ir dar kiek.

„Patapti mažiausiu“. Pirmiausia tai yra išmokti klausyti ir paklusti, būti nuolankiu, geranorišku, nuoširdžiu, meiliu. Ir visada tai daryti be prievartos. Nei vienas nenusigali savęs nesudėjęs aukos, nesumokėjęs „pinigėlių“ Visa tai aš jums suteikiu Dangiškasis Tėvas už maldas, aukas ir pastangas. Argi tu žmogau gali iššokti aukščiau savo bambos, jei Aš tau nepadėsiu?

„Branginti laiką“ Laikas tai gyvenimas. Gyvenimas tai dovana kuri jums nepriklauso. Tą dovaną galima paversti dangiškais lobiais ir būti laimingi visą amžinybę. Ir tą dovaną galima iššvaistyti, paleisti niekais. Ir ilgai ilgai po to graužtis. Bet užu jau vėlu ir koks aš kvailas buvau, kaip mane tas šėtonas apmulkino, apkvailino, apsuko tą galvelę. O aš galvojau, kad esu kažin kas viską galiu, moku, viską sugebu, kad jūra man iki kelių. Ir kaip nebus ta jūra iki kelių, kai absoliutas per čierką į sielą sulindęs buvo, ar per nikotiną porcija po porcijos taip apjuodino sielą. O galvoji, kad mintys praskaidrėjo. Aš žinau, kaip tai padaryti. Tą darbelį padarysi šėtono padedamas, o kaip darbelį galima būtų padaryti Dievo padedamas. Sukalbėtum poterius ir tada kibtum į darbą. Darbas būtų kaip medus. Rezultatu džiaugtumeis ne tik tu, bet ir visi. Ir jis būtų padarytas Dievo garbei. Nors ir mažytė auka Aš ją mielai priimčiau. Juk gerai žinai, kad yra darbų kurių dirbdamas negali melstis. Tada ir darbas nebeišeina, o ir malda lyg vandeniu atskiesta, o laikas bėga. Diena turi pabaigą. Kol žemėj gyveni galvoji kiek daug padarytum jei nereikėtų tiek daug melstis. Kai numiršti galvoji kitaip. Kiek dar galėjau daugiau pasimelsti jei nebūčiau tiek daug darbų daręs. Kiek būčiau laimingas ir turtingas amžinybėje.

Morta, Morta, tu susirūpinusi daugeliu dalykų, o Marija pasirinko geriausią dalį, kuri iš jos nebus niekad atimta. Būti prie Jėzaus kojų, Marijos, nebekalbu, kad prie Dangiškojo Tėvo kojų, bet reikia stengtis ir į mane kreipti savo mintis, nes Aš esu tikslas, o Jėzus tai kelias. Kelias per Jo Bažnyčią, per sakramentus, per išpažintis, per atgailą, per dedamą auką. Tai ir kyla siela aukštyn ir aukštyn. Kol pasiekia ji mano kojas. Juk žinai aš pasakiau atneškite man savo meilę ir aš jums suteiksiu galią, žinojimą, pažinimą, išmintį. Duosiu paragauti „slėpingosios manos“. Visi keliai veda pas Dievą pirmiausia turi sueiti į vieną kelią į Šventąją Romos katalikų bažnyčią. Visos religijos, visi tikėjimai atsiremia į lubas į sferas. Bet į sekančią į dangiškąją sfera durys yra tik per Katalikų Bažnyčią. O durys siauros, ankštos ir pralenda pro jas tik mažutėliai. Tie kurie sugebėjo savąjį „aš“ išsirauti iš širdies, sutrinti jį į kelio dulkes. Tik tie kurie nepabijojo bučiuoti pavargėliams kojeles ir rankeles. Tik tie kurie nenusipurtė mano duoto kryžiaus, nesvarbu koks jis bebūtų ar juodas darbas ar tarnystė, ar pašaukimas. Bet tą kryželį turi kantriai nešti ir su meile. Nešti ir šauktis visakame Dievo pagalbos. Amen.

Sapnuoju savo draugus S. ir R.. S. su tėveliu nuogi, neturi sielos rūbo.

Sapnuoju savo pusseserę Dalę kuri gyvena Maskvoje. Matau jos siela. Siela labai graži. Ji mirksta vonioje. Žinau, kad jos kaktoje buvo žaizda, bet ji užgijusi nei rando.

Kitas sapnas. Povandeninis laivas. Jis juda labai greit į priekį pasišviesdamas blicais. Apšviestą atkarpą fiksuoja kompiuteriai ir valdo laivo kelią. Ir jis labai greit juda tarp povandeninių uolų.

Sapne gaudau nepaklusnų vaiką, o jis vis kažką iškrečia. Na galvoju pagausiu ir užpakalį ištarkuosiu. Galop pagaunu, o ten mano vyresnioji dukrelė atsisuka ir nekaltu veideliu sako:

- Prisipažįstu Visagaliam Dievui...

Sapnuoju, kad susitinku paauglius. Susėdame į mašiną. Jie man įteikia savo gyvenimo albumą. Aš atsargiai atverčiu vienoje vietoje, o ten „juoda naktis“ – juodas seksas. Po to kitoj vietoj, tas pats. Toliau nebežiūriu.

Sapne matau mirtį apsigobusia juoda mantija. Ateina mintis stebėti, kaip veikia mirtis. Veiksmas lyg vyktų autobusų stotelėje. Tų žmonių daug vaikinų ir merginų. Viena daili mergina atsidaro narkotikų dėžutę. Pauosto jį. Sapne tie narkotikai juodi kaip smala. Apkvaista ir išsitiesia ant grindų be jokių gyvybės ženklų. Na galvoju dabar mirtis jos sielą išsiurbs. Tačiau mirtis tik pasijuokia iš tokių mano mastymu. Ji pamoja ranka vaikinams. Ir sako:

- Imkite, ji jūsų. Ir šie supuola ją prievartauti. Pati mirtis atsigula greta savo aukos. Toliau nebežiūriu, išeinu.

Sapnuoju savo draugą Arvydą K. Didžiuliame monitoriuje rodo gražų kariūną su Lietuvos uniforma.

Kitame epizode sapnuoju draugą Vytautą B. - karatistą. jis man duoda mobilų Tel ir prašo iškviesti greitąją, nes viską semia vanduo. (Jo siela prašo maldos)

Sapnuoju Ata savo brolį Albiną, kad jis vartaliojasi pirtyje ant suolų. Jis turi daug rūbų. Galvoju paimsiu tą naują panašų į kareivišką maskuojantį kostiumą ir pasimatuosiu. Kai tik apsivilkau, o jis kaip dilgelėmis nutvilkė visą mane. Kai plėšiau jį nuo savęs. (Manau tie rūbai tai skaistyklos ratai, kuriuos dar turės praeiti kol siela subręs dangui.)

Petras pasakoja savo sapną. Melžiu karvę. Karvutė tokia daili, graži, žalmargė. Bet kiek betampau spenius to pieno tik lašas kitas. Prieini tu ir sakai leisk man. Galvoju tu miestietis, nesugebėsi. Užleidžiu vietą, o tu tuoj primelži pilną kibirą, kad net pro viršų bėga. (Mažai Petras meldžiasi, sapne pienas tai maldos.)

Petro sapnas. Mudu Vatikane audiencijos laukiame pas Popiežių. Tu Arūnai, apsirengęs baltu kostiumu į gelsvumą, kaklaraištis mėlynas, baltais batais, o aš juodu kostiumu juodais lakuotais batais. Mano apartamentai pirmame aukšte balti šviesūs kambariai, tačiau tušti tik keli minkštasuoliai pasieniais padėti. Palipu į antrą aukštą kur tavo kambarys. Jisai žemesnis, bet vienais dangiškais paveikslais, kad net grindys ir tos iš paveikslų.

Sapnuoju, kad Amerikonai pasistatė labai aukštą tramplyną. Tik nežinia ar nuo jo parašiutu šokinėti, ar su slidėmis. Kai šoki su parašiutu vėjas tiek ilgai nešioja, kad nežinai kur nusileisi. Užlipa Amerikonas, o viskas tik dėl akių padaryta, kad pasirodyti sutrešę ir jis prasmenga..

Sapnuoju, kad išeinu į lauką. Mėlyname danguje saulė ir iš jos išeina spinduliai. Tos saulės vidury balandis išskėtęs sparnus. Tai Šventoji Dvasia.

Bėgu parodyti kun. Ignacui to stebuklo. Žvelgiam su juo, bet saulę užstoja debesys, nors dangus dar matosi. Bėgu parodyti Petrui to stebuklo. Žiūrim į dangų jokio stebuklo nesimato tik juodas lopas prisiūtas ant dangaus lyg ant kokios maišo skylės. (Tai apie sielų stovius. Kur matysis dangus Petrui, kad geria ir geria.)

„Sonologija“. „Sono“ - sapnas. „Logos“ mokslas. Sapnai sielos stovio indikatorius.

Pelenų diena. „Arūnai, tu esi pulveris et in pulveris reverteris“. (Esi dulkė ir į dulkę pavirsi) Amen.

S. Turiu baltą didelį drugelį tarsi paukštuką. Jis išskrenda į kiemą. Lekiu iš paskos noriu jį pagauti, o jis vis nuskrenda ir nuskrenda. Ir susimaišo su kitais drugiais. Einu pas kaimyną. Pasišnekame, tada jis užtraukia trankią liaudišką melodiją. Nematau kuo groja, bet groja visas ansamblis. Ir pradeda skristi į čia visi drugiai. Įskrenda ir mūsiškis baltas su mėlynais taškeliais. Pasičiumpu jį ir nusinešu namo. (Dievas nieko prieš mūsų liaudiškas melodijas)

Pirmasis mėn. Penktadienis. Prabundu ketvirtą. Atsimeldžiu dalį rožančiaus, rytmetines maldas, „Šventąją valandą“, po to pasiklausau „Mažosios studijos“ ir nueinu dar pamiegoti. Gal sapnelį susapnuosiu. Bet šį sykį buvo kitaip. Vėl užlėkė spengdamas šėtonas ir pradėjo sielą kankinti. Pasakau tam šėtonui „Ir prasmek tu pragaran“. Tada dar stipriau sugriebė piktasis. Tada pradėjau prašyti Dievo pasigailėjimo. Paleido.

Br. V. skaitė savo apreiškimus. Buvo gera frazė: „Nupulti užtenka akimirksnio, o pakilti prireikia visos amžinybės.

S. Keleivinis lėktuvas apsuka ratą ir rėžiasi į žemę. Ugnis, dūmai. Lėktuvo griaučiai šviesesnėje dalyje sudaro lyg kaukolę ir pasigirsta tarsi diktoriaus balsas rusiškai. „Takaja žizn ot djavola“. (Toks gyvenimas nuo velnio)

Vis puola pastoviai prieš užmiegant ir marina piktasis. Gal todėl, kad nebesimeldžiu egzortų?

Vizija per sapną. Žvelgiu per erškėčių vainiką ir matau dangų ir jo grožybes. Už vainiko debesų šulinys. (Gražus paveikslas. Puikybė trukdo regėti dangaus grožybes. Per kančias į žvaigždes.)

Sapnuoju, kad ateinu į restoraną ir rodau sąskaitą. Prašau gražinti pinigus kurių neišeikvojau. Tik oficiantas purina galvą ir sako neturim. (Maistui išeikvojau mažiau nei įprastai)

Nešu sapne du kibirus sklidinus vandens į bažnyčią ir duodu palaiminti kun. Nepažįstamas kun. peržegnoja ir išėjęs prieš visą bažnyčią sako, kad nei rožančiuje nei vandenyje Eucharistinio Jėzaus nėra. (Taip dangus įvertino mano maldą. Gera malda sapnuose rodoma pienu. Vaisiais, grybais ir t.t.)

Sapnuoju, kad dušuose kemšasi kanalizacijos skylė. Aš ją pravalau. Vanduo subėga, tačiau iš kitos skylės vėl ima veržtis, bet po kurio laiko vėl sugarmėjo atgal. (Išpažintis, rekolekcijos)

Jau kelinta diena darau kryžiui Kančią. Bedarant prakalba Jėzus iš tos kančios: „Padaryk mane gražų. Jei padarysi gražų, tai ir aš tave padarysiu gražiu“. Ateina tokia mintis, kad šis kryžius taip pat bus stebuklingas.

Po Šventosios valandos adoracijos vėl užmiegu. Sapnuoju, kad į darbą pas mus ateina Roma buvusi mano klasiokė ir atneša daryti nuotraukas. Padarau 31n. Sakau: „24 lt“. Ateina Juozas ir paima vokelį ir sako: „Ai kaip Arūno pažįstamai tai tegu bus 21 lt.“ Papasakojau sapną Juozui, o paskui jo ir klausiu kiek būtų kainavę iš tikrųjų tos nuotraukos. Juozas suskaičiuoja ir sako, kad 24 lt. Sapnas parodo, kad gali būti ir tikslus.

Petras pasakoja savo sapną, kad ateinu pas jį su storu voku ir sakau, kad parašiau laišką Jėzui. Ir jo klausiu, ar tu neparašei?

Sapne vaikštau su dukrele ir ji klausia: „Tėveli, kodėl neparvažiuoji namo?“ Atsakau jai, kad neišleidžia.

Kitas sapnas. Pas mane į darbą ateina Vytautas B. ir pradeda sportuoti. Daro spyrius į orą lyg iš tikrųjų.  Aš sakau pasimelsiu už tave ir pradedu maldą „Tėve mūsų“ ir, kad patrauks mane energija tiesiog per sienas pradėjo nešti kaip koks uraganas. Nieko nematau tik jaučiu ir meldžiuosi.

Susapnuoju Šventąją Marija Margarita Alacok. Ji guli lovoje visa apšalusi ledais ir dreba nuo šalčio ir sako man, kad turės visą laiką kęsti šaltį. Aš lupu nuo jos ledus gabalais, o po to bandau ją atšildyti. (Dievas pataria į ją pasimelsti ir paprašyti jos užtarimo)

Sapnuoju, kad sėdžiu klasėje. Pakeliu galvą, apsidairau. Į mane atsisukę žiuri Šv. Marija Gorėti, Šv. Dominykas Savio ir Šv. Jonas Bosko gyvi. Aš klausiu jų ar galiu juos nufotografuoti per mintis, tačiau kai pasiimu fotoaparatą jie nusisuka...

Kitame sapne sapnuoju, kad rusai užima Lietuvą per dešimt valandų.

Sapnuoju, kad ateinu į internatą Mažeikiuose. Užlipu į trečią aukštą kur buvo pirma klasė. Įeinu į vidų, prieinu prie lango. Pasižiūriu per jį į Šiaulių pusę. Tuo metu toje pusėje sprogsta atomas. Parkrentu ant grindų. (Šiurpus sapnas)

Slepiuosi auksinių rugių lauke, manęs ieško ir nesuranda. Tai dieną teko būti adoracijoje, deja buvau vienas.

Sapnai. Vakarų Europa. Iš išorės matosi labai dailūs pastatai. Vienoje pusėje matosi lyg kino teatras iš kitos pusės lyg alaus fabrikas. Užeinu į vidų. Įrenginiai stovi jau daugiau kaip šimtą metų nenaudojami. Tačiau gretimai esantys sandėliai prikrauti pilni ne tik alaus, bet ir sulčių ir kt. Prie įėjimo pastatyta dėžė kur žmonės atneša nereikalingus drabužius, žaislus.

Aš stoviu prie įėjimo prie savo namų. Iš laiptinės išeina brangioji apsivilkusi šviesiai žaliu salotiniu paltuku, po to abi dukrelės. Norėčiau jas apkabinti, bet negaliu. Nes aš joms kaip nematomas žmogus.

Sapnas. Stoviu prie durų kur ruošiuosi laikyti egzaminus. Ypatingas egzaminas atrodo iš fotografijos. Aš nesiruošiau ir konsultacijas lankiau retai. Tačiau kai įėjau į vidų kur komisija klausimų apie fotografiją nebuvo. Prisiminiau, kad geriausiai suprantu demonologiją ir norėjau ištraukti iš dešinės krūvelės bilietą iš apačios kur ir turėjo būti apie tai klausymai, tačiau man liepė traukti bilietą iš kairės krūvelės. Ištraukiu lapą. Kurio pavadinimas: „Dievo malonės veikimas“. (Pagal šį sapną ir pavadinau taip šią knygą) Pradedu pasakoti. Norėjau dar papasakoti ir apie asmeninę Dievo malonę teikiama žmonėms, tačiau sako užteks ir parašo tris su minusu. Klausiu: „Ar tai trys su minusu“? Sako: „Tu trečias nuo viršaus“. Po to laukiu kitoje salės pusėje išrašant diplomus. Kas šioje pusėje tik nesidaro? Kokių čia žmonių tik nėra. Vieni ruošiasi tapti kunigais, o elgiasi lyg pasauliečiai. Yra ir fotografų. Kažkas prieina ir sako: „Ar tu pastebėjai tą vyruką. Jis sako ruošiasi tapti šventuoju“. Ir parodo nematytą vaikiną. (Kai nuvažiavau į Merkinę, į Česukų piramidę pas Povilą atpažinau, jog tai tas pats vaikinas iš mano sapno.)

Kitas epizodas. Aplinkui vis sukinėjasi vyrukas. Jis čia turi patalpas ir užleidžia jas pozuotojoms. Tas vyrukas pradeda rinktis merginas su chalatėliais ir sako, kad jis jas maitina. Aš pačiumpu tą vyruką už čiuprynos ir parverčiu. Sakau: „Tu labai juodas ir netikintis, tau reikėtų atlikti išpažintį.“ Pasirodo jis kietas ir klausia manęs: „Ar žinai kiek man metų“? Galvoju kokia aštuoniasdešimt nors atrodo dar jaunai. Po to išeinu į koridorių ir vienos pozuotojos klausiu kaip joms tas senis?  Sako: „Kietas tas senis. Mes jam ne tik pozuojame, bet jis dar mus ir išprievartauja.“ Laukiu toliau diplomo. Ateina vakaras ir pradeda iš visur lysti benamiai. Jie sako, kad jiems čia maisto duoda. Ir traukiasi savo čiužinius miegui. Vos ne ant kanalizacijos kanalų.

S. Važiuoju su mašina, bet kažko ta mašina primena ne „Kadetą“, bet formulės F-1 lenktyninę. Na galvoju prisodinsiu pilną mašiną merginų ir nuvešiu kur reikia. Tačiau kai atvykstame mano salone sėdi tik vienas vyrukas. (Daug pašauktų, maža išrinktų.)

Kančioje garbink Dievą, tai būsi pakeltas dvasioje iki Dievo.

S. Paruošti bėgiai greitajam traukiniui, pabėgiai sudėti iš trikampių ir taip įdomiai sujungti.

Kažkam sapne aiškinu, kad daugiausia sielų nusitempiąs į pragarą demonų viršūnėje yra seksas. S. Kelias siauras ir veda jis į kalną, o juo važiuojame tik keli dviratininkai.

Po Šv. Valandos adoracijos atsimeldžiu egzortus. Piktasis nebepuolė. Išvada, kad reikia po šios maldos egzortų.

S. Kelias nuklotas didžiulėmis žuvimis. Yra net pusantro metro ilgio lydekų. Po to įvažiuoju į dumblyną. Mašina sustringa. Išsistumiu, toliau kelias į kalnelį, tačiau įveikiamas. (Sapne sugauti žuvį, tai patraukti Dievop asmenį. Didelės žuvis tai rinktinės sielos.)

S. Žeminė iš sutrūnijusių rastų. Viduje satanistai garbina Baalą – paleistuvystės stabą ir bučiuoja lavonus.

Antras epizodas. Labai žema žeminė. Joje gali nebent dvilinkas sutilpti. Čia fašistai kankina kalinius. Kurie kenčia, tačiau savo kančia pagarbina Dievą. Ir štai prasiveria Šventoji Erdvė ir apsireiškia Dangiškasis Tėvas ir paima pagarbinimą iš kenčiančios sielos. Pasikeičia žeminės rastai naujais. Žeminė tampa koplyčia. (Šventąją Erdvę regiu ir atmerktomis akimis Šv. Mišių metu, suprantama jei Šventas kun. aukoja auką.)

Sapnas. Eina visa mano giminė. Aš išskėtęs rankas juos sutiksiu. Bet visi jie praeina pro mane tarsi manęs net nebūtų.

S. Didelis daugiaaukštis pastatas. Pačiame aukštutiniame aukšte laiptų aikštelėje mano mėlynas kadetas. Kaip ir kada užvažiavau aš tais laiptais neatsimenu ir kaip reikės atgal nusileisti?

Besimeldžiant aplink Povilo piramidę Viešpats perspėja:

- Elkis pagarbiai, Šventa vieta.

S. Sėdžiu lėktuve, nors ir aplinkui rūkas ir debesys, o jis vistiek kyla.

Sapnuoju, kad sesė Jūratė kerpa man plaukus, tačiau ji turi rankose ne kirpimo mašinėlę, o britvą plaukams skusti. (Bendravimas su ja sukelia problemų, puola pagundos. Skusti plaukus, tai visiškai susilpninti maldos galią.)

Vakare begulint kryžiumi turėjau regėjimą. Mačiau kaip pas s. J. ant altorėlio stovi Krišna. Jis buvo kaip vaikelis tik labai storas. Kai mintyse pavariau šėtoną šalin jis dingo.

Sapnai. Televizijos studija. Kažkoks atskiras kambarys. Į jį suleidžiamas jaunimas, kad tarpusavy gundytųsi ir mokintųsi paleistuvauti. Bet kažkas įvyksta kabinos atidaromos ir ši programa nutraukiama.

S. Plati srauni upė. Aš plaukiu ant nugaros ir stebiu giedrą žydrą dangų. Debesų fone rausvas rūkas ir aš suprantu, kad tai Dievo ženklas. Priekyje didžiulis verpetas. Mane persekioja turtuoliai su naujais džipais amfibijomis. Verpetas pagauna juos ir įsuka. Puolu artyn, kad galėčiau atplėšti mašinų dureles ir jie galėtų išsigelbėti. (Į jų namus galima patekti tik per internetą)

Einu per kaimą ir nešuosi didelį Kalašnikovo automatą. Paskui įeinu į pastatą ir tenai surandu tuščią karišką amunicijos dėžę ir tenai įdedu tą automatą. Iš dėžės pasiimu tik elektrinę barzdaskutę. O tą dėžę pakabinu keltuvu ir nukerpu spec žirklėmis lyną. Dėžė nuskęsta skystame rudame dumble kaip molyje ir labai giliai. (Ginklas ir šoviniai, tai maldos prieš piktąsias dvasias –nebesimeldžiu egzortų. Tik rožančių.)

Petro sapnas. Sapnuoja, kad esu Slavikų bažnyčioje. Prakartėlėje guli molinis kūdikėlis Jėzus. Aš pasilenkiu ir paimu jį ant rankų, o pasirodo jis gyvas vaikas ir sako: „Kaip seniai aš laukiau šito momento“.

S. Mes kaip keleiviai patekę į apvalią salę kurioje daug durų. Vienos durys labai gražios, kitos dar gražesnės. Kai jas praveri pasirodo aukso bokštai, už kitų tokia prabanga. Tačiau supranti, kad tai apgaulė ir pavargsti beklaidžiodamas. Ir štai vienos prastos, neišvaizdžios, labai jau žemos durys. Galvoju, kad neverta jų net daryti. Tačiau vien dėl savo užsispyrimo, kad sunkiai jos atsidaro atidarau jas. Už jų rojus, pilnas šviesos ir laiptai vedantys tiesiai į dangų. Tačiau čia yra ir laiptai vedantys į pražūtį. (Laiptai į rojų, tai vargingas, bet pamaldus gyvenimas. Laiptai į apačią, tai televizija ir internetas.)

S. Vienoje kelio pusėje šulinys, tačiau reikia semti ir nešti vandenį per kelią. Kitoje pusėje namas. Iškasamas naujas šulinys prie namo negilus, tačiau platus. Niekas netiki, kad jame bus vandens. Tačiau iš po pamatų pradeda veržtis skaidrus vanduo, tačiau jis pirma nusineša žalius obuolius. (Vanduo nusineša žalius obuolius – po apaštalavimo pradėta eiti išpažinties)

Sapnuoju medį pilną didelių kriaušių. O jos didelės, kaip puslitrinės ir prie kiekvienos tyso po šniūrelį. Tereikia už jo patraukti ir ji pati įkrenta į rankas. (Kiek meldiesi tiek ir tampai už virvutės.)

S. Būrelis maldininkų, rusų, žydų ir kt. Visi rankose turi savo paveikslus. Žiūriu žydelis rankoje laiko moters portretą. Tokios geros akys žvelgia iš paveikslo. Pakeliu akis į dangų ir matau baltą arką dangaus fone. Tenai ir Švč. M. Marija su kūdikėliu Jėzumi. Suprantu, kad matau regėjimą. Klausiu ar jūs matote?

S. Kun. Edvardas mums maišo lėtai veikiančius, bet labai stiprius migdomuosius. Jus jauni sako jums galima tik mums seniams jų negalima, o jūs iškentėsite.

S. Aukštai ant dangaus pasirodė dvi saulės. Vienoje saulėje pasirodė medis su nuleistom šakom ir iš karto davė gero vaisiaus. Antroje saulėje medis tik iki pusės buvo geras. Viršūnė buvo lyg nukirsta ir iš jos rūko juodi tiršti dūmai. Ir staiga tas medis pradeda leisti uglius ir jie perauga dūmus. Dūmų nebeliko ir antrasis medis antrojoje saulėje kaip ir pirmoje pradeda duoti gerų vaisių. Ir tada iš dangaus pasigirsta Dangiškojo Tėvo balsas: „Dabar eisite lenktynių, lipdami aukštyn didžiajame pastate.“ (Rūkstančioji saulė tai mano.)

Sapne išvystu Dievą Kristų. Už jo nebėra nieko kito. Jis pradžia ir pabaiga. Kiek pasiunčiama Jam žudančių energijų. Jos praeina pro Jį. Jis kenčia, bet vėl atgyja. Jis amžinai prisikeliantis. Jis amžinai atgyjantis tas gerasis begalinės meilės Dievas.

Sesuo J. sutaisė man „vaistų“ nuo chroniško bronchito. Medų užpylė rupūžės trauktine ir įpylė kažkokio šventinto vandens.

Po to sapnuoju sapną, kad rupūžės tame stiklainyje atgyja ir aš nebesiryžtu tokių „vaistų“ gerti. Prabudęs pasimeldžiu ir gaunu patvirtinimą, kad tokie deriniai negalimi. Gaunu išpilti visą medų laukan ant tujos.

Sapnuoju, kad esu pas save kambaryje darbe. Ir ateina mano ūgio vyrukas. Tik veidą paslėpęs po juoda kauke, kaip kojine. Aš su juo šnekuosi kaip su Viešpačiu ir galynėjamės lyg šoktume, lyg imtynių eitume. Aš kalbu: „Esu menkas, silpnas, dvi saujos žemių dulkės ir pelenai“. O jis atsako: „Ne toks jau ir silpnas, išsiūsiu tave į Europą“

Naktį labai kankino piktasis, tiesiog smaugte smaugė. Kalbu egzortus nepaleidžia. Sveika Karaliene, nepaleidžia. Tada ištariu su meile: „Marija Motinėle Švenčiausioji, atleisk tu man, pasigailėk manęs to nusidėjėlio didžiausio. Tada piktasis paleido ir dingo. (Nusižeminimas ir šaukimasis Dangiškosios Motinos Marijos geriausias egzorcizmas.)

Sapnuoju, kad prie bažnyčios išėjimo mane grėsmingai pasitinka susirietęs paauglys. Visas juodas, akių visai nėra. Grynas juodas marmuras. Galvoju kalbėsiu egzortus, bet ne. Pakeliu ir atstatau delną. Net nežegnoju. Jis tik mažyn, mažyn ir tolyn ir dingsta nuo manęs. (Iškelta ranka - Dievas kovoja už tave.)

Trumpai buvo regėjimas dėl ateities vizijos, lyg koks blyksnis. Negali protas suvokti, nei akis aprėpti, kas laukia tų kurie Dievą myli.

Kankino demonas beveik penkias paras be miego. Bet pavyko jį išsivaryti. Radau vaistą. Tai 50 psl. Ir kol ją giedi tol plaktis 8 minutes. Jutau kaip išėjo, tarsi būčiau jį išvėmęs. Po to darbe realiai pasirodė stulbinančio grožio mergina nuotakos suknia ir nuometu su meilia šypsena, su brangakmeniu vainikėliu-lankeliu ant galvos, nors ji stovėjo prieš Juozą, tačiau tokią ją aš tik vienas mačiau. Manau tai buvo Ji - Švč. M. Marija.

2003.10.02. S. Žiūriu mano brolis Albinas. Jis toks aukštas ir jame Kristaus žaizdos. Žvelgiu į jo plačią širdies žaizdą. Jis lengvai šypsosi. Ir staiga iš šios žaizdos išeina platūs šviesos liežuviai ir lyg mane jie laižo. (Brolis baigė skaistyklą ir pribrendo dangui.)

S. Danguje dvi saulės ir jos abi vienodai šviečia.

Sapnas tarytum kino filmas. Vaikštau po turgų ir stebiu žmonių sielas. Liūdnas vaizdas, kartais tragiškas. Nei vieno doro ar padoraus. Net jų vaikai į juos panašūs. Juodi akmenėliai. Už teritorijos supiltos aukštos kopos. Ant jos pastatyta lenta. Čia prievartautojų aukų kapai. Ant lentos surašyta smurtininkų vardai ir kiekvienas jų veiksmas, ir aukos kančios. Kaip grafikai. Viskas surašyta ir laukia Dievo teisingumo.

Sapne vėl rodo žmonių sielas. Šį kartą dviejų baro merginų - suvytusi jaunystė, kaip toj giesmėj. Jei nuo aistrų ugnies nuvytęs žiedas...

Dieną aplankė mirtis, vos beatsigavau. Dar iškėlė.

Per sapną nuskamba atsisveikinimo muzika. Vakare vėl per s. J. kalbėjo „Marija“ ir uždraudė eiti išpažinties dažniau nei dvi savaitės, o prie Komunijos liepė eiti kasdien.

Mečiau maldų būrelį, nes prasidėjo baisūs apsėdimai, būtent kai tik tenai nuvažiuodavau.

Sapnas. Esu namuose. Apkabinu savo vaikus, o jie tokie mažiukai, nors žinau, kad jie jau dideli. Klausiu brangiosios kelinti metai ir susipratęs, kad kol meldžiausi tame būrelyje viską pramiegojau ištariu: „Dieve pasigailėk, leisk dar pabūti su savo vaikais“.

Po naktinio garbinimo ir maldų išvydau viziją. Išniro brangiosios veidas, nežemiškas, bet tobulai gražus. Tačiau ji buvo nusiminusi ir širdgėloje.

Sapnas apie br. V., kad pas jį viskas gražu ir tvarkinga Dievo akivaizdoje.

Sapnas apie tai, kad trobelėje miegame trise. Aš, moteris ir br. V. Aš atsikeliu ir išeinu. Moteris lieka miegoti ir br. V.. Po to ta trobelė prasmenga po žemėmis. Po kiek laiko vėl išnyra tik nebe trobelė, o storų, ilgų malkų rietuvė. Iš jos iššoka juodas vilkas ir baisi meška, ir jie šoka ant manęs. Aš tik žegnotis ir melstis.

Nerimas ir piktojo varginimai tapo nuolatiniais palydovais. Tačiau, kai aplankiau savo namelius, vaikus, pavakarieniavome, tai čia pajutau tokią ramybę, kurios jau seniai nebejutau.

2001.07.21. Juozapava. Čia kun. Algirdui padedu sutvarkyti bažnyčios pastogę po stogo perdengimo liko labai daug šiukšlių. Sapnuoju, kad iškeliauja piligrimai iš miesto. Visi pažįstami veidai ir aš su jais. Žiūriu, kad miegmaišio nėra, kuprinė nesukrauta.

Labai ilgas sapnas kaip kino filmas. Viename epizode iš juodo motociklo ištraukiu trosiuką susiraičiusį kaip gyvatę. Šis ir sako: „Nugalėjęs mane, nugalėsi save“. (Savęs nusigalėjimas tiesiogiai susijęs su kova prieš šėtoną)

Sapnas. Man užaugo plaukai, jau siekia sprandą. Čiut ne iki pečių. Šviesiai gelsvi, kaip panelei.

Sapnas. Stovim būrys žmonių. Kažkas šovė į skrendančią kregždę. Ji krenta sklęsdama artėja link mūsų. Kai puslankiu apsklendžia virš mūsų. Žiūriu tai balandis Šventoji Dvasia išskėtusi sparnelius uodega žemyn, balta visa. Ji persikeičia į žmogų su sparnais visą permatomą. Jis pradeda skraidyti virš mūsų dideliu greičiu. Jis permatomas, kaip dvasia bespalvė. Jis nusileidžia už mūsų kaip koks supermenas ir pavirsta į gyvą žmogų. Visi ir aš tame tarpe tokie persigandę šaukiame: „tikiu, persikūnijimu tikiu“.

Rudi žemaūgiai gvazdikėlių žiedai padeda pagyti sergant vėžiu pirmomis stadijomis. Reikia melstis ir atgailauti. Jei užpilti spiritu ar degtine tai gerti po arbatinį šaukštelį triskart dienoje. Arbatos stiprumo triskart per dieną po pusės stiklinės. (Jėzaus apreiškimas dviem piligrimėms)

Apie išmintį. Nėra nei vieno išmintingo kuris būtų netikintis. Nėra nei vieno išmintingo kuris būtų nusidėjėlis, nes išmintis bijo nuodėmės. Išmintis tai Šventosios Dvasios artumas ir bendradarbiavimas.

Br. V. mamos sesers sapnas. Regi ji danguje Švč. Dievo Motiną Mariją verkiančią kruvinomis ašaromis. Ji Jos paklausė: „ko verki“? Ji atsako: „Kaip neverksiu dukrele jei pasaulis antrąkart prie kryžiaus mano sūnų kala“.

Petro sapnas: Sapnuoju Slavikų bažnyčią ir, kad esu ten patarnautoju. Žiūriu tu, Arūnai, apsivilkęs baltą kamžą ir neši monstranciją su Švenčiausiuoju. Šalia šypsodamas eina kun. Aleksandravičius (nepaskelbtas Šventasis). Aš ir sakau Aleksandravičiui, juk Arūnas negali nešti kėliko, kėliką gali laikyti tik kunigas. Jo rankos šventintos. Kun. Aleksandravičius atsako: „gali, gali, jis yra rankas nusiplovęs“. Po to procesija apėjom bažnyčią ir suėjom į vidų. Ten abu mes aukojame Šv. Mišias. Galvoju kokį atnešti jiems mišiolą senąjį ar naująjį ir atnešu didelį senąjį.

 Petras papasakojo apie kun. Petrą Lazdauską iš Ariogalos. Jis buvo vedęs ir turėjo septynis vaikus. Vyskupas jį įšventino kun. 68 metų.

Vakare per Šv. Mišias turėjau ryškų regėjimą Akmenės bažnyčioje. Trumpai išvydau auksinį altorių ir į jį pasisukusį kun. ar vyskupą apsivilkusį raudonai vyšniniu arnotu ir per kurį ėjo auksinis kryžius. Rūbo kraštai taip pat siuvinėti auksu.

Sapnas. Pylimu stačiu eina laiptai. Pro pylimą teka vanduo. Pylimas labai slidus. Pro jį galima pereiti bet kokiame aukštyje, tačiau kas tik bando žemai eiti į kitą pusę tie nuslysta. Aš irgi kiek palipęs bandau eiti, slidu, pavojinga. Palipu aukščiau bandau vėl pereiti dar slidu. Ir taip užsilipau iki pačio viršaus. Viršuje sausa ir perėjau. Visi kas tik užlipo į viršų perėjo į kitą pusę. Kitoje pusėje miškas, o tenai baravykų priaugę. Yra ir vaikų grybautojų... (Kol nepakilsi iki šventumo, tol perėjimas neįmanomas visą laiką atkrisi į nuodėmes. Vaikai kiti dar nepadarę nuodėmės šventi, skina dideles Dievo malones.)

Vakare meldžiausi pas save N. Akmenėje. Po maldų paėmiau paskaityti apreiškimus kuriuos gavau aš pats ir surašiau į knygą kurią pavadinau „Draugai“. Iškart priartėjo spengesys galvoje. Tai Dievo ženklas, kurį pavadinau – Šventieji aplankė.

Niekaip neišeina iš galvos žodžiai pasakyti Viešpaties pas kun. Bronislovą kuriuos gavau po kelių parų šėtono kankinimo: „Į tavo rankas atiduodu žiedą kietą“. (Manau tai atgailos kelias aplink Europą arba Lietuvą.)

2001.10.25. Susitikimas su Jėzumi. Einant priešais parduotuvę „Luoma“ autodetalės N. Akmenėje. Lyg iš niekur priekyje prilėkė balta „Škoda“ taip tyliai tik tą akimirką pamatau kaip ji sustoja, nors ėjau tiesiai ir žiūrėjau į priekį. Lyg iš kelio vidurio privažiavo ir sustojo bemaž dešimt metrų priešais mane. Iš jos iššoka jaunas, vidutinio sudėjimo vyras iš veido nematytas. Bet ir jau taip skuba link manęs tarsi būtume geriausi draugai šimtą metų nesimatę, o jau šypsena tokia laimingo žmogaus, tarsi jam šiandien gimė sūnus ir jis netveria laime. Jis skubiai prieina prie manęs ir klausia: „Atsiprašau, ar nežinote kur čia firminė cemento parduotuvė?“ Aš matydamas jo puikią nuotaiką spindinčia laime jo veide taip pat šypsausi čiut ne iki ausų ir ištiesiu jam ranką pasisveikinimui: „Labas, labas atsako... Visą dieną mane supa mintys ir malonės tik nežinau iš ko... (Vakare pakalbėjo Švč. M. Mariją dėl to susitikimo su jaunuoliu iš baltos „Škodos“ atsako taip: „Tave aplankė laimė didžiausia, tai buvo mano Sūnus. Kas gali taip meiliai ir maloniai žiūrėti į sielą, kaip mano Sūnus?!)

Petro sapnas. Sapnuoju tave Ramybės slėnyje apsivilkusį balta alba ir laikanti rankoje baltą paprastą lazdą lenktu galu. Aš ir klausiu, kodėl ta lazda pas tave Arūnai tokia paprasta, vyskupai turi gražias lazdas. Atsakau jam, kad Kristaus laikais tekinimo staklių dar nebuvo, iš kur man įmantrią imti, kokią duoda Dievas tokia gera.

Trys sielos maldos po Šventos Komunijos

(Jas įdėjo į širdį Viešpats.)

Dėkoju tau mano Viešpatie Jėzau Kristau, kad atėjai į mano širdį. Aš tave labai labai myliu garbinu ir dėkoju iš visos širdies už tą begalinę meilę, kurią tu mums teiki. Aukoju tau savo širdį su visa joje esančia meile. Tebus mano širdis tau antrasis dangus. Aukoju tau viską ką turiu ir ką myliu. Leisk man tave taip mylėti, kad mūsų negalėtų niekas išskirti nei ugnis, nei vanduo, nei geležis, nei skausmas, nei džiaugsmas, nei ligos, nei mirtis. Amen.

Dangiškasis Tėveli, tave labai labai myliu garbinu ir dėkoju už Tavo mylimąjį sūnų Jėzų Kristų mūsų Viešpatį kurį priėmiau Šv. Komunijoje. Dėkoju tau už Šventąją Katalikų Bažnyčią. Pasižadu ją mylėti, ja rūpintis, ją gausinti ir turtinti. Už ją kovoti, o jei reiks paaukoti savo gyvybę iki paskutinio kraujo lašo. Amen.

Šv. Dvasia Dieve,  Aš tave labai labai myliu. Garbinu ir dėkoju už viską ką tu mums teiki. Meldžiu tave nuženk į šią žemelę, apšviesk tikinčiųjų protus. Pripildyk ir uždek tikinčiųjų širdis, kad tave amžinai garbintume ir mylėtume labiau už savo gyvybę. Amen.

N. Akmenės bažnyčioje bevaikštant Kryžiaus Kelią ties šeštąja stotimi prakalbo Viešpats: „Man reikės šimtą keturiasdešimt keturių tūkstančių vyrų. Siela atsako, gerai, aš sutinku Viešpatie...“

Viešpats kalbėjo tai kaip įsteigti Nazariečio broliją. Apie tai rašyta knygoje „Draugai“

Susapnuoju Marija su kūdikėliu Jėzumi. Važiuoju autobusu, žvelgiu į dangų. Debesys užstoja saulę. Staiga debesies kraštas pasidaro vaivorykštės spalvos, o pro kraštą šviečia saulė. Ir pradeda judėti tas spalvotas kraštas ir užsiriečia į moters siluetą. Galva truputį palenkta į kairę. Iš už to silueto pasirodo Marija Dangaus Karalienė su karūna ir vaikeliu Jėzumi ant rankų. Tai trunka gana trumpai. (Šitokie spalvoti debesys būna matomi ir plika akimi dažniausiai važiuojant į atlaidus į Keturnaujieną.)

Sapnuoju, kad susirinkę prie stalo ir meldžiamės prašydami Dievą, kad palaimintų maistą. Ant stalo sudėta šventųjų paveikslėlių. Besimeldžiant prasiveria šventoji Erdvė ir pasirodo Švč. M. Marija su vaikeliu Jėzumi, o šventieji, kad šoka, kad sukasi panašiai į valsą. (Tai pamoka, kad reikia pasimelsti ir prašyti palaiminimo prieš valgį)

Sapnuoju, kad renku iš purvyno šiukšles ir nešu į konteinerį. Purvinas darbas. Praeidama Rita klausia kodėl renku tas šiukšles? Negi pasakysiu, kad tarp tų šiukšlių prisirinkau pusė filmos dėžutės auksinukų.

Sapnas. Kažkokia sporto salė, sportuoja merginos. Einu laukan prie įėjimo sėdi mergina. Žvilgteliu į ją matosi iš toli, kad po maikute nieko neturi. Matosi krūtinėlės sudribusios. Aš nusuku akis ir penkiasdešimt metru atstumu apeinu aplink ir išeinu lauk. (Kūno pageidimas, akių pageidimas. Saugok akis iš tolo nuo tokio pageidimo. Kieno akis šviesi to visas kūnas bus šviesus. /Ev./)

Sapnas. Grįžtu po darbo, galvoju pailsėsiu, tačiau mano kambary yra svečių ir jie žiūri televizorių. Kai įeinu ant teleekrano užrašytas užrašas rusiškai „Buda yra“ Po to rodo mafijozų gyvenimą ir kitus turtuolius. (Budos dvasia tai mamonos dvasia. Visuose Europos viešnamiuose garbina šį stabą.)

Kartą užlėkė ant manęs dvasinė būtybė. Galvoje pradėjo spengti visais dažniais, nepakeliamas skausmas suspaudė galva ir pradėjau mirti. Tik susiėmiau galvą rankomis ir ištariau : „O Dieve!“ Tada mane šis nelabas paleido. (Išvada. - mirties valanda arba užpuolus šėtonui šaukis Dievo. Kas šauksis Dievo bus išgelbėtas.)

Susapnuoju Ata. Savo draugą Antaną Daščiorą. Sapne jis duoda man dovanų – fotoaparatą su teleobjektyvu ir sako: Čia tau, bet pirma išsiimsiu iš jo auksą. Ir atidaręs baterijų skyrelį išsiima auksinę monetą. Aš stebiuosi iš kur ten auksas. (Aiškinimas. Nors Antanas baigė gyvenimą savižudybe, tačiau jam reikia maldos, nes jis nusižudė įlindus šėtonui ir tai lengvinanti aplinkybė, pateko į skaistyklą, o ne į pragarą. Aukso prašo - tai nuoširdžios maldos. Grįžus po atgailos kelionės kaip aprašyta „Brolių Kelias“ Švč. M. Marija tada paklausus ar Dievas priima mano maldas atsakė, kad priima, nes vienas kuris besimeldžiu lotyniškai ir mano malda yra grynas auksas.)

Atsikeliu be ketvirčio penktą ir meldžiuosi Šventąją Valandą, ir kt. po to vėl prigulu. Atrodo viskas kaip tikrovėje. Suskamba bažnyčios varpai, atsikeliu ir vėl pradedu melstis. Ir staiga nuo mano kryžiaus nusvyra Kristaus ranka ir išsitiesia lyg gyva. Aš pašoku ją pabučiuoju. Ir staiga pasikeičia visas mano kambarys (tas kur banke nuomavom) tampa gražiai lentelėmis iškaltas, o langas su vitražu ir jame pavaizduotas kryžius, o susikirtime kryžiaus apskritimas ir tame apskritime Šventoji Dvasia liepsnų pavidalu. Po to jau tikrai prabundu.

Dar padarau atradimą, pastebiu, kad per maldą pradeda pulti palaidumo demonas, tai besimeldžiant Marijos Meilės liepsnų malda kartais padeda jo atsikratyti.

Sapnuoju, kad yra toks mechanizmas, kaip turnikas. Tik jis nusileidęs ant žemės, panašus į pelių sląstelius tik didelis. Aš prieinu ir įsikimbu į jį, o jis, kad švystelės mane į viršų ir nuskridau kaip strėlė. (Kai atsilaikai prieš pagundas esi švystelėjamas aukštyn.)

Sapnas. Skrendu lėktuvu aukštai aukštai pro debesis žemės nesimato. Skrendame daug žmonių. Vienas vyriškis taip mandrai pakalba ir įsakmiai. Tik staiga liukas atsidaro ir tas vyriškis iššoka per liuką laukan. Žiūriu prie lėktuvo pririštas storas šniūras ir tas vyriškis tuo šniūru nusliuogė žemyn. Galvoju koks gudrus nei parašiuto nereikia. (Nemandravok ir neįsakinėk ir nenučiuoši.)

Šnekuosi sapne su brangiąja. Ji sako eikim kartu aplankysim kapelius. Tavo mamos kapą ir kur palaidojom šunelį Rikį. Dabar ji turi kitą šunelį tokį rudą kudlotą. Aš jį glostau. (Iš ateities.)

Sapne man rodo bėgius kuriais važiuoja vagonas į kalną. Apačioj bedugnė. Tas kalnas toks riestas kaip katino nugara. Dvi eilės bėgių. O tie bėgiai apvalūs, stori kaip du kumščiai žalsvai geltoni.

S. Mes (minia) išsirikiavę ant kranto. Atvyksta vadas ir suskirsto visus po tūkstantį. (Tikriausiai tokiomis grupėmis bus suskirstyti žmonės perkėlimui prieš bausmes. Žemėje tie kurie mažai prasikaltę tie mažai kentės, greit mirs ir keliaus į dangų. Nusidėjėliai atkentės skaistyklos kančias žemėje ir taip pat keliaus į dangų. Skaistykla bus perkelta ant žemės. Sapne bet koks transportas susijęs su bažnyčia ar maldos grupele ar paviene malda. Pavienė malda tai gali būti irgi nuo lėktuvo, iki dviračio. Šiaip sapne važiuoti autobusu, traukiniu tai Bažnyčios alegorija. Žvejyba tai sudėta auka arba atvesta prie Dievo siela.)

2002.12.03. Sapnas. Kelias tolimas. Leidžiamės per mišką. Važiuojame mašina. Kalnai, pakalnės. Po kurio laiko sustojame ir einame trise. Vyras kartu su manimi ir dar jo dukra. Aš jų nepažįstu. Ir prieiname didelį pastatą lyg muziejų. Įeiname į pastatą, o tenai atsiveria dangus. Danguje Grįžulo ratai sujungti su kryžiaus žvaigždynu. Kryžius viršuje, o „samčio“ galva apačioje. Po to viskas pasikeičia ir čia lyg laikrodžių muziejus. Ir čia jie tokie dideli ir blatnūs. Švytuoklės šokte šoka su tokia galybe ir jėga, kaip gyvi šokėjai. Visi jie lubose. Dydis gal pusantro metro ant metro, tačiau nėra nei dantračių nei svirčių – nematyti mechanizmai. Jų pilna salė tik kiti mažesni ir ne tokie įmantrūs. Bet visų švytuoklės tarsi gyvi šokėjai. Po to viskas baigiasi. Pagrindinis pakyla į lubas. Lieka tik valdymo svirtys. Po to užuolaida ant scenos atitraukiama ir pasirodo buvo paslėptas didelis modernus magnetofonas ir pagal jo programą visi laikrodžiai šoko. (Pirmoji išvada viskas vyksta pagal programą ir žemės gyvenimas, sielų vystymasis, žvaigždynų trajektorijos. Norint išlikti reikia pagal Dievo valią gyventi – jo programa. Vyriškis su dukra. Tai Dangiškasis Tėvas ir Švč. M. Marija. Laikrodžiai tai amžiai.)

Sapnuoju Grūto parką. Kiek tenai Dievo niekintojų pristatyta.

Sapnuoju kažkokį fotografijos saloną. Tenai fotografų nuotraukos kurie darė tą parodą. Vienoje yra ir mano. Aš kairiame kampe toks praplikęs, su nedidele barzdele, angelo sparnais ir nešu Švenčiausiąjį Sakramentą kaip per mažąjį pakylėjimą. Kaire ranka laikau taurę, o dešine virš jos Ostiją. Kitų fotografų nuotraukose tik jų galvos.

S. Vaikai virvėmis traukia laivą į krantą ir ištraukia. Tai maldomis gelbstime Bažnyčią.

Sapnas. Pakliūvu kažkur, bet jaučiu, kad iš čia reikia bėgti. Aplink vien kaminai ir iš jų rūksta tiršti juodi dūmai. Miestas ne miestas. Lyg apšviestas vakaro besileidžiančios saulės. Dangus raudonas. Matau malūnsparnis. Įšoku į jį. Lakūnas klausia, kaip išskrisim? Aš rodau rožančių ir sakau pavyks. Bet čia atsiranda toks keistas neužauga arabas ir žvelgia jis į mane iš padilbų. Kad spirs ir išlėkiau iš to malūnsparnio. Įbėgu į pastatą, o ten skaistykla. Įeinu į vieną kambarį, o ten didelė duobė galo nesimato. Plati kaip siloso. O gylybė. Artimesnis kraštas toks lėkštas. Ji pilna žmonelių, tokių kaip iš koncentracijos stovyklos. Kaulai aptraukti oda. Jie visi nuogi ir pilki, išdžiūvę. Iš viršaus nedidele srove teka vandenėlis ir sielos maudosi tame vandenėlyje. (Iš Šventų Mišių Aukos) Apačioje jų milijonų milijonai ir apačioje nešvarumai, viskas apaugę maurais. Tolumoje matosi kaip sielos ešelonais krenta ir krenta į šią duobę. Po biškį tie žmogeliai kyla tuo lėkštuoju šlaitu aukštyn. Šalia manęs stovi prižiūrėtojas. Jis patrina dar sielai kur yra dėmių, padeda apsivalyti. Yra ir daugiau padedančių. Jis sako, kad čia dirba. Klausiu: „ar ilgai čia dirbi“? Sako, kad du tūkstančius šešis šimtus metų. Aš jį paimu ant rankų ir susukęs į apsiaustą nešuosi. Jis didumo kaip šuo. O toks lengvas. Aš nešu jį į šviesą, o jis eina mažyn, kol visai dingsta man iš rankų. (Pasirodo dar nepriaugęs palikti skaistyklą ir patekti į dangų. Dieną atėjo mintis, kad tai karaliaus Nabuchanedzaro siela, kuris su sugulovėmis gėrė iš šventų indų.)

Kitas epizodas. Klausiu kas tai moteriai, ko ji nualpo? Sako jai parodė tavo draugo Jono V. sielą ir ji nualpo. Iki tol ji nebuvo mačiusi sielos. (Jonas gyveno susidėjęs ir įjunkęs į narkotikus, buvo pradėjęs plėšikauti, bet Dievo dar nebuvo atradęs. Sunku įsivaizduoti kaip tokia siela atrodo. Tačiau pasiūlius pasimelsti kartu meldėsi.)

Sapnuoju, kad esu namuose. Rodo televizorius. Aš noriu jį išjungti, tačiau neišsijungia. Spaudau mygtukus neišsijungia. Paimu distancinį pultelį. Žiūrinėju. O ten ant vieno mygtuko rusiškai parašyta „sprogimas“. (Televizorius gali nešti ir dvasinę mirtį. Reikia dar ir mokėti jį žiūrėti arba išvis jo nežiūrėti. Tas pats ir su internetu.)

Sapnuoju, kad sėdžiu adoracijoje priešais Švč. Sakramentą bažnyčioje. Kažkas atneša tris raudonus marinuotus pomidorus ir man įduoda. (Aiškinimas. Nemarinuok nuodėmių – išpažink.)

Sapnuoju, kad guliu ant skardžio krašto, apačioje ežeras. Tenai plaukioja rudos antys. Pasižiūriu, „O mama“, bus aukštis koks kilometras, jei krisčiau tai nukrisčiau ant smėlio, vandens nesiekčiau. Aukštai esu pakilęs, bet nupulti užtenka žingsnio.

S. Tiltas. Ant jo vyras ir moteris. Moteris apsirengusi žaliai. Tik staiga ji pasikelia sijonus ir šoka žemyn nuo to tilto. Vyras iš paskos. Ir jie krenta vartaliodamiesi. Krenta ir krenta labai ilgai krenta ir vis krenta. Apačioje vien akmenys. Kai pasiekia apačią ir jie jau pavirsta į akmenis. (Pasileidimas užkietina sielas)

Petro sapnas. Eina Kristus per rugių lauką su apaštalais ir tu eini su jais Arūnai. Aš noriu irgi pasišnekėti su Jėzumi, o tu pasisukęs sakai: „mes neturime laiko, skubame“. (Būti atidesniam, išklausyti kitą ir įsiklausyti į jo problemą)

Prieš darbą skubėdamas susiruošiau greit užkąsti sumuštinį. Prieš valgį nepasimeldžiau. Ir imsiu kąsti ir išvystu atlekiantį į burną su maistu indų dievuką Krišną ir atvarantį visą būrį velnių, vos neprarijau juos, kad imsiu žegnotis, melstis. Jis buvo kokio 15 cm aukščio. Nesuprasi vyras ar moteris apsivilkęs pūstais žaliais sijonais. (Piktųjų dydis regėjimuose kinta. Viskas priklauso nuo sielos stovio. Buvo laikas, kad man atrodė Marija kokio trisdešimt cm aukščio laikanti išskėtusi rankas sauganti Lietuvą. O nelabieji atrodė milžiniški. Dabar atvirkščiai Marija jau regėjime per visą dangų. Per nepalaimintą maistą galima prilyst nelabųjų.)

Sapnuoju, kad važiuoju iš N. Akmenės į Ventą. Matau laiminantį Kristų ties ta vieta kur benzino kolonėlė ant sankryžos. Jis kaip Kryžių kalne stovi rankas išskėtęs. Sustoju priimti palaiminimo. Priklaupiu ties juo. Kai laimina žvelgiu į Jo rankas. Ir laimindamas Jis atkiša pirštą. Žvelgiu į tą Dievo pirštą lyg iš dešimties cm atstumo. O jis gelsvas lyg iš uosio išdrožtas. Tačiau taip tobulai, kaip gyvas. Ir nuo to piršto eina energija kaip vėjas ir ji persmelkia mane visą ir apgaubia, o po to prabundu. (Toje vietoje reikėtų pastatyti Kristaus skulptūrą)

Sapnuoju lyg kokią kolegiją. Tenai daug jaunų mergaičių. Ir tenai daug obelų. Ir tik tos jaunosios duoda vaisių. Vienos jaunųjų obelų šakos su vaisiais kitos šakos tik užmezgusios. Šone sėdi visa Šventa Trejybė, tačiau aš matau tik Jėzų. Klausiu kaip juos atversti? Gal reikia tuos vaisius žegnoti ir rankomis „apšvitinti“? Jėzus linkteli galva. Aš parklumpu prie tų jaunų derlingų obelaičių ir laiminu tuos vaisius. Paskui žiūriu Rožinio kalbėti subėga labai daug jaunimo. Visi suklaupia ir pradeda lotyniškai „Pater Noster“. Tačiau entuziazmas labai greit išblėso ir beveik visi išsilakstė beveik po pirmos rožinio paslapties. Kai įpusėjam Rožinį žiūriu, kad jie jau nebemoka melstis ir turiu užbaiginėti vienas. Galvoju, kad reikia ir rožinio paslaptis skelbti lotyniškai. Kai paskelbiu „Angelus Domini nunciavit Mariji“. Žiūriu, kad visi išsilakstė ir likau vienas. Po to jaunos merginos prašo neprimelžti joms pieno, nes bus joms sutrukdyta baliavoti. (Prašo nesimelsti už jas. Vadinasi įtakotos piktojo. Nors jos nenori, bet reikia melstis ir už jaunimą)

Čiuožinėja žmonės čiuožykloje taip smagiai nuo kalniukų su posūkėliais. Yra trys trasos. Yra ir prižiūrėtojai kas prižiūri čiuožinėjančius. Prašau, kad ir man leistu pačiuožti. Leidžia. Pabandau neslysta. Kitą trasą lyg žvyro būtų pripylę. Sakau reikia keisti batus į lygiais padais. (Čiuožinėti tai daryti nuodėmes.)

Sapnuoju, kad šnekuosi su viena pora. Moteris pasileidusi. Ji sukelia gaisrą lovoje. (Taip ir yra. Iš tiesu Išminties knygoje tokios vadinamos nešančiomis mirtį, o vyrai kurie kaip jaučiai vedami į skerdyklą eina džiaugsmingai.)

S. Esu kažkur Rusijoje. Sibiro kraštuose. Kalbamės su vienu inžinieriumi. Jis palinksta į atsivertimą ir išmeta iš savo ofiso per langą velnio statulą. Brolis V. jiems sugalvoja žaidimą, kaip pasigaminti valgio.

S. Išvystu danguje skrendantį lėktuvą, bet jis atrodo visai kaip varpelis. Iš jo lynais labai greit leidžiasi į žemę didžiulis kryžius. Ir taip greit leidžiasi, kad šaukiu visiems, kad saugotųsi, krenta lynai. Kai nusileido, o lynai gražiai sukrito. Priekyje kryžiaus stovi su tunika apsivilkęs Kristus iškėlęs rankas į viršų ir rankose laiko raketą. Artyn eina žmonės ir choru meldžiasi. „O Jėzau, aš ateinu, dėkoju tau Viešpatie“. Dar stebiu spalvotus šešėlius kuriuos meta dvasinės mistinės būtybės. Kai kurios jų turi aurą. (Aurą teko matyti taip pat ant šešėlio vaivorykštę. Tai rašau knygoje „Antrasis Žiedas“ grįžtant iš Garbandalio.)

Petro sapnas. Sapnuoju, kad atvažiuojame su tavimi į Inkaklius. Tenai kur pastatytas Lurdas Marijai, 1944 m., kad apsaugotų per karą Šviekšnos bažnyčia. Po o važiuojame į Saugus tenai nusiperkame medžiagos ir važiuojame pas siuvėją. Ji sako, kad pasiūs tau Arūnai marškinius. Ir pasiuva. Mėlynus su rauktinukais iki žemės. Čiupinėju medžiagą ir negaliu atsistebėti, nei šilkas, nei barchatas, nei flanelė kažkokia nematyta. Klausiu iš kur tu ją gavai Arūnai. Sakai, kad ją man padovanojo Inkaklių Marija. Sakau tau nepatogu bus mašinoj važiuoti tokiais marškiniais. O tu sakai, kad jau seniai juos turi. Ir nešioji juos dieną ir naktį, žiemą ir vasarą.

Petro paklausiau apie sapnus. Atsakė, kad seminarijoj klausė dėstytojo. Yra visas toks mokslas „Sonologija“. Kai paklausiau ar galima sapnais tikėti? Dėstytojas pasakė: Petrai, tu turi didelę Dievo malonę.

Pinigai ir draugai. Pinigai tai ugnis kuri ištiria draugystę.

Sapnuoju, kad atvažiavo draugas Vytautas D. ir atvežė dovanų ypatingai šventinto vandens iš Fatimos. Ir jį atvežė rausvai rudame moliniame indelyje su stikliniu dangteliu. Jis klausia ar nieko jei susimaišė su kitu šventintu vandeniu? Atsakau jam, kad tai dar geriau. Jis įpila į mano šventintą vandenį iš to indo. Aš jam įpilu iš savo. Kaip nekeista mano tas vanduo baltas kaip pienas. (Daug maldų)

Sapne adoruoju. Išgirstu Viešpaties balsą, tačiau sako ne visiems, o tik vienai grupelei. „Einantiems Kryžiaus keliu, dovana ateinanti per kančią“. Tačiau dieną ateina papildymas tų žodžių kuriuos išgirdau sapne: „Šventoji Dvasia – dovana ateinanti per kančią einantiems Kryžiaus keliu“

Petro sapnas: Sapnuoju Slavikus. Veiksmas vyksta zakristijoje. Tenai guli dvi gražios raudonos kapos. Esu zakristijonas. Tai vieną kapą uždedu Aleksandravičiui, o kitą tau Arūnai. Nors žinau, kad tu ne kunigas. Ir jus abu einate patarnauti altoriui. Aukoti Šv. Mišių.

Sapnas. Yra naujų lentų. Aš perdėlioju jas taip, kad negalima būtų pro jas įsmukti. ( Nauja malonė, kuri apsaugo nuo parpuolimų.)

Petro sapnas: Sapnuoju tave Arūnai Slavikų bažnyčioje laikai ant rankų kūdikėlį Jėzų. Ant tavo rankų jis nuogas. Tu jį guldai į mėlyną futliarą ir tada jis pavirsta į auksinį vaikelį. Jį saugo angelėlis. Po to vėl paimi ant rankų ir vėl jis pasidaro gyvas. Klausiu ar galiu tą angelėlį parsinešti namo? O tu atsakai, kad pats neturi ko valgyt, tai ką tam angelėliui duosi ir kas man Jėzų saugos?

Kai viena moteriškė Petro paklausė kodėl jis per Dievo Avinėlį klaupiasi, juk nebereikia, galima ir stovėti. Petras atsakė šitaip: „Kai aš prašau Dievo pasigailėjimo aš klaupiuosi. Kai Dievas prašys manęs pasigailėjimo tada aš stovėsiu“.

Sapnas. Su draugu, kuris pardavinėja naujus „Volvo“ užeinu į bažnyčia. Aš jo klausiu ar sunkvežimius pardavinėja? Ne sako, lengvąsias. Kažkas pripuolęs varto be jokios pagarbos mišiolą kaip paprasta knygą, aš net pašiurpstu. Ten sektantų prisėdę, nugaras atsukę altoriui klavišiniais groja ir atseit garbina Dievą. Aš pačiumpu mišiolą ir išėjęs į bažnyčios vidurį garsiai pradedu melstis atsiklaupęs lotyniškai poterius. Tačiau mano balsas neskamba. Kai tik pradėjau melstis visi išsilakstė. Liko bažnyčia prišiukšlinta. Liko tik trys jų vyresnieji ir tie patys labai nepatenkinti. Kažkas klausia: „ar man balso negaila“? O aš klausiu: „o kur visi pasidėjo“? Tas draugas pardavinėjantis prašmatnius automobilius, buvo Jėzus.

Mane pasikviečia į zakristija. Tenai padėtas senasis didelis Mišiolas. Jau iš pusantro metru pajutau didelę energiją sklindančią iš jo. Nors zakristijoje buvau vienas. Galėjau pavartyti tą Mišiolą, tačiau nedrįsau. Tik priklaupiau prieš jį ir pabučiavau. (Jei būčiau kunigas aukočiau Šv. Mišias tiktai iš tokio seno Mišiolo ir pagal seną)

Kitas epizodas. Padedu moteriai panešti tašęs. Kai pasilenkiu jų paimti aš tik žvilgt į jos iškirptę. (Dievas perspėja, kad saugočiau akis.)

Per sapnus keliauju į Ameriką. Pasikeičia mano požiūris į Amerikiečius. Visumoje tai labai darbštūs žmonės. Darbas jiems kaip Dievas. Apžiūrinėju jų namus. Kai kurių gyvenimo sąlygos blogesnės nei europiečių. Būstai statyti tik, kad būtų kur gyventi. Vėl sapnuoju Lesley Bunt. Šiame epizode ji sužadėtinė.

Vakare po Šv. Komunijos sugrįžtu į suolą ir dėkoju Jėzui ir išvystu regėjimą: Mėlynom sukniom priešais altorių stovi labai tvarkingai išsirikiavusių gal 100 žmonių ar sielų. Visi jauni. Aplanko Jėzus savo dvasia jaučiu tai visu kūnu. Pradeda spengti galvoje. Tai Dievo ženklas. Jis lydi mane visą gyvenimą kai tik Dievo dvasia mane aplanko. Jį vadinu „Šventieji aplankė.“

Susapnuoju brolį Ata. Albiną. Jis atsiprašo: Atleisk, kad tiek ilgai nepasirodžiau. Truputį šypsosi. Plaukai ilgi garbanoti juodi krenta ant pečių. Pats tamsus kaip koks čigonas. Apkabinu jį. Jis daug mažesnis už mane. Jis vėl tuoj apsisuka ir išeina. (Vakar ataukojo kun. už jo vėlę Šventų Mišių auką, todėl Dievas leido sielai aplankyti sapne. Kai aukojo Auką jaučiau kaip jis mane aplankė bažnyčioje. Manau, kad jo siela kaip tik per visą aukojimą stovėjo ant to kilimėlio kuris specialiai padėtas ir prie jo degė žvakės.)

Sapnuoju į medį įsilipusią juodą beždžionę. Ji skina graikiškus riešutus ir duoda man. (Tai piktasis bruka man savo mintis. Dievas perspėja apie pagundas.)

Sapnuoju, kad vaikai meškerioja varlytes, o aš jiems aiškinu, kad reikia saugoti bet kokią gyvybę.

Sapnuoju, kad Vilniaus aerouostas nusipirko juodą naudotą „Boingą“ Stebiu, kaip jis leidžiasi. Rūkas. Jis leidžiasi per stačiai ir sudužta. Lyg sulėtintame kine stebiu kaip jis dužta nuo nosies link uodegos. Ugnis apsupa jį. Išgirstu balsą, kad tai pirmas ir paskutinis tokio Boingo nusileidimas Lietuvoje, o to sudužimo autorius Švč. M. Marija. (Juodas Boingas tai blogis kuris bus tikėjimu nugalėtas, nes Lietuva Marijos žemė.)

Sapnas. Kelias su daug juostų, tačiau tik viena iš jų veda į kalną ten kur ir noriu važiuoti. Reikia įšokti į trečią juostą, jei nepataikysiu nuvažiuosiu į kairę reikės apsukti didelį ratą, kad pakartočiau manevrą. Papuolęs dešinėn visai nebegalėsiu grįžti, o greitis labai didelis, bet man pasiseka įšoku, kaip tik į  tą juostą ir pervažiuoju sankryžą. Ir štai priekyje šlagbaumas ir užrašyta prancūziškai „pajage“ (mokomas). Suprantu, kad neturiu pinigų susimokėti palieku mašina ir perlipu šlagbaumą, ir lipu kalnan vienas. Prieinu didelį pastatą ir patenku į vidų. Užlipu į antrą aukštą. Jis dar tuščias. Matyt atsidarė sankryžos šviesoforas ir pastatą užpildo keleiviai. Aš pasislepiu už stiklinės atbrailos. Atbėga vaikai, apsivilkę geltonom striukėm ir spec. uniformom. Žiūriu tie vaikai lyg suaugę būtų. Viena mergaitė ir sako: „Anksčiau aš labai mėgau piligrimines keliones“. (Jei nepasidarysite kaip vaikai neįeisit į Dievo karalystę tokie Kristaus žodžiai. Apsivilkti geltoną rūbą, tai apsivilkti šventumu. Tas kalnas tai kelias į Dievo karalystę. Piligriminės kelionės tai tas kelias kuris veda šventuman.)

Sapnas. Labai plati upė, padengta sniegu. Vagą galima tik nujausti. Reikia rasti šaltinį ar eketę ir pasisemti vandens. Žiūriu vos įžiūrimas takas ir aš einu juo ir randu neužšalusią properšą, bet netgi dar tenai žolytės veši ir pasisemiu to vandens. (Reikia rasti siaurąjį takelį, o jis yra Eucharistija.)

Sekmadienį vaikštau po turgų. Viena pardavėja piktžodžiaudama šneka: „Kur yra tas Pondeivis, kad nieko nepadaro“. Į pokalbį nesikišau, bet tik pagalvojau, o, kad tu žinotum kiek arti Jis yra. Tik staiga, kad pakils vėjas, prekiautojų palapinių vos neišvartė. (Tai ir buvo Dievo atsakymas, tik ar jie tai suprato?)

Sapno epizodas. Žiūriu į telekomo suvestines. Iki privatizacijos telekomo pelnas visi nuliai, auditas visi nuliai. Po privatizacijos 100 000 000 lt. Pelno.

Lietuvoje viskas pakryps į gera tik tada kai prioritetu valstybė laikys žemės ūkį ir prie jo derins visa kita.

Sapnuoju, kad br. V. dalina Komuniją. Moteris stovi prieš Švenčiausiąjį, o br. V. laiko pakėlęs ir neduoda. Ta moteris nustebusi, kodėl jai neduoda Švenčiausiojo? Paskui ji parklumpa ir tada br. V. jai įdeda Ostiją į burną. (Tai patarimas, kaip parklupdyti žmones prieš Švenčiausiąjį.)

Per Šv. Mišias Viešpats duoda supratimą, kad studijuočiau Šv. Mišias ir padaryčiau savo mišiolėlį tokį su spalvotais paveiksliukais. Tas apšvietimas ėjo su tokia meile ir palietė širdį, kad net pravirkau.

Prigulu ir tokia vizija jutiminė. Iš šono, kad trenks man tokį baisų smūgį į dantis, kad net virstu aukštelnikas. (Paskui gaunu supratimą, kad tai buvo išgyvenimas Kristaus kančios berods pas Aną. Ji turi būti akcentuojama Šv. Mišių metu kun. tariant „Dominus vobiscum“)

Sapnuoju, kad klūpau bažnyčioje. Į bažnyčią atvaryti kareiviai apstoję Švenčiausiąjį ima jį su rankomis tyčiojasi ir išeina dainuodami: „Dabar pamirkysim jį į ryškalą“. (Nereikėtų kareivėlių būriu vesti į bažnyčią, o tik tuos kurie to trokšta ir tai ne buriu, ir be ginklų)

Sapnuoju mažą „Carito“ mergaitę. Pačią mažiausią. Ji mane pažino ir sako: „broli Arūnai“. Aš ją paimu ant rankų, ja pasidžiaugęs nuleidžiu ant žemės, o ji nušoka į tokią duobę, bet nesusižeidžia. Po to ji tokiom plytų siena lipa į viršų. Prilipa iki lango. Jį prastumia ir įlipa į kambarį kuriame šviečia žiburiukas. (Čia apie jos likimą. Teks dar nupulti, bet ras tikėjimą ir po truputį atsivers.)

Petro sapnas: Sapnuoju, kad esame Kryžių Kalne. Šalia to kalno baltas namas. Užeinu į vidų ir tenai randu tave Arūnai. Ir tame naujame name penki kambariai. Visas baltas, šviesus, tiesiog blizga. Sakai pagaliau ir aš turiu namą. Klausiu iš kur gavai. Atsakai, kad teleloto išlošei. Nepatinka man tik viena, kad tokios baltos sienos - greit išsiteps.

Vizija per sapną. Eina Kristus per žemę. Oras pilnas baltų rutuliukų. Jų  tiek daug ir jie tarsi susigrūdę. Visi jie juda. Ir staiga lyg pagal komandą visi tie rutuliukai prisijungia prie žalio medžio. Ir išgirstu tokius žodžius: „Visi klauso“. (Ateis diena, kai visi atsivers ir įtikės ir grįš į tikrąjį tikėjimą vienybėje su Popiežiumi.)

Sapnas. Br. V. turi plaustą. Ant to plausto mažas baltas laivelis. Tačiau visi tie daiktai telpa kambary. Tas mažas laivelis labai blatnas ir su mikroschemomis. Jis valdomas br. V. balsu ir klauso jo komandų. Gali nušokti nuo plausto į vandenį plaukti ir vėl užšokti atgal.

Petro sapnas. Sapnuoju, kad esu Klaipėdoje traukinių stotyje. Atvažiuoja traukinys, sustoja atsidaro durys. O tų laiptelių ne trys, o kokie septyni. Bandau įlipti neįlipu. Traukinys tuoj pajudės. Tu esi tame traukinyje. Šaukiu tave: „Arūnai padėk“. Tu ateini ištiesi ranką ir įtrauki mane į vagoną. Įsivedi į kupė. O ji tokia prašmatni, tokie minkštasuoliai, kad bijau ir atsisėsti, kad nesutepčiau, nes aš visas šašuotas ir išsitepęs. Tu sakai nebijok, sėskis. Sakau, kad pasitiesiu rankšluostį ir tada atsisėsiu. Tu apsirengęs brangiu mėlynu kostiumu. Gal kokį tūkstantį litų kainuoja toks kostiumas. Nepatinka tik tas mėlynumas neša į žydrą. Et galvoju, ko tik nebūna, kiti ir raudonai apsirengę vaikšto. (Nuvežiau Petrą pas kun. Algirdą į Raudėnus kur atliko viso gyvenimo išpažintį. Jis yra aklas, todėl veduosi jį už parankės į bažnyčią ir prie Komunijos. Tai ir yra ištiesiu ranką. Mėlynas kostiumas - dangaus spalva ir tai, kad esu Švč. M. Marijos kareivėlis.)

Sapnuoju, kad moteris prižiūri branduolines raketas. Man jos primena „Nursų“ paleidimo užtaisus, kaip į kokias kasetes jos sustatytos. Naujos, blizga ir auksinės. Sakau, kad taip jas į atomines elektrines, kiek galėtume apšviesti miestų.

Sapnas. Turiu autobusą „Neoplan“. Kartais aš važiuoju už jo vairo. Tas autobusas turi baltą lankelį. Aš už jo pasičiumpu ir jis, kad švystelės mane ant to autobuso stogo ir aš tenai šokinėju, kaip su šokdyne. Kaip nenukrentu nuo to autobuso, pats nesuprantu.

Sapnuoju daugybę žmonių. Kai kurie atrodo lyg būtų ligoniai. Regiu jų tarpe gyvą piktąjį ir varome jį lyg giesme, lyg daina iš minios tarpo. Tik po giesmės jis įgauna tikrąjį pavidalą ir pasidaro bjaurus raguotas ir juodas.

Vizija-perspėjimas. Lipu į labai aukštą bokštą. Esu užsimerkęs, todėl nematau aukščio. Jėgos mažta nebeišlaikau. Ir regiu geltonoj šviesoj portretas, dega žvakės. (Nupulti mirtinai pavojinga.)

Stebuklas Šiluvoje prie „Ligonių Sveikatos“. Važiavau į Šiluvą į atlaidus. Pakelėje pamačiau einančią moterį pavargėlę ir ją paimu pavežti. Pasirodo ji taip pat keliauja į Šiluvą ir veža Marijai rožių. Kai atvežiau ją išleidau ir jai lipant nukrito vienas neišsiskleidęs rožės žiedelis. Aš ir įsikišau jį į baltinių kišenę. Prie Koplyčios buvo visa eilė ubagėlių. Aš visoms joms po litą. Išdalinau paskutinius litukus. Viena ir sako: „Šitas yra pats gražiausias“. Suprantama ne išore. Pasimeldęs nuėjau į bažnyčia ir tenai dar nuėjau į šoninę navą kur Marija „Ligonių Sveikata“. Aukos paaukoti nebeturėjau iš ko. Ir tada išimu iš kišenės tą neišsiskleidusį rožės žiedelį ir galvoju padėsiu ji Marijai. O jis saujoj akimirksniu išsiskleidė, o žiedlapiai atsiskyrė nuo žiedo ir paliko tų žiedlapių visa sauja su kaupu. Tada juos ir pakratau prie aukų dėžutės. (Tiesa tą savaitę lankiau Ventos pensionato vaikus ir už juos meldžiausi ir tai patiko Marijai.)

Prieš kelionę į Vokietiją susapnuoju sapne savo Ata pusbrolį Vidmantą. Jis prašo manęs, kad atiduočiau jam savo baltinius, nes jo tokie suplyšę, nusitepę. Sakau, kad mano irgi neplauti, kaip tau tokius duosiu, nešiotus. Aš dar jam sakau, kad tu miręs esi, o jis nieko nesako tik šypsosi ir sėdasi į mano automobilį. (Ką gi kelionėje lydės mane ši siela kaip angelas sargas. O jam reikia mano maldos, kad užsivilktų naujus baltinius. Pasirodo Dievas gali išleisti iš skaistyklos sielą kuri dar patarnautų gyvenantiems ir tokiu būdu užsidirbtų nuopelnų.) 

Bremerchavenas. Buvo neapsakomai stiprus piktosios dvasios puolimas, nes netoliese „raudonųjų žibintų kvartalas“. Kurio veikėjos dirba po Budos ženklu. Kartais jie mane įveikdavo, kartais aš juos pasitelkęs meditaciją į Švč. Kristaus Kraują. Medituodavau atsigulęs, o tai reikalauja minties jėgos, nes labai dideli trukdymai. Meditacijos metu formuodavosi regėjimai.

Ilgai teko melstis kol truputį prameldžiau tą vietą ir prasidėjo sapnai. Reikia rasti atsarginius bėgius ir paremontuoti traukinį. Tačiau ko paklausti kuriuo keliu nevažiuos traukinys, kad neįvyktų susidūrimo?

Sapnas. Koplyčia – mano koplyčia. Joje yra kažkas. Keletas kunigų, kabo paveikslai. Vienas kunigas aiškina kitam, kad tų paveikslų rėmai labai vertingi, preciziniai, auksu padabinti kampai. Duoda mintį, kad pasiimtų tą paveikslą. Tačiau aš pasakau, kad toje koplyčioje taip pat garbinamas Dievas ir, kad čia viskas yra tokiais kampais, ir viskas yra vientisa ir negalima išardyti kompozicijos. Jis tada apsisuka ir su tokia veido išraiška pažiūri į mane tarsi sakydamas, na, jei tu man neduodi, tai aš irgi tau nieko neduosiu ir nebeateisiu pas tave. Apsisuka ir išeina.

 Važiuoju į Lurdą. Baigės dujos, benzinas. Aš mažam kaimelį be kuro, be pinigų ir dar kažkur toli nuo pagrindinio kelio. Sapnuoju, kad sėdžiu ant laivo galo ir madaruoju kojomis. Atsisukęs veidu ne į priekį, o į laivą. O tas laivas toks gilus, apačioje juoda bedugnė. (Ką gi iš tiesų tokia situacija ir yra.)

Bourgės. Pavaikštau po miestą, aplankau katedrą. Padarau kai kurias išvadas ir grįžtu į gatvę. Vėl aš ubagas. Įsitaisau pagrindinėje gatvėje, kolegų pilna. Atsimeldžiu pora dalių rožančiaus, nei cento. Tada lioviausi melstis ir atsisėdau ant grindinio. Mintyse kreipiuosi į Viešpatį sakydamas, kad vieną dieną mane ras ant gatvės badu mirusį nežinomo miesto gatvėje.

„Tokia Trečio dangaus kaina“. - Atsako Viešpats. Susigraudenu. Sėdžių ir mane pagauna krėsti drebulys. Po to mane pradeda tampyti konvulsijos – agonija nei iš šio nei iš to. Kas tai?  Suprantu, kad tai antgamtiška.  Paskui suprantu, kad tai apreiškimas – Mistinis Kristus Europoje agonijoje. Tai supratus pasidaro liūdna, vos neverkiu. Įvyko dar vienas pokalbis su Jėzumi. Jis per maldą sako, kad atiduos man šį miestą. Aš priešinuosi Jam sakydamas nenoriu. Jis vėl pradeda man piešti vaizduotėje to privalumus, tačiau man tai svetima. Tada jis perkeičia mano regėjimą. Žmonės pasidaro tokie gražūs, merginos pradeda eiti pro šalį kaip iš „Vogue“ madų žurnalo, visos tokios gražios. Tai suminkština mano širdį, kaip mažam vaikui nikiams apraminti paduotas saldainis. Tačiau vistiek aš dėl jų tik „aikščių purvas“.

Važiuojant iš Lurdo Dievas padovanojo fantastišką saulėlydį, kad net sustojau ir žavėjausi juo. Tokio nebuvau dar matęs ir ko gero nepamatysiu. Toks buvo jo atlyginimas už tą sudėtą nusižeminimo auką.

Sapnuoju sapną, kad jame dedu Švč. M. Marijai karunėlę-lankelį ant galvos, panašų, kaip dabar įprasta per pasaulio mis rinkimus uždėti gražiausiai. Ji man dovanoja žiedelį, kurį nesimaunu ant piršto, tačiau prisegu prie devocionalijų mašinoje kabančių salone prie veidrodėlio.

Dabar žinau, kad Dievas renkasi kelius, kurie pasauliui atrodo negarbingi ir verti paniekos. Kaip Jėzus pasirinko kryžių, kuris tada taip pat buvo gėdos ir pasmerkimo ženklų, taip ir mano ubagystės kelias yra iš Dievo. Tam kas buvo smerktina ir negarbinga, kad padarytu išganymo keliu ir ženklu.

Sapnas. Sapnuoju didžiulį medį ant kurio auga nepaprastai dideli ir gražūs, geltoni su rausvais obuoliai. Obuoliai arbūzo dydžio. Lapai lyg rudeninių klevų spalvos irgi tokie gražūs. Man leido, aš renku tuos obuolius ir valgau. Visi taip greit nukrito, tik ant vienos šakos beliko keletą. Aš nuskinu paskutinius, pora mažų pasiimu sau, o vieną kažkam padovanoju.

Aiškinimas. Tai pravažiuoti ir miestai kuriuose melstasi. Vadinasi besimelsiu tik dviejuose nedideliuose miestuose ir vykstu namo, nes autobusiukas be technikinės, o tokio čia nėra šansų pravaryti, nes įkainiai fantastiški.

Sapnuoju sapną: jame plaku rimbu Vagnorių už privatizaciją. Pliekiu be jokio gailesčio.

Kitame sapne matau konteineryje guli pora negyvų merginų. Viena dar juda. Uždedu rankas ir sukalbu „Pater Noster“ sapne. Ši atsigauna ir liepiu jai lysti lauk iš konteinerio. Po dešine stovi kiek toliau minia baltais rūbais apsirengusių žmonių.

„Danguje nėra dulkių“ tai dar viena Viešpaties ištarta frazė. (Viena aišku dulkė neturi svorio, kur nori ten vėjas ir neša. Tas vėjas tai aistros ir pagundos, norai valdo ir neša, kad juos įgyvendint, bet tai tėra tuštybė. Tai vanduo, tai upė srauni sudaryta iš lašelių, kurie yra žmonija, o teka ji laiku į nebūtį, nes išlikimas pradžioje. Pakeisti ji tėkmės negali, nes neturi atramos. Atrama yra viena, tai Dievas, tikėjimas, Viltis. Meilė ir Gailestingumas, ir gerumas. Tik tas kuris tuo gyvena, tik tas iriasi prieš srovę.)

Dievas tarė žalčiui: „Tu būsi prakeiktas per visas dienas, šliaužiosi pilvu ir rysi dulkes“. Šliaužiojimas pilvu, tai gašlingų aistrų realizavimas ir dulkių rijimas, tai tų, kurie tampa nuodėmės vergais.

Kilo klausymas kas aš toks? Viešpaties atsakymas buvo toks: „Tu būtum didis jei nebūtų kitų“. (Ką tai reiškia iki šiol negaliu paaiškinti.)

Vakare besimeldžiant gaunu apreiškimą, dėl įstatymo draudžiančio elgetauti priėmimo. (Tai prakeikimo priminimas. Laikas parodė, kad jis teisingas.)